Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjai I. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl spendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėja 2015-04-08 prašymu, kuris Tarnyboje gautas 2015-04-17 (b. l. 81-85), kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą rengiant peticiją Europos žmogaus teisių teismui „dėl medicininių dokumentų klastojimo <...>“. Tarnyba 2015-05-29 sprendimu nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, parengiant peticiją Europos žmogaus teisių teismui, paskirti advokatę J. K. teikti pareiškėjai teisinę pagalbą (b. l. 112-113).

Tarnyboje 2015-06-10 gauta advokatės J. K. išvada, kad teisinė pagalba pareiškėjai neturėtų būti teikiama, nes peticijos Europos žmogaus teisių teismui parengimas yra neperspektyvus (b. l. 99-100). Šią išvadą advokatė grindė tuo, kad paskutinis teismo sprendimas (Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 nutartis) buvo priimtas beveik prieš du metus ir yra praleistas terminas peticijai Europos žmogaus teisių teismui pateikti. Šios išvados pagrindu Tarnyba 2015-07-09 priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjai teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2015-05-29 sprendimą. Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, nurodė, kad atstovavimas pareiškėjos interesams yra neperspektyvus, nes Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl yra praleistas Konvencijoje nustatytas 6 mėnesių terminas peticijai Europos žmogaus teisių teismui paduoti.

Įstatyme nustatytos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo asmenims tikslas – užtikrinti, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose <...>. Pagal šio straipsnio 3 dalį gynyba ir atstovavimas bylose apima procesinių veiksmų atlikimą tarptautinėse teisminėse institucijose, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, jeigu šiose institucijose nėra teikiama teisinė pagalba.

Tarnybos uždavinys – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą. Atlikdama šią funkciją, Tarnyba, be kita ko, organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (Įstatymo 9 straipsnis).

Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama atsižvelgiant į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis bei kitus principus (Įstatymo 3 straipsnis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

Su Įstatyme įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti teisine pagalba principų įgyvendinimo užtikrinimu susijęs Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01) nustatytas pagrindas nutraukti teisinės pagalbos teikimą – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Šiuo pagrindu antrinės teisinės pagalbos teikimas gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo pagrindu gali būti nutraukiamas ir teisinės pagalbos teikimas Europos žmogaus teisių teisme, t. y. peticijos šiam teismui parengimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinama, kad yra pagrindas, nustatytas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte (iki 2014-01-01 – 9 punkte), nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą tokio pobūdžio bylose, kai nustatoma, jog pareiškėjas į Tarnybą kreipiasi jau pasibaigus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam šešių mėnesių kreipimosi į EŽTT terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-300-13).

Kaip minėta, pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą „dėl medicininių dokumentų klastojimo <...>“. Iš pareiškėjos Tarnybai pateiktų dokumentų matyti, kad ji dėl medicininių dokumentų klastojimo fakto 2013-04-11 pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą (b. l. 97), tačiau prokuroro 2013-04-25 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o galutine Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 nutartimi buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atmesti jos skundą dėl prokuroro nutarimo. Iš atsakovui pateiktų dokumentų matyti, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 nutarties buvo gautas skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, tačiau pastarasis 2013-09-16 raštu (b. l. 102) pareiškėjai paaiškino, kad galimybės apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį įstatymuose nenumatyta. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais individualių peticijų priimtinumo reikalavimais, EŽTT gali nagrinėti klausimą tik tada, kai visos vidaus priemonės buvo panaudotos pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir per šešis mėnesius nuo galutinio sprendimo priėmimo dienos. Kadangi dėl pareiškėjos nurodomo dokumentų klastojimo fakto galutinis sprendimas buvo priimtas 2013-06-13, tai Tarnyba skundžiamame sprendime, gavusi advokatės J. K. 2015-06-02 išvadą, pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju atstovavimas pareiškėjos interesams pagal Tarnybos 2015-05-29 sprendimą yra neperspektyvus. Pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde dėstomi argumentai iš esmės nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu klausimu, o argumentų, paneigiančių Tarnybos sprendime padarytą išvadą dėl bylos neperspektyvumo, nenurodoma.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas pagrįstas ir teisėtas, o pagrindo jį panaikinti, nenustatyta. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos I. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.