Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir DalytėsZlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Andriui Baranskiui ir A. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdyje atsakovės atstovas paaiškino, kad Specialusis planas patvirtintas 2013 m., todėl rengiant pareiškėjos ginčijamą Sprendimą, Specialiuoju planu nustatytais sprendiniais nebuvo vadovaujamasi. Atkreipė dėmesį, jog 2016 m. lapkričio 24 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-408 buvo patvirtintas Panevėžio miesto bendrojo plano keitimas, kuris 2017 m. sausio 18 d. buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Pagal šiuo metu galiojančio naujai patvirtinto Bendrojo plano keitimo sprendinius, pareiškėjos žemės sklypo dalis patenka į mažo užstatymo intensyvumo zoną ir į specializuotų kompleksų zoną. Visame žemės sklype statyba pagal Bendro plano sprendinius yra galima. Specialaus plano sprendiniai šioje teritorijoje tiktai riboja statinių aukštingumą. Papildomai nurodė, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Statybos įstatymo redakcijai, nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius architektūrinius reikalavimus. 2017 m. kovo 13 d. raštu atsakovė informavo pareiškėją apie tai, jog jam gali būti išduoti specialieji architektūros reikalavimai, jeigu pareiškėjas pageidauja juos gauti, tačiau pareiškėjas nauju prašymu į atsakovę nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 20 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta tenkinti A. T. prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus naujo statinio (priestato) statybai adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, teisėtumo (t.1, b.l.31).

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. T. 2003 m. liepos 3 d. pirkimo- pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 0,1432 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu Panevėžio m., (duomenys neskelbtini). Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, žemės sklypui nustatyta kita pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis- mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (It. b. l. 11-12). Pareiškėja 2012 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių, prašė išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus naujo statinio (priestato ) statybai (1 t., b. l.32-33). Atsakovė 2012 m. kovo 20 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytu sprendimu atsisakė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype (duomenys neskelbtini), Panevėžyje statybai, sprendimą motyvuodama tuo, kad žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pagal 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo- pardavimo sutartį iš A. T. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

Bylojenustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja siekė įgyvendinti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) (nagrinėjamam ginčui aktuali 2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1699 redakcija) 3 straipsnyje nustatytą statytojo teisę, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. statyti naują statinį- priestatą. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos įtvirtino pareigą statytojui pateikti privalomuosius projekto rengimo reikalavimus statinio projektuotojui. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais turėjo būti rengiamas statinio projektas, nagrinėjamu atveju, be kita ko, statinio projektas turėjo būti rengiamas ir naujo ypatingo bei neypatingo statinio statybai (1 punktas). Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja Kultūros paveldo departamento išduotiems specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, taikomiems kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje; taip pat saugomos teritorijos direkcijos išduotiems specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, taikomiems konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje. Taigi, pagal aukščiau aptartas teisės aktų nuostatas, naujos statybos galimybės konkrečioje vietovėje klausimai, be kitų reikalavimų, privalėjo būti sprendžiami, atsižvelgiant ir į toje vietovėje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1773) 6 straipsnyje nurodytoms savivaldybės savarankiškoms funkcijoms, įstatymų leidėjas priskyrė teritorijų planavimą, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimą (19 punktas) bei specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymą ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimą (20 punktas). Svarbu pažymėti ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) (ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1865 redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas, bendrasis planas tai kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai (1 dalis). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, bendrojo teritorijų planavimo pagrindiniai uždaviniai yra suformuoti teritorijos tvarkymo, naudojimo koncepciją (1 punktas); optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros sistemą (2 punktas); numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius gamtos išteklių racionalų naudojimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą (3 punktas), nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio, intensyvumo parametrus (5 punktas). Teritorijų planavimo įstatymo antrame skirsnyje reglamentuotas bendrasis teritorijų planavimas, kas įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos turinio aiškinimo prasme suprantama kaip kompleksiniu planavimu, siekiant nustatyti teritorijos erdvinio vystymo politiką, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetus bei svarbiausias tvarkymo priemones. Sistemiškai vertinant šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiamų sąvokų turinį bei antrojo skirsnio nuostatas, daroma išvada, jog rengiant bendrąjį planą nurodomas teritorijos naudojimo tipas ir numatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, galimi naudojimo būdai bei pobūdžiai. Pažymėtina ir tai, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3-4 punktus, bendrojo teritorijų planavimo dokumentams priskirtini savivaldybės teritorijos bendrasis planas bei savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas, kurie pagal 2 punkto nuostatas, privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams, taigi, taip pat ir pareiškėjai, atsižvelgiant į jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo priklausymą atitinkamai teritorijai.

Nagrinėjamoje byloje atsisakymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato statybai, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, atsakovė grindė Bendrojo plano sprendiniais. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas (korektūra), pagal kurį, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Panevėžyjepateko į rekreacinės paskirties želdynų teritoriją ir teritoriją, kuri Bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama bei įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nurodyta, jog ji privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais nei želdinama aukštaūgiais želdiniais ir žymėti čia buvusį būdingą, vėjo malūnų gausa praeityje pasižymėjusį Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos agrarinį kraštovaizdį (Bendrojo plano aiškinamasis raštas. Rengimo etapas. III dalis.). Aptarti Bendrojo plano sprendiniai patvirtina, kad teritorijai nustatyta rekreacinė paskirtis ir nauja statyba žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai nebuvo galima. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2003 m. liepos 3 d. pirkimo- pardavimo sutartimi A. T. įsigyjant žemės sklypą, Bendrasis planas jau galiojo, todėl jis negalėjo nežinoti apie jo įsigyjamam Žemės sklypui Bendruoju planu nustatytus apribojimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas pagrįstas tuo metu galiojusio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Nenustačius pagrindo panaikinti Sprendimą, netenkinamas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pagal 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo- pardavimo sutartį iš A. T. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžys ( II t. b. l. 43-44).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja taip pat prašė ištirti Bendrojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams bei Specialiojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus 1 skirsnyje yra numatyta speciali pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarka, iš kurios nuostatų matyti, kad galimos dvi teisės normų kontrolės rūšys: abstrakti (ABTĮ 112 str.) ir konkreti, t. y. susijusi su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti pradėti administracinio akto (ar jo dalies) atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau- ir LVAT) nuosekliai formuojamojoje administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtintą formuluotę „kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, ne kartą yra konstatuota, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą, taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikymu, o ne vien su teisės akto buvimu, galimas hipotetinis pareiškėjos teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Be to, administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (žr. pvz., LVAT 2011-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr.A-822-1415/2011, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS-91-146/2017).

Pažymėtina, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-408 patvirtino Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimą ir 2017 m. sausio 18 d. jį įregistravo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (II t., b. l. 28). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos ne kartą buvo keičiamas ir Statybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, o 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2573 Statybos įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2017-01-01. Pareiškėjas Administracijos 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 19-704(4.5) buvo informuotas apie Bendrojo plano keitimo patvirtinimą bei įsigaliojimą, minėtame rašte, be kita ko, buvo nurodyta, jog patvirtinus Bendrojo plano keitimą, neliko skundžiamame Sprendime nurodyto pagrindo pareiškėjos pageidaujamos statybos ribojimui (pagal Bendrojo plano keitimo sprendinius Žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją), taip pat buvo išaiškintos naujos Statybos įstatymo normos, pagal kurias nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, tačiau pareiškėjui pageidaujant juos gauti, buvo pasiūlyta pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus (II t. ,b. l. 35). Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kokiu nors būdu būtų išreiškusi valią dėl atsakovės pateikto pasiūlymo, taip pat nėra duomenų, kad tarp šalių būtų likęs ginčas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo galimybės pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Kilus tokiam ginčui, jis būtų kitos bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgdamas į skundžiamo Sprendimo turinį, byloje nustatytas bei aptartas faktines aplinkybes, teismas pažymi, jog Specialusis planas, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo taikomas, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Specialusis planas dar nebuvo patvirtintas (Specialusis planas patvirtintas Tarybos tik 2013-08-29 sprendimu Nr.1-247), pareiškėja savo prašymą tirti šio norminio akto teisėtumą sieja tik su prielaidomis, jog ateityje Specialusis planas galėtų būti kliūtimi gauti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjos pageidaujamai statybai Žemės sklype. Kaip jau buvo konstatuota, ginčas tarp šalių dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo galimybės pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius dar nėra kilęs, be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Savivaldybės taryba 2016 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. TSP-40 nusprendė pradėti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano keitimą, kuriuo siekiama užtikrinti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos išsaugojimą ir teritorijoje bei apsaugos zonoje taikomų paveldosaugos reikalavimų įsiteisinimą. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos prašymas atlikti ginčijamo sprendimo metu galiojančio Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumo tyrimą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.