- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- 1A-506-397-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00036-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- A. K., V. K.
- Kategorijos
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-397-2014
2014 m. liepos 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Aldonai Vitkauskienei, nuteistojo V. J. gynėjui advokatui D. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-03-31 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. (nusikalstama veika padaryta 2011 m. lapkričio 17 d.) ir paskirta - 1 (vieneri metai) laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 ¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta - 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d. prie 2013-01-29 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. BK 75 str. 1 d. 2 d., 7, 8 papunkčiais, V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn. įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 07.00 ryto, jeigu tai nesusiję su darbu; bei skirtos baudžiamojo poveikio priemonės - 10 MGL (1300Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant įmoką per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam A. K. ir V. K. (2013-01-29 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu) padarytą turtinę žalą (BK 67 str.1d., 2 d. 4 p., 6 p.).
Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal 2013-01-29 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendį. V. J. kardomoji priemonė neskirta.
Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. J. priteista 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų) turtinė žala nukentėjusiojo A. K. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini), ūkininkui A. K. prisistatydamas kaip jo išnuomoto, Ž. Š. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkas, iš ūkininko A. K. neteisėtai paėmė 2000 Lt dydžio žemės nuomos mokestį, tuo savo naudai apgaulės būdu įgijo nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą - 2000 Lt, padarydamas nukentėjusiajam A. K. 2000 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teisme gauti Kauno apygardos prokuratūros ir nuteistojo apeliaciniai skundai.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde prašoma Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., prie 2013-01-29 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo; panaikinti nuosprendžio rezoliucinės dalies dėl BK 75 str. taikymo dalį dėl V. K. turtinės žalos atlyginimo (pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-01-29 nuosprendį). Skunde nurodyta, kad šis teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs (nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka), todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014-03-31 apkaltinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu, negalėjo, vadovaujantis BK normomis, subendrinti bausmes.
Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis savo skunde nurodė, kad susipažinus su bylos medžiaga paaiškėjo, kad bylos aplinkybės ištirtos nepilnai ir nevisapusiškai. Pateikus prokurorei prašymą dėl V. J. teisės į gynybą pažeidimų ir papildomo aplinkybių išsiaiškinimo, prokurorė, pamatė, kad netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas, nes nepagrindžiama kaip iki 2011-11-17 dienos tariamai nukentėjusiojo Ž. Š. pinigai atsirado pas ūkininką A. K. Nuteistojo nuomone, buvo suorganizuotos teisinės prielaidos įtarimo pakeitimui. 2012-09-11 Kaišiadorių policijos komisariate V. J. buvo pateiktas naujas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodoma, kad jis, iš A. K. paimdamas žemės nuomos mokestį, įgijo A. K. priklausantį turtą - 2000 litų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 str. ir 2.133 str. 1 d. normos kalba, kad asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats. Jei teismas tiki Ž. Š., tai turėtų aiškiai matyti, kad šis žemės nuomotojas nuompinigius ima per savo atstovą, kuris turi įgaliojimą veikti neapibrėžtu būdu ir nustatyti neapibrėžtus santykius įgaliotojo vardu. Tokiu atveju V. J., kaip įgalioto asmens, problema yra ta, kad jis neatsiskaito pagal pavedimą ir neperduoda pinigų nuomotojui Ž. Š. (nes teismas jį laiko teisėtu nuomotoju). Todėl pastarasis, t. y. Ž. Š., savo teises gali ginti tik CK 6.760 str. 5 d. pagrindu arba A. K. gali kreiptis į teismą CK 6.237 str. 1 d. pagrindu. Pastarojoje materialinės teisės normoje įstatymų leidėjas reglamentuoja, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Nuteistojo teigimu, bylos faktinės aplinkybės visiškai atitinka šią teisinę nuostatą, nes tariamo nusikalstamo įvykio metu jokios žemės nuomos sutarties nėra, įstatyminio pagrindo mokėti ir imti nuompinigius nėra, pinigai pas V. J. atsirado dėl aplinkybių, kurias sukūrė kiti asmenys, visų pirma - Ž. Š.. A. K. apsisprendimą dėl nuomos pinigų perdavimo galėjo apspręsti aplinkybė, kad su pirmesniuoju žemės savininku D. R. jis taip pat neturėjo rašytinės žemės nuomos sutarties ir žeme, besikeičiant jos savininkams, faktiškai naudojosi iki pat 2011 metų pabaigos. Tik kai Ž. Š. ir A. K. susitars kuris ir ko neteko - turto ar prievolės įvykdymo dalyko, išaiškės ieškovas ir faktinis bei teisinis pagrindas išreikalauti pinigus iš asmens, pas kurį jie pateko ir tebėra saugomi. Pareigą ištirti šią teisinę situaciją turėjo pirmos instancijos teismas, tačiau teismas netinkamai išanalizavo faktines aplinkybes ir netaikė teisės normų, kurias reikėjo taikyti.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, kad jis yra tik Ž. Š. tarpininkas matyti iš 2011-07-26 įgaliojimo turinio – V. J. suteikiama neribota teisė ne tik naudotis Ž. Š. piniginiais resursais, bet ir sudaryti sutartis, keisti jų sąlygas ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Tai reiškia, kad nupirkęs žemę Ž. Š., V. J. turi teisę atlikti visus veiksmus, nes jie nekonkretizuoti ir neapriboti jokių veiksmų sąrašu. Ž. Š. paruošė ir V. J. įdavė žemės nuomos sutarties blankus su savo parašu. Juose nėra įrašytas joks nuomininkas ir tai reiškia, kad savo veiksmais Ž. Š. įgalioja V. J. atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su Ž. Š. žemės valdymu. Todėl Ž. Š. skunde policijai nurodomas faktas, kad V. J. apgavo jį, reiškia ne ką kitą kad pastarasis neįvykdė savo pareigos, numatytos CK 6.760 str. 5 d. Prokurorai neišanalizavę Ž. Š. ir V. J., Ž. Š. ir A. K. teisinių santykių esmės, be pagrindo kriminalizavo V. J. veiksmus. Gynyba, pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, norėjo teismui pateikti Ž. Š. paruoštas šablonines sutartis, kurias šis įteikė V. J., tačiau teismas nepagristai atsisakė šiuos įrodymus priimti, todėl buvo pažeista teisė į gynybą ir proceso rungtyniškumo principas.
Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad prokurorė, pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. nuostatas, įpareigojančias, ginant žmogaus ir piliečio teises, tinkamai taikyti įstatymą bei Lietuvos prokurorų etikos Kodekso 5.1 punkto reikalavimus visada veikti protingai ir teisingai, priimti apgalvotus ir teisėtus sprendimus, tyčia, turėdama išankstinę nuostatą apie V. J. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, organizavo tendencingus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuriais dirbtinai buvo sukurti tariamos nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymiai, t. y. duomenys apie nusikaltimo dalyką ir nusikaltimo dalyko valdytoją, t. y. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė didelę žalą valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos prokuratūros prestižui bei V. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas, gavęs baudžiamąją bylą, nepagrįstai perdavė ją nagrinėti į teisiamąjį posėdį, kadangi kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus. BPK 326 str. 1 d. 5 punkte tokie veiksmai įvardinti kaip pagrindas panaikinti nuosprendį. Taip pat pradėjus nagrinėti bylą, nebuvo tenkintas V. J. prašymas nušalinti prokurorę, todėl buvo pažeistos kaltinamojo V. J. teisės į nešališką teismą ir kaltinamojo teisė žinoti kuo jis kaltinamas. Nuteistojo nuomone, kaltinamasis aktas, surašytas jo atžvilgiu, neatitiko BPK 219 str. 3 p. reikalavimų. Lietuvos Aukščiausias Teismas (2008-05-20 nutartis Nr. 2K-233/2008) yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 3 dalies „a“ punkte yra įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą, asmens teisės žinoti kuo jis kaltinamas sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos: a) pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir b) jų teisinis vertinimas (teisinis kvalifikavimas). V. J. tariamai nusikalstami veiksmai kaltinamajame akte nurodomi šitaip: „iš ūkininko A. K. neteisėtai paėmė 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestį, tuo savo naudai, apgaulės būdu įgijo nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą - 2000 litų...“. Iš tokio kaltinimo formulavimo visiškai neaišku ką prokurorė laiko nusikaltimo (sukčiavimo) dalyku - 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestis ar A. K. turtas - 2000 litų.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1998-12-24 nutarime Nr. 8 yra išaiškinta, kad sukčiavimo dalykas yra turtas (4 punktas). V. J. kaltinamas, kad jis paėmė žemės nuomos mokestį. Žemės nuomos mokestis ir turtas nėra identiškos sąvokos. CK 1.97 str. 1 d. duota aiški turto sąvoka. Šiai sąvokai visiškai neatitinka CK 6.552 str. duotai žemės nuomos mokesčio sąvokai, kuri yra įvardijama kaip piniginė prievolė (CK 6. 36 str. 1-2 dalys). Tai reiškia, kad prokurorė nesugebėjo tinkamai įvardinti įvykio faktinių aplinkybių, nes jas traktuoja dvejopai, t. y. kaip santykius ir prievoles, atsiradusius žemės nuomos sutarties pagrindu, bei kaip santykį, atsiradusį tarp A. K., faktiškai dirbančio žemę, ir V. J., tariamai netinkamai veikiančio pagal Ž. Š. įgaliojimą. Ta aplinkybė, kad kaltinime vartojama žemės nuomos mokesčio sąvoka, reiškia ne ką nors kitą, bet kaip tarp kažkokių asmenų esančius civilinius teisinius santykius. Aplinkybė, kad V. J. kaltė grindžiama ir dokumentu - Ž. Š. išduotu įgaliojimu, reiškia, kad tarp pastarųjų asmenų taip pat yra tam tikri teisiniai santykiai (pavedimas). Nei vienų, nei kitų teisinių santykių turinys, esmė, šalių valios išraiška, iš jų išplaukiančios teisės, pareigos ar prievolės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleistos. Dvejopai traktuojant faktines aplinkybes, t.y. kaip civilinius teisinius santykius ir kaip nusikalstamą veikimą, neįmanoma jų tinkamai teisiškai įvertinti, t.y. kvalifikuoti pagal Baudžiamojo Kodekso normas, nes neaišku kur prasideda ir kur baigiasi Ž. Š. pavedimo ribos ir V. J. suteiktų įgaliojimų ribos. Taip pat neaišku kokiu teisiniu pagrindu A. K. linkęs mokėti nuomos mokestį už 2011 metų liepos - gruodžio mėnesio laikotarpius, nes Ž. Š. nesudarė su juo rašytinės žemės nuomos sutarties (CK 6.547 str. 1 d.). Ž. Š., nors ir nesudaręs įstatymo nustatytos formos žemės nuomos sutarties (t.y. neįvykdęs imperatyvios įstatyminės normos) ir neįregistravęs jos viešame registre (CK 4.27 str. 2 d.), laiko save nuomotoju bei asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę. CK 1.80 str. sako, kad sandoris, neatitinkantis imperatyvių teisės normų, yra niekinis ir negalioja. Darytina pagrįsta išvada, kad Ž. Š., pranešdamas apie tariamą apgaulę, piktnaudžiauja teise, tačiau šios aplinkybės nei vienas tyrėjas ir nei vienas teismas netiria ir nevertina. Tai reiškia, kad, esant tokiai teisiškai neapibrėžtai ir nepilnai ištirtai padėčiai, V. J. ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu buvo klaidinamas dėl kaltinimo esmės ir jo pobūdžio, todėl negalėjo tinkamai gintis.
Teismas, spręsdamas klausimą ar nėra kliūčių perduoti bylą teisiamajam posėdžiui, negalėjo nematyti aukščiau nurodyto kaltinimo akto ydingumo ir jam turėjo kilti klausimai, tokie kaip „jei kaltinamajame akte nurodoma, kad nukentėjo A. K. - tai kodėl nurodomas antras nukentėjusysis (kuriam padarytos žalos esmė nenurodoma) - Ž. Š.?; jei kaltinamajame akte nurodoma, kad nukentėjo A. K. - tai kodėl byloje yra Ž. Š. ieškinys?; kuris asmuo iš tikro nukentėjo - tas, kuris neturėdamas teisės valdyti pirkto žemės sklypo nutarė jį nuomoti; tas, kuris mokėjo žemės nuomos mokestį; tas, kuris negavo žemės nuomos mokesčio; tie, kurie pripažinti byloje nukentėjusiais; tas, kuris pareiškė ieškinį?; kitaip tariant - ar yra neginčijamai nustatytas asmuo, kurio turtas buvo pasisavintas?; kas buvo klaidinamas - žemės nuomos mokestį perdavęs asmuo (A. K.) ar žemės mokesčio negavęs asmuo (Ž. Š.)?; ar iki 2012-12-12 Ž. Š. ir A. K. iš viso siejo kokie nors įstatymo nustatyta tvarka įteisinti prievoliniai teisiniai santykiai?“.
Nuteistojo nuomone, minėtos aplinkybės rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleista bylos esmė, o bylos nagrinėjimo metu teismas užkirto kelią gynybos bandymams plačiau išsiaiškinti V. J. ir Ž. Š. tarpusavio santykių aspektus. Teismui pasirodė visiškai nereikšminga, kad Ž. Š., pateikdamas aukščiau minėtą skundą policijai, iš esmės suklaidino tyrimo organus dėl savo sandorių teisėtumo ir reikalavimų pagrįstumo. Teismui nebuvo reikšminga, kad Ž. Š. skunde ir pirminiuose parodymuose save vadina nukentėjusiuoju, o apklausoje po 2012-07-12 keičia savo parodymų esmę. Teismui turėjo kilti klausimas – jei A. K. mokėjo žemės nuomos mokestį, tai kodėl žemės savininkas Ž. Š. nusprendė šio mokesčio atsisakyti ir ieškinio atsisakė? Ar jis tai padarė savo iniciatyva (kaip nurodyta byloje), ar jam teisėsaugos institucijos „paaiškino“ kaip galima nubausti V. J.? Teismas neįvertino A. K. parodymų duotų byloje, kur jis atkartoja V. J. žodžius, kad atvažiuos direktorius ir sudarys sutartį. Pavadinimas „direktorius“ aiškiai rodo, kad V. J. tik vykdo kažkieno, tiksliau sakant Ž. Š., nurodymus. Kaip V. J. ir sakė, pas A. K. direktorius tikrai atvyko. Bet jau atvyko ne tik sutarties pasirašyti, bet ir raštelio prieš V. J. paimti.
Kitas svarbus kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 str. reikalavimams buvo tas, kad jame netinkamai nurodytas inkriminuojamos veikos objektyvusis požymis. Kad šį požymį yra privalu atskleisti - pažymėta visoje eilėje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarčių (pvz. 2009-11-26 nutartis baudž. b. Nr. 2K-408/2009). Neatskleidus nusikalstamos veikos - sukčiavimo - mechanizmo yra nenurodyta kuo pasireiškia apgaulė ir tokiu būdu yra suvaržomos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės žinoti kuo jis kaltinamas ir tinkamai gintis. Dėl netinkamo veikos objektyvinės pusės atskleidimo V. J. negalėjo suprasti kaltinimo esmės.
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2008-05-20 nutartyje (baudž. b. Nr. 2K-233/2008) pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 3 dalies „a“ punkte yra įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Asmens teisės žinoti kuo jis kaltinamas sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos: a) pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir b) jų teisinis vertinimas (teisinis kvalifikavimas). Lietuvos Aukščiausias teismas yra išaiškinęs, kad kaltinimo faktinės aplinkybės - tai nusikaltimo faktinės aplinkybės, išdėstytos nutarime patraukti kaltinamuoju ar kaltinamojoje išvadoje, t.y. konkretūs veiksmai arba neveikimas, nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės, nusikaltimo motyvas, tikslas ir pan. V. J. veiksmai nurodomi šitaip: „... neteisėtai paėmė 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestį“. Tad kaltinimo kvintesencija ir pirmos instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės - V. J. iš A. K. paėmė ir tokiu būdu įgijo 2000 litų.
Pagal BK 182 str., asmuo gali būti perduodamas teismui, o teismas pripažinti asmenį kaltu tik tuo atveju, jei jo veiksmuose yra įrodytas tyčinis turto savininko klaidinimas. Tai reiškia, kad V. J. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis paėmė pinigus, nes baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už pasisavinimą ar užvaldymą. Tiek prokuroras, tiek pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, nes nusikaltimu įvardijo „paėmimą“, t.y. veiksmą už kurį baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą normą yra negalima. Kitas būtinasis baudžiamosios atsakomybės požymis pagal kalbamą straipsnį yra tas, kad užvaldymas turi būti atliktas ne bet kaip, tačiau tik klaidinant turto savininką ar asmenį, kurio žinioje yra turtas.
Nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje sukčiavimo esmę įvardino lygiai taip pat ydingai kaip ir prokuroras: „Kaltinamasis V. J.,<...>, iš ūkininko A. K. neteisėtai paėmė 2000 Lt dydžio žemės nuomos mokestį, tuo savo naudai įgijo ir pasisavino svetimą - nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą - 2000 Lt pinigų“. Tokia teismo išvada rodo, kad teismas ne tik nuteisė V. J. už veiksmus, kurie neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 str. 1 d., tačiau dar ir už tokius veiksmus, kuriais jis nebuvo kaltinamas ir kurie nenurodyti kaltinamajame akte, t.y. už pasisavinimą. Tai yra aiškus teisės į gynybą pažeidimas.
Teismų praktika yra orientuojama į tai, kad klaidinimas atsakomybei pagal minėtą straipsnį turi būti ne bet koks, o esminis, t.y. jis turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo. Nuosprendyje matyti, kad teismas šiam baudžiamosios atsakomybės požymiui neskyrė jokio dėmesio, nes nuosprendyje nėra jokių motyvų, iš kurių būtų matyti kodėl teismas yra įsitikinęs, kad V. J. klaidinimas buvo esminis. Iš A. K. apklausų duomenų matyti, kad jis pats nebuvo rūpestingas ir neveikė protingai, t.y. neįsitikino ar tikrai bendrauja su žemės sklypo savininku, bendrasavininkiu ar įgaliotu asmeniu. Iš jo elgesio matyti, kad jis jautėsi žemės nuomininku ir pripažino prievolę mokėti nuomos mokestį, tačiau nesiekė šių santykių įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Tai rodo, kad jo vidinis įsitikinimas vykdyti žemės nuomos mokėjimo prievolę buvo prioritetiškesnis nei siekis derėtis dėl prievolės su tikruoju žemės savininku dėl žemės nuomos kainos, nei siekis nustatyti prievolės trukmę, šalių teises ir pareigas ir t.t. Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo (šiuo atveju – A. K.) elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai.
Teismas, nuteistojo nuomone, nusikalstamos veikos dalyku laiko ne turtą - 2000 litų (kaip parašyta kaltinamajame akte), priklausančių A. K., ne 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestį (kuris tarsi priklausytų Ž. Š.), tačiau A. K. nuomos pinigus, kaltinamasis šių pinigų neatidavė teisėtam šio žemės sklypo savininkui Ž. Š., tokiu būdu pinigus pasisavino.“ Tai reiškia, kad kaltinimo dalis, kur buvo nurodyta, kad V. J. neteisėtai paėmė 2000 litų žemės nuomos mokesčio, nepasitvirtino, t.y. neliko veiksmų neteisėtumo, bet teismas šioje dalyje išteisinamojo nuosprendžio nepriėmė. Prokurorė kaltino, kad V. J. pinigus paėmė, o teismas pripažino jį kaltu, kad pasisavino nuomos pinigus, t. y. išėjo už kaltinimo ribų. Jei A. K. mokėjo žemės nuomos mokestį (kaip teigia jis pats), o V. J. ėmė ne žemės nuomos mokesčio dalyką, o A. K. turtą, tai kas ir ką prarado - Ž. Š. savo nuompinigius, ar A. K. savo pinigus? Jei V. J. paėmė žemės nuomos mokestį, tai kodėl pinigus prarado A. K., kuris tik įvykdė savo prievolę Ž. Š., perduodamas tarpininkui, turinčiam įgaliojimą atlikti kitus veiksmus, nuompinigius? Šiais aspektais tiek prokurorė, tiek teismas turėjo pagrindą svarstyti ir BK 183 str. numatytos veikos požymius. Tačiau tokio pobūdžio kaltinimai V. J. nebuvo pateikti, todėl analizuoti šios veikos požymius nėra šio apeliacinio skundo dalykas.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-01-22 nutartyje (baudž. b. Nr. 2K-117/2013) išaiškino kokiais kriterijais remiantis yra atskiriamas nusikalstamas sukčiavimas nuo civilinės atsakomybes: „Už sukčiavimą pagal BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą kaltininkui. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t.y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.“. Kaišiadorių apylinkės teismas šių kriterijų netaikė ir Ž. Š. bei A. K. net nepaklausė apie tai, kodėl šie nepasinaudojo civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Iš A. K. parodymų matyti, kad jis pripažįsta savo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį net ir tuo atveju, jei savininkas nėra įregistravęs valdymo pradžios. Tai reiškia, kad jokios A. K. teisės nėra pažeistos, nes jis vykdė savo prievolę, kurios pagrįstumo net nepageidavo pasitikrinti, t.y. pareikalauti iš V. J. Registrų centro pažymėjimo. Ž. Š. teisė atgauti iš V. J. pagal pavedimą paimtų nuompinigių taip pat nepažeista, nes jis turėjo visus V. J. identifikuojančius duomenis ir galėjo kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti V. J. atsiskaityti pagal įgaliojimą (pavedimą).
Nuteistojo nuomone, vienas iš esminių jo baudžiamąją atsakomybę nulemiančių įrodymų privalėjo būti tas, kas byloje turėjo būti neginčijami įrodyta, kad jis veikė tyčia išeidamas iš Ž. Š. jam suteiktų įgaliojimų ribų ir turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti A. K. turtą. Tokių įrodymų nesurinkta ir nuosprendis šiuo aspektu visiškai nepagrįstas ar bandomas grįsti prielaidomis imant domėn ne V. J. veiksmus iki susitikimo su A. K., o įvykius, sekusius po šio susitikimo bei visiškai ignoruojant „netikėtus“ Ž. Š. ir A. K. parodymų pasikeitimus po 2012 m. liepos 12 dienos.
Nuteistasis savo skunde taip pat pasisakė ir dėl bausmės, jog nuosprendyje yra nurodyta, kad teismas BPK 63 str. 4 ir 9 dalies pagrindu prie 2013-01-29 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės prideda šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskiria vienerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs, bylos nagrinėjimas sustabdytas iki bus išspręstas jo pakaltinamumo klausimas, bausmių bendrinimas atliktas nepagrįstai ir neteisėtai.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro skundą patenkinti, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o prokuroro skundas tenkintinas pilnai.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. J. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 182 str. 1 d.
Iš ištirtų įrodymų, pirmiausia iš liudytojo Ž. Š. parodymų, 2011-07-26 notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo (reg. Nr.2767) seka, kad kaip ir savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, tarp V. J. ir Ž. Š. buvo susiklostę sutartiniai santykiai, pagal kuriuos V. J. atstovaudamas pastarąjį, dalyvavo varžytinėse, padėjo įsigyti žemės sklypą ir tokiu būdu Ž. Š. 2011-07-26 nupirko 8,03 ha, unikalus Nr. 4968-0001-0042, žemės sklypą, esantį Survelių k., Palomenės sen., Kaišiadorių rajone. Ž. Š. taip pat patvirtino, kad jų susitarimas buvo tik dėl žemės sklypų įgijimo ir su tuo susijusių dokumentų tvarkymu, o dėl tolimesnio žemės sklypo disponavimo - jo išnuomavimo konkretiems asmenims, susitarimo nebuvo. Tokias aplinkybes Ž. Š. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir atliktos akistatos su nuteistuoju metu. Abejoti tokiu Ž. Š. aiškinimu jokio pagrindo nėra, nes ir po to sekę jo veiksmai, kai Ž. Š. telefonu, susisiekęs su potencialiu žemės nuomotoju – A. K., susitarė dėl žemės sklypo nuomos sąlygų ir tik vėliau iš pastarojo sužinojo apie V. J. veiksmus, tai yra, kad šis jau yra paėmęs iš žemės nuomotojo 2000 litų, suprates A. J. apgaulę, 2012-01-25 Ž. Š. kreipėsi į policiją, kad V. J. būtų nubaustas.
Iš esmės šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis A. K., kuris parodė, kad neužilgo po žemės sklypo pardavimo varžytinėse, jam telefonu paskambino asmuo prisistatęs V. J., ir nurodė, jog būtent jis yra naujas žemės sklypo savininkas, ir jie susitarė dėl šio žemės sklypo nuomos sąlygų, o dar vėliau atvykus A. J. jis pastarajam už nuomą sumokėjo 2000 litų, šio susitikimo su nuteistuoju metu jokia nuomos sutartis nebuvo sudaryta, nes A. J. paaiškino, kad tai padarys vėliau atvykęs direktorius. Tik vėliau, susitikus su Ž. Š., jam tapo žinoma, kad A. J. nėra žemės sklypo savininkas ir pinigus už žemės sklypo nuomą jis turi sumokėti tikrajam savininkui – Ž. Š., su kuriuo ir sudarė rašytinę žemės nuomos sutartį.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012-02-08 išrašo matyti, kad minimas žemės sklypas nuosavybės teise nuo 2011-09-12 priklauso vienam savininkui – tai Ž. Š..
Iš byloje esančios žemės sklypo nuomos sutarties (T 1 b.l. 94-95) matyti, kad tikrai žemės sklypo nuomos sutartis 2011-12-21 buvo sudaryta tarp žemės sklypo savininko Ž. Š. ir nuomotojo A. K., sutartyje numatyta ir nuomos mokesčio metinis dydis – 2000 litų.
Kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas, vertindamas paminėtus įrodymus, neturėjo pagrindo jais netikėti ir pagrįstai jais vadovavosi, o nuteistojo iškeltą versiją apie tariamą susitarimą su Ž. Š. dėl žemės sklypo išnuomavimo, bendrą verslą, laikė niekuo neparemta jo gynybine versija. Iš paties nuteistojo paaiškinimo pirmos instancijos teisme matyti, kad jis veikė, suvokdamas, kad įgaliojimo nuomojant žemės sklypą, paimant nuomos mokesčius, neturi. Nuteistasis net negalėjo tiksliai paaiškinti ar iš žemės nuomotojo gautus pinigus – 2000 litų, jis pasidalino (perdavė) su žemės savininkui, ar juos panaudojo tolimesniam verslo plėtojimui. Nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija, kad nuomodamas žemės sklypą, jis veikė pagal išduotą įgaliojimą, kaip teisėtas žemės savininko Ž. Š. atstovas ir todėl Ž. Š. savo teises į nuompinigius gali ginti tik civilinius santykius reglamentuojančių įstatymų pagrindu, kaip aukščiau aptarta, paneigta Ž. Š. parodymais, kuris kategoriškai paneigė bet kokio susitarimo su nuteistuoju dėl žemės sklypo išnuomavimo buvimą, A. K. parodymais, kuris ne tik kad nepatvirtino V. J. aiškinimo apie įgalinimus veikti kito asmens (savininko) vardu, bet priešingai patvirtino A. J. apgaulę – prisistatymą žemės sklypo savininku.
Taigi, V. J. veiksmai, kai jis suklaidindamas žemės nuomotoją A. K., prisistatė žemės sklypo savininku, susitarė dėl žemės sklypo nuomos sąlygų ir po to, nukentėjusiojo A. K. suklaidinimo įtakoje, neteisėtai paėmė iš pastarojo kaip nuomos mokestį 2000 litų, laikytini svetimo turto – piniginių lėšų įgijimu apgaule savo naudai, ir pilnai atitinka BK 182 str. 1 d.
Apelianto teiginiai, kad baudžiamoje byloje surašytas ir po to pakeistas kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus ir tuo buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes iš kaltinimo formulavimo nesuprantama, kas buvo nusikaltimo dalyku – 2000 litų nuomos mokestis ar A. K. turtas – 2000 litų, kas šioje byloje yra nukentėjusysis – Ž. Š. ar A. K., nes nenurodyta, kuo pasireiškė nusikalstamos veikos – sukčiavimo mechanizmas, laikytini nepagrįstais. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, šiame dokumente aiškiai nurodyta, kad nusikalstama veika pasireiškė nukentėjusiojo A. K. apgaule, ūkininkui A. K. prisistačius žemės sklypo, kuris priklausė Ž. Š., bendrasavininku ir taip iš nukentėjusiojo A. K. neteisėtai paėmus 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestį. Tad nuteistojo teiginiai apie kaltinimo neaiškumą yra deklaratyvūs ir jo paties duotų paaiškinimų teisme, gynybinės pozicijos, matyti, kad kaltinimas V. J. buvo aiškus ir suprantamas. Tai, kad baudžiamoje byloje du asmenys buvo pripažinti nukentėjusiais, kad civilinį ieškinį buvo pareiškęs ir Ž. Š., kurio vėliau atsisakė, nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu, trukdžiusiu nuteistajam tinkamai įgyvendinti savo teises.
Iš byloje esančios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto seka, kad tikslu ištirti ar nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo psichine liga, ar jis tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, V. J. buvo atliktas teismo psichiatrinis tyrimas, kurio metu jam nustatytas šizotipinis sutrikimas, bet taip pat konstatuota, kad tai jam, netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Nustatyta ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. J. nesirgo nei lėtiniu nei laikinu psichikos sutrikimu ir tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Įvertinant šio tyrimo išsamumą (ekspertizė kompleksinė, atlikta komisijos), jį atlikusių keturių ekspertų patirtį (itin didelis ekspertinio darbo stažas), kaip ir pirmos instancijos teismui, taip ir apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti ekspertinio tyrimo objektyvumu ir teisingumu, todėl nekyla abejonių ir dėl nuteistojo pakaltinamumo.
Tiek nuteistojo, tiek prokuroro apeliaciniai skundai, kiek tai liečia nuteistajam paskirtą bausmę, o būtent jo atžvilgiu taikytą bausmių subendrinimą pagal kelis nuosprendžius, tenkintini. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. nuteistajam paskirtoji bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., buvo subendrinta su 2013 m sausio 29 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Vėlgi iš bylos duomenų seka, kad minimas Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendis, nei nuosprendžio šioje byloje priėmimo metu, nei šiuo metu dar nebuvo ir nėra įsiteisėjęs (minėta byla nagrinėjama apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teisme), todėl tokiu atveju ir bausmių bendrinimas nebuvo galimas. Dėl paminėto laikytina, kad nuteistajam neteisingai paskirta bausmė ir todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p.,
nusprendė:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo V. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., pakeisti ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti dalį, kuria nuspręsta V. J. pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., subendrinti su 2013 m. sausio 29 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bei tokiu būdu paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo bei BK 75 str. pagrindu nustatytas įpareigojimas atlyginti V. K. padarytą turtinę žalą.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.