- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- e2-204-464/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00266-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Elduva“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Telšių Alpina“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elduva“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-923-569/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elduva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Telšių Alpina“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintos anksčiau taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Elduva“ 2015-09-10 pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Telšių Alpina" ieškovės naudai 60 000 Eur skolą; 2) priteisti 4 381,99 Eur delspinigius; 3) priteisti 8,05 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 183 Eur žyminis mokestis bei atstovavimo išlaidos.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ieškinio ribose atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovę, tiek pas trečiuosius asmenis, vertybinius popierius bendrai 64 381.99 Eur sumai. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė didele ieškinio suma. Nurodė, kad atsakovė ilgą laiką nevykdo prievolių, nereaguoja į raginimus, o jos turtinė padėtis ieškovei nežinoma.
Šiaulių apygardos teismas 2015-09-15 nutartyje nurodė, kad ieškovės pareikšto reikalavimo suma – 64 381,99 Eur – yra didelė, atsakovės finansinė padėtis nėra žinoma, todėl ieškovės prašymą patenkino: areštavo atsakovei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 64 381,99 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti, kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį ar įkeisti; nustačius, kad turto nėra ar esant nepakankamai, areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Telšių Alpina“ 2015-09-24 atskiruoju skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-09-15 nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad vysto veiklą, gauna pajamas, neturi įsiskolinimų valstybei. Pateikė dalies reikalaujamos skolos, t. y. 30 000 Eur, apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015-09-30 nutartimi atsakovės UAB „Telšių alpina“ atskirąjį skundą patenkino ir panaikino Šiaulių apygardos teismo 2015-09-15 nutartį, o ieškovės UAB „Elduva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė, kad atsakovės finansinė padėtis yra pakankamai gera ir prašoma priteisti suma jai nėra didelė. Taip pat nustatė, jog atsakovė turi 15 transporto priemonių, bendrovėje dirba 42 darbuotojai, skolų Valstybinio socialinio fondo biudžetui atsakovė neturi. Įvertinęs dalinį ieškovės reikalaujamos priteisti skolos apmokėjimo faktą, teismas pagrindo pripažinti, jog atsakovė sieks savo turtą paslėpti, nenustatė.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juo argumentai
Ieškovė UAB „Elduva“ 2015-10-08 atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-09-30 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovės turimo turto vertė yra tik 58 455 Lt, o pelnas 2014 m. tesudarė 11 984 Lt, todėl nėra pagrindo vertinti, kad atsakovės finansinė būklė yra gera. Priėmus palankų teismo sprendimą, ieškovė turės galimybę skolą išsiieškoti tik iš 58 455 Lt vertės turto, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, net šio turto gali nelikti. Todėl akivaizdu, jog egzistuoja grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
2. Nors teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl reikalavimų pagrįstumo, tačiau akivaizdu, jog ginčo dėl darbų apimties nėra, atsakovas bando įvelti teismą į ginčą dėl likusių darbų apmokėjimo už 36 174,71 Eur, dėl kurių ieškovė teismui teiks dar vieną ieškinį.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Telšių Alpina“ atsiliepime prašo atmesti atskirąjį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2015-09-30 nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, jog jau yra sumokėjęs ieškovei iš viso 55 000 Eur skolos, taigi reikalaujamos priteisti skolos likutis yra tik 5 000 Eur. Tokiu atveju nėra visiškai jokios grėsmės galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai suvaržytų atsakovės teises bei pažeistų proceso šalių teisių pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo
Apeliantė savo atskirajame skunde nurodo, jog skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reiškiamų reikalavimų pagrįstumo. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamo klausimo atveju neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas vertino ir sprendė dėl grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimo, o preliminaraus ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimą atliko spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, t. y. 2015-09-15 nutartyje. Teisiškai neaktualūs ir apeliantės skundo argumentai dėl atsakovės siekio įvelti bylą nagrinėjantį teismą į ginčą dėl mokėjimo už likusius darbus, kadangi apeliantės materialinio reikalavimo bei atsakovės atsikirtimų pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas byloje ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus bei juos kvalifikavus, t. y. nagrinėjant šalių ginčą iš esmės. Apeliantės planuojamas naujų ginčų inicijavimas taip pat nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje suvaržyti atsakovės teises.
Dėl grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimo
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl didelės ieškinio sumos įtakos, vertinant grėsmės teismo sprendimo vykdymui egzistavimą ar dėl atsakovės pareigos įrodyti savo finansinės būklės stabilumą bei paneigti tokios grėsmės tikimybę. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tokią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje buvo konstatuojama, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nepriklausomai nuo to, ar reikalaujama suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtinės padėties nepagerina ir sprendimo vykdymo nei palengvina, nei apsunkina (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis c. b. 2-769/2014). Vadinasi, atskirojo skundo argumentai, susiję su atsakovės turto verte ar jos gaunamo pelno iš ūkinės veiklos dydžiu, taip pat nesuponuoja būtinumo nustatyti laikinus apribojimų disponuoti šiuo turtu, jeigu nėra svaraus pagrindo manyti, jog atsakovė gali šį turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, jį apsunkinti įkeitimu ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus. Kaip pirmiau nurodyta, nuo turto arešto nustatymo turto masė ar jo vertė negali padidėti. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos visos jo išsprendimui galinčios turėti reikšmės aplinkybes. Galimos grėsmės teismo sprendimo vykdymui konstatavimas bei šiuo aspektu atsakovo turtinės padėties įvertinimas yra itin individualus procesas, priklausantis nuo konkrečių kiekvienos bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju atsakovės su atskiruoju skundu pateikti finansinės atskaitomybės duomenys bei įrodymai apie sudarytą statybos rangos sutartį patvirtino aplinkybę, jog atsakovė vysto savo veiklą bei gauna iš jos nuolatines pajamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė paneigė grėsmės galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo vykdymo egzistavimą, juolab kad atsakovė į bylą yra pateikusi duomenis ir apie byloje reiškiamų reikalavimų dalinį įvykdymą nelaukiant būsimo teismo sprendimo, ko apeliantė nė neginčijo. Šie duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat paneigia atsakovės siekį vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsakovės atsikirtimų į skundą argumentais dėl poreikio nepažeisti proceso šalių teisių pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje. Teismų formuojamojoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-30 nutartis c. b. 2-651-178/2015). Šiuo aspektu veiklą vystančios ir pajamas gaunančios atsakovės teisių suvaržymas galėtų lemti padarinių, priešingų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui, atsiradimą, t. y. areštavus atsakovės turtą galimi ūkinės komercinės veiklos trikdžiai, dėl kurių atsakovės pajėgumai įvykdyti teismo sprendimą tikėtinai sumažėtų.
Kitų esminių argumentų, galinčių pagrįsti skundžiamos nutarties neteisėtumą, apeliantė nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymą, ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išsprendė teisingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.