Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-10-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-252-557-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-29
Bylos Nr.
1A-252-557-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Rasa Valentinienė, Juozapas Surblys
Nuteistasis
D. B.
Nukentėjusysis
M. B., A. O. M.
Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudž. byla Nr. 1A-252-557/2009Teisėjas E. Antanauskas Procesinio sprendimo kategorija1.1.8.1.1.; 1.2.14.5.2.; 2.1.7.4.1. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. spalio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Juozapo Surblio ir Rasos Valentinienės,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Veronikai Poškuvienei,nuteistajai D. B. ir jos gynėjui Mariui Navickui,nukentėjusiajai M. B.,nukentėjusiajai A. O. M. ir jos įgaliotajam atstovui adv. Vaclovui Janušauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-17 nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteista pagal BK 182 str. 2 d. dėl sukčiavimo prieš A. O. M. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 182 str. 2 d. dėl sukčiavimo prieš M. B. laisvės atėmimu 3 metams. BK 63 str. 1 ir 4 d. tvarka bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteista už tai, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės: ji, turėdama finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, pažadėjusi A. O. M. sutvarkyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), dokumentus, kad vėliau jį galėtų parduoti, 2007-03-21 bute, (duomenys neskelbtini), išrašydama paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo A. O. M. iki 2007-03-31 sumokėti 167000 Lt sumą, tuo įgavusi jos pasitikėjimą, apgaule 2007-03-21 iš A.O. M. gavo įgaliojimą visiškai disponuoti jos sodu. Pagal šį įgaliojimą D. B. 2007-03-21 sudarė paskolos sutartį Nr. 4122 ir sodo sklypą įkeitė D. P., gaudama iš jos 87000 Lt, kuriuos sklypo dokumentų tvarkymui nepanaudojo, o išleido savo reikmėms. Tokiu būdu D. B., nesumokėdama A. O. M. 167000 Lt už sodo sklypą, apgaule išvengė turtinės prievolės.

D. B. nuteista ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: ji, turėdama finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, 2007-05-16 nekilnojamojo turto agentūroje, esančioje M. Mažvydo alėjoje 5, Klaipėdoje, pasakiusi, kad pinigai jai reikalingi namo statyboms užbaigti, apgaule per du kartus pasiskolino iš M. B. 100000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti per mėnesį, tačiau, suėjus skolos grąžinimo terminui, pinigų negrąžino. Tęsdama nusikalstamą veiką ir siekdama paskatinti M. B. paskolinti jai dar pinigų, nusivežė ją ir parodė namą (duomenys neskelbtini), kuris visas tariamai priklauso jai, tuo įgaudama jos pasitikėjimą, (duomenys neskelbtini), apgaule iš M. B. pasiskolino dar 23000 Lt. Praėjus savaitei D. B. grąžino M. B. 10000 Lt, o likusią pinigų sumą turėjo gražinti iki 2007-06-16, tačiau sutartu laiku pinigų negrąžino. Tokiu būdu D. B. apgaule iš M. B. įgijo 113000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko nepagrįstai paskirta bausmė (BPK 1 str., 3 str. 1 d. 1 p., 6-7 str., 20 str., 44 str., 208-209 str., 219 str., 286 str., 328 str.). Klaipėdos miesto apylinkės teismas neteisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiųjų ir liudininkų parodymus analizavo subjektyviai ir kaltinančia linkme, o teisinančių faktų nuosprendyje neaptarė.

Liudininkai K. V., G. P., V. V., V. M., J. M., D. Š. patvirtino, kad ji, D. Š. vertėsi ir pastatų įrengimu, įteisinimu ir pagalba juos realizuoti, taip pat patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertėsi nekilnojamojo turto verslu, tarpininkavimu ir kad ji visada buvo sąžininga verslininkė. Taigi ji niekada nesiruošė nei vieno žmogaus apgauti ar apgaule užvaldyti jo turtą. Tiesiog - labai nepalankiai susiklostė verslo aplinkybės ir jos bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis.

2006-2007 m. buvo aktyviai prekiaujama nekilnojamuoju turtu, todėl paklausus buvo ir statybų verslas. Tačiau ji ir jos valdoma bendrovė nestatė namų, bet gana daug dirbo su nebaigtais pastatyti ir neįteisintais sodo statiniais, sklypais, gyvenamaisiais pastatais. Tam, kad vystyti ir ateityje įgyvendinti statybų verslo projektus, ji įsigijo 8 žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių plotas buvo nuo 0,1708 ha iki 0,203 ha. Įsigytus žemės sklypus planavo naudoti gyvenamųjų namų statybai. Tačiau iki nebuvo pakeista jų paskirtis (į namo statybos paskirtį), nuo 2005-2007 m., padedant D. Š. bei bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, Šernų sodų bendrijoje įrenginėjo keletą nepabaigtų namų, turėjo tikslą sutvarkyti įteisinimo dokumentus ir todėl nuolat trūko pinigų medžiagoms, statinio įteisinimo darbams, sklypo sutvarkymui (komunikacijoms). Teko skolintis, o skolos užtikrinimui įkeisdavo sklypus, kontorą ar savo gyvenamą namą su sklypu (duomenys neskelbtini). Pagal pridedamą 2007 m. kovo mėnesio UAB „Lituota“ žemės sklypų įvertinimą tik sklypų, nors ir nepakeistos paskirties, vertė buvo daugiau nei 1,1 mln. litų. 2007 m. kovo mėnesį ji turėjo patalpas (duomenys neskelbtini), kurių vertė buvo apie 0,5 mln. litų, o sklypas ir namo dalis (duomenys neskelbtini) dar apie 0,6 - 0,8 mln. litų. Tokiu būdu, 2007 m. kovo mėnesį jos nekilnojamojo turto vertė buvo apie 3 mln. litų. Tuo tarpu bylos medžiagoje matyti, kad jos įsiskolinimas buvo mažesnis, ir jeigu būtų prokuroras leidęs 2007 m. realizuoti turtą, ji būtų atsiskaičiusi su visais kreditoriais, tame tarpe ir su A.O. M. bei M. B.. Į prokurorą kreipėsi ne tik ji, bet ir kreditoriai, kaip pavyzdžiui V. V., antstolis, tačiau šis pareigūnas nemotyvuotai atmetė prašymus, o teismai arešto terminą tęsė. Būtent dėl prokuroro nepagrįsto 2007-08-16 turto arešto jos turtas nėra realizuotas ir dabar, šio turto vertė 2009 m. tapo daugelį kartų mažesnė, o svarbiausia, nekilnojamojo turto niekas nenupirks, nes šalyje rinka sustojusi. Jeigu bus vykdomas priverstinis pardavimas ir parduota jos žemė, pastatai už tiek, kiek mokės varžytinių dalyviai, tai turtas bus parduotas už neleistinai mažą kainą ir nepatenkins net įkaito turėtojų pretenzijų. Ji dėl šių nuostolių negali būti apkaltinta, nes nėra kalta.

A.O. M. atvyko į jos bendrovės patalpą ir paprašė sutvarkyti bei įteisinti savavališką statinį sode. Ši moteris pareiškė, kad tam neturi pinigų, be to, namelis yra neužbaigtas, jam įrengti reikia papildomai atlikti darbus. Be to, ji paaiškino, kad norės šį sodą parduoti. Ji (A.O. M.) sutiko jai išduoti įgaliojimą, kad ji ne tik galėtų atlikti jos norimus darbus, bet ir įkeisti sodą paskolai gauti, o po to parduoti. Kadangi A.O. M. buvo apdairi ir rūpestinga, ji pas notarą 2007-03-21 ilgai ir detaliai aiškinasi situaciją, įgaliojimo galią, jo išdavimo sąlygas ir pasekmes. A.O. M., pasak notarės I. Mineikienės, buvo patyrusi nekilnojamųjų daiktų sandoriuose, nes apie 9 kartus dalyvavo tokiuose sandėriuose. Be to, A.O. M. ją pažinojo iš ankstesnio sandorio, kurį ji sąžiningai padėjo jai sutvarkyti. Kadangi nei A.O. M., nei ji lėšų neturėjo, todėl A.O. M. sutikus, ji pageidavo turtą įkeisti už nedidelę paskolą. Paaiškino, kad dalį pinigų naudos A.O. M. užduočiai įvykdyti (tai patvirtino apklausta liudininkė architektė bei tai iš dalies matyti byloje esančioje pažymoje apie toponuotraukos užsakymą), o dalį pinigų laikinai panaudos savo darbams finansuoti. A.O. M. pareiškė, kad ji nori garantijos, jog ji (N. B.) sodą įsigys iš jos, jeigu užsitęs įteisinimo procedūra ar bus problemų su įkeitimo panaikinimu. Kadangi nekilnojamojo turto rinka buvo aktyvi ir sodo namai turėjo paklausą, ji sutiko parašyti vekselį. A.O. M. grįžo pas notarą į kabinetą ir vėl detaliai išsiaiškino vekselio išdavimo sąlygas bei pasekmes (tas aplinkybes patvirtino teisme notarė). Todėl tą pačią dieną ji išdavė vekselį 167000 Lt, nes su A.O. M. sutarė tokią sodo su nameliu kainą. Kadangi pažinojo skolintojus, tai iš D. P. pasiskolino 87000 Lt ir įkeitė žemės sklypą. Dalį pinigų panaudojo sodo įteisinimo darbų pradžiai, o dalį savo reikmėms, tame tarpe ir kreditorių palūkanoms apmokėti. Tačiau žemės sklypų paskirties pakeisti vis nepavyko, Šernų sode namai nebuvo įteisinti dėl įvairių priežasčių, tame tarpe pradėjo atsirasti problemų ir su A.O. M. sodu, todėl ji finansinėms problemoms spręsti kreipėsi į DNB Nord banką, kad jai būtų išduotas kreditas. Sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir gavo 565000 Lt kreditinę liniją, tačiau dėl jai nežinomų priežasčių, paskutiniu momentu bankas atsisakė išduoti pinigus ir tai labai sukomplikavo jos padėtį. Dalis kreditorių kreipėsi dėl pinigų grąžinimo, todėl ji ieškojo kitos paskolos tam, kad sugrąžinti nors dalį pinigų, kad netektų iš karto grąžinti visas paskolas. Jos pažįstama J. M. taip pat buvo paskolinusi 15000 Lt ir, žinodama, kad ieško pasiskolinti pinigų, pasiūlė kreiptis į skolintoją M. B. bei už 4 % mėnesio palūkanų pasiskolinti pinigų. M. B. sutiko ir paskolino 100000 Lt, iš kurių 15000 Lt grąžino J. M., o M. B. mokėjo procentus, todėl ji (M. B.) dar paskolino 23000 Lt, iš kurių 10000 Lt ji grąžino. Išsprendusi skubius kreditorių reikalavimus, sulaukė ir A.O. M. reikalavimų sumokėti jai už sodą arba sudaryti sutartį dar su kitu realiu pirkėju, kurioje būtų nustatytas pinigų sumokėjimo terminas bei pageidavo avanso. 2007-05-17 buvo sudaryta trišalė avanso sutartis, pratęstas mokėjimas iki 2007-07-17 ir A.O. M. gavo 3000 Lt avansą. Bet A.O. M., galimai sužinojusi dėl jos kai kurių problemų su kreditoriais (nuo 2007-06-27 buvo uždėtas areštas turtui), 2007-07-16 anuliuoja savo įgaliojimą, o 2007-07-23 kreipiasi su vykdomuoju įrašu pas antstolį ir priverstinai ieško 167000 Lt pagal vekselį. Nors ji jau buvo suradusi sodo, kontoros pirkėjus, pačios A.O. M. iniciatyva, per antstolį, o po to prokuroro pagalba buvo areštuotas visas jos turtas.

Sukčiavimo esmė (pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimą Nr. 8) yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti. Tačiau teismas nenustatė ir įrodymais nepagrindė jos tiesioginės tyčios sukčiauti. Ji su A.O. M., M. B. buvo atvira ir sąžininga, nemelavo. M. B. buvo jos name ir jos žemės sklype, žinojo ir suvokė, kad tai jos turtas. Ji nepateikė suklastotų dokumentų, nenutylėjo duomenų apie kreditorius, ji neturėjo tikslo pasisavinti svetimo turto ir tokio neturi dabar. Teismas be pagrindo nurodė, kad ją slėgė milijoninės skolos, kad ji slapstėsi. Tuo tarpu ji nesislapstė, o užgriuvus skolų naštai buvo netekusi vilties, tačiau atsitiesė ir grįžo į darbą, stengėsi uždirbti ir prašė prokurorą atlaisvinti bent kelis žemės sklypus, kad galėtų pakeisti jų paskirtį, parduoti. Ji mėgino taikos sutartimi išspręsti susidariusią A.O. M. situaciją. Visi jos siekiai buvo ignoruojami ir atmesti.

Šalies argumentai

Teismas nepriteisė ieškinių ir nurodė, kad A.O. M. vykdo išieškojimą pagal vekselį, o M. B. nėra pateikusi tinkamo reikalavimo. Šios aplinkybės neginčijamai parodo, kad teismas susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius tarp jos, A.O. M. ir M. B. nepagristai „pavertė į baudžiamąja atsakomybę“, nuteisė ją, paskiriant labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 1 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas įkalinti žmogų dėl skolos. Šiame įstatyme nurodyta, kad negalima atimti laisvės vien dėl to, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Teismas neatsižvelgė ne tik į minėtą konvencijos taisyklę, bet ir į tai, kad ji yra vieniša motina ir augina nepilnametį vaiką, nėra teista, turi darbą, pastovią gyvenamą vietą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai D. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jos veikas pagal BK 182 str. 2 d. kaip sukčiavimą. Nuteistosios versija, neva ji neketino apgaule užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, tiesiog tai atsitiko dėl labai sunkios jos bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės padėties, kuri susidarė itin nepalankiai susiklosčius verslo aplinkybėms, visiškai paneigta byloje surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtais įrodymais.

Pagal BK 182 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas, panaudodamas apgaulę, savo ar kitų asmenų naudai įgija svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Pirmas svarbus sukčiavimo veikos požymis yra svetimo turto įgijimas (turtinės prievolės išvengimas). Kitas esminis sukčiavimo veikos sudėties objektyvusis požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus jo valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama kaip būdas suklaidinti turto valdytoją ir taip užvaldyti jo turtą ar įgyti teisę į jį, arba išvengti turtinės prievolės. Būtent sukčiavimo padarymo būdas lemia šios veikos specifiką. Apgaulė gali pasireikšti įvairiai, tačiau jos esmė yra padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Viena iš apgaulės, kaip sukčiavimo veikos būdo, formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu – piktavališkas suklaidinimas dėl savo ketinimų, kuris pasireiškia kaip pažadai, kurių jau iš anksto nesiruošiama vykdyti. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu.

Sukčiavimas gali kilti ir iš veikų, susijusių su civilinių sutarčių sudarymu. Turtiniai santykiai yra pirmiausia civilinės teisės reguliavimo dalykas. Sudarant sutartis dėl tam tikrų materialių vertybių paprastai tarp asmenų atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe, be kitų pagrindų, ir pagal civilines sutartis. Tačiau pagal įstatymo reikalavimus atitinkančią civilinę teisinę sutartį turtas yra įgyjamas teisėtai, t. y. šalims išreiškus savo tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Tuo tarpu dėl sukčiavimo turtas kitam asmeniui pereina neteisėtai. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, kuris skiria jį nuo civilinio teisinio pažeidimo (sutarties pažeidimo) ir daro turto įgijimą neteisėtu, yra turto savininko ar kito asmens, kuris teisėtai valdo turtą ar kurio žinioje tas turtas yra, apgaulė, kuri turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmeniui apsispręsti perduoti turtą kitam asmeniui. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: 1) objektyviosios tiesos iškreipimas, 2) tikslas suklaidinti nukentėjusįjį, 3) kaltininko tyčia taip veikti. Jeigu asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmeniui apsispręsti perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, reikia atsižvelgti į tai, ar yra galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu. Norint pripažinti veiką sukčiavimu, labai svarbu išsiaiškinti veikos subjektyviuosius požymius. Sukčiavimo nusikaltimo sudėties subjektyviajam požymiui – tyčiai – būdinga tai, kad tyčia apgaulingai neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto – dar iki turto ar teisės į jį įgijimo. Taigi reikia nustatyti, kad kaltininkas, sudarydamas konkrečius sandorius dėl turto, iš anksto turėjo siekį suklaidinti (apgauti) kitą asmenį ir neteisėtai įgyti svetimą jam turtą ar teisę į jį. Kaltininko išankstinę tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi patvirtinti sandorio sudarymo metu kaltininko naudojama apgaulė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. B. nuosavybės teise įsigijo: 1) 1994 m. parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) 1-1, jas įkeitė 2004-03-01 R. Z. iš jo gautos 86000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti, vėliau 2006-07-14 V. V. iš jo gautos 230000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti; 2) 2003-09-17 57/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), jas įkeitė 2003-09-26 (byloje nėra duomenų kokios prievolės užtikrinimui), vėliau 2006-09-19 banko 200000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti; 3) 2005-03-22 8 žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių plotas buvo nuo 0,1708 ha iki 0,203 ha, esančius (duomenys neskelbtini), juos įkeitė 2005-04-07 V. V. iš jo gautos 63000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti, vėliau 2006-01-30 tam pačiam V. V. iš jo gautos jau 157000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti, po to 2006-07-19 V. M. iš jos gautos 420000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti. Be aptartų 850000 Lt paskolų, užtikrintų hipoteka, D. B. 2007 m. kovo 1 d. įvairiems fiziniams asmenims buvo skolinga 1438852 Lt: pagal 2005 metais išduotą vekselį 50000 Lt, pagal 2006 metais išduotus vekselius ir sudarytas paskolos sutartis 373652 Lt (iš jų 110000 Lt V. M. ir 25000 Lt V. V.), pagal 2007 metais sausio-vasario mėn. išduotus vekselius ir sudarytas paskolos sutartis 1015200 Lt. Šią įsiskolinimų struktūrą sugretinus su D. B. parodymais, kad iki nebuvo pakeista įsigytų žemės sklypų paskirtis į namo statybos paskirtį, ji 2005-2007 metais, padedant D. Š. bei bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, Šernų sodų bendrijoje įrenginėjo keletą nepabaigtų namų, turėdama tikslą sutvarkyti įteisinimo dokumentus, tam skolinosi pinigus, o vėliau vis nepavykstant pakeisti žemės sklypų paskirties ir įteisinti Šernų soduose namų, susidūrė su finansinėmis problemos ir ieškojo kitų paskolų tam, kad sugrąžinti nors dalį pinigų, kad netektų iš karto grąžinti visas paskolas, darytina išvada, kad D. B. 2005-2007 metais pakankamai aktyviai skolinosi pinigus, tačiau 2007 m. pasiskolintus pinigus panaudojo ne savo nuosavybės teise valdomo turto vertės didinimui ar statinių įteisinimo procedūros pabaigimui (duomenų apie tai byloje negauta, nors kitus dokumentus - išvadas dėl preliminarios turto vertės, kredito linijos sutartį ir kt. - nuteistoji apeliacinės instancijos teismui pateikė), o ankstesnių skolų padengimui ir savo poreikių tenkinimui. Tai, kad D. B. finansines problemas sprendė savo pastangas nukreipdama ne į turimo turto pardavimą, o į tolimesnį skolinimąsi, rodo ir jos veiksmai 2007 m. gauti kredito liniją iš AB DnB NORD banko vartojimo reikmėms. Kaip jau aptarta, D. B. 2007-03-01 turėjo 2,288852 mln. Lt skolą, tuo tarpu turto vertė, net jeigu sutikti su pačios D. B. pateiktu turto įvertinimu (sklypų vertė 1,131 mln. Lt, patalpų (duomenys neskelbtini) vertė apie 0,5 mln. Lt, o sklypo ir namo dalies (duomenys neskelbtini) vertė apie 0,6-0,8 mln. Lt), buvo ne didesnė kaip 2,431 mln. Lt, t.y. reali skola praktiškai buvo lygi netgi D. B. įsivaizduojamai jos turimo turto vertei. Nepaisant to, ji kreipiasi į banką (kredito linijos sutartis sudaryta 2007-04-04, tačiau įvertinus tokios sutarties sudarymo procedūros laiką akivaizdu, kad į banką D. B. kreipėsi dar iki susitarimo su A. O. M. sudarymo) dėl 565000 Lt kreditinės linijos, įkeisdama bankui 8 žemės sklypus, ir tokiu būdu dar labiau apsunkindama jau esamų kreditorių galimybes atgauti skolas. Išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad D. B. vietoj to, kad pasinaudodama palankiomis nekilnojamojo turto rinkoje esančiomis sąlygomis, nulėmusiomis didelį ir, kaip parodė praktika, nepagrįstą šio turto vertės padidėjimą, turėdama visas galimybes parduoti turimą turtą ir atsiskaitytų su kreditoriais, elgėsi priešingai - stengėsi kuo daugiau pasiskolinti pinigų, todėl D. B. teiginys, neva atsiskaityti su kreditoriais jai sutrukdė prokuroro 2007-08-16 nutarimas areštuoti jos turtą, ko pasekoje ji negalėjo jo parduoti, yra akivaizdžiai deklaratyvus. Esant tokioms aplinkybėms teisiškai nereikšmingas tampa ir nuteistosios prašymas atlikti retrospektyvinę turto vertės nustatymo ekspertizę.

Taigi D. B. tuo metu, kai į ją kreipėsi A. O. M., jau turėjo pakankamai didelių finansinių problemų ir jas sprendė ne mėgindama pardavinėti savo nuosavybes teise valdomą nekilnojamąjį turtą (tuo metu jis dar nebuvo areštuotas), bet toliau įvairiais būdais skolindamasi pinigus iš kitų asmenų, o skolintus pinigus naudodama ne versle, o atiduodant senas skolas. Veikdama tokiu finansinės piramidės principu, kai su ankstesniais kreditoriais atsiskaitoma naujų kreditorių sąskaita, D. B. akivaizdžiai suvokė, kad ji nesugebės visiems kreditoriams grąžinti iš jų pasiskolintų pinigų, o labiausiai nukentės tie asmenys, kurie pinigus skolino ar skolins artimiausiu metu be jokių skolos grąžinimą užtikrinančių priemonių taikymo. Iš kitos pusės, aptartas aplinkybes D. B. nuo aplinkinių asmenų slėpė, ją turint rimtų finansinių problemų nežinojo net seniai D. B. pažįstančios J. M. ir J. S., kurios ne tik pačios skolino pinigus D. B., bet ir jai tarpininkavo skolinantis pinigus iš kitų asmenų, juo labiau šių problemų negalėjo žinoti A. O. M. ir M. B..

Iš nukentėjusiosios A. O. M. parodymų, kuriuos iš dalies patvirtino ir nuteistoji D. B., matyti, kad ji į D. B. nekilnojamojo turto agentūrą „(duomenys neskelbtini)“ atėjo ne atsitiktinai, o vedama geros ankstesnės bendradarbiavimo su šios agentūros darbuotojais patirties, kai tvarkė kitus nekilnojamojo turto sandorius ir tikėdama, kad D. B. kompetentingai išspręs visas jos problemas. Šį kartą A. O. M., pati nesugebėjusi susitvarkyti reikalingų dokumentų, prašė parduoti 0,6 ha sodo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) su pastatytu, bet neįteisintu namu, kurį be statybos leidimo pastatė jos žuvęs sūnus. Kadangi A. O. M. namas buvo neįteisintas, D. B. pasiūlė padėti sutvarkyti namo įteisinimui reikalingus dokumentus, tačiau šių dokumentų tvarkymui A. O. M. turėjo D. B. parašyti įgaliojimą. A. O. M. notariškai patvirtintą įgaliojimą disponuoti sodo sklypu D. B. išdavė 2007-03-21. Po įgaliojimo pasirašymo D. B. atvažiavo pas A. O. M. į namus pasiimti sodo dokumentų originalus, tačiau A. O. M., prieš atiduodama sodo sklypo dokumentus, siekdama išvengti galimos apgaulės, D. B. paprašė garantijų. Išsklaidydama A. O. M. abejones, D. B. iškart parašė jai vekselį 167000 Lt sumai (būtent tokią sumą nukentėjusioji norėjo gauti už parduotą sodą), kuriuo įsipareigojo sumokėti pinigus per 10 dienų iki 2007 m. kovo 31 d. Pasak pačios D. B., šį vekselį ji išrašė kaip A. O. M. pageidaujamą garantiją, jog D. B. įsigys sodo sklypą, t. y. sumokės pinigus, jei namo įteisinimo procedūra užsitęs. Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad tikroji turto savininkės A. O. M. valia buvo įteisinti savališkai pastatytą statinį ir parduoti sodo sklypą. Tokį šalių susitarimą, sprendžiant pagal vekselio terminą, D. B. turėjo būti įvykdyti iki 2007 m. kovo 31 d. Būtent iki šio termino D. B. turėjo: 1) įteisinti sodo sklype pastatytą namą ir perduoti sodo sklypą A. O. M. dispozicijon arba 2) sumokėti A. O. M. 167000 Lt ir toliau disponuoti sodo sklypu savo nuožiūra.

Liudytoja architektė E. D. P. parodė, kad D. B. paprašė jos padaryti sodo namelio projektą, ją nusivežė į sodo sklypą, ji ten atliko kai kuriuos matavimus, pasakė, kokius dokumentus D. B. turi jai pateikti prieš pradedant projektavimo darbus, tačiau D. B. jokių dokumentų nepateikė ir dėl sodo namelio projekto daugiau nesikreipė. Ji taip pat paaiškino, kad prieš projektuojant sodo namelį ar gyvenamąjį namą turi būti padaryta toponuotrauka, kadastriniai matavimai ir gautos projektavimo sąlygos, padarius projektą gautas statybos leidimas, o pastačius statinį, jis turi būti inventorizuotas. Ši procedūra užtrunka nemažą laiko tarpą. Be to, tuo metu įteisinti savavališkai pastatytus statinius sodo sklypuose buvo problematiška, kadangi norint gauti tam būtinus leidimus buvo reikalinga, kad toponuotraukose nesimatytų pastatų. Tuo tarpu D. B. jai pateikė toponuotrauką, kurioje buvo užfiksuotas namas, todėl pagal galiojančią tvarką šis namas pirmiausia turėjo būti nugriautas, o tik po to gautas leidimas statybai (t. 3, b. l. 143). Iš D. B. parodymų (jie atsispindi ir apeliaciniame skunde) apie tai, kad ji Šernų sodų bendrijoje įrenginėjo keletą nepabaigtų namų, turėdama tikslą sutvarkyti įteisinimo dokumentus, tačiau šie namai nebuvo įteisinti dėl įvairių priežasčių ir dėl to jai atsirado finansinių problemų, kurioms spręsti ji skolinosi pinigus, darytina išvada, kad D. B. gerai žinojo visas savavališkų statinių įteisinimo problemas, kurias nurodė liudytoja architektė E. D. P., todėl akivaizdu, kad ji suvokė, kad nėra jokių realių galimybių įteisinti A. O. M. nuosavybės teise valdomame sodo sklype savavališkai pastatytą namą vekselyje nurodytu terminu. Kita vertus, liudytojos architektės E. D. P. anksčiau aptarti parodymai, taip pat byloje esanti informacija, kad A. O. M. ir jos įgaliotas asmuo D. B. dėl statybų leidimų išdavimo 2007 metais į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir sąvadų skyrių nesikreipė (t. 2, b. l. 40), o UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ jokių geodezinių darbų (kadastrinių matavimų) (duomenys neskelbtini) neatliko (t. 2, b. l. 46), rodo, kad D. B. jokių veiksmingų priemonių anksčiau aptartam susitarimui įgyvendinti net ir nesiėmė. Taigi D. B., pažadėjusi A. O. M. sutvarkyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), dokumentus, kad vėliau jį galėtų parduoti, 2007-03-21 bute, (duomenys neskelbtini), išrašydama paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo A. O. M. iki 2007-03-31 sumokėti 167000 Lt sumą, tuo įgavusi jos pasitikėjimą, apgaule 2007-03-21 iš A. O. M. gavo įgaliojimą visiškai disponuoti jos sodu. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad D. B., netgi turėdama realią galimybę A. O. M. sumokėti bent dalį pinigų, nes tą pačią dieną, kai iš A. O. M. gavo įgaliojimą ir sodo sklypo dokumentus, sudarė 87000 Lt paskolos sutartį su D. P. ir jai įkeitė sodo sklypą, gautų pinigų negrąžino A. O. M., o panaudojo savo reikmėms. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad D. B. prieš sudarydama susitarimą su A. O. M. jau iš anksto planavo, kad pastarosios turtą ji įkeis D. P. užtikrinant 87000 Lt paskolos grąžinimą, ir tam atitinkamai rengėsi. Tokią išvadą leidžia daryti minėtos paskolos sudarymo laikas – ji sudaryta tą pačią dieną, kai D. B. gauna reikalingus dokumentus, nors akivaizdu, kad surasti asmenį ir su juo susitarti dėl tokio sandorio sąlygų (paskolos dydis, tinkamas įkaitas) reikalingas pakankamai ilgas laikas.

Maža to, priešingai nei reikalauja įgaliotinio (šios pareigos nurodytos ir A. O. M. išduotame įgaliojime) pareigos duotą pavedimą vykdyti sąžiningai ir rūpestingai, kad vykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, taip pat suteikti įgaliotojui visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą, D. B. apie sodo sklypo įkeitimą A. O. M. net neinformavo, o siekdama nuraminti ją ir taip išvengti reikalavimo apmokėti vekselį, įkalbėjo liudytoją K. V. būti fiktyviu pirkėju (šią aplinkybę patvirtino tiek liudytoja K. V., tiek ir pati nuteistoji), įsipareigojančiu pagal 2007-05-17 sudarytą trišalę avanso sutartį iki 2007-07-17 nupirkti A. O. M. sodo sklypą, taip vėlgi apgaulės būdu įtikindama A. O. M., neva ji deda visas pastangas įgyvendinti jų susitarimą.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. P. parodė, kad jis kreipėsi į D. B. su prašymu, kad ji padėtų jam surasti žemės sklypą su tinkamu gyventi pastatu. D. B. jam pasiūlė sodo sklypą (duomenys neskelbtini). Jam šis pasiūlymas tiko, jie suderėjo kainą ir jis skubino D. B. kuo greičiau sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį, tačiau D. B., iš pradžių motyvuodama tuo, kad neranda savininkės, vilkino sandorio sudarymą, kol galiausiai pareiškė, kad sklypo savininkė atsisako jį parduoti. Iš šių liudytojo R. P. parodymų matyti, kad D. B. visiškai nebuvo suinteresuota A. O. M. sklypo pardavimu, nes priešingu atveju, atsiradus realiam pirkėjui, su kuriuo sudarytas sandoris įgalintų ją įvykdyti A. O. M. duotus pažadus, būtų ėmusis aktyvių veiksmų tokiam sandoriui sudaryti. Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji A. O. M. taip pat kategoriškai patvirtino, jog D. B. jai niekuomet neminėjo, kad jos sodui atsirado pirkėjas. Tokie D. B. veiksmai rodo, kad sudarant sandorį su A. O. M., ji pirmoje eilėje, priešingai susitarimo su A. O. M. esmei, siekė įkeisdama pastarosios turtą kuo skubiau gauti paskolą iš D. P. ir panaudoti gautus pinigus savo reikmėms, o ne įteisinti A. O. M. statybą ir parduoti jos sklypą, kas būtų užtrukę žymiai ilgesnį laiką ir atnešę ženkliai mažesnę materialinę naudą nuteistajai. Beje, kaip matyti iš nuteistosios pateikto taikos sutarties civilinėje byloje projekto (b. l. 114-115, t. 4) - apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja D. P. patvirtino, kad šios sutarties iniciatorė buvo nuteistoji D. B., - net ir A. O. M. iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo metu nuteistoji pademonstravo neketinanti vykdyti A. O. M. prievolės pagal jos parašytą vekselį, ketindama pirmoje eilėje turimomis piniginėmis lėšomis gražinti D. P. paskolą, kurią, kaip jau minėta, buvo gavusi savo reikmėms, prieš A. O. M. valią bei panaudojusi prieš ją apgaulę įkeisdama pastarosios turtą.

Kaip jau minėta, apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šiame bylos epizode esminė apgaulė reikštų, kad D. B. įsipareigojimas sutvarkyti sodo sklypo dokumentus ir iki nurodyto laiko sumokėti vekselyje nurodytą sumą tuo atveju, jei dokumentų tvarkymas užsitęstų, buvo fiktyvus, siekiant tokiu būdu įgavus pasitikėjimą, gauti reikalingus dokumentus (įgaliojimas, turto dokumentai), įgalinančius turtą įkeisti iš anksto numatytam asmeniui už suteiktą paskolą, tačiau neketinant iš sandorio gautus pinigus panaudoti įsipareigojimo įvykdymui, priešingai – iš anksto numačius juos panaudoti savo reikmėms.

Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia patikimai teigti, kad D. B. prieš A. O. M. taikė būtent aptartą apgaulės mechanizmą, t. y. turėdama didelių finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, iš anksto žinodama, kad savo pažadų neįgyvendins, pažadėjo A. O. M. greitu (tačiau iš esmės realiai neįgyvendinamu) laiku sutvarkyti sodo sklype savavališkai pastatyto namo įteisinimui reikalingus dokumentus, vėliau ir parduoti sodo sklypą už A. O. M. norimą sumą, o siekdama suklaidinti A. O. M. dėl tikrųjų savo ketinimų, parašė vekselį 167000 Lt sumai su apmokėjimo terminu per 10 dienų neva kaip garantą, jog ji pati nupirks sodo sklypą, jei užsitęs dokumentų tvarkymas. Tokiu apgaulės būdu nuteistoji įgavo A. O. M. pasitikėjimą, pastaroji išdavė D. B. įgaliojimą visiškai disponuoti jos sodo sklypu ir perdavė jai sodo sklypo dokumentus. Gavusi reikalingus dokumentus, D. B. pagal išankstinį susitarimą sudarė su D. P. 87000 Lt paskolos sutartį ir įkeitė jai A. O. M. sodo sklypą, tačiau gautus pinigus panaudojo ne sodo sklypo pardavimui reikalingų dokumentų tvarkymui ar turtinės 167000 Lt prievolės A. O. M. pagal vekselį padengimui, bet savo reikmėms. Tokiu būdu D. B., nesumokėdama A. O. M. 167000 Lt, apgaule išvengė turtinės prievolės.

Liudytoja J. M. parodė, jog D. B. pažįsta maždaug 6 metus, jos yra kartu dirbusios nekilnojamojo turto agentūroje. M. B. ji pažįsta mažiau, žino ją kaip žmogų, galintį suteikti kreditus. Jai paskambino D. B. ir sakė, jog jai reikalinga paskola mėnesiui laiko, nes tvarkosi paskolą banke, ir jai reikia įnešti kažkokią tai pinigų sumą kaip garantą bei dar kažkokiems tikslams, susijusiems su statybomis. Kadangi ji D. B. pažinojo, ja pasitikėjo, paskambino M. B. ir pasiteiravo, ar ši paskolintų pinigų šios kolegei. Nukentėjusioji M. B. parodė, kad jai paskambino pažįstama J. M. ir paprašė paskolinti jos kolegei pinigų. Ji minėjo, kad minėta kolegė turi nekilnojamojo turto agentūrą, verčiasi butų pirkimu - pardavimu bei statybų verslu ir jai dviejų savaičių laikotarpiui reikalinga 100000 Lt paskola. Sakė, kad pinigai reikalingi dviejų namų statybai pabaigti, vieną sodų bendrijoje Kiškėnų k., kitą - sodų bendrijoje Šernų k. J. M. garantavo, kad jei kartais kolegė negrąžintų paskolos, pinigus grąžins ji pati. Iš šių parodymų matyti, kad M. B. pinigus D. B. paskolino rekomenduota J. M., su kuria ją siejo pastovūs santykiai, susiję su pinigų skolinimusi, kuria ji pasitikėjo ir kuri užtikrino, kad D. B. yra patikima verslininkė. Taigi klaidingam M. B. apsisprendimui neabejotinai įtakos turėjo vėlgi D. B., kaip tuo metu vieną iš pelningiausių verslų sėkmingai ir sparčiai plėtojančios verslininkės įvaizdis, ir pakankamai greitas paskolos atidavimo terminas. Tuo tarpu, kaip jau aptarta, šis D. B. įvaizdis visiškai neatitiko tikrovės ir tuo metu D. B., turėdama didelių finansinių įsipareigojimų įvairiems asmenims, toliau skolinosi pinigus iš anksto žinodama, kad visiems kreditoriams jų atiduoti visa apimtimi neturės jokių galimybių. Taigi nekyla abejonių, kad D. B. prieš M. B. panaudojo apgaulę. Šią išvadą visiškai patvirtina ir tolimesni D. B. veiksmai. Suvokdama, kad M. B. ja pasitiki, D. B., sugalvojusi pakankamai įtikinamą versiją, jog jai pavogė statybines medžiagas ir dėl to ji negalinti užbaigti statyti namų (būtent šį tikslą ji nurodė, iš M. B. skolindamasi 100000 Lt), ji paprašo M. B. dar paskolinti 23000 Lt (dydis taip pat parinktas atitinkantis sugalvotos problemos mastą), o pastarajai suabejojus, vėl ėmėsi apgaulės – nuo M. B. nuslėpdama tai, kad jai nuosavybes teise priklauso tik ½ namo ir ši dalis įkeista bankui paskolos grąžinimo užtikrinimui, savo kaip neva turtingos verslininkės įvaizdžiui patvirtinti D. B. nuvežė M. B. į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir juos aprodė iš vidaus. Kadangi M. B. D. B. dar jos namuose paskolino prašomą pinigų sumą, akivaizdu, kad D. B. apgaulės mechanizmas ir šį kartą nepriekaištingai suveikė.

Nors pati D. B. parodė, kad ji, ieškodama kreditorių, skambino į kelias nekilnojamojo turto agentūras ir klausė, kas jai galėtų paskolinti pinigų, reikalingų pabaigti statyti namus Dituvoje ir Šernuose, tačiau jos paaiškinimas pirmosios instancijos teisme, kad „B. skolinti pinigai išmėtyti bile kur“ (t. 3, b. l. 148) labai vaizdžiai parodo, kad ji tokių ketinimų skolindamasi pinigus iš M. B. neturėjo, priešingai - ji iš anksto buvo sumaniusi išleisti pasiskolintus pinigus savo reikmėms, net nesirūpinant jų grąžinimu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl M. B. nurodytos tariamos medžiagų vagystės D. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

Tokiu būdu kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B., turėdama finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, 2007-05-16 nekilnojamojo turto agentūroje, esančioje (duomenys neskelbtini), melagingai pasakiusi, kad pinigai jai reikalingi namo statyboms užbaigti, apgaule per du kartus pasiskolino iš M. B. 100000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti per mėnesį, tačiau, suėjus skolos grąžinimo terminui, pinigų negrąžino. Tęsdama nusikalstamą veiką ir siekdama paskatinti M. B. paskolinti jai dar pinigų, nusivežė ją ir parodė namą (duomenys neskelbtini), kuris visas tariamai priklauso jai, tuo įgaudama jos pasitikėjimą, (duomenys neskelbtini), apgaule iš M. B. pasiskolino dar 23000 Lt. Praėjus savaitei D. B. grąžino M. B. 10000 Lt, o likusią pinigų sumą turėjo gražinti iki 2007-06-16, tačiau sutartu laiku pinigų negrąžino. Tokiu būdu D. B. apgaule iš M. B. įgijo 113000 Lt.

Iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 1 straipsnio turinio „Niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės“ akivaizdu, kad apeliaciniame skunde minimas draudimas įkalinti žmogų dėl skolos taikomas esant civiliniams teisiniams santykiams. Tuo tarpu šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad D. B. išvengė turtinės prievolės bei įgijo svetimą turtą ne teisėtais, atitinkančiais tikrąją šalių valią civiliniais teisiniais sandoriais, o panaudodama nusikalstamą apgaulę, neteisėtai, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir patenka jau nebe į civilinės, o į baudžiamosios teisės reguliuojamų teisinių santykių sferą. Todėl apeliantės teiginys, neva apylinkės teismas ją nuteisdamas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 1 straipsnį, yra nepagrįstas. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, jog aplinkybės, kad apylinkės teismas nuosprendžiu nepriteisė nukentėjusiųjų ieškinių, nes A. O. M. vykdo išieškojimą pagal vekselį, o M. B. nėra pateikusi tinkamo reikalavimo parodo, kad teismas susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius nepagristai „pavertė į baudžiamąją atsakomybę“. Kaip jau minėta, kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, reikia atsižvelgti ir į tai, ar yra galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu. Iš byloje sukauptos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios savo pažeistas teises taip pat bando ginti ir pareiškusios ieškininius reikalavimus civilinio proceso tvarka. Vienok šis pažeistų teisių gynimo būdas iki šiol, net ir praėjus pustrečių metų nuo reikalavimo teisės atsiradimo, jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė ir yra itin apsunkintas, kadangi abi nukentėjusiosios, nuteistosios nusikalstamai suklaidintos dėl jos turtinės padėties bei tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, negali patenkinti savo turtinių reikalavimų D. B., kuri, aptartu būdu išvengusi pareigos atsiskaityti su A. O. M. ir užvaldžiusi M. B. pinigus, tokiu būdu jų sąskaita nepagrįstai praturtėjo, o šiuo metu finansiškai nėra pajėgi patenkinti nukentėjusiųjų turtinius reikalavimus.

Taigi nuteistosios D. B. kaltė dėl sukčiavimo prieš A. O. M. ir M. B. visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios kaltę sukčiavus. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistosios kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nuosprendis apeliacinio skundo ribose laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Nuteistoji D. B. yra nuteista pagal BK 182 str. 2 d., kurios sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas vienintele bausmės rūšimi laisvės atėmimu iki 8 metų (bausmės vidurkis 4 metai 1 mėnuo 15 dienų). D. B. už abi nusikalstamas veikas paskirtos vienodos 3 metų laisvės atėmimo bausmės. Paskirdamas nuteistajai D. B. ženkliai mažesnes už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmes, jas bendrinant prie vienos bausmės pridėdamas tik nedidelę dalį kitos bausmės, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į tai, kad D. B. teisiama pirmą kartą, padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus nuosavybei, taip pat į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes. D. B. apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, ir kurios leistų D. B. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Nesant nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, BK 62 str. 2 d. nuostatų taikymas jos atžvilgiu negalimas. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog D. B. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. B., atsižvelgė į jos padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jos asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.) reikalavimų nepažeidė. Taigi kokiu nors būdu švelninti nuteistajai paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios A. O. M. atstovas prašė priteisti nukentėjusiajai iš D. B. jos turėtas išlaidas advokato paslaugų apmokėjimui. Iš byloje esančio advokato V. Janušausko 2008-08-01 pinigų priėmimo kvito (t. 3, b. l. 120) matyti, kad A. O. M. šias išlaidas patyrė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas šio klausimo nesprendė. Dokumentų, patvirtinančių išlaidas, susijusias su advokato atstovavimu apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji nepateikė. Kadangi nukentėjusiosios prašymo tenkinimas susijęs su nuosprendžio keitimu (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.), sunkinant nuteistosios teisinę padėtį, kolegija, saistoma apeliacinio skundo ribų (skundas dėl nuteistosios D. B. teisinės padėties sunkinimo nepaduotas) nukentėjusiosios A. O. M. prašymo tenkinti negali. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji su minėtu prašymu gali kreiptis į apylinkės teismą BPK 361 str. 2 d. nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

nuteistosios D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Juozapas SurblysRasa Valentinienė