Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1276-413/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-08-26
Bylos Nr.: 2A-1276-413/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-14764-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Evaldas Burzdikas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Arūnas Rudzinskas
Atsakovas: P. D., uždarajai akcinei bendrovei „Nuosvyra“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Sapas ir ko“

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1276-413/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14764-2014-9;Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 36.2; 45.1; 121.14. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-6135-285/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sapas ir ko“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Nuosvyra“ ir P. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Sapas ir ko“ kreipėsi į teismą prašydama: bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka; priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Nuosvyra“ ir P. D. 89 260,88 Lt skolą; priteisti iš atsakovės UAB „Nuosvyra“ 8,4 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo P. D. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė UAB „Sapas ir ko“ nurodė, kad su atsakove UAB „Nuosvyra“ 2013 m. balandžio 15 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SAP/130415-0105, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekes atsakovei, o atsakovė įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti už jas. Atsakovei už iš ieškovės įsigytas prekes nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. kovo 20 d. buvo išrašyta PVM sąskaitų faktūrų už 110 221,13 Lt. Atsakovė atsiskaitė iš dalies, neapmokėta suma sudaro 89 260,88 Lt. Visų sąskaitų apmokėjimo terminai yra pasibaigę. 2013 m. gruodžio 5 d. su atsakovu P. D. buvo sudaryta Laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „Nuosvyra“ neįvykdys kreditorei UAB „Sapas ir ko“ visų ar dalies prievolių pagal pagrindinę prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SAP/130415-0105. Pagal Laidavimo sutarties 3.1 punktą, skolininkui tinkamai neįvykdžius visų ar dalies piniginių prievolių pagal pagrindinę sutartį, laiduotojas ir skolininkas atsako kreditoriui kaip solidarūs skolininkai. Tiek pagrindiniam skolininkui, tiek laiduotojui raštu buvo pranešta dėl skolos sumokėjimo, tačiau atsakovai į raštus nereagavo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Nuosvyra“ ir P. D. ieškovės UAB „Sapas ir ko“ naudai 25 851,74 Eur skolos; priteisė iš atsakovės UAB „Nuosvyra“ 8,4 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (89 260,88 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 193,90 Eur žyminio mokesčio ir 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo P. D. ieškovės UAB „Sapas ir ko“ naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (25 851,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas: 193,90 Eur žyminio mokesčio ir 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atsiliepimas

Atsakovas P. D. dėl preliminaraus sprendimo pateikė prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai teisines bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovo padengti visą įsiskolinimo sumą, nors atsakovas laidavo tik aiškiai apibrėžtą dalį sumos, t. y. atsakovas, sudarydamas Laidavimo sutartį, sutiko padengti skolininko įsiskolinimą ir tapti solidariu skolininku su sąlyga, kad įsipareigojimas pagal pagrindinę Pirkimo-pardavimo sutartį nebus didesnis negu numatyta prekinio kredito suma (5000 Lt), todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad jo įsipareigojimas yra ribojamas prekinio kredito sąlyga. Ieškovas, būdamas rūpestingu verslininku turėjo pastebėti, kad jo sąskaitos pagal sutartį nėra apmokamos ir sustabdyti prekių pardavimą, nes atsakovo neapmokėta suma už prekes viršijo prekinį 5000 Lt dydžio kreditą.

II. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 6 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. preliminarų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-19035-285/2014, paliko nepakeistą; priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Nuosvyra“ ir P. D. ieškovės naudai 25 851,74 Eur skolos; priteisė iš atsakovės UAB „Nuosvyra“ 8,4 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (25 851,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 193,90 Eur žyminio mokesčio ir 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo P. D. ieškovės UAB „Sapas ir ko“ naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 193,90 Eur žyminio mokesčio ir 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovės UAB „Nuosvyra“ ir atsakovo P. D. valstybei po 6,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė UAB „Nuosvyra“ 2013 m. balandžio 15 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SAP/130415-0105 dėl statybinių medžiagų pirkimo. 2013 m. gruodžio 5 d. ieškovė su atsakovu P. D. sudarė Laidavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovei už atsakovės UAB „Nuosvyra“ neįvykdytas prievoles pagal ieškovės UAB „Sapas ir ko“ ir atsakovės UAB „Nuosvyra“ sudarytą prekių pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovei UAB „Nuosvyra“ už parduotas prekes nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. kovo 20 d. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, iš viso 110 221,13 Lt sumai. Atsakovė UAB „Nuosvyra“ už ieškovės pateiktas prekes atsiskaitė iš dalies ir liko skolinga ieškovei 89 260,88 Lt. Apie susidariusią skolą buvo informuoti tiek atsakovė UAB „Nuosvyra“, tiek atsakovas P. D.. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčijo nei ieškovės perduotų prekių kiekio, nei kokybės. Teismas atmetė atsakovo P. D. argumentus, kad jo atsakomybė pagal Laidavimo sutartį ribojama pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta 5 000 Lt dydžio prekinio kredito suma. Pažymėjo, kad CK 6.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės, tačiau iš Laidavimo sutarties analizės teismas sprendė, kad joje nėra sutarta konkreti laidavimo suma, priešingai – laidavimo sutarties 4.1 punkte numatyta, kad skolininkui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal Pagrindinę sutartį, laiduotojas privalo nedelsiant įvykdyti visas skolininko pinigines prievoles pagal Pagrindinę sutartį. Be to, Laidavimo sutarties 7.3 punktu šalys numatė, kad laiduotojas sutinka, kad visos Pagrindinės sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks Pagrindinės sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Vadovaujantis nurodytu, teismas konstatavo, kad atsakovas P. D., kaip laiduotojas, yra atsakingas už visas atsakovės UAB „Nuosvyra“ neįvykdytas prievoles ieškovei pagal pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Įvertinęs Laidavimo sutarties 3.1 punktą, kuriame numatyta, kad laiduotojas ir skolininkas kreditoriui atsako kaip solidarūs skolininkai, teismas priteisė solidariai iš atsakovų ieškovei 25 851,74 Eur (89 260,88 Lt) skolos. Atsakovui tinkamai neįvykdžius sutartimi prisiimtų prievolių, teismas iš atsakovės UAB „Nuosvyra“ ieškovei priteisė 8,40 procentų, o iš atsakovo P. D. – 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. D. prašo panaikinti iš dalies Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį P. D. atžvilgiu atmesti; priteisti atsakovui iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nesiaiškino Laidavimo sutarties sąlygų pirkimo-pardavimo sutarties kontekste, dėl ko neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas pažymi, kad sudarydamas Laidavimo sutartį pagrįstai tikėjosi, kad jo atsakomybė apsiribos 5000 Lt suma.

2. Teismas netinkamai aiškino Laidavimo ir pirkimo - pardavimo sutartis, aiškindamas jas atskirai, o ne kompleksiškai, todėl nepagrįstai atmetė atsakovo P. D. argumentus dėl laiduojamos sumos.

3. Teismas nepagrįstai savo sprendimą motyvavo Laidavimo sutarties 7.3 punktu, kuriuo šalys numatė, kad laiduotojas sutinka, kad visos Pagrindinės sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks Pagrindinės sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Apeliantas pažymi, kad nebuvo pasirašyti jokie šios sutarties priedai, todėl didesnio kiekio prekių pardavimai, nei buvo nustatytas prekinis kreditas, traktuotini kaip ieškovės rizika, todėl solidari prievolė P. D., viršijančiai 5 000 Lt (1 448,10 Eur), nekyla. Būdama sąžiningas, apdairus ir rūpestingas asmuo, ieškovė privalėjo inicijuoti Pagrindinės sutarties sąlygų pakeitimą arba pasinaudoti Pagrindinės sutarties 3.6 punkte numatyta teise pirkėjui uždelsus apmokėjimą už prekes, nutraukti sudarytą sutartį. Ieškovei nepasinaudojus tokiomis teisėmis, jos reikalavimo teisė pagal sąskaitas – faktūras, viršijančias Pagrindinėje sutartyje nustatytą prekinį kreditą, sietina tik su UAB „Nuosvyra“ pareiga atsiskaityti už gautas prekes. Įvertinus tikrąją laiduotojo valią, teismas turėjo pripažinti, kad atsakovas P. D. laidavo ne didesne nei 5000 Lt suma. Todėl ieškovei ir atsakovei UAB „Nuosvyra“ nepasirašius Pagrindinės sutarties pakeitimo dėl prekybinio kredito padidinimo, UAB „Sapas ir ko“ objektyviai, savo nuožiūra leido padidėti UAB „Nuosvyra“ įsipareigojimams, kurių P. D., pasirašydamas laidavimo sutartį, nenumatė ir galimų padarinių neprisiėmė, dėl kol P. D. laidavimas baigėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

4. Pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su laidavimo pabaigos momentu atsakovui UAB „Nuosvyra“ atlikus mokėjimus už prekes 2014 m. sausio 20 d. (30 000 Lt) bei 2014 m. vasario 17 d. (45 000 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad P. D. laidavo Pagrindinėje sutartyje nurodyta prekinio limito suma – 5000 Lt, atsakovei UAB „ Nuosvyra“ atlikus nurodytus mokėjimus, P. D. laidavimas baigėsi (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Sapas ir ko“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas – 400 Eurų, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pagal Laidavimo sutartį atsakovas laidavo ne visai skolos sumai pagal Pirkimo-pardavimo sutartį, o tik sutarties 3.2 punkte nurodytai 5000 Lt sumai. Ieškovė sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad Laidavimo sutartyje nėra sutarta konkreti laidavimo suma, priešingai – Laidavimo sutarties 4.1 punktas numato, kad skolininkui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal Pagrindinę sutartį, laiduotojas privalo nedelsiant įvykdyti visas akolininko pinigines prievoles pagal Pagrindinę sutartį. Be to, apeliantas žinojo, kad skolininko UAB „Nuosvyra“ prievolė pagal Laidavimo sutartį nebus apribota 5000 Lt suma. Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog iki Laidavimo sutarties sudarymo atsakovei UAB „Nuosvyra“ buvo parduodama prekių neviršijant Pirkimo-pardavimo sutartyje numatyto prekybinio kredito sumos, t. y. 5000 Lt. 2013 m. gruodžio mėnesį UAB „Nuosvyra“ darbuotojas A. D. kreipėsi į ieškovę, prašydamas padidinti prekybinį kreditą. Ieškovė su tokiu prašymu sutiko tik su sąlyga, kad papildomai bus pasirašyta Laidavimo sutartis su bent vienu įmonės akcininku. Ieškovės sąlyga buvo išpildyta ir 2013 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašyta Laidavimo sutartis su A. D. tėvu, apeliantu P. D. (turinčiu 51 proc. įmonės akcijų), kuris buvo informuotas apie visas Laidavimo sutarties sudarymo priežastis. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas žinojo apie susitarimus dėl prekybinio kredito padidinimo ir puikiai suprato, kad laiduoja visai skolos sumai.

Šalies argumentai

2. Ieškovės nuomone, Pirkimo-pardavimo sutartis yra tęstinio pobūdžio. Joje nėra nurodyta konkreti sutarties suma ar prievolių pagal sutartį dydis. Pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad apmokėjimas už parduotas prekes atliekamas per 30 dienų nuo pardavimo dokumento išrašymo dienos. Iš to seka, kad prievolės dydis pagal Pirkimo-pardavimo sutartį ir tuo pačiu įsipareigojimo dydis pagal Laidavimo sutartį turi būti nustatomas pagal pardavimo dokumentus, o ne pagal nustatytą prekybinį kreditą. Atsakovės UAB „Nuosvyra“ ir apelianto 25 851,75 Eur skola ieškovei yra įrodyta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis. Nei atsakovė UAB „Nuosvyra“, nei apeliantas skolos dydžio neginčijo.

3. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovei su skolininku UAB „Nuosvyra“ nepasirašius Pagrindinės sutarties pakeitimo padidinant prekybinį kreditą, ieškovė objektyviai, savo nuožiūra leido padidėti UAB „Nuosvyra“ įsipareigojimams, kurių apeliantas P. D., pasirašydamas Laidavimo sutartį, nenumatė ir galimų padarinių neprisiėmė, dėl ko apelainto laidavimas baigėsi neva CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ieškovė pažymi, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta šios teisės normos išimtis, t. y. išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Laidavimo sutarties 7.3 punkte aiškiai nurodyta, kad laiduotojas sutinka, kad visos Pagrindinės sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks Pagrindinės sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos Laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Atsižvelgiant į tai, tokia Laidavimo sutarties nuostata suponuoja išvadą, jog apeliantas, kaip laiduotojas, yra atsakingas už visas atsakovės UAB „Nuosvyra“ neįvykdytas prievoles ieškovei pagal Pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, apeliantas žinojo, kad Laidavimo sutartis yra pasirašoma tikslu padidinti prekybinį kreditą atsakovei UAB „Nuosvyra“ ir su tokiomis sąlygomis sutiko. Todėl apeliantas nurodytas aplinkybes nepagrįstai traktuoja kaip esminį pagrindinės prievolės pasikeitimą, kuris nulėmė laiduotojo atsakomybės padidėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo atsakomybės masto ir teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, taikymo ir aiškinimo.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo prievolė, laiduojant kreditoriui už skolininką, yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jos, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys (ieškovė UAB „Sapas ir ko“ ir atsakovė UAB „Nuosvyra“) 2013 m. balandžio 15 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SAP/130415-0105 (toliau ir/ar Pagrindinė sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekes atsakovei partijomis (partija – vieno užsakymo ar sąskaitoje išrašytų prekių kiekių suma), o atsakovė įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti už jas pardavėjo nustatytomis kainomis per 30 dienų nuo pardavimo dokumento išrašymo dienos (b. l. 11). Byloje nėra ginčo, kad per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 214 m. kovo 20 d. ieškovė pardavė atsakovei 32 partijas prekių už 110 221,13 Lt, o pirkėja prekes gavo, tačiau už jas atsiskaitė iš dalies ir liko skolinga ieškovei 89 260,88 Lt (b. l. 17-18, 19-52).

Už tinkamą pirkėjo (atsakovės UAB „Nuosvyra“) prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą pagal Pagrindinę sutartį 2013 m. gruodžio 5 d. Laidavimo sutartimi laidavo atsakovas (laiduotojas) P. D. (b. l. 12). Laidavimo sutarties 2.1 ir 4.1 punktais šio sutarties šalys susitarė dėl laidavimo masto, t. y. Laiduotojas (atsakovas) įsipareigojo nedelsiant atsakyti kreditoriui (ieškovei) visu savo turtu, jeigu skolininkas tinkamai neįvykdys kreditoriui visų ar dalies prievolių pagal Pagrindinę sutartį. Laiduotojas pareiškė, kad jam yra žinomos ir priimtinos visos Pagrindinės sutarties sąlygos (sutarties 7.1 punktas).

CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.).

Pagal bendrąją pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi jos šalys susitarė dėl prekybinio 5000 Lt kredito (Pagrindinės sutarties 3.2 punktas), pirkimo-pardavimo sutarties esmės nekeičia ir jos nedaro kreditavimo sutartimi.

Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl Laidavimo sutarties aiškinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CPK 178 straipsnyje numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008).

Sisteminė Pagrindinės sutarties 1.1, 2.1, 2.2, 2.3, 3.1 punktų ir Laidavimo sutarties 2.1, 3.1, 4.1, 7.1 punktų analizė, laiduotojui nepateikus į bylą jokių įrodymų apie derybas dėl mažesnio laidavimo masto, liečiančio tik vieną Pagrindinės sutarties sąlygą (3.2 p.), o kreditoriui (ieškovei) šią aplinkybę ginčijant, pagal bylos duomenis nustačius, kad laiduotojas yra skolininko akcininkas, turintis 51 proc. įmonės akcijų (b. l. 92), teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad laiduotojui buvo gerai žinomos Pagrindinės ir Laidavimo sutarčių sąlygos ir jų sudarymo aplinkybės, kad laidavimo mastą sudarė ne viena Pagrindinės sutarties sąlyga, įrašyta 3.2 punkte, bet skolininko laiku neįvykdyta visa pagrindinė prievolė pagal prekių pirkimo – pardavimo sutartį, už kurią skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų, Pagrindinę sutartį aiškino izoliuotai nuo Laidavimo sutarties ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl Pagrindinės sutarties pažeidimo nebuvo, o akcesorinė prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės pareigos nutraukti Pagrindinę sutartį nuo tam tikro momento yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo mažinti laiduotojo atsakomybę arba nuo jos iš viso atleisti.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal bylos duomenis, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovė turėjo 400 Eur atstovavimo išlaidų (b. l. 152-153). Atsakovo apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo ( CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Sapas ir ko“ (į. k. 301900564) iš atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Evaldas BurzdikasGintautas KoriaginasArūnas Rudzinskas