Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-64/2009 m.

Teisėja Lina Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.7.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.8.; 1.1.8.11.; 1.2.14.1.2.1.; 1.2.18.2.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2009 m. rugsėjo 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo H. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-01-11 nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2007-03-15 nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį neatliktos pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-01-11 nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2007-03-15 nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė H. N. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmė pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2009 m. birželio 4 d. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2008-08-18 iki 2008-08-20.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir E. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. N. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 18 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) namo, veikdamas kartu su E. S., bendrais tyčiniais veiksmais, iš E. K. atvirai pagrobė svetimą, E. K. priklausantį turtą – 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, su jame buvusia 10 Lt vertės „Bitė Labas“ SIM kortele, bei 5 Lt vertės piniginę, su joje buvusiais pinigais – 18 litų, iš viso pagrobė svetimo turto už 83 Lt.

Be to, jis 2008 m. rugpjūčio 18 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini) namo, veikdamas kartu su E. S., bendrais tyčiniais veiksmais, atvirosios vagystės iš nukentėjusiojo E. K. metu, pagrobdami piniginę su joje buvusia svetima elektronine mokėjimo priemone – SEB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortele „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduota nukentėjusiojo E. K. vardu, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – nukentėjusiojo E. K. vardu išduotą SEB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir šią svetimą elektroninę mokėjimo priemonę neteisėtai laikė bei reikalavo pasakyti SEB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelės „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos nukentėjusiojo E. K. vardu, PIN kodą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų, taip pat sprendžiant H. N. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo bei teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas. Nors apeliaciniame skunde nuteistas H. N. neginčija nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o skunde išdėstyti argumentai dėl nukentėjusiojo ir kito nuteistojo E. S. parodymų melagingumo yra sietini su jam paskirtos bausmės griežtumu, todėl teisėjų kolegija, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam H. N. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgęs į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du tyčiniai apysunkiai nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nusikalstamos veikos stadiją (visos nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos yra baigtinės, nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje), į paties nuteistojo asmenybę (anksčiau teista keturis kartus, yra baustas administracine tvarka, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui bei praėjus beveik dviem mėnesiams po lygtinio paleidimo iš pataisos namų lygtinai prieš terminą, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, yra išsituokęs). Taip pat teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į H. N. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistasis H. N. skunde nurodo, kad jis davė išsamius parodymus, nemelavo, priešingai nei nukentėjusysis ar E. S., kurie davė melagingus parodymus, nukentėjusysis iš viso nieko neatsiminė apie to vakaro įvykius ir teigia, kad tokius parodymus nukentėjusysis davė siekdamas padėti E. S. išvengti bausmės. Kolegija tokį apelianto argumentą laiko kaip prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru. Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Nors įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu, tačiau H. N. kaltę pripažino iš dalies, nepripažino nukentėjusiojo atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiųjų. Nors teismo posėdyje H. N. atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančia aplinkybę kaip tokią turi būti pilnai išpildytos abi sąlygos, t.y. turi būti nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad H. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes tiek H. N., tiek E. S. įvykio aplinkybes aiškino ne taip, kaip nustatyta teisme ir tokiu būdu siekė sušvelninti savo atsakomybę. Pažymėtina, kad teismas nukentėjusiojo E. K. parodymais H. N. ir E. S. kaltės negrindė, nes nukentėjusiojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo prieštaringi, nukentėjusysis pateikė kelias skirtingas įvykio versijas, dėl ko E. K. parodymus teismas laikė nepatikimais. Nors E. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltės nepripažino, tačiau jo, kaip ir H. N., kaltę apylinkės teismas grindė liudytojos A. U. parodymais, prie kurių derino ir nuteistųjų pateiktas įvykio aplinkybes. Pastebėtina, kad kaltinamojo teisė yra duoti ar atsisakyti duoti parodymus, jis nėra saistomas baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Taigi, iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų dėl nuteistųjų, liudytojos bei paties nukentėjusiojo parodymų patikimumo kolegija nenustatė, jog nukentėjusiojo ar E. S. parodymai yra melagingi. Įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pagrįstai nenustatyta H. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių - kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad H. N., būdamas teistas, neišnykus teistumui padarė nusikalstamas veikas, kas pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. nuostatą yra pripažįstama nusikaltimų recidyvu, o asmuo, kuris jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra recidyvistas.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad H. N. skirtina pati griežčiausia sankcijose numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kas neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. nuostatai, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Iš nuteistajam H. N. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių dydžio matyti, kad jam pirmosios instancijos teismas paskyrė žemiau sankcijų vidurkių bausmes, nes tiek už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., tiek ir už Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymą įstatymo leidėjas numatė laisvės atėmimą nuo 3 mėnesių iki 6 metų, o bausmių vidurkis, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 61 str. 3 d., yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų. Taigi, nuteistajam paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir nėra pagrindo jų švelninti.

Kadangi nuteistasis nusikalstamas veikas padarė neatlikus pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-01-11 nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2007-03-15 nuosprendžiu, paskirtą bausmę bei būdamas lygtinai prieš terminą paleistas iš pataisos namų neatlikus paskirtosios bausmės, dėl ko pagrįstai pirmosios instancijos teismas, bendrindamas H. N. pagal kelis nuosprendžius paskirtas bausmes, taikė Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d. taisykles. Iš bylos medžiagos matyti, jog H. N. 2008-05-19 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo lygtinai paleistas neatlikus 1 metų 16 dienų laisvės atėmimo bausmės, tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-08-20 nutartimi H. N. buvo pasiųstas į pataisos namus atlikti neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies. Iki šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantas atliko 9 mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmės, taigi, jam buvo likę atlikti nepilnai 3 mėnesius bausmės. Subendrindamas bausmes nuteistajam H. N. pirmosios instancijos teismas iš dalies pridėjo neatliktos bausmės dalį, t.y. prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės už nusikalstamas veikas, pridėjo tik vieną mėnesį iš likusios neatliktos beveik 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Kitas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su į bausmės laiką įskaitytino laikotarpio. Nors teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė į paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaityti laikotarpį kuomet nuteistasis atlikinėjo bausmę, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nėra saistomas prokuroro siūlomų bausmių dydžio ar bausmių subendrinimo būdų, o juo labiau į bausmę įskaitytinų laikotarpių nurodymų. Lietuvos Respublikos BK 64 str. nenumato galimybės į paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę ar jos dalį kaip antai Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., nes H. N. padarytos nusikalstamos veikos buvo padarytos ne iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-01-11 nuosprendžio, bet būtent po jo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į paskirtos galutinės bausmės laiką neįskaitė laikotarpio, kuomet nuteistasis nuo 2008-08-20 iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo atlikinėjo pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-01-11 nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2007-03-15 nuosprendžiu, paskirtą ir neatliktą bausmės dalį. Nors baudžiamosios bylos tyrimo metu, t.y. ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau byloje nėra duomenų, jog jam šioje baudžiamojoje byloje tuo pačiu laikotarpiu nuo 2008-08-20 iki 2009-06-04 buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kurio terminas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., būtų įskaitytas į bausmės laiką. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas, subendrindamas bausmes H. N. nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 64 str. reikalavimų, ir pagrįstai šį bausmės laiką neįskaitė laikotarpiu, kai nuteistasis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.

Nuteistojo H. N. skundo argumentas, jog jį pripažinus recidyvistu ir paskyrus subendrintą bausmę 2 m. 1 mėn., jis bausmę turės atlikinėti griežtojo režimo pataisos namuose, nenagrinėtinas, nes teismas, priimdamas nuosprendį, nurodo, pataisos įstaigos rūšį, tačiau ne konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, t.y. konkrečius pataisos namus. Lietuvos Respublikos BVK 65 str. numato, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Nuteistųjų paskirstymą į konkrečią pataisos įstaigą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2003-04-18 įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintos „Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės. Taigi, nuteistojo paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą klausimas nėra priskirtas teismo prerogatyvai.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo H. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio atmesti.