Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos (prieš reorganizaciją – Valstybinei geležinkelio inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims – AB „Lietuvos geležinkeliai“, BUAB „FF lizingas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos miesto savivaldybė jokių funkcijų geležinkelio apsaugos zonoje nevykdo. Geležinkelių transporto kodekso (toliau – ir GTK) 19 straipsnio 5 dalis be viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo ar savininko, o geležinkelio želdinių apsaugos zonoje - be geležinkelio želdinius eksploatuojančios įmonės rašytinio sutikimo, be kita ko, draudžia statyti naujus ir rekonstruoti esamus pastatus bei statinius, skirtus geležinkelių transporto reikmėms. Analogiški draudimai suformuluoti ir GTK 19 straipsnio 6 dalyje. Pagal GTK 19 straipsnio 5 ir 6 straipsnių 5 punktus geležinkelio apsaugos zonoje negali būti statinių, kurie būtų skirti ne geležinkelių transporto reikmėms.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, pareiškėja teigia, kad atsakovės 2014-12-09 sprendimas Nr. S-1324(1.20E) ir neveikimas prieštarauja aukščiau minimiems teisės aktams, pažeidžia įstatymo saugomus interesus dėl piliečių saugumo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus.

Atsakovė Inspekcija prašo skundą atmesti. Atsiliepime (t. I, b. l. 45–48) nurodo, kad ji atlieka statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos, sąrašo 4 punkte nurodytų geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelių infrastruktūrai, naudojimo priežiūrą. Atsakovės nuomone, pėsčiųjų viadukai nelaikomi geležinkelio viadukais, nes jie nėra susiję su geležinkelio keliu, jam netarnauja ir yra skirti išskirtinai pėsčiųjų poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, pėsčiųjų viadukų priežiūra nėra priskirta Inspekcijos kompetencijai. Pagal Statybos įstatymo nuostatas, statinių, nenurodytų 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, todėl, atsakovo teigimu, pėsčiųjų viadukų naudojimo priežiūrą privalo atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Atsakovė teigia, kad pareiškėja Statybos techninio reglamente STR 1.01.09:2003 pateiktą bendrąją viaduko sąvoką nepagrįstai pažodžiui pritaiko visų rūšių viadukams ir nepagrįstai teigia, jog Ministerijos išaiškinimas prieštarauja Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 nuostatoms. Taip pat pareiškėja painioja statinių naudojimo priežiūros ir jų techninės priežiūros sąvokas, kadangi statinio naudojimo priežiūra – tai viešojo administravimo subjekto atliekama kontrolė, kurios tikslas – nustatyti, ar statinio techninė priežiūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal Statybos įstatymą statinių naudojimo priežiūrą atliekantis subjektas, nustatęs statinio naudojimo pažeidimus, turi teisę įpareigoti statinio naudotoją imtis priemonių pažeidimams ištaisyti. Tuo tarpu pareiškėjos skunde minimas statinio rekonstravimas yra laikomas statinio technine priežiūra, kurią vykdo statinio naudotojas, o ne jo naudojimo priežiūrą atliekantis subjektas. Statinių naudojimo priežiūra nėra susijusi su sklypų, ant kurių stovi pėsčiųjų viadukai, savininko teisėmis ar geležinkelių apsaugos zonose numatytais veiklos apribojimais. Statinių naudojimo priežiūrą vykdančių subjektų funkcijos geležinkelių apsaugos zonose nėra apribotos. Priešingai, Statybos įstatymas numato kitų statinių naudojimo priežiūros subjektų, įskaitant Administracijos, pareigą šias funkcijas vykdyti, jei geležinkelių apsaugos zonose stovi statiniai, kurių naudojimo priežiūra pagal Statybos įstatymo nuostatas yra priskirta jų kompetencijai.

Atsakovas taip pat pažymi, kad ne visi geležinkelių apsaugos zonoje esantys statiniai yra laikomi geležinkelių infrastruktūros objektais. Geležinkelių apsaugos zonoje esančių pėsčiųjų viadukų naudojimo priežiūrą privalo atlikti Administracija.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo į skundą reikalavimus. Prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime (t. II, b. l . 3–8) nurodo, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Paaiškino, jog pareiškėja klaidingai interpretuoja GTK nuostatas priskirdama ir laikydama ginčo statinius geležinkelių infrastruktūros objektais. Viadukai nėra susiję su AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdoma veikla, nėra ir negali būti priskiriami prie statinių ar įrenginių, būtinų eismui organizuoti ir valdyti bei eismo saugai užtikrinti. Geležinkelio statiniais laikomi tie viadukai (tiltai), kurie yra skirti geležinkelio keliui tarnauti ir pagal savo savybes yra nuolat susiję su geležinkelio keliu. Ginčo statiniai yra skirti išskirtinai pėsčiųjų poreikiams tenkinti.

Statybų įstatymo 49 str. 1 d. 2 p. numatyta, jog susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių naudojimo priežiūrą atlieka Ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos pagal patvirtintą sąrašą. Statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos, sąraše, patvirtintame Ministerijos 2011-09-29 įsakymu Nr. 3-506, (toliau – ir Sąrašas) nurodyta, jog geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelių infrastruktūrai, naudojimo priežiūra yra Inspekcijos kompetencija. Vadovaujantis Statybų įstatymu, kuriame numatyta, jog statinių, nenurodytų 49 str. 1 d. 2 p., naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, todėl ginčo statinių priežiūrą privalo atlikti pareiškėja. Tvirtina, jog Ministerijos išaiškinimai neprieštaravo Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 nuostatoms.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, į geležinkelių apsaugos zona dažnai patenka gyvenamieji namai, inžineriniai tinklai, kitos susisiekimo komunikacijos, automobilių kelių atkarpos, kurie nėra laikomi geležinkelių statiniais. Tvirtina, jog ginčo statiniai nebuvo perduoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal turto patikėjimo sutartį, todėl jų trečiasis suinteresuotas asmuo nevaldo.

Teismo posėdžio metu nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė jį atmesti.

BUAB „FF Lizingas“ atsiliepimo į skundą nepateikė. Į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2014-12-09 rašto Nr. S-1324(1.20E) (t. I, b. l. 13) teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7–8 p., kiekviename skunde turi būti suformuluojamas skundo dalykas ir pagrindas. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, kad, anot jos, viadukai yra priskirtini geležinkelio statiniams, kurių priežiūrą atlieka Inspekcija.

Nustatyta, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2014-08-05 raštu Nr. 2(IF-4)-1193 (t. I, b. l. 23) kreipėsi į Inspekciją, prašydama pateikti duomenis apie bešeimininkių nekilnojamojo turto objektų – tiltų, savininkus ir įpareigoti juos tinkamai prižiūrėti statinius.

Pareiškėja 2014-08-25 raštu Nr. (4.39.)-R2-2847 (t. I, b. l. 21) Inspekciją informavo, kad Administracija neturi įgaliojimų vykdyti susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių naudojimo priežiūrą. Ši funkcija priskirta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai arba jos įgaliotai organizacijai.

Pareiškėja 2014-11-10 raštu Nr. (4.36.)-R2-3750 (t. I, b. l. 11–12) kreipėsi į atsakovę ir nurodė, jog ginčo statiniai yra viadukai, kurių priežiūra priskirtina Inspekcijos kompetencijai. AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip patikėjimo teise valdanti, naudojanti bei disponuojanti viešosios geležinkelių infrastruktūros objektais, turi pareigą vykdyti tokių objektų, kurie pripažinti bešeimininkiais, perdavimo valstybei procedūras. Pakartotinai imtis priemonių ir užtikrinti, kad minimų viadukų būklė nekeltų grėsmės žmonėms ir aplinkai.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2014-12-08 rašte Nr. 2-5197(122) (t. I, b. l. 14) nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esantys pėsčiųjų eismui skirti viadukai nėra priskirti geležinkelio statiniams, kurių naudojimo priežiūra priskirta Inspekcijos kompetencijai.

Pareiškėja 2014-12-09 raštu Nr. S-1324(1.20E) (t. I, b. l. 13) nurodė, jog gautame Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsakyme nurodoma, jog Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esantys pėsčiųjų eismui skirti viadukai nėra priskiriami geležinkelio statiniams, kurių naudojimo priežiūra yra Inspekcijos kompetencija. Remiantis pateikta informacija ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis, prašė Administracijos atlikti Klaipėdos miesto teritorijoje esančių pėsčiųjų viadukų naudojimo priežiūrą ir užtikrinti saugią jų būklę.

Lietuvos Respublikos statybų įstatymo (redakcija, galiojusi skundžiamo rašto priėmimo metu) 42 str. 1 d. 2 p. numatyta, jog statinių naudojimo priežiūrą atlieka šie viešojo administravimo subjektai: susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose – Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos (išskyrus susisiekimo komunikacijas, kurios nepriklauso jos valdymo sričiai) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą (2 p.); statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, – savivaldybių administracijos (3 p.).

Statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-08-29 įsakymo Nr. 3-506, 4 p. numatyta, jog geležinkelio statiniai, priskiriami geležinkelių infrastruktūrai, kurių naudojimo priežiūra yra Inspekcijos kompetencija: geležinkelio keliai; geležinkelio tuneliai, tiltai, viadukai, pralaidos, perėjos, pervažos, peronai, platformos; traukinių eismui reikalingas kontaktinis tinklas su atitinkama įranga bei statiniais; geležinkelio kelio drenažo tinklai.

Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu), numatyta, jog viadukas – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui per geležinkelį, kelią ar gatvę skirtingų lygių eismo sankryžoje.

Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713, 8.3 p. numatyta, jog geležinkelio kelias – inžinerinis statinys, kurį sudaro žemės sankasa, viršutinė kelio konstrukcija (balasto sluoksnis, pabėgiai, bėgiai), geležinkelio tiltai, viadukai, tuneliai ir pralaidos, iešmai, pervažos, užtveriamieji statiniai, platformos ir kiti inžineriniai statiniai. Kiti transporto statiniai – tiltai, viadukai, estakados, pėsčiųjų tiltai, tuneliai, kelių pralaidos, lynų keliai, atraminės sienelės, praginos, triukšmą slopinančios sienelės, gyvūnijos atitvarai, platformos, pervažos, užtveriamieji statiniai ir įrenginiai, pridengtos ir požeminės perėjos, (išskyrus nurodytus 8.1 ir 8.3 punktuose) ir kiti, kurie nėra pastatai (8.6 p.).

Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, pavirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622, 2 priedo 2.3 p. numatyta, jog geležinkelio statiniai – geležinkelio keliai ir jų priklausiniai. Geležinkelio kelio viršutinė konstrukcija – balasto sluoksnis, pabėgiai, bėgiai (2.2 p.). Geležinkelio kelio priklausiniai – savarankiški geležinkelio keliui tarnauti skirti statiniai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su geležinkelio keliu. Geležinkelio kelio priklausiniais laikomi tiltai, viadukai, estakados, tuneliai, pralaidos, kurių skersmuo yra ne mažesnis nei 1,0 m, praginos, pervažos, perėjos, drenažo tinklai, traukinių eismui reikalingas kontaktinis tinklas su atitinkama įranga, peronai, platformos, triukšmą slopinančios sienutės, gyvūnų ir žmonių atitvarai, užtveriamieji statiniai (2.1 p.).

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo statiniai (t. I, b. l. 7–10) yra skirti pėsčiųjų eismui (jais nevyksta geležinkelio eismas). Pažymėtina, jog Sąrašo 4 p. numatyta, jog Inspekcijos kompetencijai priskiriama priežiūra tik geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelių infrastruktūrai. Pažymėtina, jog ne kiekvienas viadukas patenka į Sąrašo 4 p. numatytą reglamentavimą. Taigi siekiant nustatyti ar ginčo statiniai patenka į Sąrašo 4 p. numatytą sąrašą, būtina nustatyti, jog jie yra viadukai bei, jog jie yra geležinkelio infrastruktūra. Pažymėtina, jog ginčo tarp šalių, jog ginčo statiniai yra viadukai, nėra, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakys.

GTK (redakcija, galiojusi skundžiamo rašto priėmimo metu) 3 str. 5 d. numatyta, jog geležinkelių infrastruktūra – geležinkelio keliai, kiti statiniai, geležinkelių infrastruktūros objektų užimama žemė, įranga ir įrenginiai, būtini geležinkelių transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelių transporto eismo saugai užtikrinti.

Viešosios geležinkelių infrastruktūros objektai yra šie: geležinkelio kelias; inžineriniai įrenginiai ir statiniai, taip pat tuneliai, tiltai, viadukukai, pralaidos, pridengtos ir požeminės perėjos, pervažos, perėjos punktai; geležinkelio stotyse, tarpstočiuose, eismo valdymo centruose esanti saugos, signalinė ir telekomunikacijų įranga ir šiems tikslams naudojami tarpstočių, geležinkelio stočių įrenginiai bei pastatai ar statiniai; traukinių eismui reikalingas kontaktinis tinklas su atitinkama įranga ir pastatai bei statiniai; traukinių eismui valdyti reikalingi elektros energijos gamybos, transformavimo ir paskirstymo įrenginiai bei įranga, tarp jų dyzeliniai generatoriai, pastotės; apšvietimo įrenginiai, skirti traukinių eismui ir darbo saugai užtikrinti; geležinkelio stotys, pastatai, statiniai ir įrenginiai, reikalingi keleiviams, bagažui ar krovinių siuntėjams (gavėjams) aptarnauti; kiti objektai, būtini viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo veiklai užtikrinti (GTK 14 str.).

Taigi, jog ginčo statiniai būtų pripažįstami geležinkelio infrastruktūra, turi būti nustatoma, jog minėti viadukai yra būtini transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelio transporto saugai užtikrinti.

Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymas nustato geležinkelių transporto eismo saugos reikalavimus (1 str. 1 d.). Geležinkelių transporto eismas – geležinkelių riedmenų judėjimas geležinkelių keliais (2 str. 18 d.). Minėtų nuostatų analizė leidžia teigti, jog ginčo statiniai nėra būtini geležinkelių transporto eismui, jais nėra vykdomas geležinkelių riedmenų judėjimas geležinkelių keliais.

Geležinkelių transporto eismo sauga – visuma geležinkelių transporto techninių ir organizacinių priemonių, skirtų užtikrinti, kad keleiviai, kiti geležinkelių transporto eismo dalyviai ir kiti asmenys, taip pat geležinkelių infrastruktūra, geležinkelių riedmenys ir vežami kroviniai bei bagažas būtų apsaugoti nuo geležinkelių transporto katastrofų, eismo įvykių, riktų ir jų padarinių (Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 2 str. 20 d.). Įvertinus Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatyme nustatytą reglamentavimą (t. y. nereglamentuojamas tokių statinių įrengimas, siekiant užtikrinti eismo saugą), darytina išvada, jog ginčo statiniai nėra būtini užtikrinti geležinkelio transporto saugą, jie nėra būtini geležinkelių eismo organizavimui, todėl negali būti laikomi geležinkelio infrastruktūra. Atsižvelgiant į tai, ginčo statiniai negali būti laikomi viadukais Sąrašo 4.2 p. prasme, kadangi neatitinka vieno iš būtinojo reikalavimo, t. y. jog būtų laikomi geležinkelio infrastruktūra.

Be to, pareiškėja skunde tvirtina, jog, vadovaujantis GTK 19 str. 5 d. 5 p., 6 d. 5 p., geležinkelio apsaugos zonoje negali būti statinių, kurie būtų skirti ne geležinkelio transporto reikšmėms. Teismo vertinimu, minėtos GTK nuostatos tokio reglamentavimo nenustato. Priešingai, jos tik įtvirtina procedūrą, kuria vadovaujantis gali būti atliekama statinių statyba ar rekonstrukcija, t. y. tik gavus viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo ar savininko sutikimą. Iš kitos pusės, byloje net ir nėra ginčo, jog ginčo statiniai yra pastatyti, todėl visiškai nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl Inspekcijos kompetencijos atliekant naudojimo priežiūrą (Statybos įstatymo 42 str.).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, jog vieno iš ginčo statinių savininkas buvo Valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus“, kuri, vadovaujantis viešais Juridinių asmenų registro duomenimis yra išregistruota. Duomenų, apie šio daikto perėjimą kitam asmeniui, nėra. Taip pat nėra duomenų apie kito statinio buvusius ar esamus savininkus. Taigi teismas nenustatė, jog ginčo statiniai priklausė ar priklauso proceso dalyviams. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 42 str. 1 d. 2 p. ir Sąrašo 4 p., ginčo statinių naudojimo priežiūra nėra pavesta Inspekcijos kompetencijai.

Nors skundžiamas Inspekcijos rašto surašymas nėra visiškai tinkamas, t. y. nevisiškai nurodytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, tačiau atsižvelgus į ilgą susirašinėjimą tarp Inspekcijos, Administracijos ir kitų asmenų, pripažintina, jog minėti trūkumai nėra asmeniai. Be to, šio klausimo net ir skunde nekėlė pareiškėja.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu ir sprendime išdėstytais motyvais, pripažintina, kad atsakovės 2014-12-09 raštas Nr. S-1324(1.20 E) yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Inspekciją atlikti ginčo statinių patikrinimą, nustatyti jų būklę, o nustačius avarinius požymius, įpareigoti atsakingus asmenis ginčo statinius suremontuoti arba nugriauti.

Pareiškėja skunde, paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu išdėsto daugiau argumentų (dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, ginčo statinių techninės priežiūros, ginčo statinių savininkų), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, jog ginčo statinių naudojimo priežiūra yra viešojo administravimo veikla, kuri nėra priskirta Inspekcijos kompetencijai, todėl jų detaliau teismas šiame sprendime nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 4 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.