Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovui UAB „Driftas ABC“ dėl darbo užmokesčio priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo S. G. atstovas advokatas Gvidas Armanavičius palaikė atstovaujamąjį, ieškinį prašė tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas S. G. pas atsakovą UAB „Driftas ABC“ nuo 2014-04-01 pradėjo dirbti pirminio mokymo teorijos dėstytoju – vairavimo instruktoriumi pagal 2014-03-31 su juo sudarytą darbo sutartį Nr. 09 (5-6 b. l.) ir UAB „Driftas ABC“ direktoriaus 2014-03-31 įsakymą Nr. P-051 (7 b. l.). Darbo sutarties šalys susitarė, kad ieškovas dirbs pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką ne daugiau 40 valandų per savaitę, jam mokant 2300 Lt darbo užmokestį 2 kartus per mėnesį. UAB „Driftas ABC“ akcininkės N. L. 2014-04-07 įsakymu Nr. P-056 „Dėl direktoriaus skyrimo“ (8 b. l.) ieškovas S. G. nuo 2014-07-01 buvo paskirtas UAB „Driftas ABC“ direktoriumi. Darbo sutartis buvo pakeista, nustatant 2.00 val. per dieną (10.00 val. per savaitę) darbo laiką ir 250 Lt (72,40 Eur) darbo užmokestį, mokamą per mėnesį. 2015-07-20 ieškovo prašymu (9 b. l.) ir UAB „Driftas ABC“ akcininkės N. L. 2015-07-20 įsakymu Nr. P-061 „D. S. G. atleidimo“ (10 b. l.) nuo 2015-07-20 darbo sutartis su S. G. buvo nutraukta pagal LR DK 127 str. 1 d., jis atleistas iš užimamų pareigų pačiam prašant, tačiau, ieškovo tvirtinimu, su juo nebuvo atsiskaityta, todėl S. G. prašo priteisti iš atsakovo UAB „Driftas ABC“ 721,81 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2015-07-20, 92,76 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 928,35 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką. Nurodė, jog jis kreipėsi su pareiškimu į darbo ginčų komisiją, bet ten jo pareiškimą atsisakė nagrinėti, tada kreipėsi į teismą. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisija 2016-02-04 sprendime Nr. DGKS-575 darbo byloje Nr. APS-110-624/2016 (21-22 b. l.) pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo S. G. prašymą atsakovui UAB „Driftas ABC“, kadangi prašyme nurodytų reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtas darbo ginčų komisijos kompetencijai (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo ginčai tarp bendrovės vadovo ir bendrovės nagrinėjami teisme).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, t. y. neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Byloje nustatyta, kad ieškovas S. G. dirbo bendrovės vadovu. Jis mano, kad su juo atleidžiant nebuvo tinkamai atsiskaityta, todėl prašo minėtas sumas priteisti. Atsakovo atstovai nesutinka su ieškiniu, nurodo, kad už darbo užmokesčio išmokėjimą buvo atsakingas pats vadovas – ieškovas S. G., kasoje buvo pakankamai pinigų, jis juos išsimokėjo, tik nepasirašė, todėl nėra tai patvirtinančių dokumentų.

Administracijos vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Jo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje. Administracijos vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra nesusijusi su jo kaltais veiksmais ar kitomis aplinkybėmis. Atšaukimo teisės absoliutumą lemia bendrovės ir jos administracijos vadovo santykių, pagrįstų pasitikėjimu, pobūdis, administracijos vadovo pareigybės ir jo atliekamo vadovavimo darbo reikšmė bendrovei. Kompetentingas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, nepaisant to, yra jo kaltė ar ne. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendrovės ir jos administracijos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusiems santykiams, susijusiems su administracijos vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu taikomos darbo teisės normos. Pažymėtina, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2007; kt.), todėl nutraukus su juo pavedimo teisinius santykius, atsiranda pareiga su juo atsiskaityti, kaip numatyta Darbo kodekso nuostatose, tai yra, išmokėti jam darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei išeitinę pašalpą.

Darbo sutartis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys – suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) DK 93 straipsnis). Darbo sutartyje, be kitų sąlygų, darbuotojas ir darbdavys turi susitarti dėl darbo apmokėjimo (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) (DK 95 straipsnio 3 dalis). Darbuotojo ir darbdavio aptartos bei darbo sutartyje įtvirtintos darbo apmokėjimo sąlygos yra privalomos darbdaviui ir jų turi būti laikomasi visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį.

Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Paprastai įmonės vadovas, be kita ko, turi teisę disponuoti darbdavio lėšomis, yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės ir jos vadovo teisiniai santykiai įforminami darbo sutartimi (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Taigi gali būti situacija, kai tas pats asmuo yra darbdavio atstovas – įmonės vadovas, kuris yra įgaliotas sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartis bei darbuotojas, kuriam turi būti užtikrinamos darbo sutartyje nustatytos darbo, tarp jų – ir apmokėjimo, sąlygos. Tokiu atveju įmonės vadovo veiksmai, kurie turi būti įforminami darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, lemia jo, kaip darbuotojo, teisių tinkamą užtikrinimą ir įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas S. G. nuo 2014 m. liepos 1 d. buvo UAB ,,Driftas ABC“ direktorius ir, faktiškai (išskyrus nedidelius laikotarpius, kai dirbo vairavimo instruktorius P. Ž. ir administratorė – vadybininkė N. L.) vienintelis šios įmonės darbuotojas. Darbo sutarties pakeitime buvo nustatyta, kad ieškovas dirba 2.00 val. per dieną (10.00 val. per savaitę) darbo laiką ir gauna 250 Lt (72,40 Eur) darbo užmokestį, mokamą kartą per mėnesį. Darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kaip bus mokamas darbo užmokestis. Ieškovas S. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad susitarimo, kaip bus mokamas darbo užmokestis, nebuvo, jis buvo mokamas grynaisiais pinigais, o po to pasirašoma buhalterijoje. Atsakovo atstovė N. L. taip pat patvirtino, jog susitarimo, kaip bus mokamas darbo užmokestis, nebuvo, tačiau visi pinigai buvo ieškovo žinioje, jis mokėdavo darbo užmokestį, atsiskaitydavo už nuomą, mokėdavo kitus mokesčius, jai buvo liepta nesikišti. Buhalterijoje buvo paskaičiuojamas darbo užmokestis, apie tai informuojamas ieškovas, jis grynaisiais pinigais išmokėdavo darbo užmokestį, o parašus darbuotojai vėliau atvykdavo padėti į buhalteriją tvarkančią įmonę, visi atvykdavo, išskyrus ieškovą, kodėl nebuvo mokamas darbo užmokestis bankiniu pavedimu, nežino. Tai patvirtino liudytoja apklausta UAB „Driftas ABC“ buhalteriją tvarkiusi buhalterė J. L., kuri parodė, jog ji tvarkė UAB „Driftas ABC“ buhalteriją, bendravo su ieškovu, iš pradžių jis pareigingai atvykdavo į buhalteriją tvarkančią įmonę, pateikdavo finansinius dokumentus, pasirašydavo, vėliau – jis retai atvykdavo, o paskutiniu metu dokumentus teikdavo ne visus, ne laiku, už 2014 m. dalį dokumentų pateikė tik 2016 m., teikdavo tik elektroniniu paštu, retai kur pasirašydavo, ji darbo užmokesčio neišmokėdavo, jį tik apskaičiuodavo pagal turimus finansinius dokumentus ir elektroniniu paštu duomenis pateikdavo ieškovui (nurodydavo kiek ir kam išmokėti), o grynaisiais pinigais darbo užmokestį visada išmokėdavo jis, po to darbuotojai atvykdavo pas ją ir pasirašydavo ant kasos išlaidų orderių, bankiniu pavedimu pervesdavo tik jis valstybės institucijoms mokesčius, nes ji neturėjo nei grynųjų pinigų, nei jokių bankinių prisijungimo kodų. Nors darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir ieškovui, jis nuo 2014 m. spalio mėnesio vengė atvykti ir pasirašyti, vis atidėliodamas, nurodydamas, jog tai atliks vėliau. Akivaizdu, jog ieškovas įmonėje buvo vadovas ir faktiškai vienintelis darbuotojas. Jis vienintelis turėjo teisę disponuoti darbdavio lėšomis, vienintelis buvo atsakingas už darbo užmokesčio išmokėjimą ir kartu su įmonės buhalteriją tvarkančia įmone buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Iš byloje esančių dokumentų, šalių ir liudytojos J. L. parodymų akivaizdu, jog tik jis ir nustatė tokią darbo užmokesčio darbuotojams išmokėjimo tvarką: buhalterė apskaičiuodavo kiekvienam darbuotojui išmokamą darbo užmokestį ir mokesčius valstybės institucijoms, apie tai pranešdavo darbdavio atstovui – vadovui (būtent S. G.), jis grynaisiais pinigais išmokėdavo sau ir kitiems darbuotojams darbo užmokestį, darbuotojai (įskaitant ir S. G.) turėjo vykti į buhalteriją ir pasirašyti, kad darbo užmokestį gavo, taip pat jis bankiniu pavedimu sumokėdavo mokesčius valstybei. Kodėl darbo užmokestis nebuvo mokamas bankiniu pavedimu, kokios kliūtys trukdė, nors mokesčiai valstybei sėkmingai tokiu būdu ir buvo mokami, ieškovas teismui paaiškinti negalėjo. Akivaizdu, jog tokia atsiskaitymo su darbuotojais tvarka ieškovui buvo paranki, todėl dabar jis gali kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo, tvirtindamas, jog jis nepasirašė, todėl ir negavo darbo užmokesčio nuo 2014-10-01, nors dirbo įmonėje iki 2015-07-20, t. y. beveik metus be darbo užmokesčio, kol buvo atleistas pačiam prašant. Liudytoja J. L. parodė, jog 2015 m. liepos pradžioje ieškovas kreipėsi į ją, prašydamas suskaičiuoti visas jam priklausančias sumas, kurias reikia išmokėti jį atleidžiant iš darbo. Ji paskaičiavo ir išsiuntė, kaip visada, elektroniniu paštu. Prašymo jį atleisti ieškovas nebuvo parašęs, todėl jį susitikusi mokesčių inspekcijoje, paprašė, kad parašytų prašymą atleisti iš darbo pačiam prašant. Tada prašymą jis parašė, o pasirašyti žadėjo užeiti, bet nebeužėjo pas ją. Atleidžiant iš darbo ieškovą buvo suskaičiuotos visos reikalingos jam išmokėti sumos ir apie tai jam pranešta elektroniniu paštu, o išsimokėti turėjo pats, pinigų tuo momentu užteko. Kiekvieną mėnesį pagal jo pateiktus dokumentus darbo užmokesčiui išmokėti pinigų užtekdavo, viskas sueidavo, nebuvo nei pertekliaus, nei pinigų trūkumo. Akivaizdu, nors ieškovas teigia, kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga, nuolat trūko pinigų, jis net neimdavo darbo užmokesčio, tačiau minėtas aplinkybes paneigia liudytojos J. L. parodymai. Liudytojos parodymai patvirtina, jog lėšų įmonėje pagal būtent ieškovo pateiktus finansinius dokumentus, kuriuos jis jai, kaip vadovas, privalėjo teikti, buvo pakankamai, kad sumokėti darbo užmokestį bei įvairius mokesčius, nebuvo nei trūkumo, nei pinigų pertekliaus. Jeigu buhalterė kiekvieną mėnesį paskaičiuodavo darbo užmokestį, sumas mokamas valstybei, kitus mokesčius, išsiųsdavo apie tai duomenis ieškovui elektroniniu paštu, ir gale mėnesio, liudytojos tvirtinimu, nebuvo nei piniginių lėšų trūkumo, nei pertekliaus, visos sumos sueidavo, akivaizdu, jog ieškovas tiek kitiems darbuotojams, tiek sau išsimokėdavo darbo užmokestį, nes priešingu atveju jo darbo užmokestis liktų ir būtų perteklius, tačiau to nebuvo. Iš atsakovo pateiktų kasos knygos išrašų, kasos išlaidų orderių kopijų, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių kopijų ir 272 kasa sąskaitos apyvartos žiniaraščio (43-79, 116-122 b. l.) matyti, kad tiek ieškovui, tiek kitiems darbuotojams už laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2015-07-20 buvo apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, P. Ž. ir N. L. parašai ant kasos išlaidų orderių, patvirtinančių, kad darbo užmokestis buvo išmokėtas, yra, o vienintelio S. G., būtent atsakingo už darbo užmokesčio išmokėjimą grynaisiais, nėra, kas atitinka liudytojos ir atsakovo atstovės parodymus, jog ieškovas vengė pasirašyti, kad įmonės kasoje buvo pakankamai piniginių lėšų, kurių užteko darbo užmokesčiui darbuotojams išmokėti, kad nebuvo neatitikimų finansiniuose dokumentuose. Iš minėtų dokumentų taip pat matyti, kad ieškovą atleidžiant iš darbo buvo apskaičiuotos visos reikalingos jam išmokėti sumos – atlyginimas už 2015 m. birželio ir liepos mėnesius, nepanaudotos atostogos. Duomenų, kad minėta suma būtų likusi kasoje, byloje pateikta nėra ir iš pateiktų finansinių dokumentų nesimato, grynuosius pinigus bendrovėje valdė tik ieškovas, tai patvirtina šalių ir liudytojos paaiškinimai, išeidamas iš darbo ieškovas bendrovei neperdavė nieko, tame tarpe, ir likusių grynųjų pinigų, ištuštino kuro korteles ir t.t., todėl darytina išvada, kad su atleidžiamu darbuotoju (S. G.) jo atleidimo dieną buvo visiškai atsiskaityta. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad už ieškovo prašomą priteisti laikotarpį yra sumokėti visi privalomi mokesčiai valstybei, kuriuos privalėjo mokėti ir mokėjo būtent pats ieškovas ir kurie yra apskaičiuojami nuo jam priklausančio darbo užmokesčio, kurį ieškovas neigia gavęs, kas neatitinka byloje esančių dokumentų ir atsakovo atstovės bei liudytojos parodymų. Taip pat pažymėtina, jog ieškovas, prašydamas jį atleisti iš darbo, prašyme nurodė, jog prašo atleisti pačiam prašant (DK 127 str. 1 d.), nenurodė, jog negavo darbo užmokesčio net nuo 2014-10-01, dėl to yra darbdavio kaltė ir dėl to išeina iš darbo bei prašo išmokėti visas su tuo susijusias sumas. Be to, dėl darbo užmokesčio nemokėjimo nei karto jis nesikreipė į vienintelę akcininkę, ji apie tai nieko nežinojo, ieškinys teisme jai buvo staigmena. Tai teismo posėdžio metu patvirtino pats ieškovas, nurodydamas, jog su prašymu išmokėti darbo užmokestį nesikreipė į N. L., nei karto su ja apie tai nekalbėjo, tik prašė buhalterės išmokėti nors sumą – administracinę baudą, jam reikalingą sumokėti valstybei. Tačiau minėtą aplinkybę paneigė teismo posėdžio metu apklausta liudytoja. Nors ieškovas iš darbo buvo atleistas 2015-07-20, tačiau dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo į darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2016-01-13, t. y., beveik po pusės metų. Delsimą prisiteisti neišmokėtą darbo užmokestį ieškovas aiškina tuo, jog jis manė, jog UAB „Driftas ABC“ yra jo įmonė, nes jis atsakovo atstovei N. L. 2014-04-03 pervedė 30000 Lt (100-101 b. l.) įmonės pirkimui, juos gavo pardavęs butą. Jis įmonės nenorėjo registruoti savo vardu, todėl pagal jo ir N. L. žodinį susitarimą ji nupirko už jo pinigus UAB „Driftas ABC“ ir tapo akcininke, o jis tapo direktoriumi, jam priklausė pusė įmonės. Kai sužinojo, kad žodinis susitarimas negalioja, kreipėsi dėl darbo užmokesčio priteisimo, nes iki to laiko manė, jog pusė įmonės yra jo, o iš savo įmonės nenorėjo imti pinigų. Tačiau tai paneigia jau pats ieškovo pateiktas rašytinis dokumentas – 2014-04-03 mokėjimo nurodymas (100 b. l.), kuriame nurodyta, jog ieškovas 30000 Lt perveda N. L., mokėjimo paskirtis „skola“. Ieškovas nurodė, jog ant mokėjimo nurodymų jis visada rašydavo žodį „skola“, tačiau tai mažai įtikinamas paaiškinimas. Priešingai ieškovo teiginiams, tai atitinka atsakovo atstovės N. L. paaiškinimą teismo posėdžio metu, kuriame ji nurodė, jog įmonę įsigijo už pinigus, gautus pardavus savo tėvų žemes. Be to, ieškovas turėjo daug skolų, kurias ji jam padėjo grąžinti, todėl minėtu pavedimu jis jai grąžino skolą. Jis visada jai tvirtino, jog bet kada gali išeiti iš darbo ir palikti įmonę, o atsakyti reikės jai. Kad ieškovas turėjo skolų, patvirtina teismų informacinės sistemos Liteko duomenys. Taip pat iš minėtų duomenų matyti, kad S. G. ne kartą teistas, todėl turėdamas tokią patirtį, jis puikiai suvokė, kad žodinis susitarimas, nėra tas susitarimas, pagal kurį jis laikomas įmonės savininku, jis pripažino, jog suvokė, kad tai žodinis susitarimas, su teisininkais nesitarė. Teismo vertinimu, ieškovas savo iniciatyva nusistatydamas tokią darbo užmokesčio mokėjimo tvarką (grynaisiais - darbo užmokestį, o pavedimu – mokesčius, pasirašoma buhalterijoje po darbo užmokesčio išmokėjimo), pats nustatė darbo apmokėjimo sąlygas, kurios atitiko jo valią, todėl dabar byloje negali tuo remtis įrodinėdamas, kad jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, ir ne tik kitiems darbuotojams, bet ir sau. Ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir su tuo susijusios išmokos, reiškia jo paties netinkamą bendrovės reikalų tvarkymą, be to, minėti teiginiai yra paneigiami atsakovo atstovės ir liudytojos parodymais bei byloje esančiais dokumentais. Bylos duomenys patvirtina, kad savo vadovavimo įmonei laikotarpiu (nuo 2014-04-07 iki 2015-07-20) ieškovas vykdė mokėjimus per banką tretiesiems asmenims, išmokėjo atlyginimus grynaisiais pinigais pagal jo paties nustatytą tvarką darbuotojams, pinigų įmonėje pakako, taigi darytina išvada, kad ieškovui be jokių apribojimų valdant bendrovę ir kontroliuojant atsiskaitymus, nebuvo jokių kliūčių išsimokėti sau atlyginimą. Ieškovas, kaip atleidžiamas darbuotojas, pagal savo pareigas disponavo darbdavio lėšomis, pats buvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat ir atsiskaitymą atleidimo dieną, ir nebuvo objektyvių kliūčių tokį atsiskaitymą atlikti, todėl jo teiginiai, kad jis negavo darbo užmokesčio nuo 2014-10-01, atmestini, kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; kt.). Todėl remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 str.), pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką ieškovui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigai jam nebuvo išmokėti, o atsakovui savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y., kad su ieškovu visiškai atsiskaitė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad visos priklausančios sumos ieškovui buvo išmokėtos, su juo tinkamai buvo atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, jis dėl to tuo metu pretenzijų nereiškė, visos išmokėtos ir gautos sumos atitinka finansinius įmonės dokumentus, į tai, kad lėšų pertekliaus ar trūkumo kasoje fiksuota nebuvo, į tai, kad už tinkamą atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju atsakingas būtent vadovas (pats ieškovas), o jo valia buvo pasirašyti ar nepasirašyti atitinkamus dokumentus, į tai, kad ieškovas neįrodė, jog darbo užmokesčio negavo, ieškovo ieškinys dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo atmestinas, kaip nepagrįstas. Atmetus ieškinį dėl pagrindinio reikalavimo, atmestinas ir ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovui buvo suteikta 100 procentų valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (28 b. l.), todėl žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš ieškovo nepriteistinos, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo interesams byloje atstovavo advokatas, kuris nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 451,00 Eur (2016-09-29 prašymas dėl 371,00 Eur išlaidų ir 2016-10-21 prašymas dėl 80,00 Eur išlaidų) išlaidų, susijusių su konsultavimu, atstovavimu teisme ir procesinių dokumentų (atsiliepimo) ruošimu priteisimo (92-99, 113-115 b. l.), nors prašo priteisti 571,00 Eur. Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Ieškovas neginčija atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pateikė 451,00 Eur sumai bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kad dėl ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu jis patyrė 451,00 Eur bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimo surašymo, konsultavimo, atstovavimo teisme, todėl iš esmės bylą išsprendus atsakovo naudai, iš ieškovo priteistinos 451,00 Eur atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios atitinka suteiktos teisinės pagalbos mastą, taip pat byloje spręstų klausimų faktinį ir teisinį sudėtingumą, rekomendacijų leistinus dydžius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 93 str.; 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui UAB „Driftas ABC“, į. k. 303019457, iš ieškovo S. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 451,00 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt vieno euro, 00 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.