Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju Arturo Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiuno ir Gintaro Peciulio (pranešejas),

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo civiline byla pagal atsakovu I. V. , G. V. ir J. V. apeliacinius skundus del Kauno apygardos teismo 2006 m. baland˛io 14 d. sprendimo civilineje byloje Nr. 2-481-343/2006 pagal ieškovo V. M. ieškini atsakovams I. V. , S. V. , G. V. , J. V. del ˛emes sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutarciu pripa˛inimo negaliojanciomis. Tretieji asmenys - G. M. , VI Registru centro Alytaus filialas, Alytaus m. 3 notaru biuro notare Elena Jachimaviciene.

Aprašomoji dalis

Teiseju kolegija nustat e:

Ieškovas V. M. 2005 m. gruod˛io 19 d. kreipesi i Kauno apygardos teisma su ieškiniu atsakovams I. V. , S. V. , G. V. , J. V. ir praše pripa˛inti negaliojanciais: 1. ˛emes sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutarti, sudaryta 2003 m. spalio 10 d. tarp V. M. ir I. V. , kaip apsimestini sandori, pripa˛istant, kad šia sutartimi tarp V. M. ir I. V. buvo sudaryta ˛emes sklypo dalies ir pastatu ikeitimo sutartis u˛tikrinti paskolos prievoles ivykdyma; 2. 2004 m. baland˛io 9 d. ˛emes sklypo dalies su pastatais pirkimo – pardavimo sutarti, sudaryta tarp I. V. ir S. V. bei J. V. ir G. V. , kaip sudaryta pa˛eid˛iant istatymus (CK 1. 80 str.), kadangi turtas pagal šia sutarti buvo isigytas iš asmenu, kurie neturejo teises jo perleisti; 3. taikyti restitucija ir gra˛inti ieškovui ˛emes sklypo dali su pastatais J. Basanaviciaus g. 13, Alytuje, taip pat panaikinti teisine registracija šiam turtui J. V. ir G. V. vardu. Nurode, kad 2002 m. gruod˛io 11 d. AB Šiauliu banko Alytaus filialas, kurio direktore buvo atsakove I. V. , suteike ieškovui 14 480 EUR paskola, kuria šis isipareigojo gra˛inti iki 2004 m. gruod˛io 30 d. Paskolos sutarties ivykdymui u˛tikrinti buvo ikeista ˛emes sklypo dalis, gyvenamasis namas bei kiti statiniai J. Basanaviciaus g. 13, Alytuje. Atsiradus finansiniu sunkumu gra˛inti paskola bankui, atsakove I. V. pasiule iš savo asmeniniu lešu ieškovui suteikti paskola, kurios gra˛inimo terminas buvo numatytas iki 2004 m. gegu˛es 1 d. Tikslu u˛tikrinti paskolos gra˛inima I. V. pasiule ieškovui pasirašyti ˛emes sklypo dalies ir pastatu pirkimo – pardavimo sutarti, numatant apribojimus pirkejui disponuoti isigytu turtu. 2003 m. spalio 10 d. buvo sudaryta gincijama sutartis ieškovui priklausanciu ˛emes sklypo ir statiniu pardavimo atsakovei I. V. . Banko paskolos dydis buvo ma˛daug 50 000 Lt. Pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ˛emes sklypas ir pastatai parduodami u˛ 65 000 Lt, kuriuos pirkeja sumokejo pardavejui grynais pinigais sutarties sudarymo metu. Šis teiginys yra neteisingas, nes pinigu sandorio sudarymo metu niekas nemokejo. Ieškovui buvo pateikta banko pa˛yma, kad jo skola bankui, palukanos ir delspinigiai pilnai padengti iš I. V. asmenines saskaitos. Tokia buvo I. V. suteiktos ieškovui paskolos forma. 2004 m. kovo 25 d. gaves atsakoves I. V. raginima iki 2004 m. baland˛io 1 d. išsikelti iš tariamai parduoto gyvenamojo namo, nors dar nebuvo suejes paskolos gra˛inimo terminas, ieškovas V. M. pasiule I. V. gra˛inti skola, taciau ši pasake, kad pinigu neims, o pasiliks sau gincijama sutartimi igyta turta. Turto vertinimo agentura turta buvo ivertinusi 130 000 Lt, t.y. daugiau kaip dvigubai didesne verte, nei gincijamoje sutartyje nurodyta sandorio kaina. Apie tai, kad tai gincijam pirkimo – pardavimo sutartis faktiškai buvo turto ikeitimo sandoris, pripa˛ino ir I. V. . Ji yra aiškinusi, jog su ieškovu buvo susitarusi, kad pinigus šis gra˛ins iki 2004 m. baland˛io 1 d. Pirkimo – pardavimo sutarti ji sudare tik del to, kad norejo apsidrausti, jei V. M. negra˛intu paskolintu pinigu, gi namas jai reikalingas nebuvo. Pripa˛inus šia sutarti negaliojancia, turi buti pripa˛inta negaliojancia to paties turto pardavimo sutartis, sudaryta tarp I. V. ir G. V. bei J. V. . Pastaroji sutartis buvo sudaryta pa˛eid˛iant istatymo reikalavimus, nes ja buvo igytas turtas iš asmenu, kurie neturejo teises jo perleisti. Sandorius pripa˛inus negaliojanciais, ieškovas praše taikyti restitucija – gra˛inti ˛emes sklypo dali su pastatais ieškovui, nes šie daiktai nera perleisti tretiesiems asmenims. Kadangi pinigai u˛ turta faktiškai nebuvo perduoti, ieškovo nuomone, taikytina tik vienašale restitucija.

Apeliaciniu skundu atsakove I. V. skund˛ia ši teismo sprendima, prašo ji panaikinti ir priimti nauja sprendima - ieškini atmesti bei priteisti turetas bylinejimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas stengesi panaikinti pirkimo - pardavimo sandori ivairiais pagrindais (Alytaus rajono apylinkes teisme - kaip sudaryta suklydimo itakoje, apygardos teisme - kaip sudaryta kitam sandoriui pridengti ), kas rodo, kad V. M. bet kokiu budu siekia išlaikyti daikta, nors perleidimo metu gerai suprato sudaromo sandorio esme ir jo pasekmes. Iki pirkimo - pardavimo sandorio momento jis ieškovas buvo sudarinejes tiek paskolos, tiek ikeitimo sandorius su banku, gerai ˛inojo tokiu sandoriu esme, ju sudarymo tvarka, ikainius.

Apeliantes nuomone, pirmosios instancijos teismas neturejo pagrindo pripa˛inti, kad sutartimi buvo pridengtas ikeitimo sandoris. Iš byloje esanciu irodymu galima daryti išvada, kad šalys, sudarant pirkimo - pardavimo sandori, nediskutavo ir nesitare apie parduoto daikto atpirkimo galimybe. Nors sutartyje nurodyta, kad pinigai buvo sumoketi, faktiškai jie buvo tiesiogiai pervesti ieškovo paskolos bei su ja susijusiu isiskolinimu padengimui. Ieškovo teiginys, kad jis negavo pinigu yra nepagristas, kadangi pinigu sumokejimas tai nereiškia pinigu iteikimo tiesiogiai pardavejui. Sandorio sudarymo metu abi šalys ˛inojo, jog namas parduodamas siekiant padengti gauta ir negra˛inta bankui paskola. Be to, centrinis bankas neduoda sutikimo parduoti daikto, jei pardavimo metu gautos lešos iš karto nepatenka i banko kreditine saskaita. Tai reiškia, kad pagal galiojancias banko taisykles nebuvo galima išmoketi tiesiogiai pinigu ieškovui. Be to, apeliante nurodo, kad ieškovas nepraše taikyti restitucijos. Teismas panaikino sandori ir ipareigojo gra˛inti ieškovui turta ir visiškai neaptare bei neipareigojo gra˛inti atsakovei sumoketu piniginiu lešu.

CK neriboja šaliu susitarimo laisves, apsprend˛iant daikto pirkimo - pardavimo kaina, išskyrus tuos atvejus, jeigu daikto pirkimo - pardavimo kaina gali pa˛eisti treciuju asmenu teises bei teisetus interesus. Sutarties šalys kaina nustato abipusiu susitarimu ir turto rinkos verte negali itakoti sandorio teisetumo ar neteisetumo. Atsakovai 2004 m. baland˛io 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi susitare parduoti u˛ tokia kaina, kokia yra nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyje, todel ta aplinkybe, jog pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos, negali buti pripa˛inta aplinkybe, irodancia, jog J. V. ir G. V. buvo nesa˛iningi. Be to, CK nenumato pirkeju pareigos ap˛iureti isigyjama nekilnojamaji turta iš vidaus, išsiaiškinti kokie asmenys gyvena perkamose patalpose. Jeigu pirkejas nepasinaudoja jam suteikta teise, daryti išvados, jog jis buvo neapdairus, negalima. Kiekvienas suinteresuotas asmuo pasinaudoja tik tomis teisemis, kuriomis jis nori pasinaudoti. Jeigu pirkejai savo teisemis nepasinaudojo, vadinasi tai jiems nebuvo aktualu. Gyvenamuju patalpu isigijimas nesuponuoja pirkejui pareigos jose gyventi, kadangi pirkejas ši turta gali isigyti ir del kitu prie˛asciu (pvz.: del ˛emes sklypo). Del to, apeliantes nuomone, nepagristi pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pirkejai, neap˛iureje perkamu patalpu iš vidaus, elgesi neapdairiai ir nerupestingai, ir del juos galima pripa˛inti nesa˛iningais asmenimis, ˛inojusiais, jog 2003 m. spalio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartis gali buti fiktyvi.

Apeliaciniu skundu atsakovai G. V. ir J. V. skund˛ia ši teismo sprendima, prašo panaikinti ji dalyje ir priimti nauja sprendima, kuriuo ieškini dalyje del 2004 m. baland˛io 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp I. V. ir S. V. bei G. V. ir J. V. , pripa˛inimo negaliojancia bei restitucijos taikymo, atmesti. Priteisti iš ieškovo bylinejimosi išlaidas. Nurodo, kad atvejai, kai restitucija yra galima daiktines teises prasme, yra numatyti CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. CK 1.80 straipsnio 4 dalis specialiai numato, kad turtas, buves pripa˛into negaliojanciu sandorio dalyku, negali buti išreikalautas iš sa˛iningo igijejo, kuris yra treciasis asmuo, išskyrus atvejus, numatytus 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, kuriomis ieškovas prašo nesiremti ir kuriu pats neirodineja jokiomis faktinemis aplinkybemis. Apeliantai nurodo, kad ieškovas V. M. nebuvo ir nera prievoliniuose santykiuose su jais, todel ginco turtas gali buti reikalaujamas tik CK 4.96 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne taikant restitucija. Taciau CK 4.96 straipsnio 2 dalis nenumato galimybes išreikalauti daikta iš sa˛iningo igijejo. Apeliantai nurodo, kad prieš sandorio sudaryma, elgdamiesi protingai, pasidomejo, ar atsakoves I. V. parduodamas turtas jai realiai priklauso. Paaiškejus, kad taip, nuvyko ap˛iureti parduodamo ˛emes sklypo su pastatais. Nuvykus ir atsakovei I. V. paaiškinus, kad šiame name iki 2004 m. sausio 1 d. gyvena buve savininkai, nenorejo ju trukdyti, o be to ap˛iurejus nama iš išores tapo aišku, kad jam yra reikalingas remontas, todel nebuvo butinybes ji ap˛iureti iš vidaus. Apeliantai nurodo, kad atsi˛velgiant i atsakoves norima kaina, tai tik paskatino pasitikejima atsakove, nes kaina buvo adekvati turto vertei, ˛inant, kad reikalingas remontas. Del šiu prie˛asciu nebuvo pagrindo nepasitiketi atsakove I. V. ir del to neap˛iuretas namo vidaus, juo labiau, kad namas patiko, patiko namo buvimo vieta, kaina pasirode teisinga ir reali. Atsi˛velgiant i tai, kad ieškovas praše taikyti vienašale restitucija, pirmosios instancijos teismas, apeliantu nuomone, negalejo tenkinti ieškinio dalyje del restitucijos, t. y., teismas neteisingai aiškino ir taike ne tik pacia restitucija kaip norma, bet ir CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio nuostatas. Taip pat apeliantai nurodo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma, neleid˛ianti išieškoti daikto iš sa˛iningo igijejo, nereiškia, jog turta prieš savo valia praradusio asmens teises neginamos. Šiuo atveju tokio asmens teisiu negalima apginti daiktiniais teisiniais pa˛eistos teises gynimo budais, taciau galima ir privalu jas apginti kitais pa˛eistu teisiu gynimo budais. Tokiais atvejais asmens, praradusio savo turta prieš savo valia, teises ginamos reiškiant ieškini del ˛alos atlyginimo asmeniui, del kurio kaltes asmuo turta prarado prieš savo valia.

Apeliaciniai skundai tenkintini. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, nes šis teismas nepagristai pripa˛ino tarp ieškovo V. M. ir atsakoves I. V. 2003 m. spalio 10 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutarti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas nekilnojamuju daiktu ikeitimo sandoris.

Fiziniu ir juridiniu asmenu veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, yra sandoriai. Sandorio sudarymui butina dvieju ar daugiau šaliu tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. Esminis sutarties, kaip sandorio, po˛ymis yra šaliu ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarciu teiseje yra pripa˛inta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio sieke jos šalys. Sandorio ruši apsprend˛ia ne jo pavadinimas, bet turinys, šaliu vidine valia, kuri neretai paaiškeja remiantis faktiniu bylos aplinkybiu tyrimu (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus išplestines teiseju kolegijos 2002 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-438/2002 m.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje itvirtinta, kad aiškinant sutarti pirmiausia turi buti nagrinejami tikrieji sutarties šaliu ketinimai, o ne vien remiamasi pa˛odiniu sutarties teksto aiškinimu. Ši istatymine nuostata reiškia, kad iškilus gincui, butina nustatyti, ko iš tikruju sieke šalys, sudarydamos sutarti, kaip jos suderino savo valia. Tikraja šaliu valia galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nuleme šaliu valia vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutarti ir nustatant jos salygas.

Ieškovas tvirtina, kad 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kuria jis pardave atsakovei I. V. dali ˛emes sklypo su pastatais, buvo apsimestinis sandoris. Pagal CK 1.87 straipsni apsimestinis sandoris pripa˛istamas negaliojanciu del to, kad, sudarant ta sandori, juo siekiama pridengti kita sandori. Tokiu atveju turi buti taikomos taisykles, lieciancios ta sandori, kuri sutarties šalys iš tikruju turejo galvoje (jeigu tas sandoris neprieštarauja istatymui). Apsimestinis sandoris turi buti pripa˛intas negaliojanciu del to, kad jame nera esminio sandorio elemento – šaliu valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šaliu tikruju ketinimu. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisiniu padariniu faktiškai sieke sandorio šalys.

Aiškindamas, kad 2003 m. spalio 10 d. ˛emes sklypo dalies ir pastatu pirkimo - pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, ieškovas tvirtina, kad šiuo sandoriu buvo dengiamas minetu nekilnojamuju daiktu ikeitimo atsakovei I. V. sandoris, siekiant u˛tikrinti paskolos atsakovei gra˛inima, kurios dydi sudare pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta daiktu pirkimo kaina – 65 000 Lt. Išanalizavusi ir ivertinusi byloje esanciu irodymu visuma teiseju kolegija padare išvada, kad toks ieškovo tvirtinimas yra nepagristas.

Pagal 2002 m. gruod˛io 11 d. paskolos sutarti ieškovas iš AB Šiauliu banko Alytaus filialo, kurio vadove buvo atsakove I. V. , gavo 14 480 EUR paskola, kuria turejo gra˛inti iki 2004 m. gruod˛io 30 d. dalimis ir terminais, nurodytais mokejimu grafike (prideta byla Nr. 2-12-179/2005, t. 1, b. l. 18-20). Iš ieškovo ieškinio bei kitu bylos duomenu matyti, kad ieškovas jau nuo 2003 m. kovo menesio eme nebevykdyti savo isipareigojimu pagal paskolos sutarti. Išrašas iš ieškovo banko saskaitos patvirtina, kad kelis kartus ieškovo prievoles bankui u˛ ieškova vykde atsakove I. V. (t. 1, b. l. 26-27). 2003 m. rugpjucio 6 d. raštu Nr. 273 paskolos davejas AB Šiauliu bankas ispejo ieškova, kad vadovaudamasis paskolos sutarties 4.1 punkte numatytomis banko teisemis nutraukia paskolos sutarti ir prašo ieškova iki 2003 m. rugpjucio 22 d. gra˛inti paskola bei sumoketi palukanas (prideta byla Nr. 2-12-179/2005, t. 1, b. l. 162). Šios aplinkybes patvirtina, kad ieškovui reikejo nedelsiant spresti su skolinemis prievolemis bankui susijusius klausimus, nes realiai grese skolu bankui priverstinis išieškojimas iš prievolems u˛tikrinti ikeistu bankui ieškovo ˛emes sklypo ir pastatu. Iš bylos duomenu matyti, kad šiuos klausimus ieškovas sprende su paskolos davejo AB Šiauliu banko Alytaus filialo vadove atsakove I. V. . 2003 m. spalio 10 d. tarp ieškovo ir atsakoves I. V. buvo sudaryta ˛emes sklypo dalies ir pastatu pirkimo – pardavimo sutartis. Pirkimo – pardavimo sutartyje aptarta suma - 65 000 Lt, kuria pirkejas turi moketi u˛ isigyjamus daiktus, buvo pervesta iš pirkejos I. V. banko saskaitos i ieškovo saskaita AB Šiauliu banke. Šia suma buvo visiškai padengtas ieškovo isiskolinimas bankui pagal paskolos sutarti kartu su priskaiciuotomis palukanomis ir delspinigiais, taip pat I. V. turetos išlaidos, susijusios su ieškovo skoliniu prievoliu bankui vykdymu, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu (t. 1, b. l. 17, 26-27, prideta byla Nr. 2-12-179/2005, t. 2, b. l. 87-88, atsakoves paaiškinimai teismo 2005 m. baland˛io 18 d. posedyje civilineje byloje Nr. 2-12-179/2005, t. 2, b. l. 108-109). Tokios aplinkybes leid˛ia daryti išvada, kad pirkimo – pardavimo sutarties tarp ieškovo ir atsakoves I. V. sudarymui turejo itaka ieškovo neivykdytos skolines prievoles bankui pagal paskolos sutarti. Kita vertus, tokios aplinkybes neduoda pakankamo pagrindo daryti išvada, kad tarp ieškovo ir atsakoves I. V. buvo sudaryta 65 000 Lt paskolos sutartis, o apsimestine pirkimo – pardavimo sutartimi buvo dengiamas nekilnojamuju daiktu ikeitimo sandoris u˛tikrinant atsakoves I. V. paskolos ieškovui sugra˛inima. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fiziniu asmenu paskolos sutartis turi buti rašytine, jeigu paskolos suma viršija du tukstancius litu. Istatymu reikalaujamos paprastos raštines formos nesilaikymas atima iš šaliu teise, kai kyla gincas del sandorio sudarymo ar jo ivykdymo fakto, remtis liudytoju parodymais ši fakta irodyti (CK 1.93 str. 2 d.). Leistinais tiesioginiais arba netiesioginiais irodymais byloje nebuvo irodyta, kad tarp ieškovo ir atsakoves I. V. buvo sudaryta 65 000 Lt dyd˛io paskolos sutartis, kurios gra˛inimas butu u˛tikrintas ikeitimu, sudarant apsimestine pirkimo – pardavimo sutarti. Byloje taip pat nenustatytos tokios aplinkybes, kurios leistu remtis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir netaikyti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytu taisykliu. Teiseju kolegija sutinka su ieškovo tvirtinimu, kad tarp jo ir atsakoves I. V. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis buvo ju sutartas ir suderintas ieškovo skoliniu prievoliu AB „Šiauliu bankui“ ivykdymo budas, taciau negali sutikti su aiškinimu, kad šia sutartimi faktiškai buvo u˛sleptas nekilnojamuju daiktu ikeitimo sandoris tam, kad butu u˛tikrintas ieškovo skoliniu isipareigojimu atsakovei I. V. ivykdymas. Išanalizavusi 2003 m. spalio 10 d. sutarties turini, ivertinusi ieškovo ir atsakoves paaiškinimus iškilus gincui del faktiniu šios sutarties sudarymo aplinkybiu, teiseju kolegija padare išvada, kad 2003 m. spalio 10 d. tarp ieškovo ir atsakoves iš tikruju buvo sudaryta nekilnojamuju daiktu pirkimo – pardavimo sutartis, numatant daiktu pardavejo atpirkimo teise, kuri turejo buti realizuota per šaliu numatyta termina.

CK šeštos knygos XXIII skyriaus vienuoliktajame skirsnyje reglamentuojamas pirkimo – pardavimo sutarciu su atpirkimo teise sudarymas. Istatymas numato, kad su atpirkimo teise gali buti sudaromos bet kokio turto (bet kurios rušies daiktu) pirkimo – pardavimo sutartys. Suprantama, kad parduoto daikto atpirkimo teise, jos igyvendinimo tvarka ir terminas, turetu buti tiesiogiai ivardijami paciame pirkimo – pardavimo sutarties tekste. Taciau istatymas nenumato, kad tiesioginis atpirkimo teises nustatymo ir jos igyvendinimo salygu neirašymas i pirkimo – pardavimo sutarties turini daro šios rušies pirkimo – pardavimo sutarti negaliojancia. Tokiu atveju teismas, spresdamas sutarties galiojimo klausima, turi ivertinti, ar bylos faktines aplinkybes patvirtina, kad šalys ketino igyti atitinkamas pirkejo ir pardavejo teises ir pareigas, numatytas šaliu sudarytoje sutartyje, ar tokius ketinimus patvirtina ju veiksmai, faktines aplinkybes, egzistavusios prieš sandorio sudaryma ir po sudarymo, laikotarpiu, kai sutartis turejo buti vykdoma. CK 6.417 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad pagal pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutarti pardavejas isipareigoja parduoti daikta pirkejui kartu igydamas teise parduota daikta atpirkti, o pirkejas isipareigoja daikta valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavejas galetu igyvendinti atpirkimo teise. Atpirkimo teise turi buti igyvendinta ne veliau kaip per penkerius metus, o jeigu sutartyje numatytas terminas yra ilgesnis kaip penkeri metai, jis sutrumpinamas iki penkeriu metu (CK 6.417 str. 3 d.). Gincijamos 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties salygu analize leid˛ia daryti išvada, kad šalys iš tikruju ketino ir faktiškai sudare pirkimo – pardavimo sutarti su daiktu atpirkimo teise, nors tokia sutartine nuostata ir nera tiesiogiai irašyta i sutarties teksta. 2003 m. spalio 10 d. sutarties 9 punkte ibuvo itvirtinta pardavejo ir jo sutuoktines teise gyventi parduotame gyvenamajame name iki 2004 m. baland˛io 1 d. Su šia sutarties salyga tiesiogiai siejama kita esmine sutarties salyga, išdestyta sutarties 5.2 punkte, kuriame nustatyta daiktu pirkejo pareiga niekam neperleisti, neikeisti ar kitaip nesuvar˛yti savo teisiu i isigyjama turta iki 2004 m. baland˛io 1 d. be raštiško buvusio savininko sutikimo. Teiseju kolegijos isitikinimu, gincijamos pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 ir 9 punktuose išdestytos sutarties šaliu teises ir pareigos atitinka CK 6.417 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise sutarties šalims tenkancias prievoles. Sutarties 5.2 punkte išdestyti daiktu pirkejo (šiuo atveju – atsakoves I. V. ) teisiu apribojimai igyto turto at˛vilgiu buvusio savininko interesais, akivaizd˛iai parodo pirkejo isipareigojimus per šaliu suderinta termina daikta valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavejas galetu atpirkti tuos daiktus iš pirkejo (CK 6.417 str. nuostata).

CK 6.193 straipsnio 5 dalyje itvirtinta taisykle, kad aiškinant sutarti turi buti atsi˛velgiama i šaliu derybas del sutarties sudarymo, šaliu tarpusavio santykiu praktika, šaliu elgesi po sutarties sudarymo ir paprocius. Faktines aplinkybes apie tikruosius gincijamo sandorio šaliu ketinimus sudaryti butent pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise, bet ne besalygine pirkimo – pardavimo arba daiktu ikeitimo sutarti, patvirtina šaliu veiksmai iki gincijamos sutarties sudarymo, po jos sudarymo, taip pat ir ju pozicija, kurios jie laikesi prasidejus gincui del sutarties galiojimo. Kaip jau mineta, gincijamos 2003 m. spalio 10 d. sutarties rengimas ir sudarymas iš esmes sutapo su ieškovo skoliniu prievoliu pagal paskolos sutarti AB Šiauliu bankui, kurio filialo vadove buvo atsakove I. V. , pa˛eidimu gresianciomis pasekmemis – ieškovo ikeistu daiktu priverstiniu pardavimo var˛ytynese išieškant skola bankui. Iki gincijamos sutarties sudarymo atsakove iš dalies vykde u˛ ieškova šio prievoles bankui pagal paskolos sutarti. Ši aplinkybe liudija gerus šaliu tarpusavio santykius, pagristus geranoriška parama, abipusiu pasitikejimu. Susikloscius tokiems bendradarbiavimo santykiams šalys galejo tarpusavio derybomis ieškoti ir rasti budu, kuriais butu galima ivykdyti ieškovo skolines prievoles bankui, išvengiant ieškovo ikeisto turto priverstinio pardavimo iš var˛ytyniu. Gincijamos sutarties salygu teisinis ivertinimas leid˛ia daryti išvada apie tai, kad šalys faktiškai susitare, jog ieškovas laikinai perleistu banko naudai ikeistu daiktu nuosavybes teise atsakovei I. V. , o ši savo lešomis padengtu visas ieškovo skolas bankui. Gincijamoje sutartyje numatyti laikini daikto pirkejos suvar˛ymai disponuoti igytais daiktais be buvusio turto savininko valios, patvirtina faktini šaliu susitarima del ieškovo teises atpirkti parduotus daiktus. Daiktu atpirkimo teises numatymas buvo palankus ieškovui, nes iki sutartyje nustatyto pirkejos teisiu disponuoti daiktais suvar˛ymo galiojimo termino pabaigos igyvendines daiktu atpirkimo galimybe, ieškovas vel atgautu nuosavybe i parduotus daiktus. Tokie faktiniai šaliu ketinimai galejo tureti itaka ir ju susitarimui del pirkimo – pardavimo sutarties kainos, kuri buvo artima bankui neivykdytu ieškovo piniginiu prievoliu dyd˛iui. Aplinkybe, kad ieškovas faktiškai ketino igyti daikto pardavejo teises ir pareigas irodo jo nuoseklus ir kryptingi veiksmai iki gincijamos 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Dar 2003 m. rugpjucio 29 d. ieškovas ir jo sutuoktine gavo teismo leidima parduoti šeimos gyvenamaja patalpa (t. 1, b. l. 89). Pareiškime del teismo leidimo išdavimo pareiškejai aiškiai nurode, kokiam sandoriui sudaryti jie prašo leidimo (prideta civiline byla Nr. N-2-2934-11/2003, b. l. 1-2). Pa˛ymetina, kad jau prašydamas teismo leidimo parduoti nama, pareiškejas V. M. nurode, kad busimasis namo pirkejas isipareigoja laikinai neperleisti, neikeisti isigytu gyvenamojo namo, leisti jame gyventi pareiškejo šeimai. Teismo nutartis leisti parduoti šeimos gyvenamaja patalpa priimta dalyvaujant šios bylos ieškovui, jo sutuoktinei, taip pat atsakovei I. V. , todel darytina išvada, kad šiems asmenims buvo ir turejo buti ˛inomas pareiškimu išduoti teismo leidima turinys (prideta civiline byla Nr. N-2-2934-11/2003, b. l. 14). Ieškovas 2003 m. rugsejo 3 d. per notara teike ˛emes sklypo bedraturciui pareiškima del to, kad jis ruošiasi parduoti ˛emes sklypa ir prašo pareikšti savo valia del pirmumo teises isigyti ši daikta (t. 1, b. l. 90-92). Tvirtinti pirkimo – pardavimo sutarti ieškovas atvyko su sutuoktine, kuri notaro akivaizdoje pasiraše sutikimus parduoti gyvenamaji nama bei perduoti nama pirkejo nuosavyben (t. 1, b. l. 84-87). Nurodytos aplinkybes patvirtina, kad ieškovas ir jo sutuoktine veike kaip apdairus asmenys, aiškiai suprato, kokia sutarti siekia sudaryti su atsakove I. V. , suvoke, kad igyvendinant pardavejo teises ir pareigas daiktai iš karto pereis pirkejos I. V. nuosavyben, taciau iki 2004 m. baland˛io 1 d. pardavejui išliks daiktu atpirkimo teise. Terminuota pirkimo – pardavimo objektu atpirkimo teise ieškovo buvo sudereta su daiktu pirkeja atsakove I. V. , priešingu atveju nebutu jokios prasmes gincijamos sutarties 5.2 punkte numatyti pirkejo apribojimus disponuoti daiktais be buvusio savininko sutikimo. Vien tik leidimas buvusiam savininkui su šeima laikinai gyventi parduotame name (sutarties 9 p.) pats savaime neatima ir neapriboja daikto savininko teises disponuoti daiktu.

Faktinius šaliu ketinimus sudaryti pirkimo – pardavimo sutarti su atpirkimo teise patvirtina ir ieškovo bei atsakoves paaiškinimai, duoti iškilus gincui del 2003 m. spalio 10 d. sutarties sudarymo aplinkybiu. Pridetoje civilineje byloje Nr. 2-12-179/2005, kur ieškovas anksciau gincijo 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarti kitu teisiniu pagrindu (del suklydimo sudaryto sandorio pripa˛inimas negaliojanciu), ieškovas V. M. aiškino, kad 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo iformintas susitarimas del pastato ir ˛emes sklypo atsipirkimo. Toje civilineje byloje ieškovas nurode suklydes del sandorio rušies, nes buvo isitikines, jog sudare pirkimo – pardavimo sutarti su atpirkimo teise. Cia nurodyta ieškovo V. M. pozicija konstatuota kitoje civilineje byloje priimtuose teismu procesiniuose sprendimuose (Alytaus rajono apylinkes teismo 2005 m. baland˛io 29 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsejo 26 d. nutarties motyvuojamosios dalys – t. 2, b. l. 120 ir 169). Vertinant šaliu tikraja valia del ketinimu, paskatinusiu sudaryti gincijama 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarti laikytini reikšmingais I. V. paaiškinimai, duoti pridetoje baud˛iamojoje byloje Nr. 52-1-00444-04. I. V. 2004 m. rugsejo 30 d. liudytojo apklausos metu, be kita ko, aiškino, kad /..../ „Sudarant sklypo ir namo pirkimo – pardavimo sutarti su V. M. mes sutareme, kad jis pinigus turi gra˛inti iki 2004-04-01/..../“. Patikslindama savo paaiškinimus tos apklausos metu I. V. teige, kad /..../“ sudarant namo pirkimo – pardavimo sutarti 2003-10-10 aš jau tapau namo savininke ir jam isipareigojau iki 2004-04-01 neparduoti šio namo ... bei leisti gyventi su šeima. Buvo kalba ˛od˛iu apie tai, kad iki 2004-04-01 V. M. gali išsipirkti ši nama iš manes, bet apie konkrecia suma kalbeta nebuvo/..../“ (˛r. baud˛iamosios bylos lapai 27-28). Ivertinusi šias aplinkybes teiseju kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakoves I. V. apeliaciniame skunde išdestytais motyvais, jog šalys, sudarydamos 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sandori nediskutavo ir nesitare apie parduoto daikto atpirkimo galimybe.

Remdamasi išdestytais argumentais teiseju kolegija padare išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripa˛indamas negaliojancia gincijama 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarti CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu ir konstatuodamas, jog šia sutartimi buvo dengiama nekilnojamuju daiktu ikeitimo sutartis, netinkamai ivertino irodymus, klaidingai išaiškino faktines šio sandorio rengimo ir jo sudarymo aplinkybes, netaike tu materialines teises normu, kurias reikejo taikyti, todel prieme neteisinga sprendima (CPK 263 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Konstatavus, kad ieškovas ir atsakove I. V. 2003 m. spalio 10 d. sudare nekilnojamuju daiktu pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutarti, ieškinio šioje byloje patenkinimo ar jo atmetimo klausimas sprestinas pagal tai, ar atsakove I. V. nepa˛eide istatymo reikalavimu del iš šios rušies sutarties atsirandanciu pirkejo teisiu ir pareigu pardavejo at˛vilgiu. Kaip jau mineta, pardavejo teise atpirkti parduotus daiktus turi buti terminuota (CK 6.417 str. 3 d.). Sprend˛iant pagal gincijamos 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties salygas ieškovas, kaip daiktu pardavejas, atpirkimo teise turejo igyvendinti iki 2004 m. baland˛io 1 d. Iki šio termino daiktu pirkeja I. V. turejo pareiga daikta valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pirkejas galetu igyvendinti atpirkimo teise (CPK 6.417 str. 1 d. reikalavimas). Iš bylos duomenu matyti, kad pirkeja iki sutartyje numatyto termino pabaigos šios pareigos nepa˛eide, nes iki 2004 m. baland˛io 1 d. ieškovas ir jo šeima turejo visas galimybes netrukdomai naudotis parduotais daiktais. Iki 2004 m. baland˛io 1 d. ieškovas neigyvendino daiktu atpirkimo teises. Nors ieškovas teigia, kad siekdamas atpirkti daiktus jis siule atsakovei I. V. sumoketi 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyta daiktu kaina, taciau šis teiginys yra neirodytas. Ieškovas nesugebejo paaiškinti, kodel jis nepasinaudojo istatymo numatytomis galimybemis iforminti toki juridini veiksma, jeigu tvirtina, kad atsakove I. V. atsisake arba venge ivykdyti daiktu atpirkima (pvz. pareiškimo pirkejai apie atpirkimo teises igyvendinima perdavimas per notara (Notariato istatymo 26 str. 10 p.), pinigines prievoles ivykdymas sumokant pinigus i notaro, banko ar kitos kredito istaigos depozitine saskaita (CK 6.56 str.)). Ieškovas neirode ne tik to fakto, kad dar nepasibaigus sutartyje numatytam terminui jis siule pirkejai igyvendinti atpirkimo teise, bet jis neirode ir tos aplinkybes, kad realiai galejo ta teise igyvendinti, t. y. kad iki 2004 m. baland˛io 1 d. turejo pakankamai lešu sumoketi pirkejai ta pinigu suma, kuri sudare 2003 m. spalio 10 d. sutartyje numatyta kaina. Remiantis išdestytais motyvais darytina išvada, kad gincijama 2003 m. spalio 10 d. sutarti pripa˛inti visiškai ar iš dalies negaliojancia nera teisinio pagrindo.

Kadangi pardavejas (ieškovas) 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartyje numatytu terminu neigyvendino atpirkimo teises, šiam terminui pasibaigus pirkejai nustatyti apribojimai valdyti, naudoti igytus daiktus ir jais disponuoti išnyko. Atsakove I. V. ir atsakovas S. V. po 2004 m. baland˛io 1 d. igijo besalygine teise bendrosios jungtines nuosavybes teises pagrindu laisvai disponuoti 2003 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartyje išvardintais daiktais, iskaitant ir teise perduoti šiu daiktu nuosavybe kitiems asmenims (CK 4.48 str. 1 d., 4.72 str.). Nurodytu motyvu pagrindu atmetami ieškovo argumentai, kuriais remdamasis ieškovas tvirtina, kad atsakovai I. V. ir S. V. neturejo teises perleisti 2003 m. spalio 10 d. sutartimi igytu daiktu kitiems asmenims. Kadangi atsakovai I. V. ir S. V. po 2004 m. baland˛io 1 d. turejo teise laisvai disponuoti iš ieškovo anksciau igytais daiktais, todel 2004 m. baland˛io 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleisdami šiuos daiktus atsakovams G. V. ir J. V. istatymo reikalavimu nepa˛eide. Šiuo atveju kiti ieškinio motyvai, kuriais grind˛iamas gincijamos 2004 m. baland˛io 9 d. sutarties ydingumas, teisines reikšmes neturi.

Vadovaudamasi išdestytais argumentais teiseju kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendima ir priima nauja sprendima, kuriuo ieškovo ieškinys del ginco sutarciu pripa˛inimo negaliojanciomis atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Priemus byloje nauja sprendima, kuriuo ieškinys atmetamas, iš ieškovo priteisiamos atsakovams šiu turetos bylinejimosi išlaidos, o valstybei – išlaidos, susijusios su bylos procesiniu dokumentu siuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 ir 4 d.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. baland˛io 14 d. sprendima. Priimti nauja sprendima. Ieškovo V. M. ieškini atsakovams I. V. , S. V. , G. V. , J. V. atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. M. (a.k. 35605200994) atsakovems I. V. (a.k. 45506190182) ir G. V. (a.k. 44705140331) po 3950 Lt bylinejimosi išlaidu.

Priteisti iš ieškovo V. M. (a.k. 35605200994) i valstybes biud˛eta 114,75 Lt

išlaidu, susijusiu su procesiniu dokumentu siuntimu.