Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-08-10 · Byla Nr. Iv-2265-426/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-08-10
Bylos Nr.
Iv-2265-426/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00450-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2265-426/2012Proceso Nr. 3-61-3-00450-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. (R. T.), atstovaujamo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos, skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. T. (T.) teismui pateiktame skunde (b. l. 1–4) prašo priteisti iš Vilniaus pataisos namų 4 987,29 Lt darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. (imtinai).

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 str. 2 d. dėl priedų ir priemokų ribojimo, jam nuo 2007 m. sausio mėn iki 2008 m. gruodžio mėn. buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Pažymi, kad dėl Įstatymo 23 str. 2 d. taikymo neišmokėjus pareiškėjui uždirbto darbo užmokesčio buvo pažeista Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis sąlygomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiką ar papildomas užduotis, būtų nemokamas arba šis darbas būtų apmokamas neteisingai. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jis turi teisę reikšti reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes ne viso darbo užmokesčio išmokėjimas negali būti laikomas įvykdytu sprendimu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalį.

R. T. (T.) nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarime konstatuota, jog Įstatymo 23 str. 2 d. nuostatomis nustatytas reguliavimas yra neteisėtas, todėl asmuo, kuris atliko pavestą darbą, turi teisę reikalauti, jog būtų sumokėtas visas darbo užmokestis. Konstituciniam Teismui konstatavus minėtus Įstatymo prieštaravimus, atsirado teisinė galimybė reikalauti iš atsakovo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjo teigimu, apie teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą jis sužinojo po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, todėl teisė kreiptis į teismą atsirado būtent nuo šios dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus pataisos namai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 14–15) nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojusiomis Įstatymo 23 str. 2 d. nuostatomis, o atsakovas neturi teisės nesivadovauti galiojančiu teisės aktu, todėl nėra atsakingas, kad pareiškėjui nebuvo išmokami visi darbo užmokesčio priedai. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl 2007–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies į teismą kreipėsi tik 2012-02-13, todėl, vadovaudamasis Darbo kodekso 27 str. 2 d. nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais kaip ir atsakovas (b. l. 12–13). Paaiškino, kad reikalavimui dėl 2007–2008 m. darbo užmokesčio priteisimo yra praleistas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nurodytas ieškinio senaties terminas ir šį terminą prašo taikyti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad R. T. Lukiškių kalėjime einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas 2007–2008 m. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to buvo neišmokėta 4 987,29 Lt darbo užmokesčio (b. l. 5–7).

Byloje spręstinas ginčas dėl R. T. skundo reikalavimo priteisti iš Vilniaus pataisos namų 4 987,29 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga mokama Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymo VI skyrius, inter alia ir 23 str. nuostatos, be išlygų taikomi ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Iki 2007-10-01 galiojusio Įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos. Pagal Įstatymo 23 str. 2 d. priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi Įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nurodyti priedai. Tokiu būdu pagal Įstatymo (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau išliko nuostatos, kuriomis buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 d., nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę asmenims teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymu nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d., nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Byloje esančios R. T. (T.) 2007 m. ir 2008 m. sąskaitų kortelės liudija, kad dėl darbo užmokesčio priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo pareiškėjui 2008 m. neišmokėta 3 002,41 Lt, 2007 metais neišmokėta 1 984,88 Lt, t. y. iš viso neišmokėta 4 987,29 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 5–7).

Vilniaus pataisos namai prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senatį. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, todėl ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo minėto nutarimo paskelbimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. b. Nr. A575-1831/2011) pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams.

Pagal Civilinio kodekso 1.124 str., ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (2011-11-14 nutartys adm. b. Nr. A575-1839/2011, Nr. A62-1854/2011, Nr. A62-1832/2011, Nr. A575-1828/2011, Nr. A575-1846/2011 ir kt.). Taigi, pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, kad šis terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, todėl teisiškai nereikšmingi.

R. T. (T.) prašo priteisti 4 987,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. (imtinai). Pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2012-02-15 (b. l. 1–4). Todėl, darytina išvada, kad yra praleistas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti atsakovas.

Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Civilinio kodekso nuostatose nėra nurodytos aplinkybės ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tačiau teismų praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartis adm. b. Nr. A756-1285/2009, 2009-09-24 nutartis adm. b. Nr. A822-1037/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-15 nutartis byloje Nr. 3K-3-206/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinėse bylose dėl statutiniams valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ta aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (2011-11-14 nutartis adm. b. Nr. A575-1839/2011, 2011-12-29 nutartis adm. b. Nr. A62-577/2011, 2012-02-20 nutartis adm. b. Nr. A822-588/2012 ir kt.). Vadovaujantis minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl darbo užmokesčio priteisimo nėra pagrindo.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pareikštas praleidus Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą, svarbių aplinkybių, kurias vertinant teismas galėtų atnaujinti ieškinio senaties terminą byloje esančiais įrodymais nenustatyta, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė