Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, jog 2006 m. gegužės 9 d., laikotarpiu nuo 13 val. 20 min. iki 15 val. 20 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis smogdamas V. S. vieną kartą į kaklą, keturis kartus į galvą, padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kaklo minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, dešinės ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą pakaušio kairėje, nosies kaulų lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu virš kairės pakaušinės skilties, dėl ko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu, virš kairės pakaušinės skilties, galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo V. S. mirė, ir taip nužudė nukentėjusįjį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės. Nuosprendyje nustatyta nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką yra paskirta teisinga bausmė.

Nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad neatsižvelgta į tai, jog jis įvykio metu buvo labai susijaudinęs ir tik ši aplinkybė lėmė jo smurtinius veiksmus. Byloje nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų nuteistojo padarytai veikai kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) įvykio metu padaryti neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar kitoks itin įžeidžiantis kaltininką nukentėjusiojo poelgis, 2) staiga kilęs ne bet koks, o didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) panaudoti smurtiniai veiksmai, sukėlę mirtinas pasekmes turi būti padaryti tuoj pat po tokio susijaudinimo. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena paprastai nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, ir tik prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė skiriama turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Šioje byloje tokių duomenų nepakanka.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis byloje nustatytais nuteistojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykiais, konkrečia konfliktine situacija, jos kilimo aplinkybėmis bei duomenimis apie šių asmenų gyvenimo būdą, pagrįstai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis savo barniais necenzūriniais žodžiais ir ketinimu smurtauti prieš nukentėjusiąją M. S. nesukėlė R. T. didelio susijaudinimo. Bylos medžiaga nustatyta, kad neblaivus V. S. dažnai pykdavosi su M. S. , smurtaudavo prieš ją ir tokios aplinkybės nuteistajam buvo žinomos (t. 1, b. l. 152-153). Taip pat nustatyta, kad 2006-05-09 įvykio bute ir vėl buvo geriama, išgertuvių metu kilo eilinis barnis tarp sutuoktinių Sterligovų, kuris esant tokiai situacijai nuteistajam nebuvo netikėtas. Iš M. S. ir su jais sutampančių dalies nuteistojo parodymų apie konflikto eigą matyti, kad ir pats R. T. nebuvo pasyvus kilusio šeiminio konflikto stebėtojas, o aktyviai prisidėjo prie konflikto kilimo, kartu su M. S. priekaištavo V. S. dėl buto remonto reikalų, kas irgi sukėlė neblaivaus nukentėjusiojo pyktį. Atkreiptinas dėmesys, kad konflikto metu V. S. niekam taip ir nesudavė, jokių kūno sužalojimų nepadarė, o prieš jį R. T. iš karto ėmė naudoti intensyvius smurtinius veiksmus, netgi spardė į galvą ir į petį nesipriešinančiam ir jau nukritusiam nukentėjusiajam. Todėl visiškai pagrįstai apygardos teismas tokioje situacijoje neįžvelgė jokio afektinės tyčios buvimo.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad R. T. mano, jog jis nusikalstamą veiką padarė gindamas kitą asmenį ir veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Išties pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ar interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (2000 m. BK 28 straipsnio 2 dalis). Tačiau, kolegijos nuomone, nuteistojo veiksmai pagal nustatytas įvykio aplinkybes akivaizdžiai neatitiko būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Nuo byloje nustatytų V. S. veiksmų nebuvo jokio reikalo taip intensyviai gintis, nes nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistojo ar nukentėjusiosios M. S. gyvybei ar sveikatai buvo iškilęs išties realus pavojus. R. T. pirmasis, vedamas pykčio, kilusio konflikto metu pradėjo mušti nukentėjusįjį ir tai darė labai intensyviai. M. S. parodė, kad prasidėjus konfliktui, ji iš muštynių vietos pabėgo į kitą patalpą, taigi atrėmus V. S. ketinamą suduoti smūgį, nebuvo jokio reikalo nukentėjusiosios ginti ir toliau smurtauti V. S. atžvilgiu.

Už nekvalifikuotą nužudymą galima skirti tik laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra penkeri, o maksimumas yra penkiolika metų laisvės atėmimo. Konstruodamas tokią sankciją įstatymų leidėjas paliko daug diskrecijos teismui nustatyti bausmės dydį už konkretų nužudymą. Toks nemažas skirtumas tarp galimos skirti bausmės minimalaus ir maksimalaus dydžio įpareigoja kiekvienu atveju skiriamą bausmę deramai individualizuoti. Kriminalinė bausmė, skiriama už nužudymą, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga. Kolegijos manymu, R. T. būtent tokią kriminalinę bausmę atitiktų ir bausmės paskirtį šiuo atveju užtikrintų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus ir kitas BK bendrojoje dalyje esančias bausmių skyrimo taisykles. Už nužudymą paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į tai, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, į nuteistojo asmenybę, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.