- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2-345/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Ieškovas
- A. L., S. L.
- Atsakovas
- L. B., A. B.
- Kategorijos
- 113.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovų A. L. ir S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria civilinė byla sustabdyta, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3005-262/2013 pagal ieškovų A. L. ir S. L. patikslintą ieškinį atsakovams L. B. ir A. B. dėl nuostolių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų A. L. ir S. L. patikslintą ieškinį atsakovams L. B. ir A. B. dėl nuostolių priteisimo.
Atsakovės L. B. atstovas pateikė teismui prašymą sustabdyti šią civilinę bylą iki įsiteisės teismo sprendimai Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 2A-1640-653/2013 ir Nr.2-4294-565/2013.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-3005-262/2013 sustabdė iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-4294-565/2013 dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Šalies argumentai
Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovai patikslintu ieškiniu prašo iš atsakovų solidariai priteisti 155 000 Lt nuostolių dėl neteisėtai, pagal L. B. prašymą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4974-535/2011 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių į butą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir negyvenamąją patalpą – garažą. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nurodė, kad dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jie patyrė nuostolius, nes jei nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovai būtų pardavę butą ir garažą už didesnę kainą, nei pardavė panaikinus laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas nurodė, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pagal R. P. pareikštą ieškinį Antanui ir L. B. civilinėje byloje Nr. 2-3487-819/2012 nutarė iškeldinti A. ir L. B. iš gyvenamosios patalpos su buto su terasa ir garažo. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka sustabdė šią civilinę bylą iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013.
Teismas pažymėjo,kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4294-565/2013 pagal A. B. ieškinį atsakovams A. ir S. L., R. P. ir N. P., kurioje prašoma pripažinti apsimestiniais ir negaliojančiais sandorius nuo jų sudarymo momento 2010 m. liepos 20 d. buto ir negyvenamosios patalpos – garažo esančių, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį bei 2010 m. rugpjūčio 2 d. susitarimą; pripažinti negaliojančiu sandorių nuo sudarymo momento 2011 m. gruodžio 9 d., buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį.
Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013 dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis turės reikšmės, priimant sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3005-262/2013 ir dėl šios priežasties yra pagrindas atsakovės prašymą tenkinti ir sustabdyti šią civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-4294-565/2013 (CPK 164 str. 4 p.).
Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu šiai bylai esant sustabdytai, šalys kilusį ginčą išspręstų taikiai (taikos sutartimi), šios bylos nagrinėjimas galėtų būti atnaujintas ir patvirtinta šalių taikos sutartis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai A. L. ir S. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės L. B. prašymą sustabdyti bylą atmesti.
1. Teismas nutartį priėmė, vadovaudamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu, t. y. nesivadovavo atsakovės prašyme nurodytu CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taigi akivaizdu, kad teismas nenustatė pagrindų, kurie būtų įpareigoję taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir privalomai sustabdyti bylą. Apeliantų teigimu, teismas, priimdamas tokią nutartį turėjo įsitikinti, kad tolimesnis bylos nagrinėjimas, jos nesustabdžius yra negalimas, tačiau to nepadarė.
Šalies argumentai
2. Apeliantų teigimu, reikalavimus atlyginti nuostolius ieškovai pareiškė atskiroje byloje, taigi procesas dėl nuostolių atlyginimo yra susijęs tik su Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-4974-535/2011 (vėliau – Nr. 2-209-535/2012), kurioje L. B. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Anot apeliantų, tai reiškia, jog šios bylos išsprendimui visiškai neturi įtakos būsimas sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013, kurioje sprendžiama dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumo – todėl stabdyti šią civilinę bylą nebuvo pagrindo.
3. Teismas, priimdamas nutartį nesivadovavo CPK 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai L. B. ir A. B. prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
Teigia, jog teismas priėmė nutartį CPK 164 straipsnio 4 punktu argumentuodamas, kad priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013 dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis turės reikšmės, priimant sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3005-262/2013. Nurodo, jog ieškovai teigdami, kad bylos neturi sąsajų, patys sau prieštarauja, nes atmeta faktą, jog laikinosios apsaugos priemonės įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės į butą su terasa perleidimo draudimo iki kol bus išspręsta ši byla, buvo taikomos į nekilnojamąjį turtą (butą ir garažą) adresu, (duomenys neskelbtini), t. y. dėl to paties buto ir garažo, dėl kurių pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo yra pradėta civilinė byla Nr. 2-4294-565/2013. Atsakovai nesutinka su apeliantų teiginiais, neva teismas, sustabdydamas bylą vilkina procesą – iki tol procesas vyko ekonomiškai ir koncentruotai, o teismas bylą sustabdė ne siekdamas ją vilkinti, o proceso eigoje nustatęs aplinkybę, neleidžiančią nagrinėti bylos, kol nebus išnagrinėta kita civilinė byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos (CPK 162³ str.). Nepagrįstas bylos sustabdymas gali pažeisti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomijos principus, prieštarauti siekiui išspręsti kilusius ginčus per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą. Dėl to CPK griežtai reglamentuoja atvejus, kada bylos nagrinėjimo sustabdymas yra privalomas ar galimas. Iš minėtos CPK normos turinio akivaizdu, kad bylos sustabdymas galimas esant šių sąlygų visumai: 1) turi būti konstatuotos įstatymuose numatytos objektyvios aplinkybės, 2) tos aplinkybės kliudo išnagrinėti civilinę bylą, 3) jų buvimas nepriklauso nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios. Pagal CPK 163 straipsnio 3 punkto nuostatą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymėtina, kad negalimumas išnagrinėti civilinę bylą, kol bus išnagrinėta kita byla, paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sustabdyti bylą minėtu pagrindu galima tik tada, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai. Tokiu atveju sustabdžius bylą, galima išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, sutaupyti byloje dalyvaujančių asmenų, kitų proceso dalyvių ir teismo laiko ir lėšų, operatyviau išnagrinėti bylą, nes nereikia tų pačių faktų nustatyti kelis kartus. Taigi, būtinumą sustabdyti bylą, kol teisme bus išnagrinėta kita byla, lemia tiek faktų prejudicinė reikšmė ir įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumas, tiek kiti įsiteisėjusių teismo sprendimų res judicata galios aspektai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pripažįsta, jog remiantis nacionaline teise, gali būti svarbu, esant tam tikroms aplinkybėms, palaukti kito proceso pabaigos, kaip priemonės siekiant proceso efektyvumo (Herbst v. Germany, no. 20027/02, judgment of 11 January 2007; § 78). Pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas ne tik nepažeidžia civilinio proceso tikslų ir principų bei Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, bet ir yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, įstatymų taikymą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2008), tačiau tokia priemonė, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, turi atitikti proporcingumo principą (König v. Germany, judgment of 28 June 1978, Series A no. 27, § 110; Boddaert v. Belgium, judgment of 12 October 1992, Series A no. 235 D, § 39; Pafitis and Others v. Greece, judgment of 26 February 1998, Reports 1998 I, § 97; Stork v. Germany, no. 38033/02, § 44, 13 July 2006).
Teismas, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, kiekvienu atveju privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes bei įsitikinti, kad nesustabdžius bylos, nėra galimybės tinkamai jos išnagrinėti, kad tai neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis kitų, joje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų.
Nagrinėjamu atveju ieškovai patikslintu ieškiniu prašo iš atsakovų L. B. ir A. B. solidariai priteisti 155 000 Lt nuostolių dėl, jų vertinimu, neteisėtai, pagal L. B. prašymą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4974-535/2011, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių į butą su terasa esantį (duomenys neskelbtini) ir negyvenamąją patalpą – garažą (153 b. l.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės L. B. atstovas pateikė teismui prašymą sustabdyti šią civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu iki įsiteisės teismo sprendimai Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 2A-1640-653/2013 ir Nr.2-4294-565/2013 (190-191 b. l.).
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pagrindu nustatyta, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pagal R. P. pareikštą ieškinį A. ir L. B. civilinėje byloje Nr. 2-3487-819/2012 nutarė iškeldinti A. ir L. B. iš gyvenamosios patalpos - buto su terasa, ir garažo. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka sustabdė šią civilinę bylą (civilinė byla Nr. 2A-1640-653/2013) iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013.
Pažymėtina, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4-565/2014 (senas bylos Nr. 2-4294-565/2013) pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. L., S. L., R. P., N. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys L. B., BAB Ūkio bankas, ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtas, kadangi ieškovas neatvyko į teismo posėdį, apie neatvykimo priežastis teismui nepranešė, ieškovo dalyvavimas teismo posėdyje yra pripažintas būtinu, byloje nėra galimybės priimti sprendimo ieškovui už akių, nes byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai (CPK 285 str. 2 d.), atsakovai prašė ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 13 str.), taip pat teismas nenustatė pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą dėl trečiojo asmens L. B. neatvykimo į teismo posėdį (CPK 216 str. 1 d.). Atkreipiamas dėmesys į tai, jog ši teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis nėra įsiteisėjusi – 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos teismas išsiuntė Lietuvos apeliaciniam teismui civilinę bylą Nr. 2-4-565/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. L., S. L., R. P., N. P. dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento bei pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys AB „Ūkio bankas“ Vilniaus filialas ir L. B., su ieškovo A. B. ir trečiojo asmens L. B. atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties.
Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bylos sustabdymo, teigia, kad teismas nutartį priėmė vadovaudamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu, t.y. nesivadovavo atsakovės prašyme nurodytu CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl, pasak apeliantų, akivaizdu, kad teismas nenustatė pagrindų, kurie būtų įpareigoję taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir privalomai sustabdyti bylą. Apeliantų teigimu, teismas, priimdamas tokią nutartį turėjo įsitikinti, kad tolimesnis bylos nagrinėjimas, jos nesustabdžius yra negalimas, tačiau to nepadarė.
Su tokiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo sutikti.
Iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties turinio matyti, kad teismas padarė išvadą apie prejudicinį nagrinėjamų bylų ryšį bei privalomojo pagrindo bylai sustabdyti egzistavimą, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir sprendė, jog yra pagrindas tenkinti atsakovės prašymą, kuris buvo pareikštas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė procesinę normą, nustatančią civilinės bylos sustabdymo pagrindą, t. y. klaidingai nurodė CPK 164 straipsnio 4 punkto normą, esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturi.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, jog teismas, priimdamas nutartį nesivadovavo CPK 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Procesui vadovauja teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, likdamas nešališkas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, turi kontroliuoti šalių veiksmus procese, siekdamas, kad byla judėtų į priekį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014 ir kt.).
Aptariamomis civilinio proceso teisės normomis, be kita ko, įgyvendinama iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra suformuluota taisyklė, kad nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (žr. pvz., Makarenko v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37). Netgi procese, pagrįstame šalių iniciatyvos principu, remiantis proceso per protingą laiką reikalavimais, nacionaliniai teismai privalo atidžiai tikrinti proceso eigą ir būti itin rūpestingi, tenkindami įvairaus pobūdžio šalių prašymus (pvz., prašymus atidėti bylos nagrinėjimą ir pan.) (žr., pvz., Tsirikakis v. Greece, no. 46355/99, judgment of 17 January 2002).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog iki bylos sustabdymo procesas vyko ekonomiškai ir koncentruotai, laikantis teismų principų, o teismas bylą sustabdė ne siekdamas vilkinti bylą, o proceso eigoje nustatęs aplinkybę neleidžiančią nagrinėti bylą kol nebus išnagrinėta kita civilinė byla.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisingam klausimo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl plačiau dėl jų nepasisako bei įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad išvadą apie prejudicinį nagrinėjamų bylų ryšį bei privalomojo pagrindo bylai sustabdyti egzistavimą pirmosios instancijos teismas padarė, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, todėl CPK 163 straipsnio 3 punktą taikė pagrįstai, t. y. bylą sustabdė, esant privalomam bylos sustabdymo pagrindui. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį nepakeistą.