- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- A-531-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02567-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- M. K. R. G.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. R. G. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. K. R. G. (toliau – ir pareiškėja) teismui padavė skundą (b. l. 1–2), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises M. K. R. G. į pastatą, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), pastato plotas – 64,37 kv. m, pastato paskirtis – pagalbinio ūkio (toliau – ir Pastatas), išmokant kompensaciją pinigais.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas Sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patenkinti pareiškėjos 2014 m. kovo 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į Pastatą išmokant kompensaciją pinigais (toliau – ir Prašymas) teigdamas, jog nuosavybės teisių į pastatus, kurių adresas: (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai klausimas išspręstas. Prašymas buvo grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 30-1420 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 30-1756, kuriais pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, kurių adresas: (duomenys neskelbtini), pastatų unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymėjo, kad minėtais įsakymais jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į Pastatą, esantį tuo pačiu adresu, apie kurį duomenys buvo pateikti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2000 m. liepos 11 d. išduotoje pažymoje Nr. 10/62471 bei Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Nuosavybės teisių atkūrimo tarnybos 2000 m. gegužės 25 d. patvirtintame plano nuoraše. Pateikiant Prašymą atsakovui kartu su juo buvo pateikti ir reikiami dokumentai bei Pastato fotonuotrauka. Pareiškėja nurodė, kad, jos duomenimis, Prašymo padavimo dieną Pastatas nebuvo išlikęs, todėl teisę atkurti nuosavybės teises į Pastatą pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558, su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, numatančia, jog nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija Prašyme išdėstytų aplinkybių ir fakto, jog Pastatas po 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs. Pareiškėja įvykdė visas Įstatyme numatytas sąlygas, kurioms esant galima spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, t. y. pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus bei pilietybę patvirtinantį dokumentą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą klausimas atsakovo nebuvo nagrinėjamas ir joks sprendimas nėra priimtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 16–19) prašė bylą nutraukti, o nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog atsakovas vilkina nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą klausimo nagrinėjimą. Nuosavybės teisių į visus pastatus, kurių adresas: (duomenys neskelbtini), atkūrimo M. K. R. G. klausimas yra išspręstas pareiškėjos atstovų 1998 m. sausio 19 d., 1999 m. rugsėjo 10 d. ir 2000 m. birželio 1 d. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu priimtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ ir šiuo metu galiojančiu bei jau įvykdytu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 30-1420 „Dėl nuosavybės teisių M. K. R. G. atkūrimo būdo“, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo svarstyti nuosavybės teisių į Pastatą atkūrimo klausimo. Minėtais įsakymais išsprendus visus nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimus, jokios teisinės pasekmės Sprendimo, kuris yra tik informacinio pobūdžio pranešimas, pagrindu pareiškėjai atsirasti negali ir juo nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko, todėl šiuo atveju yra pagrindas nutraukti bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog po 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pastato neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog įgaliotas pareiškėjos M. K. R. G. atstovas 2014 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), pastato plotas – 64,37 kv. m, pastato paskirtis – pagalbinio ūkio, išmokant kompensaciją pinigais. Išnagrinėjusi pareiškėjos Prašymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 4 d. raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) atsisakė jį patenkinti. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. R. G. ir Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos skundus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ panaikinimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. birželio 14 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1420 „Dėl nuosavybės teisių M. K. R. G. atkūrimo būdo“, todėl šiuo metu nuosavybės teisių į pastatus, kurių adresas: (duomenys neskelbtini), atkūrimo M. K. R. G. klausimas yra išspręstas ir atsakovas neturi teisinio pagrindo svarstyti nuosavybės teisių į pastatą, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), pastato plotas – 64,37 kv. m, pastato paskirtis – pagalbinio ūkio, atkūrimo klausimo. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 101 punktu. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog, siekdama atkurti nuosavybės teises į Pastatą, ji įvykdė visas Įstatyme numatytas sąlygas, kurioms esant galima spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, tačiau atsakovas neapgrįstai atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. K. ir R. J. K. iki nacionalizacijos valdytą turtą, per savo įgaliotus atstovus atsakovui 1997 m. gruodžio 23 d., 1999 m. rugsėjo 10 d., 2000 m. birželio 1 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų valdytą turtą – pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. priėmė įsakymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ Nr. 30-1756, kurio 1.1 ir 1.2 punktais pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 2.1– 2.2 punktais nustatė, kad nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atkuriamos valstybei išperkant šį nekilnojamąjį turtą ir kompensuojant už jį vienu iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 punkte numatytų būdų, kurį po šio įsakymo pasirašymo pasirinks pareiškėja ir kuris bus nurodytas kitame Administracijos direktoriaus įsakyme, o nuosavybės teises į pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atkūrė natūra; 3 punktu perdavė pareiškėjai pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 4 punktu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentą per vieną mėnesį nuo šio įsakymo pasirašymo dienos įtraukti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), išskyrus pastatą, nurodytą šio įsakymo 1.2 punkte ((duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdomą patikėjimo teise; 5 punktu atsisakė atkurti pilietės M. K. R. G. nuosavybės teises į pastatą, 2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); 6.1–6.2 punktais nustatė, kad šis įsakymas surašomas dviem egzemplioriais ir yra pagrindas pilietei M. K. R. G. įstatymų nustatyta tvarka valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale įregistruoti nuosavybės teises į šio įsakymo 1.2 punkte nurodytą pastatą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-41-171/2011 pagal pareiškėjų Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos ir M. K. R. G. skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Lietuvos politinių kalinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2011 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 2.2, 3 bei 4 punkto dalį, kurioje numatyta, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą ir šios bylos dalį grąžino atsakovui įpareigojant priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. K. R. G. būdo, likusią pareiškėjos Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos skundo dalį atmetė, pareiškėjos M. K. R. G. skundą taip pat atmetė. M. K. R. G., Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijai, Lietuvos politinių kalinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui dėl minėto teismo sprendimo pateikus apeliacinius skundus, LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis, numatanti, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą, bei kuria atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos skundo dalis dėl įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, ir šioje dalyje pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos skundą tenkino bei panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30- 1756 4 ir 6.2 punktus, o likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.”, LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3313/2011 ir į M. K. R. G. įgalioto asmens 2012 m. lapkričio 27 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 1 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. VZ-042(2013/03), 2013 m. birželio 14 d. priėmė įsakymą „Dėl nuosavybės teisių M. K. R. G. atkūrimo būdo“ Nr. 30-1420, kurio 1.1 punktu nustatė, kad nuosavybės teisės į pastatą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini) (2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini)), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), bei pastatą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini) (2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini)), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atkuriamos valstybei išperkant šį nekilnojamąjį turtą ir kompensuojant už jį pinigais, o 1.2 punktu nustatė, kad išperkamo nekilnojamojo turto, nurodyto įsakymo 1.1 punkte, rinkos vertė yra 4 201 000 Lt. Minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra nenuginčytas, galiojantis ir įvykdytas. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad Prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių į visus pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), atkūrimo M. K. R. G. klausimas jau buvo išspręstas. Be to, pateikdama Prašymą pareiškėja neįrodė turinti teisę Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu atkurti nuosavybės teises į Pastatą. Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į Pastatą Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, todėl ji turi įrodyti esant Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, t. y. aplinkybę, kad Pastatas buvo išlikęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir aplinkybę, jog po 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pastato neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Pastatas 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, o Prašymo pateikimo metu jis nebuvo išlikęs. Pažymėta, kad pareiškėjos kartu su Prašymu pateikti dokumentai – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2000 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 10/62471, Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Nuosavybės teisių atkūrimo tarnybos 2000 m. gegužės 25 d. patvirtintas plano nuorašas ir Pastato fotonuotrauka – nepatvirtina aplinkybės, kad po 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pastato neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuota, kad atsakovas skundžiamu raštu teisėtai ir pagrįstai nurodė neturintis teisinio pagrindo svarstyti pareiškėjos nuosavybės teisių į pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), pastato plotas – 64,37 kv. m, pastato paskirtis – pagalbinio ūkio, atkūrimo klausimo, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į Pastatą, išmokant kompensaciją pinigais, yra išvestinis reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) atžvilgiu. Atsisakius patenkinti pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, išvestinis reikalavimas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 52–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neginčija nei vienos faktinės aplinkybės, išdėstytos Prašyme, ir ypač fakto, kad Pastatas po 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs. Dar daugiau, pareiškėja įvykdė visas sąlygas, nurodytas Įstatyme, kurioms esant galima spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, t. y. pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus bei pilietybę patvirtinantį dokumentą. Nepaisant to, klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą niekada nebuvo nagrinėjamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje ir joks sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo niekada nebuvo priimtas.
2. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, jog Prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių į visus pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai klausimas buvo išspręstas, kadangi administracinėje byloje nėra nei vienos faktinės aplinkybės, patvirtinančios tokį teismo teiginį. Taip pat nesutinka su teismo nuomone, kad, siekiant atkurti nuosavybės teises į Pastatą, buvo būtina pateikti įrodymus, jog Pastato po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Visų pirma, atsakovas, pateikdamas raštą, nereikalavo tokius dokumentus pateikti. Antra, teismo posėdžio, vykusio 2015 m. kovo 31 d., metu atsakovo atstovė taip pat neprašė atmesti skundą šiuo pagrindu. Tikėtina, kad taip yra dėl to, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija disponuoja tokiais dokumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog nuosavybės teisių į pastatus, kurių adresas: (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai klausimas jau yra išspręstas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo svarstyti nuosavybės teisių į Pastatą atkūrimo klausimo. ABTĮ 92 straipsnis numato, kad panaikinus skundžiamą aktą konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 30-1756 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 30-1420 išsprendus visus nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimus, jokios teisinės pasekmės skundžiamo rašto pagrindu pareiškėjai atsirasti negali ir skundžiamu raštu nėra pažeidžiamos jokios jos teisės ar teisėti interesai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą, skunde turi būti nurodyta aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą ir tai patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas įvertino ir ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, o pareiškėjos nurodomi motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Skundžiamame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo svarstyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, pagal pareiškėjos (apeliantės) 2014 m. kovo 18 d. prašymą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ir – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 17 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi 2014 m. balandžio 4 d.; ši redakcija bus nurodoma ir kitose šio Vyriausiojo administracinio teismo baigiamojo akto vietose) buvo numatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija.
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, o apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 101 punkte buvo išdėstyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (šios Tvarkos 1 priedas) priima savivaldybės administracijos direktorius arba valstybės institucija, kuri šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise.
Tvarkos 111 punkte taip pat buvo nurodyta, jog šios Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikydamosi atitinkamų terminų. Be to, šios Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu (registruotu laišku) praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką (Tvarkos 112 p.). Toliau, pagal Tvarkos 113 punktą, šios Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios Tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Paminėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad piliečiui pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus savivaldybės administracijos direktorius, paprastai, laikantis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytos tvarkos bei terminų, turi išnagrinėti pateiktą kiekvieną konkretų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dėl to priimti sprendimą: atkurti nuosavybės teises ar atsisakyti atkurti nuosavybės teises, tai pagrįstai bei aiškiai motyvuojant. Jeigu byloje nustatoma, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, esant pateiktam konkrečiam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nuosavybės teisių atkūrimo objektą, nėra spręstas iš esmės priimant sprendimą, yra pagrindas konstatuoti, jog buvo nesilaikyta Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje apibrėžto teisinio reguliavimo, kas turi lemti įpareigojimą institucijos, turinčios teisę ir pareigą nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo prašymą, pareigą tokį prašymą išnagrinėti iš esmės, laikantis nustatytos tvarkos bei terminų. Esant sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (net ir neigiamam) tampa akivaizdu, dėl kokio nuosavybės teisių atkūrimo objekto pasisakoma ir dėl kokių konkrečių priežasčių, galbūt, atsisakoma atkurti nuosavybės teises. Toks apibrėžtumas yra teisiškai reikšmingas, nes suinteresuotiems asmenims suteikiama galimybė sužinoti atsisakymo atkurti nuosavybės teises priežastis bei, galbūt, pasinaudoti teismine gynyba, o tada ir teismui nebekyla teisinių dvejonių, kokia apimtimi turi būti atliktas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba atsisakymo atkurti nuosavybės teises patikrinimas. Esant pateiktam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nuosavybės teisių atkūrimo objektą motyvuoto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo) nepriėmimas sukelia neaiškumą tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek dėl taikytino teisinio reguliavimo, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tikrai negali pasitarnauti objektyvaus bei teisingo teismo sprendimo priėmimui.
Tikrinamoje administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja (apeliantė) Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2014 m. kovo 18 d. surašytą prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (b. l. 3). Į šį prašymą atsakyta 2014 m. balandžio 4 d. raštu, kuriuo iš principo atsisakyta svarstyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą (b. l. 4-5). O toks atsakymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuderinamas su pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu bei pateiktu jo aiškinimu, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies. Priimtinas naujas sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina iš naujo, laikantis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo ir Tvarkoje nustatytų reikalavimų, išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. kovo 18 d. surašytą ir 2014 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje registruotą prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir priimti teisės aktais nustatytą sprendimą.
Antrasis skundo reikalavimas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, t. y., kol Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepasisakys iš esmės dėl pateikto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali būti svarstomas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
M. K. R. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. A104-1409/14(2.13.1.3-TD6) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti M. K. R. G. 2014 m. kovo 18 d. prašymą “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu priimti sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.