- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- I1-1430-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03940-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 22-37).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. buvo laikomas ankštose kamerose, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto dydį. Nurodė, kad jis gyveno uždaro tipo rakinamose patalpose, dviejų miegamų vietų. Didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Kameroje buvo laikoma iki dviejų asmenų. Tokios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti. Kai kuriose kamerose buvo netinkamas išplanavimas sėdimų vietų prie valgymui skirto stalo. Buvo priverstas valgyti sėdėdamas miegamoje vietoje. Dėl didelio suimtųjų kiekio dažnai tekdavo valgyti atšalusį maistą.
Nurodė, kad nebuvo užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje. Negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti.
Nurodė ir tai, kad nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną. Tekdavo daužyti į duris, dažnai pareigūnai negirdėdavo, taigi, nebuvo užtikrintas jo saugumas. Duše tekdavo ilgai laukti, kol nuves į kameras, daug kartų teko girdėti pasityčiojimus savo atžvilgiu dėl keliamo triukšmo, daug kartų buvo grasinta panaudoti prieš jį fizinę jėgą, kitas specialias priemones, jei nenusiramins. Teigia, kad tokius veiksmus akivaizdžiai galima traktuoti kaip grasinimą, žmogaus orumo ir garbės pažeminimą ir kankinimą.
Buvo leista tik 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, nors tai prieštarauja teisės aktams, Konvencijai. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko Higienos normos reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose buvo purvina, sulaužytas suoliukas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Kiemeliai nebuvo valomi, jei dulka – laistomi. Be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Asbesto buvo pastatų konstrukcijose ir kanalizacijoje. Tai kenkia sveikatai.
Taip pat nurodė, kad kamerose neveikė ventiliacija, negalėjo atsidaryti lango, langas labai mažas, uždengtas grotomis. Nebuvo pakankamai švaraus oro. Kamerose buvo drėgna. Puvo čiužiniai, rūdijo lovos, užsiveisdavo parazitų, drabužiai nedžiūvo. Tokios sąlygos pavojingos sveikatai, nes plinta virusinės ligos.
Kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, tik elektrinis. Visose kamerose buvo įrengtos dvi po 36 vatus lempos. Elektrinė šviesa buvo akinamai ryški, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Išjungus šviesą, negalėjo skaityti knygų, dokumentų, rašyti laiškų. Negalėjo įjungti ar išjungti pats šviesos, nes ne visose kamerose buvo įrengti jungikliai.
Kamerose temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nebuvo leidžiama žiemą turėti šildytuvo, o vasarą ventiliatoriaus.
Kameros buvo neremontuotos, buvo pelėsio, grybelio, sienų dažai atsilupę. Dėl to jis nuolat sirgdavo peršalimo ligomis. Teko kreiptis medicininės pagalbos, tačiau ne visada būdavo suteikiama.
Nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Neišduodavo užvalkalo užklotui ir rankšluosčių. Čiužiniai nebuvo tinkamai dezinfekuojami. Neskalbdavo asmeninio apatinio trikotažo, atsisakydavo skalbti ir kitus bet kokius drabužius. Turėdavo skalbtis rūbus patys už savo pinigus. Nebuvo sąlygų džiovinti rūbus. Dėl to buvo priverstas su dvokiančiais rūbais vaikščioti ilgą laiką. Dėl to patyrė didelį pažeminimą.
Kalint jam nebuvo pakankamai išduodama higienos reikmenų ir kitų sanitarinių reikmenų. Išduoto kiekio nepakakdavo. Todėl buvo priverstas pirkti už savo lėšas.
Teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, pakabinta užuolaida, kuri neužtikrindavo privatumo. Be to, kamerose sklido nemalonus kvapas, nebuvo jokios ventiliacijos. Dėl nemalonaus kvapo turėjo kankintis, jautė pykinimą, negalėjo valgyti.
Nurodė, kad dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens, nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną karštu vandeniu po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, dušo patalpos neatitiko Higienos normų reikalavimų, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, nebuvo guminių kilimėlių, veidrodžių, nebuvo dušo pertvaros privatumui užtikrinti.
Nurodė, kad nebuvo teikiamas kaloringas ir skanus maistas, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 k. cal. Nukrito svoris. Maistas nebuvo sveriamas. Teigia, kad nuolat trūko apie 800 k. cal. Nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Maistą atnešdavo į kamerą, kol padalindavo, jis atšaldavo. Maisto dalintojas maistą dalindavo be pirštinių. Pateiktuose patiekaluose ne kartą aptiko pašalinius daiktus.
Teigia, kad visos nurodytos aplinkybės suteikė jam ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus. Tai sukėlė kančią, sunkumus, baimės jausmą, nepilnavertiškumo jausmą. Tapo konfliktuotas, grubus, nukentėjo jo orumas, reputacija. Pareigūnai nesistengė pagerinti jam gyvenimo sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 40-59). Pateikė kamerų duomenis, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.
Nurodė, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto.
Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama.
Kameros ir jose esantis sanitarinis mazgas buvo įrengti, kameros apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo negali būti nustatyti. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos įrengtos kai kuriose kamerose (pateikė duomenis), todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 16.7 punktu. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Aukščiau minėtos taisyklės nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx kaip ir numatyta HN 134:2015 14 p. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Elektra į kištukinius lizdus, esančius kamerose, netiekiama tik nepertraukiamo miego, numatyto dienotvarkėje metu. Pareigūnai, atjungdami elektros tiekimą į kištukinius elektros lizdus, tokiu būdu užtikrino, kad suimtieji ir nuteistieji, esantys kamerose, laikytųsi režimo reikalavimų.
Pažymėjo, kad visiems atvykstantiems į įstaigą buvo atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Atvykę asmenys buvo vedami maudytis į I - jame korpuse esančius dušus. Asmuo, kuris serga ar įtariama, kad serga užkrečiamąja liga, buvo izoliuojamas I - ojo korpuso 9 posto tam skirtose kamerose.
Nurodė, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
Nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės, kaip reglamentuota teisės aktais. Visi suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavo patalynės komplekto, buvo aprūpinami patalynės komplektu, kurį sudarė užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei ir paklodė. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Įstaigos esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos patenkindavo.
Pažymėjo, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną. Džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis LR BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.
Paaiškino, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Vienos valandos pasivaikščiojimo teisė atitinka teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo nepavojingi. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami.
Pažymėjo, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Savo skunde A. B. nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Pažymėjo, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol. Teisės aktai nenumato, kad iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pan.
Nurodė, kad maitinimas įstaigoje buvo suteikiamas pagal patvirtintą dienotvarkę, joje buvo numatytas konkretus maitinimo laikas. Šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, Lukiškių TI-K buvo laikomasi. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų. Galiojantys teisės aktai neįpareigojo maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas buvo dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais t. y. maistas rankomis neliečiamas. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.
Pagal teisinį reglamentavimą nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Pažymėjo, kad įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.
Nurodė, kad pareiškėjas dėl skunde dėstomų aplinkybių ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje į įstaigos administraciją nesikreipė.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, A. B. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. A. B. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 22-37).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018-03-30 A. B. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas - 7,38 m², 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 292, plotas - 7,80 m², 2 asmenys kameroje; 2018-03-31 perkeltas į kamerą Nr. 372, plotas - 7,23 m² (2 asmenys kameroje); 2018-04-01 - 2018-04-02 kameroje Nr. 372 (2 asmenys kameroje); 2018-04-03 perkeltas į kamerą Nr. 290, plotas - 7,76 m² (2 asmenys kameroje); 2018-04-04 - 2018-04-23 kameroje Nr. 290 (2 asmenys kameroje); 2018-04-24 kameroje Nr. 290 (1 asmuo kameroje); 2018-04-25 - 2018-05-01 kameroje Nr. 290 (2 asmenys kameroje); 2018-05-02 kameroje Nr. 290 (1 asmuo kameroje); 2018-05-03 perkeltas į kamerą Nr. 302, plotas - 8,05 m² (2 asmenys kameroje); 2018-05-04 - 2018-05-13 kameroje Nr. 302 (2 asmenys kameroje); 2018-05-14 kameroje Nr. 302 (1 asmuo kameroje); 2018-05-15 - 2018-06-24 kameroje Nr. 302 (2 asmenys kameroje); 2018-06-25 kameroje Nr. 302 (1 asmuo kameroje); 2018-06-26 - 2018-07-16 kameroje Nr. 302 (2 asmenys kameroje); 2018-07-17 kameroje Nr. 302 (1 asmuo kameroje); 2018-07-18 - 2018-08-28 kameroje Nr. 302 (2 asmenys kameroje); 2018-08-29 perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas - 7,64 m² (2 asmenys kameroje); 2018-08-30 - 2018-09-06 kameroje Nr. 325 (2 asmenys kameroje); 2018-09-07 perkeltas į kamerą Nr. 283, plotas - 7,69 m² (2 asmenys kameroje); 2018-09-08 - 2018-09-11 kameroje Nr. 283 (2 asmenys kameroje); 2018-09-12 išvyko į Panevėžio apskrities areštinę. 2018-09-18 atvyko iš Panevėžio areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2018-09-19 perkeltas į kamerą Nr. 297, plotas - 8,08 m² (2 asmenys kameroje); 2018-09-20 - 2018-10-04 kameroje Nr. 297 (2 asmenys kameroje); 2018-10-05 kameroje Nr. 297 (1 asmuo kameroje); 2018-10-06 kameroje Nr. 297 (2 asmenys kameroje); 2018-10-07 kameroje Nr. 297 (1 asmuo kameroje); 2018-10-08 - 2018-10-14 kameroje Nr. 297 (2 asmenys kameroje); 2018-10-15 kameroje Nr. 297 (1 asmuo kameroje); 2018-10-16 - 2018-11-05 kameroje Nr. 297 (2 asmenys kameroje); 2018-11-06 perkeltas į kamerą Nr. 301, plotas - 8,03 m² (2 asmenys kameroje); 2018-11-07 - 2018-11-22 kameroje Nr. 301 (2 asmenys kameroje); 2018-11-23 perkeltas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m², 2 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 131, plotas - 7,94 m², 2 asmenys kameroje; 2018-11-24 - 2018-12-11 kameroje Nr. 131 (2 asmenys kameroje); 2018-12-12 išvyko į Panevėžio apskrities areštinę. 2018-12-14 atvyko iš Panevėžio areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2018-12-15 - 2018-12-16 kameroje Nr. 118 (2 asmenys kameroje); 2018-12-17 perkeltas į kamerą Nr. 165, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2018-12-18 - 2019-01-02 kameroje Nr. 165 (2 asmenys kameroje); 2019-01-03 kameroje Nr. 165 (1 asmuo kameroje); 2019-01-04 - 2019-02-17 kameroje Nr. 165 (2 asmenys kameroje); 2019-02-18 perkeltas į kamerą Nr. 23, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-19 - 2019-02-21 kameroje Nr. 23 (2 asmenys kameroje); 2019-02-22 perkeltas į kamerą Nr. 63, plotas - 7,44 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-23 - 2019-03-07 kameroje Nr. 63 (2 asmenys kameroje); 2019-03-08 išvyko į Utenos apskrities areštinę. 2019-03-12 atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-13 perkeltas į kamerą Nr. 156, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-14 - 2019-03-19 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019-03-20 kameroje Nr. 156 (1 asmuo kameroje); 2019-03-21 - 2019-04-08 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019-04-09 - 2019-04-10 kameroje Nr. 156 (1 asmuo kameroje); 2019-04-11 - 2019-04-18 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019-04-19 kameroje Nr. 156 (1 asmuo kameroje); 2019-04-20 - 2019-05-13 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019-05-14 kameroje Nr. 156 (1 asmuo kameroje); 2019-05-15 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019-05-16 kameroje Nr. 156 (1 asmuo kameroje); 2019-05-17 - 2019-05-21 kameroje Nr. 156 (2 asmenys kameroje).
Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas, apstatymas baldais atitinka TIĮET reikalavimus. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad buvo tik dvi kėdės, dėl nepatogaus kamerų išplanavimo visiškai nepagrįsti.
Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus.
Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl kamerų apstatymo baldais, kad buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai įtakotų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, tik nurodė, kad baldai užėmė plotą bei kad jo teigimu baldų matmenys turi būti neįskaičiuojami į bendrą gyvenamojo ploto normą.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus (0,56 kv. m.), atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo apgyvendintas su dar kitu asmeniu kamerose, nors ir minimaliai, tačiau buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą iš viso 40 parų.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vietos įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu, kokio turinio jo asmenį pažeminančių replikų ir kokių pareigūnų konkrečiai yra sulaukęs ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, kad daug kartų patyrė pažeminimą, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė.
Pagal TIĮET 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taigi, nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės šiuo aspektu yra pagrįstos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žeminantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.
Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 d.), tuo metu, kada pareiškėjas buvo kamerose laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 390 parų.
Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, pelėsis, grybelis, šalta, neišduodavo šildytuvo šildytis, ventiliatoriaus vasarą vėsintis, buvo blogas apšvietimas, per ryški šviesa, nebuvo jungiklių, užsiveisė parazitų, kameros neremontuotos.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, oro šalinimo sistemą. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostata, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). TIĮET 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). PĮVTT 16.7 punkte numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. PĮVTT nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Atsakovės atstovo teigimu, šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės, atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Galiojantys teisės aktais nereglamentuoja, kad nuteistiesiems į kameras būtų išduodami šildytuvas ar ventiliatorius. Dėl kamerose palaikomos švaros ir tvarkos atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama (b. l. 89-96). Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles.
Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, protokolai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat buvo atliekami patikrinimai (b. l. 77-85). Nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtų fiksuoti tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti higienos normų, kitų teisės aktų reglamentuojami pažeidimai dėl kamerų mikroklimato, kamerų būklės, saugios sveikatai aplinkos. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad dėl netinkamų neva antisanitarinių sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas priežiūros institucijas dėl mikroklimato kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo, vertinimo. Pažymėtina tai, kad byloje pateikti pareiškėjo medicininiuose dokumentuose esantys įrašai dėl jo sveikatos, susirgimų nepagrindžia pareiškėjo argumentų, kad būtent netinkamos kamerų mikroklimato sąlygos galėjo įtakoti fiksuotus susirgimus. Nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į medikus dėl akių, galvos skausmo. Taip pat nėra pagrįstų aplinkybių ar įrodymų, kad pareiškėjui buvo atsisakoma teikti medicininę pagalbą.
Taigi, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo mikroklimato kamerose. Esant nepaneigtiems atsakovės atstovo nurodytiems duomenims, kuriais pagrindo abejoti nėra, įvertinus tai, kad kamerų mikroklimatas atitinka teisės aktų reikalavimus, nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl tinkamų higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo, antisanitarinių sąlygų buvimo ir pan. Pareiškėjas šiems nusiskundimams pagrįsti nepateikė išsamių paaiškinimų, konkrečių įvykių, faktų buvimo, lėmusių jo teisių pažeidimą šiais aspektais. Nenustatyta, kad pareiškėjas su atitinkamo turinio prašymais, nusiskundimais dėl higienos sąlygų kamerose būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas institucijas.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl užimtumo trūkumo, pažymėtina, kad, visų pirma, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. T. y. nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymų Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinta teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Teismas nagrinėjamu atveju neturi jokio pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, juolab, kad jie nėra nuginčyti kitais argumentais ir įrodymais. Pareiškėjas nenurodė skunde konkrečiai, kada ir kokiose socialinės reabilitacijos priemonėse, programose ar kitoje laisvalaikio veikloje jam buvo apribotos teisės dalyvauti. Teiginiai, kad negalėjo sportuoti, laisvai judėti, lankytis renginiuose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir išsamiau netgi neapibūdinti, subjektyvūs teiginiai. Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis dėl užimtumo pataisos namuose galimybių ir užtikrinimo, nenustatyta, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo nusiskundimo pasivaikščiojimo teise, pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 - ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad tokią teisę turėjo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra. Kaip pats pareiškėjas skunde nurodo, vieną valandą per dieną buvo leidžiama pasivaikščioti, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore teismas nenustatė.
Teismas pažymi, kad laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 punktas)
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas reglamentuojamas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyriuje, kuriame nurodyta, tai, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.
Atsakovės atstovas teismui nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi, laistomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p. bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 p. pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjas skunde nurodydamas savo nusiskundimus šiuo aspektu, konkrečiai nepagrindė nurodytų pažeidimų, bei kaip tai įtakojo jo teises. Nėra duomenų, kad įstaigos administracija būtų gavusi pareiškėjo prašymus ar skundus dėl šiukšlių kibirėlio pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo, ar kad pažeidžiamos jo teisės dėl netvarkos kiemeliuose ir pan.
Pareiškėjo argumentai dėl asbesto buvimo atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nebuvo laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai buvo nepavojingi. III - io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I - ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Taigi, teismas, remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo manyti priešingai, abejoti teikiama informacija, kurios pareiškėjas nepaneigia jokiais įrodymais. Savo nusiskundimus pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai įtakojusio jo asmenį, pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, medicininiai įrašai nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti asbestas, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, kadangi vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 87 punktu „Priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15 - 25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 įsakymo Nr. V- 325 redakcija) 87 puntu „Priežiūros postai prie kamerų, drausmės izoliatorių, laikino sulaikymo patalpų organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie kamerų, kuriose laikoma iki 100 asmenų. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka, kad pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, ar jam buvo kilusi reali grėsmė. Teisės aktai nereglamentuoja signalizacijos mygtukų įrengimo dušuose. Nors pareiškėjas teigia, kad buvo sunku iškviesti pareigūną, kad duše tekdavo ilgai laukti, kol išves į kameras, kelti triukšmą, kad pareigūnas išgirstų, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nėra nurodęs konkrečių įvykių, situacijų, kuomet realiai buvo pažeistos jo teisės, koks pareigūnas ir konkrečiai kada nereagavo į iškvietimą. Pareiškėjas skundo ar prašymo dėl nurodytų nusiskundimų nėra teikęs įstaigos administracijai. Remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos šiuo aspektu.
Pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, dėl patalynės netinkamumo naudoti, dėl čiužinių dezinfekcijos, dėl drabužių skalbimo, dėl higienos reikmenų nepakankamo išdavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprūpinimo norma), galiojančiu nuo 2017 metų 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.
Vadovaujantis Aprūpinimo norma suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodamas švarūs, tvarkingi patalynės komplektai (užvalkalas pagalvei, paklodė, užvalkalas antklodei) ir rankšluosčiai. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo išduotas minkštas inventorius ir jis atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Byloje duomenų apie tai, kokias su savimi higienos priemones pareiškėjas turėjo, nėra, taip pat, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų teikęs skundus dėl higienos priemonių, taip pat dėl užvalkalo užklotui neišdavimo ar teikęs rašytinius prašymus Lukiškių TI-K administracijai dėl tokių priemonių išdavimo, prašymus suteikti papildomai higienos priemones. Teismas neturi pagrindo abejoti Aprūpinimo normų užtikrinimu Lukiškių TI-K, todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl jo netinkamo materialinio aprūpinimo kaip nepagrįstus.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, patalynė skalbiama ir keičiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 p. nurodantį, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.
Atsakovo atstovo teigimu, įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Nenustatyta, o pareiškėjas ir nenurodė, kad su tokio turinio prašymais kreipėsi į įstaigos administraciją, ar kad toks prašymas nebūtų nagrinėtas.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji ir nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną sausi. Asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TIK direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “ Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.
Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, higienos priemonėmis, kad čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, rūdijo, puvo, drabužiai neskalbiami nėra konkretizuoti, tai abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nurodydamas šiuos nusiskundimus, pareiškėjas nemini konkrečių su šiomis aplinkybėmis susijusių faktų, pažeidusių jo teises. Nenustatyta, jog pareiškėjas turi specialiųjų poreikių, sąlygojančių būtinybę gauti didesnį nei nustatyta kiekį higienos, valymo priemonių, buitinio aprūpinimo reikmenų. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovas, nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų pašalinti, pareiškėjas, kaip minėta, su atitinkamais prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam papildomai patalynės, rankšluosčių, higienos priemonių. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo keičiama patalynė, kaip numatyta teisės aktuose, kad nebuvo realizuojama teisė skalbti ir džiovinti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius, bei kad tokiu būdu tuo pačiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens sveikatą ir higieną. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė prausti visą kūną šiltu (karštu) vandeniu bent kartą per savaitę. Nurodo, kad dušo patalpos neatitiko Higienos normos reikalavimų, nebuvo kilimėlių, veidrodžio, buvo sulaužyti praustuvai, patalpos buvo nešvarios.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas deklaratyviai nurodęs šiuos nusiskundimus, jų nedetalizavo, išsamiau nepagrindė, nenurodė, konkrečiai kada negalėjo pasinaudoti dušu, kada dušuose buvo nešvaru, ar trūko tam tikro dušo inventoriaus, bei kaip konkrečiai tai įtakojo jo teisių pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais. Todėl remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiais aspektais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo užtikrintas kaloringas skanus maistas. Jo patiekimas buvo nekokybiškas. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti.
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės.
Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis 2014 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 17, maitinimas buvo suteikiamas „Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje“, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu numatytu metu. Kadangi dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje buvo numatytas konkretus maitinimo laikas, šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, Lukiškių TI-K buvo laikomasi. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Taigi, kaip nustatyta, Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais.
Atsakovės atstovas nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigojo maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas buvo dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais, t. y. maistas rankomis neliečiamas. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu, nenurodė, kaip nustatė, kad buvo kalorijų trūkumas. Be to nėra duomenų, kad būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo, ar būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl negalavimų susijusių su maisto trūkumu. Teigdamas, kad maistas buvo tiektas nekokybiškai, kad maiste rado pašalinių daiktų, ar kad nebuvo tinkamų sąlygų pavalgyti, šioms aplinkybėms pagrįsti taip pat nepateikė išsamesnių paaiškinimų, apibūdinimų, kaip tai pasireiškė, kada tai įvyko ir pan. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo tiekiamas nepakankamas maisto kiekis, ar kad patiektas maistas buvo nekokybiškas, bei patiektas nehigieniškai, kad tiekiamo maisto energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad nebuvo iškviestas pas psichiatrą nepagrįsti, kadangi juos paneigia byloje esantys įrašai Asmens sveikatos istorijoje. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebūtų teiktos medicininės paslaugos, kad būtų ribota galimybė gauti medicinos specialistų konsultacijas, atlikti tyrimus ir pan. Su skundais dėl nesuteiktų medicininių paslaugų ar konsultacijų pareiškėjas nėra kreipęsis.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.
Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatyto kameros gyvenamojo ploto 40 parų, tačiau nustatytas labai minimalus ploto trūkumas bei pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 390 parų, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 500 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 14 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 500 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui A. B..
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.