Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl 2015 m. vasario 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. A. P. paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Nuosprendžiu iš A. P. nukentėjusiajai G. S. priteista 86,89 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. P. nuteistas už tai, kad pagrobė, laikė ir realizavo fizinių asmenų dokumentus, t.y. laikotarpiu nuo 2014 metų sausio mėnesio, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2014-02-16 bute (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), svečiuodamasis pas G. S., iš rašomojo stalo stalčiaus pagrobė G. S. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2013-08-05 (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK, ir G. S. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012-02-02 (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) skyriuje, bei tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikė pagrobtus pasus prie savęs ne vėliau kaip iki 2014-03-21, kol juos realizavo nenustatytam asmeniui.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Taikant 64¹ str. nuostatas nuteistajam skirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Pagal baudžiamąjį įstatymą už tokį nusikaltimą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apeliantas ginčija tik jam paskirtą bausmę, todėl kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 str. 2 d. numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą; kad jam yra priimta eilė apkaltinamųjų nuosprendžių; kad yra jo atsakomybę lengvinančių ir nėra sunkinančių aplinkybių; kad atlikęs bausmę jis niekur nedirbo; nuosprendžio priėmimo metu buvo baustas administracine tvarka, turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, lankėsi pas psichiatrą, tačiau psichikos ligomis neserga. Reikšminga yra tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo teisiamas net 8 kartą, o didžioji dalis nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas, buvo susijusios su svetimo turto grobimu bei tokio turto užvaldymu apgaule. Tai rodo itin neigiamą nuteistojo požiūrį į visuotinai priimtas bendro gyvenimo taisykles bei patvirtina, kad jo nusikalstami veiksmai buvo gyvenimo būdas, t. y. jo elgesys nebuvo atsitiktinis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai buvo paskirta būtent laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas artimas šios bausmės vidurkiui. Tokios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pakankamai jauno apelianto amžiaus, jo siekio pasitaisyti, kurti šeimą bei rūpintis artimaisiais, kadangi visos šios aplinkybės, kaip ir anksčiau jam skirta švelnesnė bausmė, nesustabdė jo nusikalsti, turėdamas galimybę susirasti darbą ir dirbti, jis to nedarė. Priešingai, apelianto nurodomos aplinkybės nerodo mažesnio jo kaip asmenybės bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Kartu galima spręsti, jog tik nuteistajam skirta reali laisvės atėmimo bausmė padės sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, t.y. leis pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nuo 2015-03-24 įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai taip pat nesudaro pagrindo keisti nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ar dydžio. Matyti, jog nuo 2015-03-24 įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymas (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 red.) pagal kurį, be kitų pakeitimų, yra pakeista nusikaltimų recidyvo sąvoka. Pagal BK 27 str. 1 d. nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, pastarasis įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl A. P., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą bei vėl padaręs naują tyčinį nusikaltimą, išties buvo recidyvistas, ką visiškai pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas. Tačiau atsižvelgiant į paminėtus baudžiamojo įstatymo pakeitimus A. P. šiuo metu nebegali būti laikomas recidyvistu, nes anksčiau jis teistas buvo už nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas nepilnamečiu. Tačiau, kolegijos nuomone, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į jau pirmiau išdėstytus A. P. skirtos bausmės motyvus, jo asmenybę, priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių skaičių bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, neleidžia švelninti nuteistajam paskirtos bausmės bei spręsti, kad apylinkės teismas apeliantui nustatė aiškiai neteisingą bausmę.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė A. P. bausmės klausimą. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo gautas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 36,71 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą nuteistajam A. P.. Tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.