Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai O. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. skundą dėl sprendimų dalies panaikinimo ir atleidimo nuo PVM baudos ir delspinigių ir PVM baudos delspinigių, atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2009 07 09 sprendimą Nr. 68-194;

- panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, ir Inspekcija) 2009 05 20 sprendimą Nr. (21.26)-400-177, patikslintą 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-2116, dalyje, kurioje pareiškėja neatleista nuo PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių;

- priimti naują sprendimą – atleisti O. B. nuo visų PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių;

- įpareigoti atsakovą atlyginti pareiškėjai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja pateikė skundą VMI prie LR FM, kuri 2009 07 09 sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą.

Pareiškėja ginčija sprendimus.

Dėl pareiškėjos kaltės paaiškina, kad kaltės buvimas ar nebuvimas turi esminę įtaką galimybei atleisti nuo baudos ir delspinigių. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 100, 141 straipsniais. Nesutinka su VMI argumentais, kad kaltės klausimas šiuo atveju nesvarbus. VMI sprendime nurodoma, kad nėra duomenų, ar pareiškėja nėra kalta dėl padarytų pažeidimų. Toks teiginys paneigtas tuo, kad pareiškėja buvo atleista nuo dalies PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių už laikotarpį nuo 2002 08 10 iki 2007 06 29. Inspekcija prisiėmė dalį kaltės dėl delsimo mokėti mokesčius. Tačiau Centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į kitus bylos faktus. Pirmą aktą byloje Inspekcija surašė 1997 09 30. Nuo to laiko Inspekcijos sprendimai buvo daug kartų keičiami, naikinami ir pildomi. Galutinai nustatyta mokesčių suma yra žymiai mažesnė, nei Inspekcijos priskaičiuota 1997 metais. Tyrimas ir daugybės sprendimų priėmimas užtruko valstybės institucijose 11 metų ir 9 mėnesius. Nuo nagrinėjimo trukmės priklauso baudų ir delspinigių dydis. Nustačius nepagrįsto delsimo faktą, pripažintina tyrimą atlikusių institucijų kaltė ir kartu pareiškėjos kaltės dėl delsimo nebuvimas. Dėl to negalima pareiškėją laikyti kalta dėl nesavalaikio mokesčio sumokėjimo.

Teismai panaikino pareiškėjos įmonės teisę pasinaudoti PVM atskaita ne dėl to, kad pareiškėja kalta dėl pažeidimo, bet dėl to, kad pasinaudojo juridinės galios neturinčiais dokumentais.

Pareiškėja aiškina, kad įmonė nukentėjo nuo nesąžiningų asmenų veiksmų. Tarp šių veiksmų ir mokesčio nesumokėjimo yra priežastinis ryšys. Mano, kad dėl to yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėja priėmė O. B. įmonei „Leti“ įsiskolinimą sąlyginai, tikėdamasi atleidimo nuo skolos ir delspinigių. Su tokiomis sąlygomis Inspekcija sutiko, todėl prašymą dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių turėjo išnagrinėti itin kruopščiai.

Pažymi, kad nuo 2004 04 30 pakeitus MAĮ, baudos delspinigiai jau neskaičiuojami. Dėl to neturi būti reikalaujama ir baudos delspinigių, priskaitytų iki įstatymo pakeitimo.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo reikalavimus.

Remiasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, VMI prie finansų ministerijos viršininko 2004 07 26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis. Teigia, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš teisės aktuose nustatytų atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindų. Atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių mokėtojui laiku neįvykdžiusiam savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą. Mano, kad nėra svarbu, dėl kokių priežasčių prievolė nėra įvykdyta. Remiasi MAĮ 40 straipsniu. Teigia, kad pareiškėja, laiku nesumokėjusi mokesčio, padarė žalą valstybei. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 01 15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-92/2009.

Inspekcija, spręsdama pareiškėjos prašymą atleisti nuo baudų ir delspinigių, įvertino tai, kad tyrimas trūko ilgą laikotarpį ir atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių ir baudos delspinigių. Mano, kad atleisti pareiškėją nuo likusios dalies PVM ir PVM baudos delspinigių nėra pagrindo.

Pastebi, kad šiuo atveju klausimas dėl pareiškėjos atleidimo nuo PVM baudos nenagrinėtas, nes nėra pagrindo (MAĮ 141 straipsnio 2 dalis).

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčo dalykas yra pareiškėjos prašymo atleisti nuo PVM delspinigių, baudos ir baudos delspinigių (b. l. 49-50) nagrinėjimo metu priimti vietos mokesčių administratoriaus ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais nebuvo tenkinamas pareiškėjos prašymas.

Vilniaus AVMI 2009 04 21 gautas O. B. prašymas (b. l. 49-50). Šiame prašyme pareiškėja dėsto prieš tai vykusio mokestinio ginčo aplinkybes. Nurodo, kad 2009 04 02 Vilniaus AVMI sprendimu pareiškėjai buvo leista perimti O. B. personalinės įmonės „Leti“ mokestinę nepriemoką – iš viso 63 291,10 Lt, kuriuos sudarė PVM, PVM bauda, akcizas, atskaitymai į kelių fondą.

Prašyme pareiškėja nurodo, kad PVM nepriemoka personalinei įmonei „Leti“ susidarė dėl nesąžiningų kontrahento veiksmų. Jo kaltė įrodyta, buvo klastojami dokumentai, todėl inspekcija pripažino, kad tokie dokumentai neturėjo juridinės galios. Prašyme nurodyta, kad 1999 08 03 Vilniaus AVMI sprendimu Nr. 17-01-04-12607 mokestinis ginčas buvo sustabdytas, nes vyko ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo.

Prašyme pareiškėja paaiškino, kad tirtos aplinkybės vyko 1994 – 1996 metais, kai nebuvo viešai prieinamų registrų, kuriuos pareiškėja būtų galėjusi patikrinti. Kontrahento veiksmai pareiškėjai jokių abejonių nekėlė. Ikiteisminio tyrimo metu jokių pareiškėjos kaltų veiksmų nenustatyta, baudžiamojoje byloje ji nebuvo minima ir kaip liudytoja. Sustabdžius ginčo nagrinėjimą, personalinei įmonei „Leti“ per visą laikotarpį buvo skaičiuojami delspinigiai.

Dėl šių aplinkybių pareiškėja prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, kadangi PVM nepriemoka susidarė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios. Pareiškėja rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. ir 100 str., kas reiškia, kad ji prašė spręsti dėl visų galimų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų.

Šitas pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas ir dėl jo Vilniaus AVMI priėmė 2009 05 20 sprendimą Nr. (12.26)-400-177 (b. l. 39-40). Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo 5 190,97 Lt PVM delspinigių, 532,04 Lt PVM baudos delspinigių. Pareiškėja neatleista nuo 8 472 Lt PVM baudos. Po to, 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-216 patikslinta, kad ji neatleista ir nuo 16 090,97 Lt PVM delspinigių, 5 989,70 Lt PVM baudos delspinigių (b. l. 37).

Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo dalies PVM delspinigių už laikotarpį nuo 2002 08 10 iki 2007 06 29, už 2002 08 10 – 2004 04 30 laikotarpį pareiškėja atleista ir nuo dalies PVM baudos delspinigių, kadangi jie buvo skaičiuojami tik iki 2004 04 30, kai pasikeitė įstatymo nuostatos. Į šiuos periodus atsižvelgta, nes 1999 08 03 sprendimu Nr. 17-01-04-126-07 inspekcija sustabdė pareiškėjos įmonės skundo nagrinėjimą iki bus baigtas tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-028-99. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2002 08 10 nutarimu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, tačiau inspekcija teigia, kad šio nutarimo nuorašą gavo tik 2007 06 29. Šis periodas skaičiuojant delspinigius neįskaičiuotas.

Likusioje dalyje prašymas atmestas - dėl atleidimo nuo delspinigių MAĮ 141 str. 1 d., 100 straipsnių pagrindu bei VMI prie FM įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 7 punkte nurodytu pagrindu, dėl atleidimo nuo baudos – tuo pagrindu, kad tuo metu mokestis dar nebuvo sumokėtas bei nebuvo priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo pareiškėja tuo metu jau kreipėsi į mokesčių inspekciją dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo dalimis, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad prašymas buvo netinkamai suformuluotas, nurodyta pareiškėjai patikslinti prašymą.

Šį sprendimą pareiškėja skundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (b. l. 35-36). Skundas buvo grindžiamas vėl tuo, kad mokesčio pareiškėja nesumokėjo dėl savo kontrahentų veiksmų, kuriais jie klastojo dokumentus. Baudžiamosios bylos tyrimo metu tai, kad kontrahentas klastojo dokumentus, buvo nustatyta. Pareiškėja remiasi tuo, kad ūkinės operacijos vyko 1994 – 1996 metais, kontaktai vykdavo kontrahento būstinėje, kur nuolat būdavo ir kiti įmonės darbuotojai. Niekas nesukeldavo pagrindo abejoti jo veiksmų teisėtumu. Tuo metu nebuvo ir jokių viešai prieinamų registrų, kuriuose būtų galimybė patikrinti kontrahento veiklą. Skunde pareiškėja aiškino, kad tyrimas užsitęsė daugiau kaip 11 metų. Pareiškėja aiškino, kad ir mokestinę nepriemoką ji perėmė tikėdamasi, kad bus atleista nuo delspinigių ir baudos.

Pareiškėjos manymu, bauda ir delspinigiais ji baudžiama už trečiųjų asmenų atliktas nusikalstamas veikas, dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti (2009 06 04 skundas, b. l. 35-36). Skunde vėl nurodomi MAĮ 141 str. ir 100 str., nedetalizuojant, ką pareiškėja prašo taikyti.

Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 07 09 sprendimu Nr. 68-194 patvirtino Vilniaus AVMI 2009 05 20 sprendimą Nr. (21.26)-400-177, patikslintą 2009 07 08 sprendimu Nr. (21.26)-400-216. VMI rėmėsi MAĮ 141, 40, 96 straipsniais. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos kaltės klausimu, pasisakė, kad pareiškėja nenurodo MAĮ nurodyto pagrindo, kai mokesčių mokėtojas gali būti laikomas nekaltu dėl pažeidimo padarymo. Remiasi tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 01 15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-92/2009 jau nustatė, kad nesumokėjusi mokesčio įstatyme nustatytu terminu ir tvarka pareiškėja padarė žalą valstybės biudžetui.

Pažymi, kad inspekcija sprendime jau įvertino aplinkybę, jog atitinkamas procesinis sprendimas dėl papildomai pateiktų duomenų priimtas Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2002 08 10 nutarimu. Įvertino tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas atnaujintas tik 2007 metais. Dėl to vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, MAĮ 100 str. 1 dalies nuostatomis atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių, kurie buvo skaičiuojami po 2002 08 10. Nurodoma, kad atleisti nuo kitos dalies PVM bei PVM baudos delspinigių nėra pagrindo.

Dėl atleidimo nuo baudos rėmėsi MAĮ 141 str. 2 d. ir aiškino, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas, ar mokesčio mokėjimas išdėstytas.

Pareiškėja šį sprendimą skundžia teismui.

Nustatyta, kad ginčas yra susijęs su prieš tai vykusiu O. B. personalinės įmonės „Leti“ mokestiniu patikrinimu ir jo rezultatais. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla pagal O. B. personalinės įmonės „Leti“ skundą Nr. I-2091-38-2008. Šioje byloje yra įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2009 01 15 nutartis (adm. byla Nr. A39-92/2009). Mokestinis ginčas dėl 1999 06 04 patikrinimo akto Nr. 06-08-592 užbaigtas. LVAT nutartyje išdėstomos aplinkybės, įrodančios pareiškėjos įmonės kaltės buvimą – nurodoma, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio PVM įstatymo 18 ir 26 straipsnių nuostatos suponavo tai, kad atskaityti PVM galima tik tuo atveju, jeigu tai daroma pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Nutartyje nurodoma, kad pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė sumas pagal BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras. Tačiau šios sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai surašyti ant UAB „Finmedija“ įsigytų griežtos atskaitomybės blankų. Visose sąskaitose-faktūrose išskirtas PVM, nenurodant PVM mokėtojo kodo. BĮ UAB „Ginšė“ PVM mokėtoja nebuvo įregistruota, jos veikla nutraukta 1995 07 18. Tačiau ir po to šios bendrovės vardu buvo išrašomos sąskaitos-faktūros. Nustatyta, kad sąskaitas-faktūras BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašė ir pasirašė UAB „Finmedija“ direktorius. LVAT padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 03 06 sprendime nagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimą. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji neturėjo galimybės sužinoti apie BĮ UAB „Ginšė“ veiklos neteisėtumą. Teismas rėmėsi tuo, kad pareiškėjos sandoriai su BĮ UAB „Ginšė“ nebuvo vienkartiniai, ūkinės operacijos vyko pakankamai dažnai, ilgą laikotarpį. Pareiškėja privalėjo pastebėti, kad BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose nėra duomenų apie PVM mokėtojo kodą. Teismas pasisakė, kad apie tokius akivaizdžius apskaitos dokumentų trūkumus pareiškėja privalėjo žinoti, nes apskaitos dokumentuose nebuvo privalomų duomenų. Teismas pažymėjo, kad dažnai buvo atsiskaitoma ir grynais pinigais. Padaryta išvada, kad su kontrahento atstovu pareiškėja bendravo intensyviai, dažnai, ilgą laiko tarpą, todėl buvo būtina pasidomėti kontrahentą atstovaujančio asmens įgaliojimais. Pareiškėja nesidomėjo kontrahento bendrovės veikla, nepareikalavo įmonės registravimo pažymėjimo, asmens, atstovaujančio įmonę, dokumento, nes matė, kad bendrovė realiai egzistuoja.

Iš esmės teismas pasisakė, kad PVM įstatymo pažeidimas, dėl kurio pareiškėjai apskaičiuotas papildomas PVM, padarytas dėl pareiškėjos (tuomet dar įmonės) kaltės. Iš teismo formuluočių galima daryti išvadą, kad kaltė pasireiškė neatsargumu. Pareiškėja aiškina kaltės sąvoką taip, kad tai leidžia manyti, jog tik esant tyčiai (tokiai kaltės formai) pareiškėja turėtų pareigą ne tik sumokėti mokestį, bet ir baudą, delspinigius. Taip nėra. Teisės doktrinoje teisės pažeidimo sąvoka aiškinama kaip teisei priešinga, kalta asmenų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms teisėms, teisėtiems interesams arba teisinei tvarkai. Tačiau kaltės formos yra įvairios ir teismas jau yra nustatęs pareiškėjos įmonės kaltę. Teisės doktrinoje laikoma, kad kiekvienas naudojimasis subjektinėmis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų, kurių reikalauja įstatymas, yra priešingas teisei. Tuomet bet kuris atleidimas nuo atsakomybės turi būti įforminamas įstatymu ar kitu teisės aktu. Šiuo atveju MAĮ 141 straipsnyje nurodomi atleidimo nuo baudos pagrindai. Šie pagrindai iš dalies susiję ir su kaltės klausimu. Šiuo atveju galima teigti, kad pareiškėjos įmonė mokesčio įstatymą pažeidė esant tokiai kaltės formai, kaip neatsargumas. Neatsargumo sąvoka yra pateikiama Administracinių teisės pažeidimų kodekso 11 straipsnyje – tai atvejai, kai pažeidimą padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Iš pirmiau aptarto teismo sprendimo daroma išvada, kad būtent tokia yra pareiškėjos kaltės forma – nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Pareiškėja siekė naudotis subjektinėmis teisėmis – teise į PVM atskaitą - nevykdydama pareigos užtikrinti, kad ši jos teisė būtų pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Tai taip pat yra asmens kaltė. Mokestiniai pažeidimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek neatsargia kaltės forma.

Šioje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjos nurodomo atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindo – jos manymu, tai pareiškėjos įmonės kaltės nebuvimas. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėja, nurodydama teisinius atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindus, rėmėsi apskritai MAĮ 141 str. ir 100 str. nuostatomis. Be to būtina atsižvelgti ir į tai, kad mokesčių administratorius iš esmės 2009 07 09 sprendime pasisakė dėl visų galimų atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindų. Skundus tuo klausimu pareiškėja dar motyvavo tuo, kad ne dėl jos kaltės mokestinis ginčas užtruko daugiau kaip 11 metų, o delspinigiai įmonei buvo skaičiuojami. Dar vienas iš argumentų buvo tai, kad pareiškėja, kaip fizinis asmuo, 2009 03 27 pateikė prašymą duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti. Remdamasi šiuo prašymu 2009 04 02 sprendimu Nr. (14.5)-136-7 Vilniaus AVMI nusprendė perduoti B. personalinės įmonės „Leti“ skolą pareiškėjai O. B., skola sudarė 63 291,10 Lt. Pareiškėja, perimdama šią skolą, tikėjosi, kad bus atleista nuo delspinigių. Taip pareiškėja nurodė kartu su prašymu 2009 03 27 pateiktame paaiškinime (b. l. 44). Dėl šių pareiškėjos motyvų taip pat pasisakyta VMI 2009 07 09 sprendime.

Taigi, nors šio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėja pabrėžė, kad jos prašymas susijęs tik su jos kaltės nebuvimu, tik tuo pagrindu ji kelia reikalavimą atleisti nuo baudos ir delspinigių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nurodė MAĮ 141 str. ir 100 str., į tai, kad VMI nagrinėjo visus galimus atleidimo pagrindus, laikytina, kad ginčas dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių ikiteismine tvarka nagrinėtas visa apimtimi, nors pareiškėja ir nebuvo pateikusi MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. taikymui būtinų dokumentų. Tačiau 2009 12 19 pareiškėja pateikė teismui papildomus dokumentus, rodančius jos ir jos šeimos turtinę padėtį, ir remdamasi MAĮ 100 str. 1 d. ir 3 d., MAĮ 141 str. prašo teismo atleisti nuo baudų ir delspinigių. Galima spręsti, kad pareiškėja prašo taikyti MAĮ 100 str. 1 d. 3 punktą, pagal kurį mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 dalies 3 punktą. VMI teigia, kad šiuo atveju šis punktas netaikytinas, nes jis gali būti taikomas tik fiziniams asmenims, tačiau teismas daro išvadą, kad, jeigu VMI leido pareiškėjai perimti įmonės skolas, tai jai šis punktas galėtų būti taikomas su sąlyga, kad jis būtų taikomas taip, kaip reikalauja įstatymas. MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nukreipia į 113 str. 1 d. 3 p., kuriame nurodyta, kad beviltiška nepriemoka gali būti tuo atveju, jeigu ją išieškoti priverstinai netikslinga, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis. Toliau šioje normoje labai konkrečiai nurodoma, kas laikytina sunkia padėtimi: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tai liečia ir individualių įmonių savininkus, todėl VMI nepagrįstai atmeta bet kokią galimybę pareiškėjai taikyti šio teisės akto nuostatas. Pagal MAĮ 100 str. 2 d. nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Tas pats nustatyta ir dėl atleidimo nuo baudų – MAĮ 141 str. 3 d. Šiuo atveju teismas nagrinėja klausimą, ar tinkamai mokesčių administratorius išsprendė klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos.

Pagal teiktų inspekcijai prašymų turinį, pareiškėja prašė taikyti jai MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas tiek dėl baudos, tiek dėl delspinigių (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimus reglamentuoja ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2006 02 28 įsakymu Nr. VA-20 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (pakeitimas 2007 10 16 įsakymu Nr. VA-67). Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkte keliami reikalavimai prašymams. Prašyme turi būti nurodyta, kokiu pagrindu prašoma atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių, kartu būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytus pagrindus, o jeigu prašoma atleisti nuo baudos, būtina nurodyti, ar yra įvykdyta kuri nors iš MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų (ar sumokėtas mokestis, ar jis atidėtas ar išdėstytas). Taisyklių 17 punkte nurodoma, kokie dokumentai gali patvirtinti sunkią fizinio asmens ekonominę padėtį. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad nagrinėjamas pateiktas prašymas ir pridėti prie jo dokumentai.

Dėl pareiškėjos prašymuose inspekcijai aiškiai nurodomo atleidimo pagrindo – jos kaltės, padarius mokestinio įstatymo pažeidimą, nebuvimo, daroma išvada, kad VMI šį klausimą išsprendė tinkamai. Dėl mokesčių mokėtojo kaltės jau buvo pasisakyta. Išsprendus mokestinį ginčą iš esmės, buvo nustatyta mokesčio mokėtojo kaltė, tai patvirtino teismai sprendimais, todėl pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas. Kaltė yra konstatuota, todėl MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. negali būti taikomas. Tas pats pasakytina ir apie MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. taikymą. Sprendžiant mokestinį ginčą jau buvo nustatyta, kad mokesčio įstatymas pažeistas ne dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo mokesčio mokėtojo valios, o būtent dėl to, kad mokesčių mokėtojas pasirinko tokį elgesio būdą, kad turėdamas galimybę pasitikrinti savo partnerio veiklos teisėtumą, to nedarė.

VMI prie FM pagrįstai 2009 07 09 sprendime nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš MAĮ 141 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo PVM baudos ir 100 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo PVM delspinigių pagrindų, kadangi VMI negalėjo iš naujo spręsti dėl galimybės taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 punktus.

VMI sprendime pasisakyta ir dėl kitų prašyme nurodytų argumentų. Pasisakyta dėl ilgo mokestinio ginčo nagrinėjimo, nurodant, kad už laikotarpius, kai delspinigiai buvo skaičiuojami nepagrįstai neatnaujinant mokestinio ginčo, delspinigių sumos neskaičiuojamos, nes nuo jų pareiškėja atleista.

VMI sprendime pasisakyta ir dėl skolos perkėlimo. Sprendime teisingai nurodyta, kad skolos perėmimo faktas, neturi jokios įtakos sprendžiant pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ir baudos klausimą. Iš tiesų, pareiškėja juk perėmė skolą visa apimtimi, tai nurodyta Vilniaus AVMI 2009 04 02 sprendime Nr. (14.5)-136-7 (b. l. 48), šio sprendimo neskundė.

Taip pat nagrinėjant prašymą, pareiškėja dar nebuvo sumokėjusi mokesčio, o jos prašymas dėl mokesčio išdėstymo dar nebuvo išspręstas, todėl VMI sprendime pagrįstai nurodyta, kad remiantis MAĮ 141 str. 2 d. prašymas atleisti nuo PVM baudos nenagrinėjamas.

Tačiau šiuo metu pareiškėjos prašymas dėl mokesčio išdėstymo yra patenkintas, todėl išnyko MAĮ 141 str. 2 d. esantis draudimas. Vilniaus AVMI 2009 08 24 sprendimu Nr. (14.5)-160-141 (b. l. 68-72) mokesčio sumokėjimas išdėstytas. Todėl teismas gali vertinti, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo – 8472,00 Lt PVM baudos. Jau minėta, kad MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. nurodytų pagrindų atleisti nuo baudos nėra. Taip pat nėra MAĮ 141 str. 1 d. 3 ir 4 punktuose nurodytų pagrindų. Nesumokėjus neteisėtai 26 800,42 Lt PVM, žala biudžetui padaryta, nes valstybės biudžetas negavo nurodytos sumos tuo laiku, kai turėjo šią sumą gauti. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad mokesčio įstatymas būtų pažeistas dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčio administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Taigi, nėra nei vieno MAĮ 141 str. nustatyto pagrindo, kuris leistų atleisti pareiškėją nuo baudos.

Pareiškėja savo prašyme atleisti nuo baudos ir delspinigių nurodė ir 100 str., kuris numato daugiau pagrindų, bet taikytinų tik atleidimui nuo delspinigių, nei 141 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta dėl MAĮ 141 str. taikymo pareiškėjai, aišku, kad pagal 141 str. 1 d. nuostatas ji negali būti atleista nuo delspinigių, nes nėra nei vieno MAĮ 141 str. 1 d. nustatyto pagrindo.

Tačiau šiame ginče pareiškėjai dar yra priskaičiuoti PVM baudos delspinigiai. Iki 2004 04 13 galiojo MAĮ 39 str. nuostatos, pagal kurias buvo skaičiuojami baudos delspinigiai. Iki 2004 04 13 galiojo tokia MAĮ 39 str. 1 d. 4 p. nuostata, kad delspinigiai skaičiuojami už ne laiku sumokėtą arba nesumokėtą už mokesčių įstatymų pažeidimus mokesčio administratoriaus pareigūno paskirtą baudą. Pagal MAĮ 39 str. 7 d. baudos sumokėjimo diena nustatoma pagal MAĮ 52 str. 1 d. nuostatas. Tuo metu galiojusio MAĮ 52 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčio administratoriaus paskirtos baudos už mokesčio įstatymų pažeidimus sumokamos ne vėliau kaip per 90 dienų nuo tos dienos, kai asmeniui buvo įteiktas nutarimas skirti baudą. Tačiau jei per 20 dienų bauda nesumokama ar sumokama ne visa paskirta bauda, per likusį baudos sumokėjimo terminą skaičiuojamos tokio dydžio palūkanos, kaip ir už suteiktą mokestinę paskolą. VMI sprendimas pagrindiniame mokestiniame ginče priimtas 2007 09 25 (b. l. 113-116), šis sprendimas pakeistas Mokestinių ginčų komisijos 2007 12 04 sprendimu (b. l. 105-109) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 03 06 sprendimu. MGK ženkliai sumažino PVM baudą. Šiuose sprendimuose nieko nesakoma apie PVM baudos delspinigius. Sprendimai priimti, kai jau galiojo nauja MAĮ redakcija, nenumatanti galimybės skaičiuoti delspinigius nuo mokesčio baudos. Be to, kol nebuvo išspręstas mokestinis ginčas, pareiškėja (tuomet jos įmonė) neturėjo pareigos mokėti PVM baudą. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kada ėmėsi išieškoti PVM baudos delspinigius, skaičiuotus iki 2004 04 13. Galima spręsti, kad jų išieškoti nesiėmė, nes šį įsiskolinimą perdavė O. B. 2009 04 02 sprendimu. Nors pareiškėja šio sprendimo neskundė, tačiau dėl visų nurodytų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas panaikino galimybę skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėtos baudos, šie delspinigiai nebuvo išieškoti iki įstatymo pasikeitimo, pareiškėja turi būti atleista nuo perimtos PVM baudos delspinigių – 5 989,7 Lt sumoje (taip nurodyta VMI 2009 07 09 sprendime, tai likusi suma, nuo kurios neatleido Vilniaus AVMI). Teismas vadovaujasi MAĮ 8 str. 3 d. ir 100 str. 2 d.

Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. pagrindu.

Pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, rodančius jos socialinę ir ekonominę padėtį, daroma išvada, kad ji dirba, jos sutuoktinis dirba. Iš šių dokumentų (b. l. 124-131) matyti, kad niekas pareiškėjos šeimoje socialinių pašalpų negauna, niekas iš šeimos narių nesikreipė dėl valstybės paramos gavimo. Nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų invalidumą, kad jai reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios leistų taikyti MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad yra kokia nors iš nurodytų aplinkybių, kurios leistų nurodytu pagrindu nagrinėti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. Dėl to daroma išvada, kad pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių ir MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nurodytu pagrindu. Vilniaus AVMI atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių, kai mokestinis ginčas buvo sustabdytas nepagrįstai. Toks sprendimas atitinka MAĮ 8 str. 3 d. reikalavimus. Šis teismo sprendimas neatima galimybės pareiškėjai ateityje kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių, kai jos manymu bus MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. nustatyti pagrindai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos O. B. skundą tenkinti iš dalies. Atleisti pareiškėją O. B. nuo 5989,70 Lt (penkių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt devynių litų 70 centų) PVM baudos delspinigių.

Likusioje dalyje skundo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.