Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad BVK 70 straipsnio 3 dalis numato nurodytus nuteistuosius izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, jeigu yra tokia galimybė. Paprastai BVK 70 straipsnio 3 dalyje nurodyti nuteistieji laisvės atėmimo bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose, tuo tarpu Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose būtų kalinami tik BVK 70 straipsnio 3 dalyje nurodyti nuteistieji – nėra, todėl atsakovės atstovas neturi galimybės izoliuoti minėtų nuteistųjų. BVK 70 straipsnio 4 dalis numato teisę pataisos įstaigos administracijai laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus. Taigi BVK nuostatos numato teisę, bet ne pareigą, pataisos įstaigoms izoliuoti nurodytus asmenis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN - AK netinkamomis sąlygomis, t. y. neizoliavus pareiškėjo nuo kitų nuteistųjų.

Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2022-03-18, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, stresą, depresiją, išgyvenimus ir grėsmę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015-06-30 iki 2019-03-17 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2019-03-18 iki skundo padavimo teismui dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-06-30 laisvės atėmimo bausmę atlieka Pravieniškių PN – AK. Bausmės pabaiga – 2023-01-02 (b. l. 56).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-10-05 iki 2011-05-31 atliko tarnybą tarptautinėje operacijoje Afganistano Islamo Respublikoje, minėtą aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. V-1107 „Dėl policijos operacinės mokymo ir sąveikos grupės karių siuntimo į tarptautinę operaciją Afganistano Islamo Respublikoje“ (b. l. 22). Pareiškėjo V. T. tuo metu Lietuvoje eitos pareigos - Algirdo bataliono II mechanizuotos pėstininkų kuopos III pėstininkų būrio III skyriaus granatsvaidininkas (b l. 23). Remiantis Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros, karių ir Lietuvos kariuomenės darbuotojų įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalionas yra Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų dalis, komplektuojamas iš profesinės karo tarnybos karių. Vadinasi, iki laisvės atėmimo bausmės pradžios pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys.

Nuteistųjų laikymo pataisos namuose tvarką reglamentuoja BVK 70 straipsnis, kuriame numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.).

BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Pagal BVK 70 straipsnio 4 dalį, pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

Pareiškėjas nurodo, kad jis, kaip valstybės valdžios ir valdymo institucijų pareigūnas, privalėjo būti izoliuotas nuo kitų nusiteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį, tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo valdžios ir valdymo institucijų pareigūnas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ nurodyta, jog vienos valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Šios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teismo vertinimu, profesinės karo tarnybos karys negali būti tapatinamas su valdžios ir valdymo institucijų pareigūno, taip pat valstybės tarnautojo statusu, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami, kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neatitinka BVK 70 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų išimčių, todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovas pagrįstai pareiškėją laikė su visais kitais nuteistaisiais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-06-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-756/2020).

BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės aktų pažeidimui ir būtina pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, pataisos įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno sprendimu gali būti ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų suskirstymas yra svarbus ne tik siekiant užkirsti kelią neigiamai įtakai, kurią tam tikri kalinami asmenys gali turėti kitiems nuteistiesiems, bet ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuteistųjų atskyrimo tikslą – padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-916-11).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sužinoję apie jo tarnavimą kariuomenėje kiti nuteistieji pareiškėją pravardžiavo, per trečiuosius asmenis siūlė pasišalinti iš lokalinio sektoriaus, tačiau iš Pravieniškių PN – AK Resocializacijos skyriaus 2022-05-10 pažymos Nr. 87-179 (b. l. 46) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-06-30 iki 2022-04-30 į psichologus dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuo būtų patyręs dėl kitų nusėtųjų smurto, diskriminavimo, tyčiojimosi, mobingo bei dėl to, kad nėra izoliuojamas nuo kitų nuteistųjų, nesikreipė. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo asmens byloje nėra jokių prašymų/skundų dėl poreikio izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų dėl pareiškėjo buvusio statuso. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas, kaip buvęs profesinės karo tarnybos karys, dėl ankstesnės savo veiklos būtų patyręs kitų nuteistųjų diskriminavimą, neigiamą įtaką, patyčias ir pan. ir, kad dėl to būtų pageidavęs būti perkeltas į kitą būrį, o Pravieniškių PN – AK administracija į tokį pareiškėjo prašymą nebūtų reagavusi ar jo netenkinusi. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu neizoliuodamas pareiškėjo, kaip profesinės karo tarnybos kario, nuo kitų nuteistųjų, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.