Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. R. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. ir R. R. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 19 d., 18 val. 30 min. iki 2008 m. gruodžio 23 d., 1 val. 30 min., R. R. priklausančiuose namuose, esančiuose Ukmergės r., Lyduokių sen., Juknonių k., bendrai veikdami, itin žiauriai mušė R. M. motiną J. M. . R. M. ne mažiau, kaip penkiolika kartų spyrė savo motinai J. M. į krūtinę, kairę šlaunį ir blauzdas, bei ne mažiau, kaip penkis smūgius ranka sudavė pastarajai į galvos sritį, tokiu būdu padarydamas J. M. dešiniųjų II-V ir kairiųjų II-IX šonkaulių fragmentinius lūžius, kraujosruvas krūtinėje bei nubrozdinimus kairėje šlaunyje ir blauzdose, nubrozdinimus kaktoje, veido kairėje, dešiniame žande, pasmakrėje, kraujosruvas kaktoje, dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, taip pat jis ir R. R. ne mažiau kaip keturiasdešimt tris kartus su gumine žarna sudavė J. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydami pastarajai trylika juostų pavidalo kraujosruvų nugaroje ir kairiojo sėdmens srityje, dešimt juostų pavidalo kraujosruvų dešinėje šlaunyje, šešiolika juostų pavidalo kraujosruvų kairėje šlaunyje ir kelyje, dvi juostų pavidalo kraujosruvas kairėje blauzdoje, po vieną juostos pavidalo kraujosruvą pilvo dešinėje ir dešinėje blauzdoje, be to jis ne mažiau trijų kartų diržu suduodamas J. M. į nugaros sritį, o ji rankomis suduodama pastarajai nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, padarė J. M. nubrozdinimus ir kraujosruvas dilbiuose ir plaštakose, kraujosruvas krūtinėje, kairės pašonės srityje, pilve, gaktos - kairės kirkšnies srityje, daugines kraujosruvas rankose, daugines kraujosruvas nugaroje, masyvias kraujosruvas sėdmenyse, daugines kraujosruvas kojose. Dėl daugybinių kūno sužalojimų J. M. patyrė sunkų trauminį šoką, sukėlusį pastarosios mirtį. Tokiu būdu R. M. ir R. R. , veikdami bendrininkų grupe, tyčia itin žiauriai nužudė J. M. . R. M. nužudė savo motiną, kurią R. R. žinodama, kad tai jo motina, veikdama kaip vykdytoja, padėjo nužudyti.

Nuteistojo R. M. nuomone, apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, o teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir surinktų byloje įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. bei jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios R. R. gynėja prašo jos ginamosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. M. ir R. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistiesiems R. M. ir R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat apygardos teismas, nuteistiesiems R. M. ir R. R. už kito žmogaus kvalifikuotą nužudymą paskirdamas atitinkamai keturiolikos ir devynerių metų laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininkų asmenybes, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės dydžio parinkimui ir nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati griūdama bei jo teiginiai dėl tariamai neteisingo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neteisingai nustatytos nuteistųjų kaltės, paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir visapusiškai ištirtais įrodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek R. M. , tiek ir R. R. kaltais prisipažino iš dalies. Nuteistasis R. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad su R. R. gyvena daug metų, yra šeima. Jo motina gyveno pas brolį, vėliau pasiprašė priimti gyventi pas nuteistąjį. Jis pasikalbėjo su R. R. ir pastaroji sutiko. Motinai gyvenant pas juos, ji mažai vaikščiojo. Turėjo auglį, tačiau pas gydytojus eiti atsisakydavo. Jis ir R. R. ja rūpinosi, nupirkdavo vaistų. Tarp jų buvo konfliktų, nes motina tuštindavosi kur pakliūva, neidavo į tualetą. Kelias dienas iki jos mirties jis užpykęs sudavė penkis ar šešis kartus su sulenkta gumine žarna per nugarą. Prieš porą savaičių buvo sudavęs motinai diržu. Šonkaulių motinai jis nesulaužė. Apytiksliai prieš keturias dienas ar prieš savaitę iki motinos mirties jis parkritusiai nukentėjusiajai kelis kartus pabaksnojo koja į šoną, kad pastaroji keltųsi. Sužalojimai motinai galėjo atsirasti pastarajai dažnai griūnant, atsitrenkiant į įvairius daiktus (t. 2, b. l. 26 - 27). Nuteistoji R. R. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad su R. M. gyvena apie 28 metus, turi suaugusius vaikus. Parsivežus į namus R. M. motiną, ją prižiūrėti buvo labai sunku. Ji tuštinosi kur pakliuvo. Liepiant jai eiti į lauką, pastaroji eidama griūdavo, susižalodavo. Netekusi kantrybės, prieš kokias 4 dienas iki jos mirties, ji sudavė sulenkta gumine žarna J. M. kokius aštuonis kartus. Galėjo kliūti per sėdmenis, kojas. Taip pat pora kartų ranka sudavė J. M. per užpakalį. Prieš penkias dienas, ar prieš savaitę iki J. M. mirties, jai nuvirtus nuo kibiro, R. M. liepdamas motinai keltis šešis ar aštuonis kartus pabaksnojo jai koja. Tačiau, kad pastarasis būtų mušęs motiną, nematė. Savo veiksmais ji užmušti J. M. negalėjo (t. 2, b. l. 28 - 29).

Iš tokių nuteistųjų R. M. ir R. R. parodymų matyti, kad jie neneigia naudoję prieš nukentėjusiąją smurtą, tačiau teigia, kad nesudavė tiek smūgių, kiek nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir mano, kad nukentėjusioji nuo jų suduotų smūgių mirti negalėjo. Tačiau, kolegijos nuomone, tokie nuteistųjų teiginiai vertintini, kaip mėginimas švelninti savo teisinę padėtį. Pastebėtina, kad tiek nuteistojo R. M. , tiek nuteistosios R. R. parodymai dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajai aplinkybių bei skaičiaus iš dalies prieštaringi, jie nesutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei yra tarpusavyje prieštaringi. Nuteistoji R. R. apklausiama 2008 m. gruodžio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad anksčiau yra mačiusi, kaip R. M. nukentėjusiajai įspyrė, tampė už ausų, prieš porą dienų buvo sudavęs delnu į veidą (t. 1, b. l. 65 - 67). Apklausiama 2009 m. sausio 14 d. nuteistoji R. R. parodė, kad apytiksliai keturios dienos iki nukentėjusiosios mirties matė, kaip R. M. parkritusiai nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris kartus įspyrė į šoną. Be to, apytiksliai dešimt dienų iki mirties taip pat nukentėjusiąją spardė (t. 1, b. l. 69 - 70). 2009 m. gegužės 13 d. apklausoje nuteistoji R. R. parodė, kad gumine žarna nukentėjusiąją mušė tik vieną kartą, suduodama keturis kartus, tačiau ranka jai per sėdmenis suduodavo du ar tris kartus per savaitę bei matė kaip R. M. bent du kartus spardė nukentėjusiąją kiekvienu atveju įspirdamas tris ar keturis kartus (t. 1, b. l. 72 - 73). Apklausiama 2009 m. birželio 10 d. R. R. jau parodė, kad nukentėjusiajai su sulenkta žarna sudavė gal šešis kartus, o nuteistasis R. M. nukentėjusiajai per du kartus įspyrė apie 15 kartų (t. 1, b. l. 75 - 78). Nuteistasis R. M. apklausiamas 2008 m. gruodžio 24 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip R. R. kelis kartus sudavė ranka nukentėjusiajai ranka per sėdmenis, retkarčiais suduodavo į veidą, jis pats yra sudavęs diržu prieš tris, keturias dienas iki mirties, be to 2008 m. gruodžio 22 d. sudavė kartą ranka į veidą (t. 1, b. l. 115). 2009 m. kovo 25 d. apklausoje nuteistasis parodė, kad yra keletą kartų nukentėjusiajai sudavęs diržu bei gumine žarna (t. 1, b. l. 79).

Kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau paminėtus nuteistųjų R. M. ir R. R. parodymus, darytina neginčijama išvada, kad trijų dienų laikotarpiu iki nukentėjusiosios J. M. mirties tik nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau tai darė didesne apimtimi ir intensyvumu nei teigia patys nuteistieji. Visų pirma šią aplinkybę patvirtina tai, kad niekas kitas nurodytu laikotarpiu negalėjo padaryti sužalojimus nukentėjusiajai, nes per tris dienas iki jos mirties pas nuteistuosius namuose nebuvo apsilankęs joks kitas asmuo, išskyrus liudytoją B. B. , kuris nukentėjusiajai atnešė pensiją. Tai patvirtino ir patys nuteistieji R. M. bei R. R. . Antra, aukščiau paminėtą aplinkybę taip pat patvirtina bei nuteistųjų parodymus apie suduotų smūgių skaičių paneigia byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados. Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Ukmergės poskyrio specialisto išvados Nr. M 209/08(14) matyti, kad J. M. mirė nuo kūno sumušimo, pasireiškusio dauginiais nubrozdinimais ir kraujosruvomis kūne, dešiniųjų II-V ir kairiųjų II-IX šonkaulių fragmentiniais lūžiais, kas komplikavosi trauminiu šoku. J. M. mirė prieš 7-14 valandų iki jos lavono apžiūros įvykio vietoje 2008 m. gruodžio 23 d. 8.30 val. (t. 1, b. l. 27 - 37). Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Ukmergės poskyrio specialisto išvados Nr. M 209/08-P/09(14) matyti, kad J. M. mirtį sukėlė sužalojimų visuma, išskyrus prieš 3 - 10 parų padarytą muštinę žaizdą kairėje momeninėje srityje ir prieš 3 - 6 paras padarytą kraujosruvą dešinėje pėdoje. J. M. lavone nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dėl aštuoniasdešimt trauminių poveikių. Juostų pavidalo keturiasdešimt trys kraujosruvos nugaroje ir kairiojo sėdmens srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje šlaunyje ir kelyje, kairėje blauzdoje, pilve ir dešinėje blauzdoje galėjo būti padarytos papildomam tyrimui pateikta žarna. Juostų pavidalo keturiasdešimt trys kraujosruvos negalėjo būti padarytos griūvant. Nubrozdinimai ir kraujosruvos dilbiuose ir plaštakose galėjo būti padaryti savigynos metu prisidengiant rankomis nuo smūgių. Labai tikėtina, kad masyvios kraujosruvos sėdmenyse padarytos daugkartiniai traumuojant šią sritį. Tikėtina, kad nubrozdinimai, apjuosti kraujosruvų kairėje šlaunyje ir blauzdose, o taip pat fragmentiniai šonkaulių lūžimai padaryti spardant kojomis (t. 1, b. l. 38 - 40). Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas R. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotą išvadą. Dėl smūgių gumine žarna jis paaiškino, kad jeigu J. M. buvo mušama sulenkta gumine žarna, esant laisviems galams, tai sužalojimų skaičius ir pobūdis nesikeičia, vienu smūgiu padaroma daugiau sužalojimų, sukeliamas didesnis skausmas (t. 2, b. l. 30 - 32).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus bei kitus apygardos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje įrodyta, kad nuteistieji R. M. ir R. R. , veikdami bendrininkų grupe, naudodami nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu intensyvų smurtą kelių dienų laikotarpiu, padarydami jai daug sužalojimų, itin žiauriai ją nužudė. Nuteistasis R. M. nužudė savo motiną, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o nuteistoji R. R. , žinodama, kad J. M. yra R. M. motina, kaip vykdytoja padėjo R. M. nužudyti jo motiną, t. y. jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nuteistųjų veika taip pat pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip nužudymas padarytas itin žiauriai. Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai buvo suduota labai daug smūgių į įvairias kūno vietas. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai nukentėjusiajai padaryti paveikiant jos kūną mažiausiai 80 trauminių poveikių. Iš pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad sužalojimai dėl kurių visumos įvyko trauminis šokas ir ji mirė, nukentėjusiajai padaryti trijų dienų laikotarpyje. Tai iš dalies patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 27 - 33). Šią išvadą pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino apklaustas teismo medicinos ekspertas, kuris parodė, kad trauminis šokas, dėl kurio mirė nukentėjusioji, išsivysto dėl didelio skausmo, kraujo netekimo ir kvėpavimo sutrikimo (t. 2, b. l. 30 - 33). Kolegijos nuomone, nuteistieji R. M. ir R. R. , būdami brandaus amžiaus ir normalaus protinio išsivystymo, neabejotinai suvokė, kad kelias dienas smurtaudami prieš senyvo amžiaus nukentėjusiąją ir padarydami jai labai daug sužalojimų, sukelia jai dideles fizines kančias. Kolegija konstatuoja, kad dėl paminėtų aplinkybių nėra teisinio pagrindo iš nuosprendžio šalinti BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą, nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji sužaloję nukentėjusiąją nei patys suteikė jai medicininę pagalbą, nei kreipėsi dėl tokios pagalbos suteikimo į medikus ar kitus asmenis. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nuteistieji bendrininkaudami sumušant nukentėjusiąją J. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad savo nusikalstamais bendrais veiksmais kėsinasi į žmogaus gyvybę, numatė, kad gali itin žiauriai ją atimti ir norėjo taip veikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, 8 punkte nurodyta, jog tokiu atveju, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, - tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Šiais motyvais kolegija taip pat atmeta nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus, kad smurtaudami prieš nukentėjusiąją jie neveikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo R. M. nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusiajai J. M. padaryti kūno sužalojimai, įvertinus kiekvieną atskirai, nėra pavojingi gyvybei bei kad jis anksčiau jai pirkdavo vaistus ir ja rūpinosi, šiuo atveju negali būti vertinami kaip pagrindas konstatuoti, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami kitokia kaltės forma ar tyčios rūšimi.

Atmetami nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentai, kad sužalojimus nukentėjusioji J. M. galėjo patirti griūdama, atsitrenkdama į įvairius daiktus ar susiformavus praguloms. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai paneigti teismo medicinos specialisto išvada ir pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto R. L. parodymais. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotas 2008 m. gruodžio 23 d. ir 2009 m. kovo 16 d. specialisto išvadas (t. 1, b. l. 27-35, 38-40) ir parodė, kad tik kraujosruvos kairėje ir dešinėje alkūnėse bei kraujosruva dešinėje pėdoje galėjo būti padarytos griūvant ar užkliūnant už akmens, slenksčio ar kitokio buko daikto. Kiti sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Be to, kraujosruvos ant sėdmenų negalėjo būti padarytos griūvant nuo kibiro, nes matyti, kad buvo daugkartinis traumavimas į tą pačią vietą diržu, gumine žarna ar koja. Taip pat ekspertas parodė, kad nėra tokios ligos, kai nuo sėdėjimo atsirastų tokios masyvios kraujosruvos, nes jeigu žmogus paralyžiuotas ar gulintis, formuojasi pragulos, bet ne tokios kraujosruvos. Šiuo atveju pragulų nebuvo. Eksperto teigimu, griūvant aukštielninku nėra buvę atvejų, kad atsirastų kraujosruvos ant sėdmenų, nes sėdmenų raumenys yra stori ir elastingi ir kraujagyslės ne taip greitai plyšta, tačiau spardant, daužant ar mušant su kietais bukais daiktais atsiranda gilios kraujosruvos. Kolegijos nuomone tokios eksperto išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, nes įvertinus sužalojimų gausą, nėra realu, kad trijų dienų laikotarpiu nukentėjusioji galėtų tiek kartų griūti ar kitaip pati susižaloti.

Kolegija atmeta nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe bendrininkavimą su R. R. . Šią aplinkybę nuteistasis ginčija teigdamas, kad byloje nenustatytas būtinas subjektyvusis bendrininkavimo požymis – susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 7 punkte nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma, t. y. žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nagrinėjamu atveju iš aukščiau aptartų nuteistųjų parodymų bei kitos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prieš nukentėjusiąją J. M. smurtą naudojo abu nuteistieji. Šios aplinkybės jie iš esmės neneigė. Nuteistoji R. R. parodė, jog matė, kad trijų dienų laikotarpiu iki nukentėjusiosios mirties nuteistasis R. M. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Atitinkamai nuteistasis R. M. parodė, jog matė, kad prieš nukentėjusiąją smurtavo R. R. . Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad abu nuteistieji matydami vienas kito prieš nukentėjusiąją J. M. vartojamą smurtą ir patys smurtaudami bei vienas kito nesudrausmindami, nesiimdami priemonių, kad naudojamas smurtas būtų nutrauktas tokiu būdu išreiškė pritarimą vienas kito prieš nukentėjusiąją naudojamam smurtui bei jo intensyvumui, kitaip tariant suvokė savo veiksmų bendrumą. Taigi, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius R. R. ir R. M. veikus bendrininkų grupe ir pagrįstai konstatavo šiuo atveju esant BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą, nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Iš nuteistųjų R. R. ir R. M. apeliacinių skundų matyti, kad jie mano, jog apygardos teismas nepagrįstai nenustatė jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Kolegijos nuomone, tokie nuteistųjų teiginiai nepagrįsti. Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du pagrindus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Šioje byloje, teiginiai apie nuoširdų nuteistosios R. R. gailėjimąsi užfiksuoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o nuteistasis R. M. nuoširdų gailėjimąsi deklaruoja apeliaciniame skunde. Tačiau kolegijos nuomone, bylos medžiaga ir nuteistųjų elgesys nepatvirtina tokių jų teiginių. Byloje iš esmės nėra užfiksuota jokių pozityvių duomenų, kurie patvirtintų jų nuoširdų gailėjimąsi. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir konstatavus, jog nuteistieji nuoširdžiai gailisi, šios aplinkybės nepakaktų pripažinti, kad šiuo atveju yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Būtina nustatyti ir nuteistųjų prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinė byla Nr. 2K-201/2007). Kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nuteistieji prisipažino padarę inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu neigė, bylą nagrinėjant teisme, susipažinę su baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais prisipažino tik iš dalies. Viso proceso metu tiek R. R. , tiek R. M. neigė nustatytas esmines faktines bylos aplinkybes, t. y. nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičių bei intensyvumą, mėgindami švelninti savo teisinę padėtį.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistiesiems R. R. ir R. M. teisėta ir pagrįsta. Vilniaus apygardos teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jų asmenybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Už kito žmogaus kvalifikuotą nužudymą t. y. nusikaltimą, kuris numatytas BK 129 straipsnio 2 dalyje, yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Jos dydis numatytas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam R. M. keturiolikos metų, o R. R. devynerių metų laisvės atėmimo bausmes pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kad padarytas labai sunkus kvalifikuotas nusikaltimas, kuris sukėlė neatstatomas pasekmes. Be to įvertinta ir tai, kad nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe ir nenustatyta lengvinančių aplinkybių. Kolegijos nuomone, nuteistųjų atsakomybė pagrįstai individualizuota atsižvelgiant į jų asmenybes. Iš liudytojos K. V. parodymų (t. 2, b. l. 29-30) bei byloje esančios charakteristikos (t. 1, b. l. 93) matyti, kad nuteistoji R. R. charakterizuojama labiau teigiamai, kaip tvarkinga, pareiginga moteris, nors dažnai vartoja alkoholį, be to ji teisiama pirmą kartą. Tuo tarpu nuteistasis R. M. , nors ir buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, visgi jis charakterizuojamas neigiamai, ne kartą buvo įspėtas gyvenamosios vietos seniūno, socialinės darbuotojos, seniūnijos policijos inspektoriaus dėl girtavimo, nelinkęs dirbti, įsiveldavo į konfliktus (t. 1, b. l. 143). Iš liudytojos K. V. parodymų matyti, kad jis yra agresyvus grubus (t. 2, b. l. 29-30). Kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad nuteistajai R. R. skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o R. M. baustinas griežčiau, atsižvelgus į jo asmenybę ir į tai, kad prieš nukentėjusiąją jis smurtavo intensyviau ir pavojingiau ir jam skirtina laisvės atėmimo bausmė lygi BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra teisingos ir iš esmės neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežtos. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistiesiems bausmes, kolegija byloje nenustatė.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų R. R. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.