Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-339-198/2010 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams Valstybinei įmonei Anykščių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys - V. M., G. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas iš esmės turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Tokią išvadą jau buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, ši išvada nebuvo skundžiama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2013 m. vasario 8 d. nutartimi taip pat konstatavo, jog žalos atsiradimą tiesiogiai lėmė trečiojo asmens V. M. neteisėti veiksmai - jeigu trečiasis asmuo, sankryžoje sukdamas į kairę būtų praleidęs priešinga kryptimi važiuojantį apelianto vairuojamą automobilį, šių dviejų transporto priemonių susidūrimas nebūtų įvykęs, o apelianto didelis neatsargumas nebuvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, šis neatsargumas negali būti vertinamas kaip visiškai atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau į jį turėtų būti atsižvelgiama nustatant priteistinos žalos dydį. Taigi, teismų sprendimais faktiškai jau yra nustatyta, kad tarp trečiojo V. M. veiksmų, neatitikusių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ir eismo įvykio kilimo bei dėl jo atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t.y. nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais kasacinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartyje pateiktais privalomais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), konstatuoja, kad esant byloje nustatytoms sąlygoms trečiojo asmens V. M., vykdžiusio atsakovo VĮ Anykščių miškų urėdijos darbines funkcijas ir vairavusio šiam priklausiusią transporto priemonę, civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.248 straipsniai) bei nesant pagrindo visiškam atleidimui nuo jos, spręstinas klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio, taip pat dėl žalą privalančio atlyginti subjekto.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinys netenkintas, skundžiamas sprendimas naikintinas, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies priimant naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Nagrinėjamu atveju apelianto ieškinyje pateiktas reikalavimas atlyginti 19 080 Lt turtinę žalą, kurią sudaro eismo įvykio metu sugadintų drabužių, sveikatos grąžinimui ir priežiūrai skirtos išlaidos bei negautos pajamos dėl užsitęsusių studijų ir vėlesnio įsidarbinimo. Susipažinusi su civiline byla ir prie jos prijungtos baudžiamosios bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, jog apeliantas patyrė tokio dydžio turtinę žalą.

Apeliantas tvirtina, kad 3 200 Lt suma išleista sveikatos gražinimui (t.y. vitaminams, papildams ir pan.), o 2 940 Lt suma išleista jo priežiūrai (t.y. tėvai vyko į ligoninę, vežė apeliantą į klinikas gydytis, konsultuotis, į sanatoriją ir pan.) ir šias, jo tėvų išleistas sumas, apeliantas jiems grąžino. Tačiau baudžiamojoje byloje esantys kasos kvitai patvirtina, kad kurui ir medikamentams išleista iš viso tik 783,2 Lt (b. b. Nr. 1-2-639/2008 t. 2, b.l. 84-89), nors tokio pobūdžio išlaidoms visi įrodymai (kvitai, sąskaitos ir pan.) nesunkiai surenkami. Tuo tarpu kitas apelianto aukščiau nurodytas išlaidas patvirtinančių įrodymų, t.y. kad tokias išlaidas jo tėvai turėjo ir jis jiems jas yra atlyginęs, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto reikalaujamos priteisti 340 Lt dydžio išlaidos eismo įvykio metu sugadintiems drabužiams atlyginti gali būti vertinamos kaip atitinkančios protingumo kriterijus, nėra pagal dydį aiškiai nepagrįstos, be to, nėra pagrindo abejoti dėl drabužių sugadinimo fakto eismo įvykio metu. Juolab, kad paprastai tokių daiktų kaip rūbų, batų ar kitų daiktų skirtų įprastiniams poreikiams tenkinti įsigijimo dokumentai nėra išsaugomi, todėl reikalavimas pateikti tokius dokumentus neatitiktų protingumo bei teisingumo principų. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad apeliantas įrodė 1 123,20 Lt dydžio nuostolius. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad turtinės žalos atlyginimo suma apeliantui, atsižvelgiant į jo didelį neatsargumą, mažintina iki 700 Lt (CK 6.282 str. 1 d.) Tokią išvadą pagrindžiantys motyvai bus išdėstyti sprendime vėliau, aptariant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie apelianto prarasto nedarbingumo lygį. Be to, nėra jokių duomenų, kad apeliantas žalos atsiradimo metu turėjo pajamų iš darbo ar kitų santykių, kuriuos prarado dėl patirtų sužalojimų. Apeliantas ir pats nurodo, kad sveikatos sužalojimo metu jis ne dirbo, o studijavo Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centre. Be abejo, baudžiamojoje byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog apeliantas dėl avarijoje patirtų traumų gydymo metu negalėjo tęsti studijų. Tačiau vien ta aplinkybė, jog dėl gydymosi apeliantas vėliau baigė mokslus ir vėliau įsidarbino, negali būti pagrindu negautoms pajamoms priteisti, nes jo nurodomu nedarbingumo laikotarpiu jis ir būdamas sveikas būtų negavęs su darbo santykiais susijusių pajamų, kadangi tuo metu mokėsi, be to, pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Todėl visuomet yra atsižvelgiama į nukentėjusiojo asmens galimybes gauti tokias pajamas, jo ankstesnes pajamas, taip pat į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Taigi, negautų pajamų dydis, kaip ir kitokia dėl sveikatos sužalojimo patirta žala, turi būti įrodytas. Šiuo atveju apeliantas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo realią galimybę tuojau pat po kolegijos baigimo įsidarbinti ir gauti pajamas, todėl šį jo reikalavimą teisėjų kolegija vertina labiau kaip hipotetinį, dėl ko sprendžia, kad jis negali būti tenkinamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-394/2006; kt.).

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir lemiančiais pareigą įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai lemia būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, taip pat proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį. Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sužalojimo laipsnį; sužalojimo pobūdį; sveikatos sužalojimo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, turtinius ir neturtinius); sužalojimo būdą; žalos padariusio asmens kaltę; kitas reikšmingas aplinkybes; sąžiningumą, teisingumą ir protingumą. Nagrinėjamu atveju kompensuotinos neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti taip pat yra reikšminga ir paties nukentėjusiojo kaltė dėl žalos atsiradimo.

Šioje byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 20 d. V. M., vairuodamas atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį sankryžoje, sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio apelianto vairuojamo automobilio, susidūrė su jo vairuojamu automobiliu. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta apelianto sveikata, padarytos muštinės- plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veido kaulų lūžiai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžimai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas. Gydant patirtus sužalojimus, apeliantui buvo atliktos kelios operacijos, po to sekė ilgas reabilitacinis gydymas. Dėl patirtų traumų apeliantas neteko regos kairiąja akimi, jam implantuotas akies obuolio protezas. Fizinės sveikatos sutrikdymas paveikė nukentėjusiojo socialinį gyvenimą: jis turėjo nutraukti mokslus ir išeiti akademinių atostogų, dėl veido traumos pasekmių jaučia psichologinį diskomfortą bendraudamas su aplinkiniais, turėjo pakeisti kai kuriuos laisvalaikio pomėgius. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas dėl eismo įvykio pasekmių neabejotinai patyrė fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, buitinius nepatogumus.

Nustatydama neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad V. M. neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą, pasireiškė neatsargia kaltės forma. Tačiau pažymėtina, kad jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo – būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Dėl to, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta ir į nukentėjusio asmens, prisidėjusio prie žalos atsiradimo, elgesį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad apeliantas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, ją vairavo viršydamas greitį mieste net 50 km/h. Tokiu būdu pats apeliantas pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950, (toliau- KET) 59, 172, 174 punktus, ir tai neabejotinai turėjo įtakos tokio masto žalai kilti (t.y. kad apeliantui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata). Tai suponuoja išvadą, jog apelianto elgesys eismo įvykio metu pripažintinas dideliu neatsargumu, padėjusiu sunkioms pasekmėms kilti - dvigubai viršytas leistinas greitis gyvenvietėje neabejotinai sumažino jo galimybes išvengti eismo įvykio (laiku sustoti, apvažiuoti kliūtį ir pan.) ir turėjo itin reikšmingos įtakos (visuotinai žinoma, kad dideliu greičiu važiuojančios transporto priemonės susidūrimo pasekmės paprastai būna sunkesnės) jo patirtų sužalojimų sunkumui, juolab, kad atsakingo už žalą asmens automobilio greitis buvo nedidelis. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo patvirtinti, jog jis buvo užsisegęs saugos diržą (b. b. Nr. 1-2-639/2008 t. 2, b.l. 146). Taigi, nors trečiojo asmens veiksmai tiesiogiai lėmė eismo įvykį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi paties apelianto padarytų pažeidimų pobūdį ir jų įtaką šio įvykio pasekmėms kilti, sprendžia, kad apelianto didelis neatsargumas nagrinėjamoje situacijoje prie padarinių masto (sveikatos sužalojimo sunkumo) atsiradimo prisidėjo ženkliai, o galimai netgi labiau negu trečiojo asmens V. M. elgesys.

Teisėjų kolegija, byloje nustatytų aplinkybių kontekste įvertinusi apeliantui kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. jo sveikatos sužalojimo laipsnį, pobūdį, sveikatos sužalojimo turtinius ir neturtinius padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens ir paties apelianto kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, sprendžia, jog sužalojimų sunkumas šiuo atveju negali lemti itin ženklios neturtinės žalos priteisimo, racionali kompensacija apeliantui už patirtą neturtinę žalą neturėtų viršyti 15 000 Lt (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovų atsakomybės ir ieškinio senaties

Apeliantas ieškiniu turtinę ir neturtinę žalą prašė priteisti solidariai iš atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdija ir Biuro. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ nuostatos neįtvirtina transporto priemonės valdytojo ir draudiko solidariosios prievolės. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė kyla iš delikto, draudiko – iš sutarties. Pagal CK 6.254 straipsnio nuostatas draudiko ir draudėjo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui taip pat nelaikytina solidariąja, nes transporto priemonės valdytojo atsakomybės prieš nukentėjusįjį apimtis priklauso nuo to, ar draudiko kaip pagrindinio skolininko sutartinis įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką padengia visą nukentėjusio trečiojo asmens patirtą žalą. Teisminėje praktikoje (žr. Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.) laikomasi nuostatos, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė prievolė. Dėl to nukentėjusysis, turėdamas dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias teises, pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nurodytas materialinis teisinis prievolių santykis turi reikšmės ir nustatant procesinę šalių padėtį teisme nagrinėjant ginčą. Atsakovais tokiose bylose ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Jei reikalavimas pareikštas tik transporto priemonės valdytojui, teismas pasirengimo nagrinėti bylą metu imasi priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Paaiškėjus, kad reikalavimas draudikui nėra pareikštas, teismas ieškovo prašymu patraukia draudiką atsakovu (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys pareikštas tik civilinės atsakomybės draudikui, teismas savo iniciatyva turėtų transporto priemonės valdytoją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokia teismo pareiga sietina su dviem tikslais: pirma, siekiama apsaugoti nukentėjusio asmens interesus, nes procese gali paaiškėti, kad draudimo išmoka yra nepakankama patirtai žalai padengti; antra, kaltininko įtraukimas į procesą, net ir patirtai žalai neviršijant draudimo išmokos, svarbus tuo, kad procese draudikui nebūtų kliudoma ginčyti draudėjo civilinės atsakomybės (CPK 266 straipsnis), be to, siekiant proceso koncentruotumo, tikslinga viename procese nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas tiek draudiko, tiek transporto priemonės valdytojo prievolių turiniui ir apimčiai. Ieškovas gali pasirinkti, kokiu procesiniu statusu – atsakovu ar trečiuoju asmeniu, į bylą traukti atsakingą už žalą asmenį.

Nagrinėjamu atveju V. M., vykdydamas savo darbines funkcijas kaip VĮ Anykščių miškų urėdijos darbuotojas, vairavo šios įmonės automobilį. Todėl šis atsakovas bendrąja prasme atsakingas už savo darbuotojo padarytą žalą (CK 6.264 strapsnio 1, 2 dalys). Kaip matyti iš VĮ Anykščių miškų urėdijos argumentų, jos prievolė atlyginti žalą iš esmės ir nėra kvestionuojama, ginčas yra tik dėl to, ar yra, o jei yra – tai kokiu laipsniu eismo įvykio dalyvių V. M. ir apelianto kaltė. Dėl to šiame sprendime jau yra pasisakyta. VĮ Anykščių miškų urėdijos automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau draudikas yra bankrutavusi įmonė. Eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-399 redakcija) 20 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Biuras moka draudimo išmokas tuo atveju, kai draudimo bendrovė tampa nemoki, o pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 4 dalį Biuras atlygina nukentėjusiajam asmeniui žalą, kuri neviršija TPVCAPDĮ 13 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, t.y. 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į minėtą prioritetinį sutartinės atsakomybės taikymą deliktinės atsakomybės atžvilgiu, žalą turėtų atlyginti Biuras, kuriam tokia pareiga, bankrutuojant sutartiniam draudikui, perkeliama įstatymu.

Tačiau byloje yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties terminų taikymo. Apeliantas ieškinį VĮ Anykščių miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo pateikė nepraleidęs įstatyme numatytų ieškinio senaties terminų. Tuo tarpu Biuro teigimu apeliantas praleido tiek TPVCAPDĮ numatytą vienerių metų terminą pretenzijai draudikui pareikšti, tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartyje šioje byloje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su apelianto sužinojimu apie tai, kad draudikas nesutinka išmokėti draudimo išmoką, ir tada spręsti dėl ieškinio senaties termino.

Pagal vyraujančią aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi, tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013; 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).

Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d. Apeliantas ieškinį baudžiamojoje byloje atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdija dėl žalos atlyginimo pateikė 2004 m. rugpjūčio 3 d. Tuo tarpu Biuras į baudžiamąją bylą atsakovu įtrauktas tik 2007 m. kovo 13 d. pateikus teismui patikslintą ieškinį. Kaip matyti iš bylos duomenų, kurias patvirtina ir pats apeliantas, jis anksčiau nesikreipė tiesiogiai į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo, šiuo atveju ieškinio pareiškimas yra pirmasis kreipimasis į draudiką. Taigi, šių aplinkybių formalus vertinimas, atsižvelgiant vien tik į konkrečią datą, kurią Biurui kaip draudikui buvo pateiktas ieškinys, leistų manyti, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams Biurui pareikšti buvo suėjęs. Kita vertus, šioje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kai draudikas atsisako išmokėti žalos atlyginimą. Duomenų, kad apeliantas būtų išreiškęs valią atsisakyti reikalavimo VĮ Anykščių miškų urėdijos draudikui, nėra.

Teisėjų kolegija atmeta Biuro atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl praleisto vienerių metų termino pretenzijoms pareikšti. Eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-399 redakcija) nuostatos pretenzinės tvarkos ir terminų pretenzijoms pareikšti apskritai nenumatė. Pagal tuometinės šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies redakciją nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar per atstovą per 3 darbo dienas privalėjo raštu pranešti draudikui, apdraudusiam atsakingo už autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, arba šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais per 7 darbo dienas – Biurui apie autoavariją. Be to, eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalis nustatė, kad autoavarijoje dalyvavęs vairuotojas privalo per 3 darbo dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie autoavariją, kurioje dalyvavo. Taigi, draudiką apie įvykį turėjo informuoti nebūtinai tik apeliantas, bet ir trečiasis asmuo V. M. arba draudėjas VĮ Anykščių miškų urėdija. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 21 straipsnis, reglamentavęs draudimo išmokų nemokėjimo atvejus, minėtų terminų nesilaikymo kaip savarankiško draudimo išmokos nemokėjimo pagrindo nenumatė. Be to, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pranešimo apie autoavariją terminas netaikomas, jei autoavarijos dalyviai apie autoavariją pranešti negalėjo dėl sveikatos būklės, kurią patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, ar dėl nepaprastų jų aplinkybių (nenugalimos jėgos). Akivaizdu, kad turint galvoje apelianto patirtų sužalojimų pobūdį šių itin trumpų pranešimo apie įvykį terminų laikymosi reikalavimas nebūtų nei objektyviai realus, nei protingas.

Pagal TPVCAPDĮ 18 straipsnio 3 dalį nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar per atstovą privalo pateikti draudikui, apdraudusiam atsakingo už autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, arba šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais – Biurui prašymą atlyginti žalą ir dokumentus, patvirtinančius, kokia žala jam buvo padaryta dėl įvykusios autoavarijos. Konkretaus termino, per kurį turi būti pateiktas prašymas atlyginti žalą, įstatymas nenustatė. Reikšminga nagrinėjamu atveju ir tai, kad įvykio mechanizmas kaltininko nustatymo prasme apskritai buvo sudėtingas, taigi, ilgą laiką apskritai nebuvo aišku, kas iš eismo dalyvių yra nukentėjusysis, o kas kaltininkas. Be to, kaip minėta, apeliantas įvykio metu buvo sužalotas sunkiai, dėl sužalojimo ilgai buvo gydomas, kas ilgam laikui neabejotinai apsunkino jo teisių tinkamą gynybą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir tuo atveju, jei pripažinti, kad ieškinio senaties terminas Biuro atžvilgiu buvo praleistas, yra pakankamas pagrindas jį atnaujinti vien dėl pastarosios aplinkybės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Juo labiau, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus draudiko ir draudėjo civilinės atsakomybės ypatumus bei teisminę praktiką, teismas, matydamas, kad reikalavimas pareikštas tik už žalą atsakingam asmeniui, baudžiamojoje byloje jau tuomet (pirminio ieškinio pateikimo metu) turėjo imtis priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Tai reiškia, kad paaiškėjus, jog reikalavimo draudikui nepareikšta, teismas turėjo savo iniciatyva įtraukti draudiką į dalyvauti byloje bent jau trečiuoju asmeniu net ir nesant apelianto prašymo (CPK 47 straipsnis). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo priteisimas iš Biuro apskritai atitiktų civilinės atsakomybės draudimo esmę ir paskirtį, t.y. užtikrinti tiek nukentėjusiojo, tiek draudėjo interesų apgynimą. Priešingu atveju susiklostytų situacija, kad draudėjo rizikos (ne)perkėlimas draudikui yra priklausomas nuo nukentėjusiojo veiksmų (t.y. kam ir kokiais terminais bus pareikštas reikalavimas), nors įvykio metu draudėjas VĮ Anykščių miškų urėdija apsaugą nuo rizikos neabejotinai turėjo ir reikalavimas jam pareikštas tuo metu, kai jis yra dar atsakingas pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas neteko teisės į ieškinio Biurui dėl žalos atlyginimo patenkinimą dėl praleistų terminų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus apelianto skundą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos byloje dalyvaujančių asmenų turėtos ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Pagal bendrąją taisyklę, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bylos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, tačiau teismui kartu yra suteikta diskrecijos teisė nukrypti nuo tokių išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 2, 4 d.).

Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų už suteiktas teisines paslaugas, apeliantas patyrė 2 000 Lt pirmosios instancijos teisme, 2 000 Lt apeliacinėje instancijoje ir 800 Lt už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą (1 t., b. l. 61; 2 t., b. l.41-42, 90). Duomenų apie atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad Biuras turi pareigą atlyginti apelianto patirtą turtinę ir neturtinę žalą, o vien ta aplinkybė, kad byloje pareikštas didesnės apimties reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad dalis ieškinio reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesta. Tuo tarpu apelianto reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies – 3,6 proc.(iš prašytų 19 080 Lt priteista 700 Lt). Taigi, iš dviejų pareikštų reikalavimų vienas tenkinamas, kitas iš dalies. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui priteistina 53,6 proc. išlaidų už advokatų teisinę pagalbą visų instancijų teismuose – 2 572,80 Lt.

Taip pat šioje byloje visų instancijų teismai turėjo 119,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (1 t. b. l. 1; 2 t. b. l. 50, 156) Nuo šių bylinėjimosi išlaidų apeliantas nėra atleistas (jis CPK 83 straipsnio 3, 4 punktų pagrindu atleidžiamas tik nuo žyminio mokesčio). Todėl jos paskirstytinos proporcingai atmestų ir tenkintų reikalavimų daliai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n usprendė:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo T. P. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 700 Lt turtinei žalai, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 572,80 Lt išlaidų už advokato pagalbą ieškovui T. P., ir 660 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti valstybei iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 63,96 Lt, iš ieškovo T. P. 55,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu visų instancijų teismuose.