- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-10
- Bylos Nr.
- 2-468/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Audronė Jarackaitė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- A. J.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Grafų baldai“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties dalies, kuria patenkintas bankrutuojančios A. J. individualios įmonės bankroto administratoriaus prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje bankroto byloje Nr. B2-124-267/2010, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Grafų baldai“ ieškinį atsakovui A. J. individualiai įmonei,
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi, pagal ieškovo UAB „Grafų baldai“ ieškinį, iškėlė A. J. individualiai įmonei bankroto bylą, bankrutuojančios A. J. individualios įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“; areštavo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos A. J. individualios įmonės nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą.
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartimi A. J. ir R. J. šioje civilinėje byloje pripažinti bendraatsakoviais, areštuotas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, esantis pas A. J. ir R. J., o taip pat pas trečiuosius asmenis, leidžiant šiuo turtu naudotis.
Šalies argumentai
Bankrutuojančios A. J. individualios įmonės bankroto administratorius pateikė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas uždrausti A. J. naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais, esančiu (duomenys neskelbtini), bei uždrausti A. J. lankytis minėtame pastate iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje (b. l. 3-7).
Nurodė, kad sudarius patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, bankrutuojančios A. J. įmonės savininkas A. J. nuolat užsiima destrukcine veikla, klaidina nuomininkus, reikalaudamas patalpų nuomininkų nemokėti nuomos mokesčio bankrutuojančiai įmonei, dėl ko daroma žala tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesams. Administratoriaus teigimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei taikant analogiją, bankrutuojančios individualios įmonės savininkas negali savo nuožiūra (be administratoriaus žinios) disponuoti savo turtu; A. J. veiksmai, kuriais trukdoma perduotą administratoriui turtą tinkamai valdyti ir naudoti, pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001-12-21 nutarimo Nr. 33 11 punkte numatytą reikalavimą imtis priemonių, būtinų išsaugoti individualios įmonės savininko turtą tam, kad vėliau iš jo galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. A. J. individualios įmonės įsiskolinimų suma yra ženkliai didesnė už A. J. individualios įmonės turto vertę, todėl kreditorių reikalavimų tenkinimas bus nukreiptas į A. J. asmeninį turtą, o būtent į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių ir uždraudė A. J. naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu (su priklausiniais), esančiu (duomenys neskelbtini), bei uždraudė A. J. lankytis minėtame pastate iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. IĮ bankroto byloje (b. l. 32-35). Teismas nurodė, kad nors Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nėra numatyta, kad individualios įmonės savininkas turi perduoti asmeninį turtą administratoriui, tačiau atsižvelgiant į turto savininko atsakomybę už įmonės prievoles asmeniniu turtu bei numatytą įpareigojimą perduoti administratoriui turimo turto sąrašą, įmonės savininko teisė disponuoti asmeniniu turtu taip pat yra apribota. Individualios įmonės neribotos civilinės atsakomybės pobūdis bei ĮBĮ nuostatos patvirtina aplinkybę, kad individualios įmonės savininkas negali savo nuožiūra (be administratoriaus žinios) disponuoti savo turtu. A. J. veiksmai, kuriais trukdoma tinkamai valdyti ir naudoti administratoriui perduotą turtą, taip pat pažeidžia ir ĮBĮ numatytą reikalavimą imtis visų priemonių, būtinų išsaugoti individualios įmonės savininko turtą tam, kad vėliau iš jo galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu A. J. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria teismas nusprendė patenkinti prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir atmesti prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 36-39). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Šiaulių apygardos teismas 2009-07-15 nutartimi areštavo visą A. J. ir R. J. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas A. J. ir R. J., taip pat pas trečiuosius asmenis, leidžiant šiuo turtu naudotis, taigi areštavo ir pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas A. J. vardu, ir nėra pagrindo jį pakartotinai areštuoti. Šiaulių apygardos teismo 2009-07-15 nutartimi A. J. buvo leista naudotis jam priklausančiu turtu, todėl nepagrįstas teismo nurodyti motyvai, kad vien tik įmonės administratorius gali naudotis įmonės savininkų turtu.
2. Bankroto administratoriaus teiginiai, kad A. J. užsiima destrukcine veikla, klaidina nuomininkus, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Ginčas tarp A. J. ir bankroto administratoriaus kilo po to, kai A. J. nustatė, kad bankroto administratorius lėšas, gautas iš bankroto veiklos, naudoja ne tikslui atsiskaityti su įmonės kreditoriais bei apmokėti pastato mokesčius, bet savo poreikių tenkinimui.
3. Pranešimo bankroto administratoriui apie panaudos sutarties nutraukimą pateikimas negali būdu vertinamas kaip destrukcinė veikla, todėl teismo išvada, kad A. J. 2010-08-02, klaidindamas nuomininkus, pastariesiems pranešė, jog nutraukiama patalpų panaudos sutartis su A. J. individualia įmone, nėra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas nėra konstatavęs A. J. veiksmų neteisėtumo.
4. Bankroto administratorius, prašydamas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, siekia suvaržyti A. J. teises rūpintis kaip įmanoma greitesniu atsiskaitymu su kreditoriais. A. J. nėra perėmęs pastato valdyti bei nėra sudaręs nuomos sutarčių su pastato nuomininkais ir negauna nuomos mokesčio.
5. Šiaulių apygardos teismas, neišnagrinėjęs ginčo, kilusio tarp A. J. ir bankroto administratoriaus, neištyręs ir neįvertinęs byloje esančių įrodymų, iš anksto pasisakė dėl A. J. veiksmų neteisėtumo. Teismas turi išankstinę neigiamą nuostatą A. J. atžvilgiu, kas sąlygoja teismo išvados neobjektyvumą.
6. Nurodytame pastate yra įkurtas prekybos centras, o A. J. nedraudžiama lankytis įvairiose komercinėse parduotuvėse. Be to, šiame pastate veikia UAB „Jurgio baldai“, kurios administracijos vadovas (direktorius) - A. J., todėl laikinoji apsaugos priemonė - draudimas A. J. lankytis tame pastate neatitiktų CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutuojančios A. J. individualios įmonės bankroto administratorius prašo atmesti A. J. atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 42-45). Atsiliepime nurodo:
1. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad nėra pagrindo taikyti pakartotiną draudimą disponuoti pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei uždrausti jam lankytis šiame pastate, kadangi Šiaulių apygardos teismas 2009-07-15 ir skundžiama nutartimi sprendė ne tapačius klausimus, t. y. skundžiama nutartimi nusprendė dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudimo apeliantui lankytis minėtame pastate iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas objektyviais įrodymais. Teikdamas prašymą, bankroto administratorius pateikė prašymo motyvus pagrindžiančius rašytinius įrodymus bei papildomus paaiškinimus, prašymą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, kuriuos įvertindamas, tačiau šiais įrodymais neapsiribodamas, teismas priėmė skundžiamą nutartį.
3. Neįrodytas ir nepagrįstas apelianto teiginys, kad bankroto administratorius pajamas, gautas iš patalpų nuomos, naudoja ne atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet savo poreikiams tenkinti. Patalpų nuomininkas UAB „Jurgio baldai“ už patalpų nuomą nemoka mokesčio iki šiol, dėl ko bankroto administratorius yra pareiškęs ieškinį teisme dėl skolos iš UAB „Jurgio baldai“ priteisimo ir šios įmonės iškeldinimo iš minėtų patalpų, o A. J. patvirtino, kad yra UAB „Jurgio baldai“ vadovu, todėl dėl paties apelianto veiksmų bankrutuojanti A. J. individuali įmonė negauna nuompinigių. Be to, ginčai dėl nuomos mokesčio mokėjimo vyksta ir su kitais nuomininkais, o lėšos, gautos už pastato nuomą, naudojamos nepažeidžiant ĮBĮ nustatytos tvarkos.
4. Nepagrįsta ir neatitinkanti tikrovės apelianto pozicija, kad teismas nutartyje pasisako ne tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet sprendžia civilinį ginčą tarp apelianto ir bankrutuojančios įmonės administratoriaus. Civilinio ginčo tarp A. J. ir bankrutuojančios A. J. individualios įmonės bankroto administratoriaus nėra, o civiliniai ginčai yra kilę tarp bankrutuojančios A. J. individualios įmonės ir A. J. vadovaujamos UAB „Jurgio baldai“.
5. UAB „Jurgio baldai“ nemokant nuomos mokesčio, bankrutuojančios A. J. individualios įmonės bankroto administratorius kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Jurgio baldai“, prašydamas priteisti skolą bei iškeldinti atsakovą iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Nors UAB „Jurgio baldai“ naudojasi ginčo patalpomis, įmonės registruota buveinė yra ne šiose patalpose, bet Raseinių rajone, Norgėlų kaime, Paparčių gatvėje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė R. J. prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priteisti iš atsakovo A. J. bylinėjimosi išlaidas (b. l. 49-51). Atsiliepime nurodo:
1. Papildomos apsaugos priemonės taikymas toje pačioje civilinėje byloje nėra perteklinė ir besidubliuojanti priemonė, kadangi, teismui manant, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės nepakanka jomis siekiamiems tikslams garantuoti, turi teisę skirti papildomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 str. 2 d.).
2. Kartu su prašymu taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones bankroto administratorius pateikė rašytinius įrodymus pagrįsti prašyme nurodytoms aplinkybėms.
3. Priešingai nei nurodo apeliantas, nuo bankroto bylos iškėlimo teisme dienos bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais veikia ne įmonės vadovas ir/ar savininkai, bet išimtinai bankroto administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ ir bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimų sprendimais.
4. A. J. nesirūpina, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai būtų kuo greičiau patenkinti, priešingai - siekia iš įmonės bankroto įgyti kuo didesnę naudą, savavališkai ir be teisinio pagrindo baugindamas ir klaidindamas pastato nuomininkus, keldamas grėsmę bankrutuojančios įmonės pajamoms bei darydamas kliūtis atsiskaityti su bankrutuojančios įmonės kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties dalies, kuria patenkintas prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas turi įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiama nutarties dalis, kuria pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės, yra priimta civilinėje byloje dėl A. J. IĮ bankroto, kuri iškelta Šiaulių apygardos teismo 2009-01-14 nutartimi, o bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų kreditorinius reikalavimus. Bankroto procese siekiama apsaugoti finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių bei pačios bankrutuojančios įmonės interesus.
Įsiteisėjusia 2009-07-15 Šiaulių apygardos teismo nutartimi A. J. ir R. J. byloje pripažinti bendraatsakoviais, areštuotas jų visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, esantis pas juos bei pas trečiuosius asmenis, leidžiant šiuo turtu naudotis, nurodžius, kad įmonės bendrasavininkių ir bendraatsakovių turtui taikytinos laikinosios apsaugos priemonės tikslu išsaugoti įmonės narių turtą iki bankroto bylos išnagrinėjimo, kad į jį būtų galima nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiu, kad nebuvo pagrindo pakartotinai areštuoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi šis pastatas jau buvo areštuotas apygardos teismo 2009-07-15 nutartimi. Be to, iš Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-08-04 pažymėjimo apie turto arešto akto Nr. 0509003314 pakeitimo įregistravimą Turto arešto aktų registre matyti, kad antstolis, vykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2009-07-15 nutartį civilinėje byloje Nr. B2-312-267, areštavo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį A. J. ir R. J.. Taigi, priimant skundžiamą nutartį, jau buvo areštuotas bendraatsakoviams nuosavybės teise priklausantis paminėtas pastatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas, yra traktuojama kaip laikinas apribojimas nuosavybės teisių, t. y. teisės valdyti, naudotis ir disponuoti (CK 4.20 str., CPK 145 str.). Šiaulių apygardos teismo 2009-07-15 nutartyje nustatyta, kad turto savininkams leidžiama naudotis areštuotu turtu. Taigi bylos šalims a priori buvo žinoma, kad 2009-07-15 nutartimi teismas uždraudė bendraatsakoviams, tarp jų ir A. J., valdyti ir disponuoti areštuotu turtu. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo skundžiama nutartimi pakartotinai nustatyti draudimą A. J. valdyti ir disponuoti areštuotu pastatu, bet pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pakartotinis išvardijimas įstatymo nustatytų draudimų (valdymo ir disponavimo), nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Juolab, kad 2009-07-15 nutartyje nebuvo nurodyti (išaiškinti) turto arešto apribojimai. Pažymėtina, kad 2010-10-19 nutartyje klaidingai nurodytas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris, kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėto pastato unikalus numeris - (duomenys neskelbtini), todėl šie duomenys pataisytini.
Be to, bankrutuojančios IĮ bankroto administratorius, teikdamas prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, kad dėl šiame prašyme nurodytų A. J. veiksmų yra daroma žala bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesams. Šiaulių apygardos teismas skundžiama nutartimi, teigdamas, kad nutartyje nurodyti A. J. veiksmai laikytini neteisėtais, nurodė, kad reikalinga imtis visų priemonių, būtinų išsaugoti individualios įmonės savininko turtą tam, kad vėliau iš jo galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Minėta, jog tokio pobūdžio bylose svarbiausia yra apsaugoti įmonės bei jos kreditorių interesus, o šiuo atveju svarbu, kad individualios įmonės statusą turinčios įmonės turtas yra neatskirtas nuo jos savininko (įmonininko) turto ir šis atsako už įmonės prievoles visu savo turtu (CK 2.50 str. 2 d.), todėl įmonės savininkų turtas turi būti išsaugotas tam, kad prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nors A. J. buvo uždrausta valdyti jo areštuotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tačiau A. J. bandė valdyti areštuotą turtą - minėtą pastatą, teikdamas pranešimus dėl nutraukiamos panaudos ir nuomos sutarčių, pastato perėmimo jo žinion, nurodydamas nuomininkams patalpų nuomos sutartis sudaryti asmeniškai su A. J., tiesiogiai jam mokėti nuompinigius bei pateikti informaciją dėl patalpų perdavimo, neturėdamas tam teisinio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad neteisėti A. J. veiksmai, valdant minėtą pastatą, kurį jam buvo teismo uždrausta valdyti (apie ką, apelianto teigimu, jis žinojo), kadangi jie pažeidžia laikinąja apsaugos priemone pritaikytą draudimą, o už nustatytų apribojimų pažeidimą atsako asmuo, kurio turtas areštuotas (šiuo atveju A. J.) (CPK 145 str. 8 d., 149 str.). Be to, bylos duomenimis, bankroto administratorius yra kreipęsis į Raseinių rajono policijos komisariatą su pareiškimu dėl turto vagystės iš A. J. IĮ ištyrimo, šio pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat yra pareiškęs ieškinį teisme dėl skolos iš UAB „Jurgio baldai“ (kurios vadovas – A. J.) priteisimo ir šios įmonės iškeldinimo iš minėtų patalpų.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, buvo pagrindo taikyti papildomą draudimą, t. y. uždrausti A. J. naudotis nurodytu pastatu.
Tačiau neturi pagrindo skundžiamos nutarties dalis, kuria A. J. uždrausta lankytis paminėtame pastate, kadangi toks draudimas neatitinka laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų ir nepagrįstai suvaržo A. J. teises daugiau nei būtina.
Be to, apygardos teismo 2009-11-13 nutartimi bankrutuojanti A. J. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, bankroto byla nagrinėjama iki šiol, o bankroto administratoriaus prašyme dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių nurodytais duomenimis, A. J. IĮ įsiskolinimų suma yra ženkliai didesnė už A. J. IĮ turto vertę, juolab, kad A. J. nepaneigė šios aplinkybės (CPK 178 str., 314 str.). Dėl pirmiau pasakyto ir kitų bylos aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamai elgiantis ir nerūpestingai tvarkant bankrutavusios įmonės ir jos savininkų turtą, kyla grėsmė įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimui.
Teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, bei atsižvelgiant į aukščiau paminėtas ir kitas teismo nurodytas aplinkybes, tarp jų dėl A. J. veiksmų, susijusių su siekimu valdyti nurodytą pastatą, ir bylos pobūdį, taikytina laikinoji apsaugos priemonė - draudimas A. J. atlikti veiksmus, kuriais būtų daroma arba dėl kurių galėtų būti padaryta žalos areštuotam turtui, tarp jo - nurodytam pastatui su priklausiniais (CPK 3 str. 1 d., 145 str. 1 d. 6 p.).
Dėl pasakyto pakeistina apygardos teismo nutartis, panaikinant jos dalį, kuria uždrausta A. J. lankytis minėtame pastate, bei nustatant aukščiau nurodytą draudimą (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto argumentų dėl bankroto administratoriaus galimų neteisėtų veiksmų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios apygardos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiama nutartimi nebuvo išspręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo, todėl tai nėra šios apeliacijos dalykas (CPK 312 str., 320 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio ketvirtuoju punktu,
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį.
Panaikinti teismo nutarties dalį, kuria uždrausta A. J. lankytis pastate (su priklausiniais), esančiame (duomenys neskelbtini). Nustatyti draudimą A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atlikti veiksmus, kuriais būtų daroma arba dėl kurių galėtų būti padaryta žala pastatui (su priklausiniais), esančiam (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje.
Pataisyti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties rezoliucinės dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą pastato (su priklausiniais), esančio (duomenys neskelbtini), unikalų numerį, vietoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyti Nr. (duomenys neskelbtini).
Palikti nepakeistą kitą teismo nutarties dalį.
Apie šią nutartį pranešti Turto arešto aktų registrui ir Nekilnojamojo turto registrui.