- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- 2T-233/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas, Egidijus Žironas
- Suinteresuotas asmuo
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Pareiškėjas
- A. K.
- Kategorijos
- 130.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria pareiškėjos A. K. prašymas tenkintas iš dalies ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą dėl A. K. bankroto skolininko prašymu, peržiūrėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. priėmė nutartį dėl bankroto skolininko prašymu, kuria pripažino A. K. bankrutavusia, o bylą, vadovaujantis 2000 m. gegužės 29 d. ES Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 Dėl bankroto bylų 3 straipsniu, pagrindine. Paskirtas oficialus teismo administratorius yra adresu J. Anchor House, The Mailtings, Silvester Street, Hull HU1 3HA.
Šalies argumentai
Pareiškėja A. K. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. bankroto nutartį dėl A. K. bankroto skolininko prašymu.
Žemesnės instancijos teismas
2011 m. gegužės 31 d. Lietuvos apeliacinis teismas bylos dalį, kuria prašoma pripažinti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl A. K. bankroto skolininko prašymu, nutraukė ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl A. K. bankroto skolininko prašymu, kuria teismas pripažino A. K. bankrutavusia, o bylą pagrindine.
2011 d. liepos 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ prašymas dėl nutarties peržiūrėjimo, kuriuo prašoma peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartį byloje Nr. 2T-175/2011 ir Europos Sąjungos 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamento) 26 straipsnio pagrindu atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl A. K. bankroto bylos iškėlimo, bei, tuo atveju, jeigu teismas tenkintų pareiškėjos prašymą, atskirai nustatyti, kad Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties pripažinimas ir leidimas vykdyti negalioja AB „Swedbank“ daiktinių teisių įgyvendinimui pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį byloje Nr. I-1656V/2010. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal Europos Teisingumo Teismo išaiškinimą byloje Nr. C-341/04 Reglamento 16 straipsnis pirmiausia skirtas kelių ES valstybių narių jurisdikcijų konkurencijai spręsti. Pagal Reglamento 2 straipsnio a punktą, bankroto byla, kuriai gali būti taikomos Reglamento nuostatos, yra bankroto byla, įvardinta Reglamento A priede. Vadovaujantis galiojančia Reglamento A priedo redakcija, Lietuvos teismų jurisdikcija apima tik įmonių bankroto bei restruktūrizavimo bylas. Kadangi tarp Lietuvos Respublikos ir Didžiosios Britanijos teismų konkurencijos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nėra, šios bylos kontekste pirmojo teismo sprendimo pripažinimo taisyklė automatiškai negali būti taikoma ir turi būti vadovaujamasi visomis Reglamente numatytomis teismo sprendimo pripažinimo nuostatomis.Reglamento 26 straipsnyje yra nustatyta bendrojo pripažinimo principo taikymo išimtis, numatanti, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jeigu tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad kompetentingos institucijos turi paisyti šiame straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų.Pripažinimo išimtis taip pat numatyta Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, kad valstybės narės neprivalo pripažinti ar vykdyti 25 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų, jei dėl jų gali būti apribota asmens laisvė ar pašto korespondencijos slaptumas. Būtent Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje įvardinti „Kiti teismo sprendimai“ yra pripažįstami be tolimesnių formalumų ir vykdomi pagal Briuselis I nuostatas. Tačiau Reglamentas nenumato, kad Briuselis I numatyta tvarka būtų pripažįstamas ar leidžiamas vykdyti sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Europos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Reglamento 25 straipsnio dalykas, be kita ko, yra kitų negu tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susijusių sprendimų pripažinimas ir vykdymas.Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam. Didžiosios Britanijos teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas neišklausius suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ bei neįvertinus faktinių aplinkybių apie pareiškėjos atliktus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius.Sprendimo dėl A. K. bankroto bylos iškėlimo pripažinimas arba leidimas vykdyti reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą, taip pat pažeistų Lietuvos civilinės teisės principą, kuris reikalauja, kad civiliniai teisiniai santykiai būtų reglamentuojami jų subjektų lygiateisiškumo pagrindu. Tenkinus pareiškėjos prašymą ir leidus vykdyti Sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėja įgytų iš esmės privilegijuotą padėtį kitų Lietuvos gyventojų atžvilgiu.AB „Swedbank“ yra pareiškėjos hipotekos kreditorius pagal hipotekos lakštą, kurio identifikavimo kodas yra 01120070020956. Remiantis Reglamento 5 straipsniu bankroto bylos iškėlimas vienoje valstybėje narėje nedaro poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Ši Reglamento išimtis yra universali ir apima iš hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių atsiradusių kreditorių daiktinių teisių apsaugą, kuri galioja tiek pagrindinės, tiek šalutinės bankroto bylos, Reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme, iškėlimo atvejais.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos (toliau - ES) reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytą tvarką. ES valstybės narės teismo sprendimo iškelti bankroto bylą ir teismo sprendimų iškeltoje bankroto byloje pripažinimas ir vykdymas kitoje ES valstybėje narėje reglamentuojamas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas). 2000 gruodžio 22 d. ES Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Briuselis I) šiuo atveju galėtų būti taikomas tik subsidiariai, t. y. tiek, kiek klausimų dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nereglamentuoja Reglamentas.
Reglamento, kuris yra specialiai skirtas bankroto byloje priimtų teismo sprendimų pripažinimui bei leidimui vykdyti, 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. AB „Swedbank“ teisingai nurodo, kad šis straipsnis taikytinas sprendžiant ES valstybių narių jurisdikcijų konkurenciją dėl bankroto bylos iškėlimo, bet klaidingai nurodo, kad, nesant valstybių narių teismų konkurencijos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, negali būti taikoma ir taisyklė, leidžianti pirmojo teismo sprendimą pripažinti automatiškai. Reglamento 16 straipsnis taikytinas visais atvejais, kai valstybės narės teismas pagal savo jurisdikciją priima sprendimą iškelti bankroto bylą, ir pirmoji jo paskirtis, aiškinant teleologiškai, yra įtvirtinti tokio sprendimo pripažinimą visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Straipsnio taikymas sprendžiant ES valstybių narių teismų jurisdikcijų konkurenciją, įvertinant chronologiją, yra išvestinis ir išplaukia iš Reglamento 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad bet kuri vėliau iškelta byla yra laikoma šalutine byla. Taip pat klaidingas yra ir suinteresuoto asmens argumentas dėl Reglamento A priedo, pagal kurį Lietuvos teismų jurisdikcija apima tik įmonių bankroto bei restruktūrizavimo bylas. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos teismai gali iškelti tik šių tipų bankroto bylas, tačiau reglamento A priedas neužkerta kelio pripažinti ir leisti vykdyti kitokio pobūdžio bankroto bylas, kurias pagal jiems priskirtą jurisdikciją iškelia kitų valstybių teismai, juolab, kad Reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog 1 dalyje nustatyta pripažinimo taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir patį teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Be to, šio Reglamento 25 straipsnis aiškiai nurodo, jog teismo sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas be tolesnių formalumų. Teisės doktrinoje ši norma aiškinama kaip nereikalaujanti specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. neatliekant ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų. Todėl suinteresuoto asmens akcentuojama aplinkybė, kad nėra Lietuvos Respublikos ir Didžiosios Britanijos teismų ginčo dėl jurisdikcijos iškeliant fizinio asmens bankroto bylą, negali būti kliūtis pripažinti aptariamą Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo sprendimą.
Reglamento 26 straipsnyje numatytas sprendimo iškelti bankroto bylą ar kito sprendimo, susijusio su bankroto byla, nepripažinimo pagrindas, kuris valstybei narei leidžia atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Reglamente nėra numatyta speciali pripažinimo (nepripažinimo) procedūra, kurios metu būtų galima patikrinti, ar prašomas pripažinti (nepripažinti) teismo sprendimas neprieštarauja pripažįstančios valstybės viešajai tvarkai. Tai nustatyti galima tik tada, kai, teismams sprendžiant kitus klausimus, yra remiamasi kitoje valstybėje narėje priimtu sprendimu iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamos bylos kontekste tokia galimybė atsirado suinteresuotam asmeniui paprašius teismo peržiūrėti teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos teismo sprendimą dėl fizinio asmens bankroto.
Reglamentas yra vientisas teisės aktas, kurio normos turi būti vertinamos sistemiškai. Reglamento 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta norma, reiškianti, kad automatinio sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančios valstybės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras. Todėl, sistemiškai aiškinant Reglamento normas, galima padaryti išvadą, kad viešosios tvarkos išimtis neapima atvejų, kai pripažįstančioje valstybėje bankroto byla tam tikram asmeniui negali būti iškelta. AB „Swedbank“ teigia, kad sprendimo dėl A. K. bankroto bylos iškėlimo pripažinimas arba leidimas vykdyti reikštų konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą, nes Lietuvos teisinėje jurisdikcijoje esantys fiziniai asmenys turėtų iš esmės skirtingą padėtį. Taigi suinteresuotas asmuo viešosios tvarkos pažeidimą iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikoje nėra fizinio asmens bankroto instituto ir bankroto byla A. K. negali būti iškelta. Tačiau minėta, kad Reglamento, kuris yra tiesioginio taikymo aktas, normos leidžia (nustato) tokio sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimą, todėl aptariama teisinė situacija negali būti laikoma pažeidžiančia Lietuvos Respublikos viešąją tvarką bei sprendimo nepripažinimo pagrindu.
Proceso aspektu Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento 26 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. prejudicinis sprendimas Eurofood byloje (C-341/04, OL C 143, p. 11)). Taip yra pripažįstamas bendras Bendrijos teisės principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą. Suinteresuotas asmuo teigia, kad sprendimu dėl A. K. bankroto bylos iškėlimo buvo iš esmės pažeista jo teisė būti išklausytam, nes sprendimas priimtas neišklausius suinteresuoto asmens. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas teisės būti išklausytam turinį Reglamento 26 straipsnio kontekste, nurodė, kad teismas, kuris turi nuspręsti, ar yra aiškus šios teisės pažeidimas, negali apsiriboti tik savo supratimu apie žodinio išklausymo reikalavimą ir jo svarbą pripažįstančios valstybės teisės sistemoje. Jis turi įvertinti, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, ar suinteresuotam asmeniui buvo suteikta pakankama galimybė būti išklausytam (Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. prejudicinis sprendimas Eurofood byloje (C-341/04, OL C 143, p. 11)). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2011 m. balandžio 12 d. gavo į lietuvių kalbą išverstą Didžiosios Britanijos Jorko grafystės teismo Bankroto tarnybos pranešimą dėl 2010 m. lapkričio 30 d. A. K. išduoto bankroto orderio su prašymais pateikti turimą informaciją. Suinteresuotas asmuo teismui raštu pateikė atsakymus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmęs teismas suteikė suinteresuotam asmeniui galimybę būti išklausytam. Tolimesnės procedūros bankroto procese negali būti vertinamos kaip Reglamento 26 straipsnio pažeidimas, nes tai reikštų teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo tikrinimą, kas, savo ruožtu, pažeistų teismų sprendimų pripažinimo principus, tame tarpe ir automatinį pripažinimą (Reglamento preambulė, 22 punktas). Kita vertus, suinteresuotas asmuo nepateikia argumentų, kad jam daromos kliūtys dalyvauti aptariamoje bankroto byloje.
Suinteresuoto asmens minima Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje numatyta pripažinimo išimtis, kuri leidžia nepripažinti ar neleisti vykdyti sprendimų, jei dėl jų gali būti apribota asmens laisvė ar pašto korespondencijos slaptumas, yra taikoma tik minimo straipsnio 1 dalyje nurodytiems teismo sprendimams. Reglamento 25 straipsnio 1 dalis taikytina teismo sprendimams, susijusiems su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei teismo patvirtintiems kompromisiniams kreditorių ir skolininkų susitarimams, tačiau ne teismo sprendimams dėl bankroto bylos iškėlimo, kurie yra pripažįstami pagal Reglamento 16 straipsnį. Teismo sprendimas dėl A. K. bankroto yra teismo sprendimas, pripažįstamas pagal Reglamento 16 straipsnį, todėl jam Reglamento 25 straipsnis, o kartu ir jame įtvirtinta nepripažinimo išimtis, netaikomas.
Kadangi teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra pripažįstamas visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, o nagrinėjamame prašyme suinteresuotas asmuo nepagrindė teiginio, jog pripažįstamas sprendimas akivaizdžiai prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutarties dalis, kuria bylos dalis dėl prašymo pripažinti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl A. K. bankroto skolininko prašymu nutraukta, yra pagrįsta, teisėta ir negali būti keičiama.
Kaip jau minėta, teismo sprendimai dėl bankroto bylos iškėlimo yra pripažįstami pagal Reglamento 16 straipsnį, t.y. jiems taikomas automatinio pripažinimo principas. Reglamento 25 straipsnyje nurodyta, kad ši taisyklė taip pat taikoma ir kitų su bankroto byla susijusių teismo sprendimų pripažinimui. Tačiau automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima šių sprendimų priverstinio vykdymo, todėl Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiti su bankroto byla susiję teismo sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (Briuselis I). Pažymėtina, kad, kaip AB „Swedbank“ teisingai pastebėjo, Reglamentas nenumato, kad teismo sprendimai dėl bankroto bylos iškėlimo būtų vykdomi pagal Briuselį I. Taip yra dėl to, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, toks teismo sprendimas yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl nevykdytinas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-118/2007 pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl konkursinės teisenos pradėjimo.) Kartu jam nereikia numatyti ir vykdymo procedūros. Spręsti dėl vykdymo taikant Briuselį I reikėtų tik tuo atveju, jei kartu su bankroto bylos iškėlimu būtų priimtas ir priverstinio vykdymo reikalaujantis sprendimas. Nagrinėjamu atveju Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis yra būtent konstatuojamojo pobūdžio, negali būti priverstinai vykdoma, todėl A. K. prašymas leisti jį vykdyti turi būti atmestas. Tik tuomet, kai pagrindinę bankroto bylą nagrinėjantis teismas priims vykdymo reikalaujančius su bankroto bylos eiga ir užbaigimu susijusius sprendimus, suinteresuoti asmenys turės kreiptis į pripažįstančios valstybės narės (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos) teismą dėl leidimo vykdyti išdavimo pagal Briuselį I.
Esant išdėstytoms aplinkybėms Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutarties dalis, kuria leista Lietuvos Respublikoje vykdyti Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą dėl A. K. bankroto, keistina atmetant prašymą leisti vykdyti sprendimą, nes sprendimas yra nevykdytinas.
Suinteresuotas asmuo taip pat prašė teismo nutartyje nurodyti, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai nedaro poveikio apelianto daiktinėms teisėms bei jų įgyvendinimui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau tokia nuostata jau yra išdėstyta Reglamento 5 straipsnyje dėl trečiųjų šalių daiktinių teisių, kuriame nurodytas bankroto bylos iškėlimo poveikis trečiųjų šalių daiktinėms teisėms. Taigi tai yra materialioji norma, nereikalaujanti teismo pasisakymo. Reglamentai yra bendrieji tiesioginio taikymo teisės aktai, todėl ši norma galioja Lietuvos Respublikoje nuo bankroto bylos iškėlimo ir teismui jos taikymo konstatuoti nebereikia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, CPK 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ prašymą atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria leista vykdyti Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl A. K. bankroto ir jos prašymą šioje dalyje atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir gali būti per tris mėnesius skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.