Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Trakų rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. pateikė teismui pareiškimą priimti papildomą sprendimą (II t., b. l. 12, 14), motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo pareiškimo teismui dalis, kurioje buvo keliamas klausimas dėl Taisyklių 10.12 punkto (Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. S1-238 redakcija) dalies, kurioje nustatyta, jog mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti tada, kai automobilių statymo vietos įrengtos kaip gatvės elementas, liko neišnagrinėta ir teismo sprendime apie tai nepasisakyta. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą ištaisyti teismo sprendimo klaidas (II t., b. l. 8, 10), nurodydamas, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendime nurodytas klaidingas pareiškėjo ginčytų nuostatų šaltinis – Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. S1-238, nors iš tikrųjų pareiškėjas ginčijo Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S1-165 (Taisyklių), pakeisto(-ų) Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238, nuostatas. Be to, pareiškėjo teigimu, minėtame teismo sprendime nurodyta netiksli Taisyklių teksto ištrauka, kadangi iš tikrųjų Taisyklių 10.12 punkte nustatyta: „Mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti: <...> 10.12.3. kai automobilių stovėjimui yra pastatytas (įrengtas) inžinerinis statinys, atitinkantis normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba automobilių statymo vietos įrengtos kaip gatvės elementas“.

II.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. lapkričio 12 d. teismui pateiktą pareiškimą ir patikslintus pareiškimus, pateiktus teismui 2017 m. sausio 3 d. bei 2017 m. vasario 9 d., sprendė, jog pareiškėjas pareiškimuose Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-165 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“, pakeistu bei išdėstytu nauja redakcija Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. S1-86 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių dalinio pakeitimo ir papildymo“, bei pakeistu ir išdėstytu nauja redakcija Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių dalinio pakeitimo“, atitiktį VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktams ir 6 straipsnio 4 daliai iš esmės grindė tuo, jog nustatytas reikalavimas, kad mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti tik tada, kai automobilių stovėjimui yra pastatytas inžinerinis statinys, atitinkantis normatyvinius statybos techninius dokumentus, nekyla iš aukštesnės galios teisės aktų, o paslaugos gali būti teikiamos ir atitinkamos paskirties ir naudojimo būdo žemės sklype. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekėlė klausimo ir pareiškimuose teismui neišdėstė argumentų dėl Taisyklių 10.12 punkto dalies, nustatančios, jog mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti, kai automobilių stovėjimo vietos įrengtos kaip gatvės elementas, atitikimo VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punkto bei 6 straipsnio 4 dalies reikalavimams, todėl teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė. Be to, teismas pažymėjo, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2016 m. rugsėjo 9 d. teikime Nr. 1T-11 „Dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S1-165 pakeitimo“ Trakų rajono savivaldybės tarybai kėlė klausimą dėl Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-165 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“, pakeistu bei išdėstytu nauja redakcija Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. S1-86 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių dalinio pakeitimo ir papildymo“, 10.12 punkte nustatyto reikalavimo teikti mokamas automobilių stovėjimo paslaugas statinyje – aikštelėje. Tuo tarpu reikalavimų ir argumentų dėl mokamų automobilių stovėjimo paslaugų teikimo automobilių stovėjimo vietose, įrengtose kaip gatvės elementas, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Trakų rajono savivaldybės tarybai nekėlė. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių papildomo sprendimo priėmimui, todėl pareiškėjo prašymo dėl papildomo sprendimo netenkino.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo ištaisyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendime klaidingai nurodytą pareiškėjo ginčytą šaltinį – Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. S1-238 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių dalinio pakeitimo“, kadangi iš tikrųjų pareiškėjas ginčijo Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-165, pakeistą Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238, teismas akcentavo, jog ABTĮ 96 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, bei turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas tyrė Taisyklių, patvirtintų Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-165 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“, pakeistų ir išdėstytų nauja redakcija Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238, 10.12.3 papunkčio atitiktį VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktams bei 6 straipsnio 4 daliai. Taigi, teismas Taisyklių, patvirtintų Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-165 „Dėl Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“, 10.12.3 papunkčio, kuris Tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238 buvo išdėstytas nauja redakcija, nevertino kaip rašymo apsirikimo ar klaidos, tačiau pareiškėjui 2017 m. kovo 20 d. prašyme keliant teismui šiuos klausimus, sprendė, kad šiuo atveju reikia išaiškinti teismo sprendimą, todėl, remdamasis ABTĮ 96 straipsnio 3 dalimi, išaiškino teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą, nurodant: „Pripažinti, kad Trakų rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Trakų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S1-165, 10.12.3 papunktis, pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S1-238, kuriame nurodoma, jog mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti tuo atveju, „kai automobilių stovėjimui yra pastatytas (įrengtas) inžinerinis statinys, atitinkantis normatyvinius statybos techninius dokumentus <...>“, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatoms“.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria iš esmės netenkintas pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo (ABTĮ 97 str.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, t. y.: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Taigi papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nekėlė klausimo ir pareiškimuose teismui neišdėstė argumentų dėl Taisyklių 10.12 punkto dalies, nustatančios, jog mokamas automobilių stovėjimo paslaugas galima teikti, kai automobilių stovėjimo vietos įrengtos kaip gatvės elementas, atitikimo VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punkto bei 6 straipsnio 4 dalies reikalavimams, pareiškėjo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkino. Tačiau teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi bylą, su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip teisingai nurodė atskirajame skunde, 2017 m. vasario 9 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame pareiškime (I t., b. l. 147–149) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog „Iš Taisyklių 10.12 punkto matyti, kad paslaugas galima teikti tik tada, <...> kai automobilių stovėjimo vietos įrengtos gatvėje. Toks reikalavimas nekyla iš aukštesnės galios teisės aktų. Paslaugos gali būti teikiamos ir atitinkamos paskirties ir naudojimo būdo žemės sklype, kuriame nėra <...> gatvės ir jos elementų. Tokios galimybės Taisyklių 10.12 punktas nenumato, todėl nepagrįstai riboja asmenų teisę teikti paslaugas“. Atitinkamai 2017 m. vasario 9 d. patikslintame pareiškime pareiškėjas prašė teismo ištirti, ar Taisyklių 10.12 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad paslaugas galima teikti tik tada, kai automobilių stovėjimui yra pastatytas (įrengtas) inžinerinis statinys, atitinkantis normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba kai automobilių statymo vietos įrengtos kaip gatvės elementas, atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktus bei 6 straipsnio 4 dalį. Taigi, priešingai, nei skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, be kita ko, kėlė reikalavimą ištirti Taisyklių 10.12 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad paslaugas galima teikti tada, kai automobilių statymo vietos įrengtos kaip gatvės elementas, teisėtumą ir dėl šio reikalavimo pateikė paaiškinimus. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendime (II t., b. l. 1–6), kaip skundžiamoje nutartyje nurodė pats pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų papildomo sprendimo priėmimui.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina ir papildomo sprendimo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir papildomo sprendimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.