Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą ir jo patikslinimą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kameroje vienas yra buvęs tik 4 ar 5 dienas. Daugiausia žmonių būdavo kameroje Nr. 97, kurioje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. kovo mėnesio buvo 10-12 žmonių. Dėl žmonių skaičiaus kameroje sumažinimo pareiškėjas ir kiti asmenys kreipėsi į izoliatoriaus VTT darbuotojus, tačiau padėtis nepasikeitė, būdavo motyvuojama tuo, kad yra perpildytas kalėjimas. Į ŠTI direktorių raštiškai nesikreipė.

Neturtinė žala, kurią prašo priteisti, pasireiškia tuo, kad dėl vietos trūkumo kamerose trūksta oro, nėra sąlygų pasivaikščioti, mankštintis, pareiškėjas serga lėtine obstrukcine plaučių liga, dėl kurios kreipėsi į ŠTI gydytoją, buvo etapuotas į kalėjimo ligoninę. Mano, kad jo liga susijusi su vietos kameroje trūkumu. Pareiškėjui nuolat reikalingas grynas oras. Prieš patekdamas į kalėjimą, jis jau sirgo plaučių liga ir apie tai informavo kalėjimo gydytoją. Dėl per mažo ploto kameroje kyla įvairių nepatogumų – kyla konfliktai tarp kalinčių asmenų, nuolat patiriama nervinė įtampa, kadangi nėra vietos vaikščioti, nuolat reikia gulėti lovoje, atsiranda nepatogumų valgant – trūksta vietos.

Patirtą neturtinę žalą įvertina 10 000 litų ir prašo tokio dydžio neturtinę žalą priteisti iš atsakovo.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-11-07 pažymos Nr. 20/01-2847, pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą atvyko 2011-06-29 ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2012-09-21 (atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą). Pareiškėjas buvo laikomas kamerose kurių plotas nuo 6,54 kv. m iki 23,34 kv. m. Nors kartu su pareiškėju tuo pačiu metu kamerose buvo laikoma iki 11 asmenų, pažymi, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas tik su dar 1 ar 2 asmenimis, o kartais netgi buvo laikomas vienas. Darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodomos galimus jo teisių pažeidimus pagrindžiančios aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra melagingos. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,61 kv. m (kameroje Nr. 78) iki 7,97 kv. m (kameroje Nr. 27) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Reikia pažymėti, kad kameroje Nr. 78, kurioje pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jam galimai teko mažiausias kameros plotas, skaičiuojant vienam asmeniui, pareiškėjas praleido mažiau nei vieną dieną. Atsakovas prašo Teismo atkreipti dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros bėgyje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo iš viso 415 dienų. Reikšminga paminėti, kad pareiškėjas per visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį net 119 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 vai. kiekvieną dieną) pareiškėjas nebūdavo kameroje, o tai per visą pareiškėjo realiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą laiką sudaro daugiau nei 17 parų, kurias pareiškėjas praleido vaikščiodamas gryname ore. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už Šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka - patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Pabrėžtina, kad pareiškėjas teigdamas, jog jam nebuvo sudarytos normalios laikymo sąlygos, nurodė tik vieną nusiskundimą - gyvenamojo ploto trūkumą tam tikrais pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų (pvz., dėl temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo, maitinimo, pasivaikščiojimų, sveikatos priežiūros ir t.t.) nepareikšta.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas - tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nenurodė jokių patirtų neturtinės žalos atsiradimą galinčių sąlygoti veiksnių ir nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos dėl galimai per mažo jam tekusio kameros ploto įrodymų.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus beveik pusantrų metų nuo laikymo, pareiškėjo teigimu, nesudarius normalių suėmimo sąlygų, pradžios, be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais (neapibrėžia Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais), o tik reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; kt.). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų ir įrodymų, kad kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundėsi dėl kalinimo sąlygų ar kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus psichologinės tarnybos specialistus dėl individualių konsultacijų. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, vertinant ne tik vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, bet ir kitas laikymo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimai tekusią mažesnę ploto normą ir galimą teisių pažeidimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreiptasi tik praėjus beveik pusantrų metų nuo laikymo, pareiškėjo teigimu, nesudarius normalių suėmimo sąlygų, pradžios, kas reiškia, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi dėl laiko poveikio išblėso ir sumenko, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pareiškėjo A. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, tai yra pareiškėjo laikymu perpildytose kamerose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Dėl žalos, patirtos kalint perpildytose kamerose, atlyginimo, neturtinės žalos įrodinėjimo specifikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (Publikuotas Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 4 (14), 2008). Šiame sprendime teismas aptarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei nacionalinių teisės aktų taikymą sprendžiant tokio pobūdžio bylas, neturtinės žalos įrodinėjimą. Teismo nuomone, sprendžiant šiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų minėjote Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Įpareigojimas vadovautis suformuota teismų praktika nurodytas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Valstybės žinios, 1994, Nr. 46-851; Valstybės žinios, 2002, Nr. 17-649) 33 str. 4 d., jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nurodo, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius iš esmės sutinka su tuo, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas perpildytose kamerose, pripažįsta teisės aktų pažeidimus.

Teismas nustatinėdamas institucijos neteisėtus veiksmus, jų pobūdį ir dydį atsižvelgia į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas izoliatoriuje, tačiau dėl jų nekonkretumo negali tiksliai nustatyti, kiek atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tiksliai atiteko gyvenamojo ploto.

Kaip matyti, institucija teismui nurodė tikslius pareiškėjo laikymo izoliatoriuje laikotarpius, kamerų numerius ir plotus, tačiau kamerose atitinkamais laikotarpiais kalėjusių asmenų skaičių pateikė intervalais.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 20/01-2531 ir 2012 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 20/01-2847 (b. l. 8, 25-26) matyti, kad, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki skundo pateikimo teismui dienos 2012 m. rugsėjo 21 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nuo 2011-06-29 iki 2011-07-18 buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,45 m² kartu su dar vienu asmeniu. Nuo 2011-07-20 iki 2011-08-08 buvo laikomas kameroje Nr. 69, kurios plotas 7,14 m² vienas arba su kitu asmeniu. Nuo 2011-08-12 iki 2011-08-19 buvo laikomas kameroje Nr. 67, kurios plotas 23,02 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius buvo nuo 8 iki 9. Nuo 2011-08-19 iki 2011-08-22 buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurios plotas 18,85 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius buvo nuo 7 iki 8. Nuo 2011-08-24 iki 2011-09-19 su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,20 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 5 iki 11. Nuo 2011-09-26 iki 2011-09-30 buvo laikomas kameroje Nr. 54, kurios plotas 17,98 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius buvo nuo 8 iki 9. Nuo 2011-09-30 iki 2011-10-17 su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 20, kurios plotas 20,20 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 8 iki 11. Nuo 2011-10-19 iki 2011-10-20 buvo laikomas kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 m² kartu su dar trimis kitais asmenimis. Nuo 2011-10-20 iki 2011-10-25 buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,45 m² vienas arba kartu su kitu asmeniu. Nuo 2011-10-25 iki 2011-11-28 buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurios plotas 18,81 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius buvo nuo 5 iki 8. Nuo 2011-12-02 iki 2011-12-05 buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,45 m² vienas. Nuo 2011-12-05 iki 2011-12-13 buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 6,83 m² kartu su kitu asmeniu. Nuo 2011-12-13 iki 2011-12-19 buvo laikomas kameroje Nr. 36, kurios plotas 7,49 m² kartu su kitu asmeniu. Nuo 2011-12-21 iki 2011-12-28 buvo laikomas kameroje Nr. 34, kurios plotas 7,90 m² kartu su dar dviem asmenimis. Nuo 2011-12-28 iki 2012-03-27 su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 97, kurios plotas 19,01 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 6 iki 12. Nuo 2012-04-16 iki 2012-09-21 su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 27, kurios plotas 15,93 m² kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 2 iki 8.

Iš paminėtų pažymų (b.l. 8, 25-26) matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais galimai buvo laikomas kameroje ir nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kameroje Nr. 22 buvo laikoma ne daugiau, nei 5 asmenys, kameroje Nr. 2 ne daugiau, nei 1 asmuo, kameroje Nr. 48 ne daugiau nei 5 asmenys, kameroje Nr. 27 ne daugiau, nei 4 asmenys. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 36 ir nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, o kameroje Nr. 69 kameros ploto norma buvo mažesnė tik 0,06 m². Tačiau iš pateiktų pažymų tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos, nėra galimybių.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad jam kalint perpildytose kamerose nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas, nuolat reikia gulėti lovoje, atsiranda nepatogumų valgant – trūksta vietos. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, jog jam sutriko miegas, pablogėjo bendravimas ir teismas kartu pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, kuri gali įtakoti ir kalinamo asmens sveikatą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis kalėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011-06-24 iki 2012-04-12 ir nuo 2012-05-16 iki skundo surašymo dienos. Taip pat nurodo, kad jis buvo laikomas kameroje, kurios plotas yra 16 m², todėl ši kamera skirta 5 asmenims, o kartu su pareiškėju buvo dar devyni asmenys. Šie teiginiai iš dalies neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011-06-29, o nuo 2012-04-12 iki 2012-05-16, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šiuo laikotarpiu jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jis visą laiką buvo laikomas kameroje, kurios dydis 16 m², tačiau panašaus dydžio kamera yra Nr. 27 (15,93 m²), kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012-04-16, o iki tol buvo laikomas tiek didesnėse, tiek ir mažesnėse kamerose.

Tačiau teismas neabejoja, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę, į tai jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovė neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, jokio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, pablogėjusio bendravimo su žmonėmis, uždarumo, todėl sprendžia, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengia.

Taigi, nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavus minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, teismo nuomone, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo A. D. reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.