Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-19 · Administracinė byla Nr. I-9933-484/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-19
Bylos Nr.
I-9933-484/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00707-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9933-484/2015Proceso Nr. 3-61-3-00707-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo A. B. skundas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (43-44 b. l.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2000 m. sausio 26 d. sprendimu jam nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri su BP priedu (360 Lt) iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo buvo 1298,28 Lt. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. 2010 m. sausio mėn. - 2012 m. rugsėjo mėn. buvo dirbantis pensininkas, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatas. Taip pat nurodė, kad kartu su Laikinuoju įstatymu, t. y. 2009 m. gruodžio 8 d., Lietuvos Respublikos Seimas priėmė ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau - Valstybinių pensijų įstatymas) 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-531 (Žin., 2009, Nr. 151-6778), kuriuo valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Remdamasis Konstitucinis Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, mano, remiantis Laikinuoju įstatymu bei Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymu, jam paskirta pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuojama bei mokama sumažinta neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai, 2014 m. lapkričio 12 d. atsakovei Vidaus reikalų ministerijai išsiuntė prašymą dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies apskaičiavimo bei išmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas taip pat išreiškė nuomonę, kad pensija, remiantis Laikinojo įstatymo 4 str.1 d., taikant mažinimo koeficientą 0,8, jam buvo sumažinta dideliu mastu, taip pat pratęsus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą nurodytu pagrindu 2012-2013 metams, buvo pasielgta neteisėtai, pažeidus konstitucinius principus (1-6 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį yra jau įvykdytas. Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos (taisyklės), pagal kurią Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą (46 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš Išvados dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą, Nr. 15904, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtintos 2000 m. sausio 26 d., pareiškėjui nuo 2000 m. sausio 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (48 b. l.).

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pažyma apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1873 patvirtina, kad pareiškėjo pensijos apskaičiavimui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio dalies nuostatos, o 2012 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (53-54 b. l.).

Pareiškėjas 2014 m. vasario 25 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu nurodyti pinigų sumą, kuri kas mėnesį nuo 2010 metų sausio mėnesio yra nesumokama, sumokėti neišmokėtos pensijos dalį (55-56 b. l.).

Vidaus reikalų ministerija 2014-04-01 sprendimu Nr. 1D-2598(11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris galiojo iki 2013-12-31, pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuojama iki 2013-12-31. Taip pat pažymėta, kad Konstituciniame Teisme 2013-06-11 priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad Laikinasis įstatymas atitiko Konstituciją. Vidaus reikalų ministerija aptariamu sprendimu, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, atsisakė nagrinėti, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (51-52 b. l.).

Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu priimti sprendimą kompensuoti jam visais pagrindais sumažintą pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį (50 b. l.). Prašymą grindė Konstitucini Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Vidaus reikalų ministerija 2015-01-15 sprendimu Nr. 1D-513(11), remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kadangi į pareiškėjo prašymą tuo pačiu klausimu jau buvo atsakyta 2014 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 1D-2598(11) „Dėl pažymos“. Pažymėjo, kad nuo 2014-01-01 pareiškėjui mokama nesumažinta pensija (49 b. l.).

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės į valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Aktualios redakcijos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis <...>, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nustatyta, kad remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K=0,8251), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. perskaičiavo pensijos dydį ir valstybinę pensiją sumažino nuo 1298,28 Lt iki 1071,21 Lt. Tai rodo, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015). Taigi, Vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažinto dydžio valstybinę pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-I/2015 dėl kelių redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų (kuriomis, be kita ko, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ribojimo galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) atitikimo Konstitucijai, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad jos neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimų nuostatas, teismas daro išvadą, jog Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, pripažino prieštaraujančia (prieštaravusia) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo net ir po tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas taip pat nurodė, kad pažeistų teisių atkūrimas reiškia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą.

Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remiantis aukščiau paminėtomis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis ir Pažymos apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1873 (53-54 b. l.) duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui 2012 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, kaip asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 183,32 Lt dydžio pensijos dalis neišmokėta nepagrįstai. Ginčo dėl pensijos nepriemokos dydžio nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad Pažymoje apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1873, susidariusi pensijos nepriemoka nurodyta litais. Atsižvelgęs į oficialų euro kursą (1 EUR = 3,45280 Lt), teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 2012 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 53,09 EUR (183,32 Lt).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teismas daro išvadą, kad toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (53,09 EUR) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu., 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 53,09 (penkiasdešimt tris eurus ir 9 euro centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėMarius BajorasJolita Rasiukevičienė