Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, teisėjo Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. B. ir S. K. tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Priteista iš A. B., S. K. ir J. S. solidariai V. K. 11 804 Lt turtinei ir 75 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria J. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo J. S. gynėją, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad su A. B. ir S. K., būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė bejėgiškos būklės žmogų bei, įsibrovę į patalpą, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jie visi 2009 m. vasario 25 d., apie 16.00 val., Zarasų r., Zarasų sen., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą bei iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į nukentėjusiojo P. K. gyvenamąją lauko virtuvę ir pareikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, o jam atsisakius, A. B. pastūmė senyvo amžiaus nukentėjusįjį, gimusį 1929 m. lapkričio 2 d., dėl to P. K. nugriuvo ant grindų ir taip dėl A. B. veiksmų ir jo senyvo amžiaus jam tapus bejėgiškos būklės, visi nuteistieji, turėdami tikslą užvaldyti P. K. turtą, dėl savanaudiškų paskatų, bendrai veikdami, rankomis, kojomis ir peiliu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 23 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų ne mažiau kaip 20 smūgių peiliu, padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl to, įvykus ūminiam kombinuotam nukraujavimui, P. K. mirė. Po to A. B., S. K. ir J. S. apieškojo P. K. namus ir pagrobė įvairaus turto už 4410 Lt. bei P. K. Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir pensininko pažymėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kaltinimo nekonkretumo

Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, kaltinamasis aktas surašytas išsamiai ir tiksliai.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu J. S. buvo išaiškintos jo procesinės teisės. Jų įgyvendinimą užtikrino gynėjo dalyvavimas viso proceso metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjų kolegijos pirmininko klausimą pats kaltinamasis J. S. atsakė, jog kaltinimą suprato, kaltu neprisipažįsta (T. 4, b. l. 80).

Kasacinio skundo argumentai, kad kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti tik paties nuteistojo J. S. veiksmai, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam P. K. ir dėl jų kilę padariniai, nepagrįsti. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. J. S. nuteistas už bendrininkavimą atimant nukentėjusiajam gyvybę. Bendrininkavimo atveju, kiekvienas bendrininkas atsako ne už savo padarytus veiksmus, bet už bendrą nusikalstamą rezultatą, pasiektą visų bendrininkų veiksmais. Konstatavus, kad nukentėjusysis buvo nužudytas bendrais kelių asmenų smurtiniais veiksmais, visi šių asmenų padaryti sužalojimai apibūdina kiekvieno iš bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką ir jos padarinius. Todėl jų aprašymas buvo būtinas formuluojant kaltinimą kiekvienam iš bendrininkų, tarp jų ir J. S.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad toks kaltinimo formulavimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams, užtikrina asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas (T. 4, b. l. 148). Įvertinus šias aplinkybes, konstatuoti, kad nuteistasis J. S. nesuprato, kuo yra kaltinamas, ir kad dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo

Kasatorius nesutinka su teismų padarytu įrodymų vertinimu ir dalį kasacinio skundo skiria įrodymų vertinimo klausimams, ginčydamas byloje esančių įrodymų (nuteistųjų A. B. ir S. K. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu) vertinimą. Skunde jis pateikia kitokį jų vertinimą ir mano, kad teismas negalėjo remtis jų pirminiais parodymais dėl nukentėjusiojo sužalojimų. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių iš naujo įvertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, o tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Didžioji dalis J. S. kasacinio skundų argumentų susiję su tuo, kad, jo nuomone, žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino jo ir kitų nuteistųjų parodymus bei kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu pagrindu neigiama kaltė ir tvirtinama, kad byla išnagrinėta netinkamai. Taigi tokio pobūdžio skundų argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to nuteistojo J. S. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas kitų nuteistųjų šioje byloje A. B. ir S. K. duotų parodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, paliekami nenagrinėti. Nagrinėjami tik tie skundo argumentai, kurie susiję su teisės taikymu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį P. K. naudojo visi nuteistieji. J. S. suduotų smūgių kojomis ir peiliu skaičius ir pobūdis nustatytas jo paties, nuteistųjų A. B., S. K. parodymais (jų pakeitimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai aptarė ir nurodė, kuriais iš jų remiasi) bei kitais bylos duomenimis (teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros – mobiliojo ryšio telefonų protokolais, kitomis specialistų išvadomis, liudytojo V. V. parodymais). Vertindami šiuos duomenis, juos pripažindami įrodymais, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė.

Kasatorius skunde nurodo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad jis naudojo kokį nors smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad J. S. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi nuteistieji, to jie iš pradžių praktiškai ir neneigė. Smurtas prieš P. K. pasireiškė jo pastūmimu, o vėliau smūgiais rankomis, kojomis ir peiliu į įvairias kūno vietas, dėl to padaryti įvairūs sužalojimai, kurie teismo medicinos specialisto išvadoje vertinami ir kaip nežymūs, ir kaip sunkūs sveikatos sutrikdymai. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė nuo sužalojimų visumos įvykęs ūmus kombinuotas nukraujavimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. (kasacinė byla Nr. 2K-423/2006).

Šioje byloje nukentėjusiojo mirtį sukėlė padarytų sužalojimų visuma, o nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, jeigu jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė nukentėjusiojo mirties galimybę ir veikė bendrininkų grupe.

Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).

Šioje byloje teismas nustatė, kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas apiplėšti P. K., o jo sužalojimas buvo išreikštas susitarimu, konkliudentiniais veiksmais, nes kai nukentėjusįjį, reikalaudamas pinigų, pradėjo mušti A. B., kiti nuteistieji jam padėjo. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti bendrininkai taip pat rankomis, kojomis ir peiliu žaloja nukentėjusįjį, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir pritarė tokiems veiksmams.

Taigi smurtą prieš nužudytąjį naudojo visi bendrininkai, P. K. mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, todėl, kaip minėta, už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, todėl pagal nustatytas bylos aplinkybes kasatoriaus nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus.

Dėl per griežtos bausmės paskyrimo

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad J. S. netinkamai pritaikyta BK 180 straipsnio 2 dalis, to jis ir neginčija kasaciniame skunde, todėl šis skundo argumentas negali būti svarstomas kasacinėje instancijoje, be to, teismai, skirdami kasatoriui bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į BK 41 straipsnio nuostatas dėl bausmės paskirties ir 54 straipsnio reikalavimus, nustatančius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, ir tai motyvuotai nurodė savo sprendimuose.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis kasacinio skundo ribose yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. S. (J. S.) kasacinį skundą atmesti.