Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Immobilitas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-1842-44/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Alrosta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Immobilitas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 144 straipsnio pirmoji dalis nurodo, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Šios proceso teisės normos pagrindu pagal suinteresuoto asmens prašymą teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Turtinių ginčų atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus reikšmingas ne tik tokių aplinkybių, kaip šalies, kurios turtui prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, turtinės padėties, jos finansinių galimybių įvertinimas, bet itin svarbią reikšmę turi ir ieškinio reikalavimų dydis. Teismų praktikoje pagrindas taikyti šias priemonėms yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, atsižvelgė į tai, kad šalims beveik pusę metų nepavyksta išspręsti ginčo dėl gana didelės pinigų sumos, o tai sudaro pagrindą užtikrinti ieškinį. Nors apeliantas byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ginčija ieškovo jam pareikšto ieškinio nepagrįstumu, pabrėžtina, kad įstatymas nereikalauja sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvertinti šiuos argumentus, nes taikant šias priemones vertinamos kitos aplinkybės - grėsmė, jog ateityje galimai palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl apelianto argumentai susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi ir šių atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja bei dėl jų nepasisako.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai yra susiję su tam tikrais atsakovo turtinės ar finansinės padėties apribojimais, todėl net ir esant pagrindo jas taikyti, šios priemonės teismo turi būti parenkamos atsižvelgiant į CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Taigi teismas turi taikyti mažiausiai atsakovo veiklą varžančias priemones. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas prašė neviršijant ieškinio reikalavimo sumos areštuoti atsakovo turtą ir pinigines lėšas. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo tik atsakovui priklausančias pinigines lėšas, leisdamas jas naudoti įstatymų nustatytiems privalomiems mokėjimams ir darbuotojų darbo užmokesčiui bei su juo susijusioms išmokoms mokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pinigai yra ypač svarbus svertas kiekvienos įmonės normaliai ūkinei – komercinei veiklai užtikrinti, todėl piniginių lėšų areštas apsunkina bet kokios įmonės veiklą, gali paliesti ir trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ši laikinoji apsaugos priemonė taikytina tik tuomet, kai nėra galimybės taikyti kitų CPK 145 straipsnyje išvardytų laikinųjų apsaugos priemonių ar jų nepakanka tinkamam teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, pavyzdžiui, atsakovas neturi nekilnojamojo ar kilnojamojo turto arba šio turto nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti. Kartu pabrėžtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui neturi įtakos argumentas, jog atsakovo turimas nekilnojamas turtas jau yra apsunkintas hipoteka. Hipoteka yra skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas (CK 4.170 str. 1 d.). Nors hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius (CK 4.192 str. 1 d.), tai nereiškia, kad išieškojimui iš hipoteka užtikrinto turto įvykdyti prireiks viso hipoteka užtikrinto turto. Todėl hipoteka apsunkinto turto areštas yra galimas ieškinio užtikrinimo būdas.

Minėta, kad ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodydamas konkretų areštuotiną objektą - (duomenys neskelbtini), ir pinigines lėšas. Pabrėžtina, kad pagal byloje esančią turto vertės nustatymo pažymą, šio objekto vertė yra 495 000 Lt (likvidacinė vertė 370 000 Lt) (b. l. 108). Taigi pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas taikydamas atsakovo piniginių lėšų areštą kaip vienintelę laikinąją apsaugos priemonę, pažeidė CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintą ekonomiškumą principą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nustatant, kad neviršijant ieškinio reikalavimo sumos - 357 279, 76 Lt, areštuotinos atsakovui priklausančios administracinės patalpos (duomenys neskelbtini).

Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartį 2006 m. rugsėjo 4 d. buvo surašytas turto aprašas, kuriame aprašytas taip pat ir minėtas objektas - administracinės patalpos (duomenys neskelbtini) (b. l. 107). Byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006 m. rugsėjo 13 d. išrašas patvirtina, kad šis objektas areštuotas ir įrašas galioja nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 113). Duomenų, kokių teisiniu pagrindu buvo įvykdytas minėto objekto areštas, byloje nėra, nes skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kaip jau minėta, yra areštuotos tik atsakovui priklausančios piniginės lėšos.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006 m. rugsėjo 13 d. išraše yra nurodyta kitokia vidutinė minėto objekto - administracinių patalpų (duomenys neskelbtini) (b. l. 107), rinkos vertė - 256 000 Lt (b. l. 113), taigi jos nepakanka ieškinio reikalavimams šioje byloje užtikrinti. Darytina išvada, jog byloje nėra visiškai patikimos informacijos apie minėto areštuotino objekto vertę. Atsižvelgiant į tai, šio turto nepakankant minėtos sumos ieškinio reikalavimui užtikrinti, likusiai neužtikrintų ieškinio reikalavimų sumai areštuotinas kitas atsakovo turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, ir tik šio turto nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti, areštuotinos atsakovui priklausančios piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ir/arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovu (CPK 145 str. 6 d.).

Apeliantas taip pat nurodo, kad patirs didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašo pareikalauti, kad ieškovas į teismo depozitinę sąskaitą sumokėtų 197 892 Lt atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui. Teisėjų kolegija išaiškina, kad atskirojo skundo nagrinėjimas visuomet yra susijęs su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, todėl toks apelianto prašymas apeliacinės instancijos teisme pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, nesvarstytinas. Kartu atsakovui išaiškinama, kad esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams, jis gali pateikti galimų nuostolių apskaičiavimą ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartį pakeisti ir pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alrosta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti.

Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alrosta“ (įmonės kodas 300058907), kurios buveinė yra Vilniuje, Žalgirio g. 97-8, ieškiniui užtikrinti 357 279, 76 Lt (trijų šimtų penkiasdešimt septynių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių litų ir septyniasdešimt šešių centų) sumai areštuoti atsakovui uždarajai akcinės bendrovei „Immobilitas“ (įmonės kodas 124500278), kurios buveinė yra Vilniuje, Vingrių g. 6, priklausančias (duomenys neskelbtini). Vykdant šią teismo nutartį paaiškėjus, kad areštuotų administracinių patalpų vertės nepakanka ieškovo pareikštam ieškiniui užtikrinti, areštuoti kitą atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Šio turto nepakankant minėtos sumos ieškinio reikalavimui užtikrinti, likusiai neužtikrintų ieškinio reikalavimų sumai areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomojoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini), ir/ arba kitose kredito įstaigose, leidžiant atsakovui uždarajai akcinės bendrovei „Immobilitas“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovu uždarąja akcine bendrove „Alrosta“.

Uždrausti atsakovui areštuotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti.

Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui (Centrinei hipotekos įstaigai, Tilto g. 17/4, LT-2001, Vilnius).

Paaiškėjus, kad areštuotų atsakovui priklausančių administracinių patalpų vertės nepakanka ieškiniui užtikrinti, šios teismo nutarties vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui“.