- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-19
- Bylos Nr.
- 2S-400-357/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-02157-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Skolininkas
- A. S., R. V.
- Kreditorius
- „Swedbank“ AB
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja J. Sedalienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02157-2012-2
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 19 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų A. S. ir R. V.- S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3020-394/2012 pagal kreditoriaus „Swedbank“ AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kreditorius „Swedbank“ AB kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas pradėti priverstinį 88 019,20 EUR ir 7 382,39 Lt paskolos, 2471,08 EUR ir 2,01 Lt nesumokėtų palūkanų, 1,92 EUR ir 0,62 Lt delspinigių bei 3,90 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas bei 100 Lt žyminio mokesčio išieškojimą. Nurodė, kad pagal 2006-03-22 kredito sutartį Nr. 06-017448-FA skolininkai A. S. ir R. V.-S. nevykdė prievolės. Skolininkams nevykdant sutarties sąlygų, jie buvo įspėti 2011-10-06, o 2011-11-14 buvo įspėti pakartotinai. Per nustatytą terminą skolininkams nesumokėjus įsiskolinimo, kredito sutartis buvo nutraukta. Negrąžintos skolos dydis 90 496,10 EUR ir 7 385,02 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi (49–51 b. l.) kreditoriaus „Swedbank“AB prašymą tenkino, areštavo A. S. ir R. V.-S. nuosavybės teise priklausantį turtą: 0,1071 ha ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), įspėjo skolininkus ir įkeisto daikto savininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas ir varžytynių. Nurodė, kad kreditorius kredito sutartį prieš terminą nutraukė pagrįstai, nes skolininkai kredito sutarties tinkamai nevykdė - nemokėjo paskolos grąžinimo dalių ir palūkanų, ir tuo padarė esminį sutarties pažeidimą, nes kreditorius iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, t.y. paskolos grąžinimo ir palūkanų už naudojimąsi gauto kredito suma mokėjimo. Toks sutarties nutraukimo pagrindas numatytas ir pačioje sutartyje, ir LR CK 6.217 str. 2 d. 1 p., o kreditoriui nustačius papildomus terminus sutarties sąlygoms įvykdyti, skolininkai susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Kredito sutarties Nr. 06-017448-FA bendrosios dalies 11.2.1. punkte numatytas 15 kalendorinių dienų terminas kreditoriui įspėti skolininką dėl sutarties nutraukimo prieš terminą. Kreditorius išsiuntė net du tokius įspėjimus skolininkams: 2011-10-06, nustatęs terminą padengti susidariusį įsiskolinimą iki 2011-11-10, ir 2011-11-14, nustatęs terminą įsiskolinimui padengti iki 2011-12-19. Teismas nurodė, kad kreditorius kredito sutartį nutraukė laikydamasis įstatyme ir sutartyje numatytos tvarkos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (63–66 b. l.) skolininkai A. S. ir R. V.-S. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-11 nutartį ir kreditoriaus pareiškimą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditorius kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad sutartį nutraukė vadovaudamasis 11.2.1 p. numatytomis aplinkybėmis. Minimas sutarties punktas kaip tik ir numato, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti grąžinti visą negrąžintą kreditą iki sutarties nutraukimo dienos. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad kreditorius sutartį nutraukė vadovaujantis vartotojo teises pažeidžiančia ir negaliojančia sąlyga, o bylą nagrinėjęs teismas pasielgė formaliai ir, neįvertinęs šios sąlygos, patenkino kreditoriaus reikalavimą.
2. Vadovaujantis Kasacinio teismo išaiškinimais, prieš patenkindamas kreditoriaus pareiškimą, teismas privalo patikrinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (įskaitant ir pranešimų apie nutraukimą tinkamumą), ar kredito sutarties pažeidimas iš vartotojo pusės buvo esminis, ar nutraukimas vartotojo atžvilgiu buvo sąžiningas, kaip vartotojas elgėsi per papildomai nustatytą terminą įsiskolinimo padengimui.
3. 2011-11-17 gavęs pranešimą iš kreditoriaus, apeliantas paskambino banko atstovui M. V., kuriam paaiškino, kad jis yra išvykęs į užsienį, turi darbą, todėl atsirado galimybė per keletą mėnesių padengti įsiskolinimą. Banko atstovas paaiškino, kad A. S. turi mokėti realias įmokas ir, jas gavęs, bankas persvarstys sutarties nutraukimo klausimą. 2011-11-18 sumokėjo kreditoriui 450 EUR (kas sudaro 1553,76 Lt) sumą, jokių žymų apie Kredito sutarties nutraukimą nebuvo padaryta. 2012-02-02 ir 2012-03-12 Kreditoriui sumokėjo dar po 1500 Lt.
4. Elektroninėje bankininkystėje pasirodė įrašas, kad sutartis nutraukiama nuo 2012-04-02. Akivaizdu, kad kreditorius sutarties nenutraukė 2011-12-19, o ją nutraukė tik 2012-04-02, apie tai iš anksto nepranešęs. CK 6.38 įpareigoja šalis bendradarbiauti ir kooperuotis bei elgtis sąžiningai, vykdant sutartis. Kredito sutarties sąlyga, numatanti galimybę kreditoriui nutraukti sutartį skolininkui nesumokėjus eilinės kredito grąžinimo įmokos, teismų praktikoje pripažįstama nesąžininga ir sukelianti kreditoriui pranašumą prieš skolininką bei pastatanti jį į nelygiavertę padėtį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą (75–76 b. l.) „Swedbank“ AB prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad nuo 2011 kovo mėn. skolininkai pradėjo sistemingai pažeidinėti kredito sutartį, t.y. nemokėti kredito dalių ir palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Skolininkams nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2011-10-06 pateikė raštą kuriame pareikalavo iki 2011-11-10 sumokėti susidariusi įsiskolinimą arba pas pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, neįvykdžius sutartiniu įsipareigojimu, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Skolininkai neįvykdė pretenzijoje nurodytų reikalavimų, todėl bankas 2011-11-14 (t.y. praėjus mėnesiui) pateikė skolininkams kitą raštą, kuriame dar kartą pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą, ir įspėjo, kad kredito sutartis 2011-12-19 bus laikoma nutraukta. Skolininkams neįvykdžius nurodytų reikalavimų, kredito sutartis buvo nutraukta. Bankas po sutarties nutraukimo dar laukė, kad skolininkai padengs susidariusį įsiskolinimą arba pasiūlys skolos padengimo būdus daugiau kaip tris mėnesius ir dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2012-04-02. Skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų (137 dienos), t. y. skolininkai beveik penkis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis, palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga. Hipotekos teisėjas, nagrinėjantis pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo, kai kredito gavėjai yra fiziniai asmenys, privalo ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir atlikti jų sąlygų sąžiningumo kontrolę. Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Atlikdamas kreditoriaus pareiškime nurodytų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių ir pateiktų dokumentų tyrimą hipotekos teisėjas nusprendžia dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 str., CPK 558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas - patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009, 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr, 3K-3-433/2010, 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad kreditorius sutartį nutraukė vadovaujantis vartotojo teises pažeidžiančia ir negaliojančia sąlyga, o bylą nagrinėjęs teismas pasielgė formaliai ir, neįvertinęs šios sąlygos, patenkino kreditoriaus reikalavimą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininkas A. S. su pareiškėju „Swedbank“ AB 2006-03-22 sudarė kredito sutartį Nr. 06-017448-FA. 2009-03-24 ir 2009-07-03 susitarimais dėl kredito sutarties pakeitimo buvo atidėtas 8100,96 Lt palūkanų mokėjimas ir į prievolę kaip solidari skolininkė buvo įtraukta R. V.-S. (15–38 b. l.). Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, įkeičiant skolininkams nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus: 0,1071 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini) (30–38 b. l.). Suteikto kredito paskirtis – gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimui ir statybos užbaigimui (5, 16 b. l.). Taigi iš šios kredito sutarties nuostatų matyti, kad tarp skolininkų A. S., R. V.-S. ir pareiškėjo „Swedbank“ AB 2006-03-22 sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju hipotekos teisėja turėjo pareigą atlikti šios sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012-04-11 nutartyje nurodė, kad atliko kredito sutarties nutraukimo įvertinimą ir pripažino, jog kreditorius „Swedbank“ AB formaliai netaikė kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkto, numatančio vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą, skolininkui padarius bent vieną esminį sutarties pažeidimą, numatytą 11.2.1.1- 11.2.1.7 punktuose, o pertvarkė paskolos sąlygas ir 2011-10-06 ir 2011-11-14 įspėjo skolininkus apie įsipareigojimų vykdymą. Todėl teismas laikė, kad kreditorius šiuo atveju kredito sutartį prieš terminą nutraukė pagrįstai.
Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punkte nurodyta, kad, bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių, nurodytų sutarties 11.2.1.1. - 11.2.1.7. punktuose. Nors kredito sutarties sąlygos buvo keičiamos susitarimais prie sutarties, tačiau minėtos sutarties 11.2.1. punktas liko nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiais teismas yra nurodęs, kad sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl šios sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Pripažinus sutarties sąlygas nesąžiningomis ir todėl negaliojančiomis, taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą (LAT civilinė byla Nr. 3K-7-272/2011). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad tuo atveju, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad įstatyme nustatyta, jog tuo atveju, kai termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius “Swedbank” AB 2010-10-06 rašte dėl skolos sumokėjimo nurodė, kad nustato terminą iki 2011-11-10 dienos 1800,89 EUR ir 242,28 Lt skolos sumokėjimui (40 b. l.). 2011-11-14 rašte dėl sutarties nutraukimo pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012-12-19 nutraukia kreditavimo sutartį ir skiria 10 dienų terminą sumokėti visą skolą (42 b. l.). Minėtame rašte nurodyta, kad skolininkų pradelsta skola bankui yra 2311,59 EUR ir 311,84 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad kreditorius laikėsi įstatymų nustatytos tvarkos, papildomai nustatė terminą skolos sumokėjimui (LR CK 6.209 str.), tačiau vertina, kad pradelsta įsiskolinimo suma 2311,59 EUR (atitinkamai apie 8000 Lt) ir 311,84 Lt, sudaro nedidelę sutartinių prievolių dalį, lyginant su pradine 321 482,89 Lt paskolos suma (LR CK 6.209 str. 4 d.) (37 b. l.). Iš teismui pateiktų kredito panaudojimo ataskaitų matyti, kad tiek kredito sumą, tiek palūkanas, skolininkai vėlavo mokėti tik nežymiai ir pradelstos sumos buvo nedidelės (78–83 b. l.). Pradelstų kreditų ataskaitoje matyti, kad yra pradelsta mokėti 601,10 EUR kredito, 1595,04 EUR palūkanų, 32,31 EUR delspinigių ir 311,84 Lt (77 b. l.).
Byloje nustatyta, kad gavęs kreditoriaus raštą dėl sutarties nutraukimo, skolininkas A. S. kreipėsi į kreditorių nurodydamas, kad dirba užsienyje, todėl turi galimybę sumokėti įsiskolinimą. Sekančią dieną 2011-11-18 A. S. kreditoriui sumokėjo 450 EUR (1553,76 Lt), o 2012-02-02 ir 2012-03-12 sumokėjo dar po 1500 Lt. Pažymėtina, kad kreditorius kredito sutartį nutraukė 2011-12-19, tačiau į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2012-04-06 ir byloje nėra duomenų, ar po šio termino skolininkai yra sumokėję dalį ir sumažinę pradelstą įsiskolinimą. Kreditorius „Swedbank“ AB nepateikė duomenų apie pradelsto įsiskolinimo dydį kreditoriaus kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo dieną.
LR CK 6. 209 straipsnio 2 dalis numato, jeigu per papildomą terminą sutartis yra neįvykdoma, tai nukentėjusioji šalis (kreditorius) gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Konstatavus, kad skolininkų pradelsta įsiskolinimo suma palyginti su visa paskolos suma yra nedidelė, pripažintina, jog kreditorius galėtų pasinaudoti kitais alternatyviais savo teisių gynimo būdais, nukreipiant išieškojimą į skolininkų darbo užmokestį ar kitą mažesnės vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Taip būtų apsaugoti tiek kreditoriaus, tiek ir skolininkų teisėti interesai ir lūkesčiai.
Nagrinėjant bylą iš naujo, teismui reikėtų įvertinti kreditoriaus galimybes pasinaudoti alternatyviais teisių gynimo būdais, šalis įpareigojant pateikti minėtus įrodymus, taip pat įvertinti iš darbo santykių gaunamas skolininkų pajamas, visą turtinę padėtį ir skolininkų elgesį (pastangas mažinti įsiskolinimą) vykdant įsipareigojimus per ginčo nagrinėjimo laikotarpį. Byloje šių duomenų nėra, neatskleista esmė, ir pagal turimus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl bylą grąžina pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.