Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-02-14 · Administracinė byla Nr. A-384-756/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-02-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-14
Bylos Nr.
A-384-756/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02300-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-384-756/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02300-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 500 Eur neturtinę žalą.

Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 30 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų: jose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjo akims. Kamerose buvo drėgna, jos nebuvo suremontuotos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulę psichologinę neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 25–31) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,08 kv. m iki 13,7 kv. m. Tačiau toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 61–65) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad byloje pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 2 500 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 36 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 23 (plotas 13,65 kv. m), Nr. 91 (plotas 18,45 kv. m), Nr. 40 (plotas 22,93 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 30 d., iš viso 5 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 5 dienas, dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 70–71) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė socialiai neteisingai sprendimą, t. y. pažeidimą konstatavo, tačiau žalos pinigais nepriteisė. Valstybė turi užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas bei atlyginti žalą, nepaisant konkrečios institucijos ar pareigūno kaltės. Šiuo atveju, pareiškėjo teigimu, pažeistas žalos atlyginimo principas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 76–78) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, iš viso įstaigoje buvo laikomas 5 dienas ir visas tas dienas jam tenkantis kameros plotas nežymiai pažeidė galiojančius teisės aktus, tačiau kitiems pareiškėjo reikalavimams nenustatė jokių pagrindų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė galiojančias teisės normas ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Tuo tarpu LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. P. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (110 parų, b. l. 8–10) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš šių kalinimo Šiaulių TI sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas; 2) to, kad kameros natūralus apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų; 3) to, kad kamerose buvo drėgna bei nebuvo atliktas remontas.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik 5 dienas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu A. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jo reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismas pažeidimų nekonstatavo.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadoms, kad pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo patalpose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų (netinkamas apšvietimas, drėgmė ir neatliktas remontas), byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų. Papildomai pažymėtina tik tiek, kad dėl šios Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų nenurodė.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka tik su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teismo sprendimą keisti ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vos 5 dienas (iš 110 parų, praleistų Šiaulių TI) praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą. Patikrinusi byloje surinktus duomenis (b. l. 8–10), teisėjų kolegija patikslina, kad pažeidžiant minėtą ploto reikalavimą pareiškėjas Šiaulių TI praleido iš viso 3 paras, t. y. 6 pusdienius (2015 m. kovo 27 d. vakare (t. y. nuo 19 val. 30 min. iki 7 val. 30 min.), 2015 m. kovo 28 d. ryte (nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min.), 2015 m. balandžio 15 d. vakare, 2015 m. balandžio 16 d. ryte ir vakare, 2015 m. gegužės 11 d. vakare). Taigi minėtas pareiškėjo teisių pažeidimas buvo trumpalaikis. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, šis pažeidimas nebuvo ir itin sunkus, kadangi minėto pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,08 kv. m iki 3, 27 kv. m, t. y. 0,52 kv. m arba 0,33 kv. m mažiau nei nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVaida Urmonaitė-Maculevičienė