- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-07
- Bylos Nr.
- A-556-597-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijaus Baranovo (pirm.), Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus (pran.)
- Pareiškėjas
- P. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. H. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2006 m. birželio 19 sprendimo Nr. (15/6-6)-12PR-60 1 punktą, kuriuo atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą, ir įpareigoti atsakovą jam tokį statusą suteikti.
Pareiškėjas paaiškino, kad su sprendimu nesutinka dėl šių priežasčių: 1) sprendimas priimtas nesilaikant šaltinių formos reikalavimų, nes 2006 m. birželio 16 d. išvada, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso, yra paremtas internetine medžiaga, kurios nei originalų, nei vertimo į lietuvių kalbą byloje nėra, taip pat nenurodyti tikslūs internetiniai adresai; 2) sprendime atsakovas rėmėsi metų senumo informacija, t. y. 2005 m. gegužės 12 d. pranešimu, nors išvadoje nurodyta kita to paties pranešimo data – 2006 m. gegužės 12 d., klaidinant teismą, nes pateikiama neteisinga informacija apie (duomenys neskelbtini) valdžios struktūrą; 3) sprendime nurodyta, jog pabėgėliai pradeda grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau tokia informacija yra pasenusi, nes kitame internetiniame šaltinyje, kuriuo remiamasi 2006 m. birželio 16 d. išvadoje, nurodyta, kad dauguma (duomenys neskelbtini) ekspatriantų, palikusių tėvynę 2005 m. vykusių rinkimų metu ir dėl po jų sekusių žudynių bei smurtinių veiksmų, vis dar pasilieka užsienio valstybėse; 4) skundžiamame sprendime nurodyta, jog apie gerėjančią padėtį žmogaus teisių apsaugos srityje liudija tai, kad buvo įsteigta nepriklausoma Nacionalinė žmogaus teisių komisija - institucija, padėsianti užtikrinti žmogaus teises (duomenys neskelbtini); įsteigta speciali nacionalinių tyrimų komisija, kurios tikslas - ištirti rinkimų metu padarytus nusikaltimus. Tačiau 2006 m. balandžio 26 d. pranešime („Impunity remains total in (duomenys neskelbtini) “) nurodoma, jog, praėjus metams po prezidento rinkimų, (duomenys neskelbtini) Respublikoje vis dar vyrauja visiško nebaudžiamumo atmosfera, teismų sistema ir teisėsaugos organai yra tiesiogiai priklausomi nuo politinės valdžios institucijų; 5) 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu jam suteikta papildoma apsauga nustačius, jog kilęs iš šiaurės ir priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, buvo aktyvus (duomenys neskelbtini) rinkimų kompanijos dalyvis, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, jog šiuo metu jam nėra priežasčių, dėl kurių jis turėtų pagrindo jausti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas savo kilmės šalyje dėl savo politinių įsitikinimų. Toks sprendimas priimtas remiantis netinkamai ir tendencingai parinkta informacija, jo padėtis kilmės valstybėje nuo 2005 m. nėra pasikeitusi, todėl baimė dėl politinio persekiojimo yra reali ir pagrįsta; 6) skundžiamas sprendimas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 23 d. sprendimą, tačiau atsakovas neatliko jo papildomos apklausos, todėl, pareiškėjo manymu, taip buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, numatančios, jog individualus teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12 – 13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu buvo suteikta papildoma apsauga bei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgus į tuometinę situaciją (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Suteikus tokią tarptautinės apsaugos formą, P. H. buvo apsaugotas nuo išsiuntimo į šalį, kur jam galėjo grėsti pavojus dėl opozicinių jėgų palaikymo. Tuo metu šalyje vyko masiniai žmogaus teisių pažeidimai, susiję su 2005 m. kovo mėnesį įvykusiais prezidento rinkimais, kuriuos laimėjo dabartinis šalies vadovas Faure Gnassingbe. Praėjus daugiau nei metams, situacija (duomenys neskelbtini) pagerėjo saugumo ir žmogaus teisių pažeidimų prasme: smurto protrūkis šiuo metu liovėsi, pranešimų, jog opoziciją palaikę asmenys būtų baudžiami, negauta, Suomija 2006 m. rugpjūčio 7 d. Europos Sąjungos vardu paskelbė deklaraciją, kurioje sveikinami (duomenys neskelbtini) įvykę teigiami pokyčiai, šaliai vėl atnaujinta Europos Sąjungos finansinė parama. Atsakovas vertino, jog metų laiko tarpas yra per trumpas laikotarpis, kad teigiami pokyčiai šalyje, kur diktatoriškas režimas truko dešimtmečius, būtų neabejotini. Nurodė, jog situacija (duomenys neskelbtini) dar negali būti laikoma visiškai saugia, dėl šios priežasties pareiškėjui ir buvo suteikta kita tarptautinės apsaugos forma - papildoma apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 31 – 34) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 80, 86, 88 straipsnių nuostatomis, vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos (toliau- ir Tvarka) 65 punktu. Teismas nurodė, kad Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, jog prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Teismas konstatavo, kad surinkta medžiaga neišvengiamai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) žmogaus teisių padėtis nėra stabili, tačiau ji nėra vienareikšmiškai nukreipta į žmones, turinčius kitokius, nei valdžioje esančių asmenų, politinius įsitikinimus. Pareiškėjas į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad yra persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų bei pagrindžiančių, kad dėl visiškai pagrįstos baimės, jog bus kankinamas, su juo bus susidorota (duomenys neskelbtini), neteikė, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nėra būtinų pabėgėlio sąvokos elementų, ir, nustačius pagrindus papildomai apsaugai skirti, paliko galioti 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Tokia prieglobsčio forma nagrinėjamu atveju yra pakankama. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pabėgėlio statuso siekimo nesieja su dabartine politine ar kitokia padėtimi kilmės šalyje, su galima jos pažanga ir pan., t. y. jis turi tikslą negrįžti į Tėvynę, kaip ten situacija begerėtų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad po rinkimų praėjo per mažai laiko, jog daryti kokias nors toli siekiančias išvadas, juolab, kad jo atstovas patikino, jog nėra nei mažiausio pagrindo manyti, kad, esant tokiai situacijai, pareiškėjui nebūtų išduotas laikinas leidimas ir toliau laikinai gyventi Lietuvoje.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 37-38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje yra įrodyta (tai pripažino tiek atsakovas, tiek teismas savo sprendimuose), jog pareiškėjas priklauso opozicinei (duomenys neskelbtini) politinei partijai, joje aktyviai dalyvavo kovojant su šalį valdžiusiu režimu, dalyvavo mitinguose, rinkiminėje kampanijoje ir realiai nuo tokios veiklos nukentėjo.
2. Byloje esanti informacija patvirtina, jog opozicinės UFC partijos, kurios nariu pareiškėjas yra, atstovų Vyriausybėje nėra. Migracijos departamento yra nustatyta, jog jos nariai yra persekiojami Toge.
3. Teismas tendencingai ištyrė ir neįvertino visos byloje esančios medžiagos bei informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, todėl neteisingai pritaikė Įstatymo 86 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 45-46) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad priežastys, dėl kurių P. H. paliko savo kilmės šalį, yra susijusios su masiniais žmogaus teisių pažeidimais, kuriuos vykdo prezidento Gnassingbe režimo šalininkai, kas sąlygoja masinius pabėgėlių srautus iš šalies, tuo tarpu pagal Europos Sąjungos Tarybos 1996 m. kovo 4 d. priimtos Bendros pozicijos dėl suderinto 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnyje įtvirtintos pabėgėlio sąvokos taikymo 6 punktą, ,,...vidiniai ar pasklidę ginkluoti konfliktai ir jų keliami pavojai nėra pakankami savaime suteikti pabėgėlio statusą. Persekiojimo baimė turi visais atvejais būti pagrįsta vienu iš Ženevos konvencijos 1A straipsnyje išvardintų pagrindų ir būti individualaus pobūdžio“. Apelianto išvardintos priežastys nėra pagrindas suteikti jam pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, kadangi: 1) vidinis konfliktas savaime nėra ,,persekiojimas“, ir 2) pareiškėjui gresiantis pavojus nėra ,,individualaus pobūdžio“, kadangi jis yra susijęs su veiksmais, kurie sukėlė bendro pobūdžio pavojų visiems (duomenys neskelbtini) Respublikos gyventojams. Įvertinus naujausią informaciją prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje, galima pagrįstai manyti, kad smurto protrūkis po 2005 m. prezidento rinkimų šiuo metu yra liovęsis. Pranešimų apie tai, kad asmenys, tiek lyderiai, tiek eiliniai civiliai gyventojai, susiję su šalies opozicinėmis partijomis, būtų persekiojami ar baudžiami, nėra. Pranešimų, kad šalyje asmenys būtų persekiojami dėl politinių įsitikinimų, nėra, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Migracijos departamentas priėmė pagrįstą sprendimą nesuteikti P. H. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 15/6-5-13PR-274 atsakovas pakartotinai suteikė apeliantui papildomą apsaugą bei pakeitė jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas visapusiškai atitinka P. H. interesus ir tikslus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pabėgėlio statusas nustatomas remiantis kriterijais, pagal kuriuos kompetentingos institucijos nusprendžia prieglobsčio prašytojui suteikti numatytą apsaugą. Pabėgėlio statuso suteikimą tame tarpe ir kriterijus, kurių pagrindu nustatomas pabėgėlio statusas, reglamentuoja 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl Pabėgėlio statuso, iš dalies pakeista 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, nacionaliniai teisės aktai.
Pabėgėlio statuso suteikimo Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu pagrindus, tvarką apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti <...>“. Minėta nuostata iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Abiejų teisės normų interpretavimas leidžia tvirtinti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pilietinis karas, vidaus ar visuotinai ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai dar nėra savaime pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti (Europos Sąjungos 1996 m. kovo 4 d. Bendroji pozicija nustatyta remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo).
Apeliantas savo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo grindžia priklausymu opozicinei (duomenys neskelbtini) politinei partijai, kuri aktyviai dalyvavo kovojant su šalį valdžiusiu režimu, aplinkybe. Minėtos partijos nariai yra persekiojami (duomenys neskelbtini). Taigi iš nurodytų paaiškinimų ir kitų byloje esančių faktinių duomenų akivaizdu, kad prieglobsčio prašytojo šalyje po 2005 m. vykusių prezidento rinkimų vyko smurto protrūkiai susiję su žmogaus teisių pažeidimu, sąlygoję ne tik pareiškėjo palikimą savo šalies, kaip (duomenys neskelbtini) politinės partijos nario, bet ir kitų P. H. tautiečių, (duomenys neskelbtini) Respublikos gyventojų. Vadinasi, prieglobsčio prašytojui gresiantis pavojus nėra absoliučiai „individualaus pobūdžio“. Galimas pavojus sietinas su bendro pobūdžio grėsme nukreipta visų (duomenys neskelbtini) Respublikos gyventojų, nepalaikiusių valstybinės valdžios atžvilgiu, o tai, kaip jau buvo minėta pirmiau, paneigia teisinę galimybę, prieglobsčio prašytojo teisinio statuso pakeitimui. Be to, pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis, galima spręsti, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje, po pareiškėjo išvykimo iš jos, padėtis keičiasi į pozityviąją pusę. Tai patvirtina Suomijos 2006 m. rugpjūčio 7 d. Europos Sąjungos vardu paskelbta deklaracija, kurioje sveikinami (duomenys neskelbtini) įvykę teigiami pokyčiai, nurodoma apie šaliai vėl atnaujintą Europos Sąjungos finansinę paramą. Ši faktinė aplinkybė užkerta kelią kategoriškam teiginiui dėl pareiškėjo galimo persekiojimo grįžus į kilmės šalį. Tokių būdu pagrindų (individualus persekiojimas, įrodymų visuma, pagrindžianti galimą persekiojimą), suponuojančių kitokio nei skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priėmimui nenustatyta.
Kita vertus, pabrėžtina, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas teisės aktas dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jam toliau leidžiama naudotis Migracijos departamento suteikta papildoma apsauga bei leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuri yra pakankama apsauga jo teisių ir teisėtų interesų gynimui. Apie tai pagrįstai buvo pabrėžta pirmosios instancijos teismo sprendime.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti kuo pabėgėlio statuso suteikimas labiau garantuotų bei apsaugotų jo teises nei dabar suteiktas teisinis statusas, o tai nepaneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų argumentų, kad P. H. siekiamas pabėgėlio statuso suteikimas sietinas ne tiek su žmogaus teisių apsauga, kiek su kitokio pobūdžio aspektais, o tai nėra suderinama su „pabėgėlio“ terminu.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta (redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu), kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytai faktais ir teisės aktų normomis. Apelianto nuomone, Migracijos departamento sprendime nurodomi faktai, paremti Migracijos departamento 2006 m. birželio 16 d. išvada „Dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui P. H.“, kuri savo ruožtu paremta šaltiniais, nepridėtais prie administracinės bylos. Esant tokiom aplinkybėm neįmanoma šių faktų nei patvirtinti nei paneigti. Tai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų keliamų administraciniam sprendimui. Dėstoma argumentacija nėra pagrįsta. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Migracijos departamento 2006 m. birželio 16 d. išvada „Dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui P. H.“, kadangi tai kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos oficialus dokumentas, kurio turiniu, nesant priešingos šalies įrodymų, abejoti nėra pagrindo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys. Pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių užimti priešingą poziciją, nei išdėstyta 2006 m. birželio 16 d. išvadoje. Nepareikštas ir prašymas teismui padėti įgyvendinti teisę teikti įrodymus dėl reikiamų dokumentų išreikalavimo.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisė normas, reglamentuojančias pabėgėlio statuso suteikimą. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. H. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.