- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- A-520-808-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00092-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. ir atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. balandžio 20 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Panevėžio VGTPT) 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-059N (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 9 999 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu suteikė antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, tačiau antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtam advokatui A. M. pranešus, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas šioje baudžiamojoje byloje neperspektyvus, Tarnyba Sprendimu nutraukė jos teikimą. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pozicija, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neperspektyvus, suvaržo jo teises į gynybą, užkerta jam kelią gauti baudžiamosios bylos dokumentų kopijas, inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei apriboja galimybes kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) pateikiant peticiją. Pareiškėjo nuomone, tokiais neteisėtais Tarnybos veiksmais menkinamas jo pasitikėjimas Lietuvos valstybe, todėl jam padaryta 9 999 Lt neturtinė žala, kurią prašė priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime pažymėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01491 pagrindu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje Nr. 1-92-184/2009 (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 41-1-711-07). Pareiškėjas, gavęs neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria buvo atmestas jo kasacinis skundas, dar pageidavo inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei peticija kreiptis į EŽTT. Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas A. M., išsamiai susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, kad nėra pagrindų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, taip pat nėra pagrindo peticija kreiptis į EŽTT, nes, jo nuomone, jokių duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu būtų pažeistos žmogaus teisės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) bei jos papildomuose protokoluose, nėra. Priimant ginčijamą sprendimą, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, VGTPĮ) 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis advokatą, teikiantį antrinę teisinę pagalbą, paaiškėjus aplinkybėms, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, nedelsiant apie tai pranešti Tarnybai, kuri ir priima atitinkamus sprendimus. Nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamu sprendimu jam buvo padaryta neturtinė žala. Akcentavo, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukė vadovaudamasi VGTPĮ nuostatomis bei efektyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principais.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP3-059N nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui G. K. pagal 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP 1-01491 ir priteisė G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, padarė išvadą, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priima Tarnyba (VGTPĮ 23 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėjo, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 367 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, jog pakartotinis kasacinis procesas yra negalimas, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad nėra teisinių prielaidų antrinei teisinei pagalbai teikti, kiek tai susiję su baudžiamosios bylos nagrinėjimu kasacine tvarka.
Teismas, remdamasis BPK IX dalies XXXIII skyriumi „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“ ir XXXIV skyriumi „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo abiem įvardytais pagrindais, prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kuri išnagrinėta kasacine tvarka, taigi baigtoje byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą teisminę praktiką yra konstatavęs, kad teisinių prielaidų teikti antrinę teisinę pagalbą įvardytais pagrindais dėl proceso atnaujinimo baudžiamojoje byloje, kurioje nuosprendis įsiteisėjo, nėra. Todėl pagrįstai ginčijamu Tarnybos sprendimu konstatuota, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas ta apimtimi, kuria pareiškėjas baudžiamojoje byloje Nr. 1-92-184-2009 siekia šios bylos atnaujinimo, atstovavimas yra neperspektyvus. Teigė, jog Tarnyba ir antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas pagrįstai konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama dėl baudžiamosios bylos neperspektyvumo, atsižvelgiant į tai, kad joje nei pakartotinė kasacija, nei bylos nagrinėjimo atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ar aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo negalimi.
Teismas, remdamasis Konvencijos 34 ir 35 straipsniais, konstatavo, kad advokatas, spręsdamas kreipimosi į EŽTT perspektyvumo klausimą, turėjo vertinti tik dviejų veiksmų – peticijos parengimo ir pateikimo, perspektyvumą, t. y. ar pareiškėjas atitinka priimtinumo sąlygas. Remdamasis bylos duomenimis konstatavo, jog matyti, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. teikdamas Tarnybai prašymą atitiko minėtų Konvencijos straipsnių sąlygas sprendžiant peticijos priimtinumo klausimus, nes buvo panaudotos visos valstybės nacionalinės teisinės gynybos priemonės ir nebuvo praėję 6 mėnesiai nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarties priėmimo (terminas suėjo tik 2011 m. gegužės 7 d.). Tačiau analizuojant išvadoje pateiktus advokato argumentus matyti, kad advokatas, konstatuodamas, jog nenustatyta, kad būtų pažeistos pareiškėjo Konvencijoje numatytos žmogaus teisės ar pagrindinės laisvės, peržengė jam priskirtos kompetencijos ribas, nes kreipimosi peticija perspektyvumas šioje proceso stadijoje negalėjo būti svarstomas, peticijos perspektyvumo klausimas nėra priskiriamas advokato kompetencijai.
Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pareiškimo formuliarą EŽTT pateikė 2011 m. kovo 20 d., formuliarui buvo suteikta žyma Nr. 28077/11, t. y. dar nesant priimtam sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Vėliau 2011 m. birželio 5 d. pateikė naują pareiškimo formuliarą. Taigi pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis į EŽTT su individualia peticija, tačiau, kaip nurodė teisminio nagrinėjimo metu, neturi galimybės pateikti reikalaujamų dokumentų, būtent nutarčių, susijusių su kardomosios priemonės suėmimo paskyrimu, kopijų, kadangi atlieka laisvės atėmimo bausmę (izoliuotas) ir pats susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga neturi galimybės, o advokatas teisinės pagalbos šiuo aspektu nesuteikė. Tokiu būdu jis negali visiškai realizuoti savo teisės kreiptis su peticija į EŽTT. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo ir EŽTT susirašinėjimo matyti, jog dar iki ginčijamo sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą priėmimo pareiškėjas yra kreipęsis į EŽTT ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išspręstas pareiškėjo pateiktos peticijos priimtinumo klausimas dėl jos trūkumų, todėl nebuvo išnykusios teisinės prielaidos pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis peticija į EŽTT ir dokumentų, reikalingų peticijos priimtinumo klausimui išspręsti, pateikimu. Todėl įvertinęs visetą aptartų aplinkybių teismas konstatavo, kad 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2.)-SP3-059N dalis, kuria pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas nutrauktas, kiek tai susiję su jo prašymu parengti peticiją EŽTT, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad advokato A. M. rengtų procesinių dokumentų byloje nėra, procesiniai dokumentai – kasacinis skundas, įvairūs pareiškimai, prašymai, rašyti paties G. K. ranka, jo paties pasirašyti, taip pat tai, kad advokatas A. M. nurodė, jog susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga priėjo prie išvados, kad kasaciniam skundui paduoti pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, nėra, be to, buvo suėję kasacinio skundo padavimo terminai, dėl to jis rengėsi Panevėžio VGTPT pateikti išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumo, tačiau iš karto to nepadarė dėl didelio užimtumo, konstatavo, kad jokie procesiniai dokumentai pareiškėjui nebuvo rengiami, jo gynyba ir atstovavimas baudžiamojoje byloje iš esmės nebuvo vykdomi. Todėl teismas konstatavo Panevėžio VGTPT netinkamą veikimą, teikiant pareiškėjui G. K. antrinę teisinę pagalbą, ir darė išvadą, kad dėl šių priežasčių pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti jam reikalingą antrinę teisinę pagalbą, įgyvendinant teisę paduoti kasacinį skundą, taip apginti jo galbūt pažeistus interesus.
Teismas pabrėžė, kad nors teismas ir pripažino, jog Tarnyba turėjo teisę nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu dėl pakartotinės kasacijos negalimumo bei baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų nebuvimo, tačiau pačios antrinės teisinės pagalbos teikimo aplinkybės yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad antrinė teisinė pagalba nebuvo teikiama tinkamai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, kad Sprendime nurodytos aplinkybės, kurioms esant pats pareiškėjas, nors esant paskirtam antrinę teisinę pagalbą teikti advokatui, turėjo parengti procesinius dokumentus dėl kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir kasacinį skundą bei pateikti peticiją EŽTT, sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, įvertinęs tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta kasacine tvarka ir tuo buvo užtikrintos teisės aktų nuostatos, garantuojančios asmeniui teisę į žemenės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą bent vieno aukštesnės instancijos teismo, taip pat baudžiamoji byla buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pagal prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, nusprendė, kad 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama moralinė satisfakcija.
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo padidinti jam priteistos neturtinės žalos sumą.
Teigia, kad Panevėžio VGTPT pažeidė VGTPĮ 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 10 straipsnio 2 dalį, 2 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalis bei 3 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad advokatas A. M. sprendimą, jog nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, priėmė neskaitęs pareiškėjo kasacinio skundo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo kasacinį skundą, įvertino tik jame nurodytus argumentus, kurie, negavus reikiamos teisinės pagalbos, nebuvo surašyti pakankamai išsamiai. Nurodo, kad 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Panevėžio VGTPT prašydamas pakeisti advokatą, taip pat padėti surašyti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir padėti kreipiantis į EŽTT. Teigia, kad Panevėžio VGTPT nesiaiškino, kokios yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjas prašė atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje, nepadėjo jų tinkamai suformuluoti. Nurodo, kad dėl šių Panevėžio VGTPT veiksmų patyrė laiko, energijos, protines, emocines ir materialias sąnaudas, nepatogumus, išgyvenimus, stresą, emocinius ir psichinius sukrėtimus, didėjo jo nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, todėl prašo atlyginti patirtą žalą priteisiant didesnę nei 300 Lt sumą.
Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo dalį dėl 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-059N panaikinimo, kuriuo Tarnyba įpareigota tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasi VGTPĮ 11 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nurodo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu nustatoma, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti, įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Panevėžio VGTPT sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo dalimi, kad pareiškėjo interesams atstovaujantis advokatas, spręsdamas klausimą dėl atstovavimo EŽTT perspektyvumo, turėjo vertinti tik dviejų veiksmų – peticijos parengimo ir pateikimo – perspektyvumą, t. y. advokatas turėjo vertinti peticijos priimtinumo sąlygas, ar rengiama peticija atitinka Konvencijos 35 straipsnyje numatytas peticijos priimtinumo sąlygas. Tačiau pabrėžia, kad kreipiantis į minėtą teismą yra privalu nurodyti Konvencijos pažeidimą, jį pagrįsti (Konvencijos 34 straipsnis). G. K. nei Tarnybos, nei advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, neinformavo, kokios Konvencijoje įtvirtintos teisės, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-92-184-2009, buvo pažeistos. Advokatas A. M. 2011 m. vasario 17 d. raštu Nr. 187 kreipėsi į G. K., siekdamas išsiaiškinti apie Konvencijos nuostatų pažeidimą. Tačiau jis apie galimą Konvencijos nuostatų pažeidimą advokato nei raštu, nei žodžiu neinformavo. Apie tai, kad pareiškėjas G. K. yra 2011 m. kovo 20 d. pateikęs pareiškimo formuliarą EŽTT, Tarnyba ir advokatas A. M. sužinojo susipažindami su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimu, o tai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas G. K. atsisakė bendradarbiauti su Tarnyba ir antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu. Pažymi, jog VGTPĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja, kad asmuo, kuriam teikiama teisinė pagalba, turi aktyviai dalyvauti šiame procese ir bendradarbiauti su tais asmenimis, kurie jam tokią pagalbą teikia, kad būtų realizuotas VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principas. Tarnybos nuomone, advokatas A. M. savo iniciatyva neturėjo teisinių pagrindų suformuoti galimai pažeistų G. K. teisių gynimo pozicijos ir paruošti peticiją EŽTT. Nesant pareiškėjo G. K. nurodytų pažeidimų, o advokatui nežinant, kokios teisės galbūt buvo pažeistos nagrinėjant baudžiamosios bylos medžiagą, advokatas pateikė Tarnybai pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo.
Teigia, kad pareiškėjo pageidaujamas baudžiamosios bylos atskirų dokumentų kopijų gavimas nėra tiesioginė antrinė teisinė pagalba. Advokatas, paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą, susipažįsta su reikalinga baudžiamosios bylos medžiaga tiek, kiek jam reikia. Kadangi pareiškėjas pats savarankiškai pasinaudojo teise kreiptis į EŽTT su individualia peticija, nei Tarnyba, nei advokatas nėra įpareigoti daryti dokumentų kopijas ir perduoti jas atstovaujamam asmeniui.
Tarnyba nesutinka su sprendimo dalimi, panaikinančia Tarnybos 2011 m. balandžio 11d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-059N. Tarnybos nuomone, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Teigia, kad pareiškėjas, pats savarankiškai pateikdamas individualią peticiją, pasinaudojo teise kreiptis į EŽTT su individualia peticija, todėl darytina išvada, jog teisinė pagalba ta apimtimi, kuri buvo suteikta 2010 m. gruodžio 27 d. prašymu – parengti ir pateikti peticiją EŽTT – jam jau yra suteikta, todėl, panaikinus ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo Tarnybą įpareigoti spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos tęsimo.
Tarnyba taip pat nesutinka su aplinkybe, kad ji turi kompensuoti 300 Lt pareiškėjo G. K. neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra atkreipęs dėmesį bei administracinių teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Nagrinėjamu atveju įvertinus administracinio akto, iš kurio pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.
Atsiliepimas
Pareiškėjas G. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.
Teigia, kad Panevėžio VGTPT netinkamai kontroliavo teisinės pagalbos teikimą, nereagavo į pareiškėjo prašymą pakeisti advokatą. Nurodo, kad advokatas A. M. nebendradarbiavo, nesidomėjo pareiškėjo byla, jo padėtimi, nebuvo aktyvus. Teigia, kad Panevėžio VGTPT turėjo pareiškėjui nurodyti, kokiu būdu jis turėtų bendradarbiauti. Be to, nurodo, kad 2011 m. kovo 5 d. raštu patarė advokatui dėl bylos atnaujinimo ir kreipimosi į EŽTT, 2011 m. vasario 19 d. ir 2011 m. kovo 5 d. išsiuntė laiškus ir dokumentus advokatui. Pabrėžia, kad EŽTT formuliaro užpildymas yra tik pradinė kreipimosi stadija. Nurodo, kad teisinės pagalbos teikimas jam buvo nutrauktas vienašališkai. Teigia, kad pats neturi galimybės pateikti dokumentų, kurių prašo EŽTT. Nurodo, kad Panevėžio VGTPT, priimdama sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, neinformavo pareiškėjo, kad jis nepateikė trūkstamų dokumentų, nesikreipė į jį, prašydama paaiškinti, kodėl jis atsisako bendradarbiauti.
Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.
Atsakovas, remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad šioje byloje teisės pažeidimo konstatavimas turėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 2 dalies prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo G. K. ir atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliaciniai skundai atmestini.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-059N, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui G. K., teisėtumas ir pagrįstumas, neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 9 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, parengiant prašymą kasacinio skundo padavimo terminui atnaujinti, kasacinio skundo trūkumams ištaisyti, 12 000 Lt sugrąžinti bei prašymui atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių parengti. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (1.2.)-SP1-01491 nusprendė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, parengiant baudžiamojoje byloje procesinius dokumentus, ginant jo interesus visų instancijų teismuose, teikti antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą A. M.. Baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, procesas, baigtas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2010 m. gruodžio 7 d. priėmus nutartį, kuria pareiškėjo kasacinis skundas buvo atmestas. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą prašydamas teikti antrinę teisinę pagalbą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei dėl EŽTT procesų inicijavimo. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas Tarnybos sprendimas, kuriuo būtų išspręstas šis pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, todėl buvo padaryta išvada, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo tęsiamas įvertinus ir pareiškėjo 2010 m. gruodžio 27 d. prašyme išdėstytas aplinkybes. Tarnyba, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei atsižvelgdama į advokato A. M. 2011 m. kovo 18 d. pateiktą Išvadą, 2011 m. balandžio 11 d. priėmė sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui tuo pagrindu, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neperspektyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kurių pagrindu buvo prašoma panaikinti Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą, Tarnybos atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.2.)-SP3-059N dalyje, kuria pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas nutrauktas, ir apimtimi, susijusia su jo prašymu parengti peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka Tarnyba ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Tarnyba įpareigota tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą EŽTT. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, tinkamai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, kad pareiškėjas nei Tarnybai, nei advokatui nepranešė apie Konvencijos nuostatų pažeidimą, apie tai, kad 2011 m. kovo 20 d. yra pateikęs pareiškimo formuliarą EŽTT. Tarnyba teigia, kad pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti su Tarnyba ir advokatu, teikiančiu jam antrinę teisinę pagalbą, nors tai privalėjo daryti pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, advokatas savo iniciatyva neturėjo teisinių pagrindų suformuoti galbūt pažeistų pareiškėjo teisių gynimo poziciją ir paruošti peticiją į EŽTT. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pareiškėjas savarankiškai pateikė peticiją, pasinaudojo teise kreiptis į EŽTT, Tarnyba bei advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, nėra įpareigoti daryti dokumentų kopijas, todėl nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais šių Tarnybos apeliacinio skundo argumentų, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2.)-SP3-059N teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir darydamas Tarnybos ginčijamą išvadą, tinkamai įvertino įrodymus, nustatė bylos faktines ir teisines aplinkybes, taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos.
Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad pagal Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP1-01491 pareiškėjui turėjo būti teikiama antrinė teisinė pagalba ir dėl 2010 m. gruodžio 27 d. pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, iš jų ir dėl kreipimosi į EŽTT. Advokato Išvadoje, kuria remdamasis atsakovas priėmė Sprendimą, nurodyta, kad nėra pagrindo kreiptis į EŽTT, nes nėra jokių duomenų, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-92-184-2009 Lietuvos Respublikos teismuose būtų pažeistos pareiškėjo teisės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Tarnyba Sprendime nenurodė jokių kitų aplinkybių ar argumentų, kurių pagrindu nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui dėl kreipimo į EŽTT. Pažymėtina, kad nei advokatas Išvadoje, nei Tarnyba Sprendime nenurodė aplinkybių, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su Tarnyba ar su advokatu ar kad buvo kitos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui nebegali būti teikiama antrinė teisinė pagalba dėl kreipimosi į EŽTT. Sprendimas nėra grindžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. tuo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas turėjo būti nutrauktas dėl to, jog asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba ar advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.
Taigi nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertinamos Sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui dėl kreipimosi į EŽTT Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu (antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimas, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus). Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl Sprendime nurodytos aplinkybės (nenustatyta, jog būtų pažeistos pareiškėjo Konvencijoje numatytos žmogaus teisės ar pagrindinės laisvės) negalėjo būti nutraukta antrinė teisinė pagalba pareiškėjui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Pažymėtina, kad Tarnyba apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo argumentų, jog advokatas Išvadoje, nurodydamas, jog nenustatyta, kad būtų pažeistos pareiškėjo Konvencijoje numatytos žmogaus teisės ar pagrindinės laisvės, peržengė jam priskirtos kompetencijos ribas, nes kreipimosi peticija perspektyvumas šioje proceso stadijoje negalėjo būti svarstomas, peticijos perspektyvumo klausimas nėra priskiriamas advokato kompetencijai.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad Tarnyba, nepagrįstai remdamasi vien advokato Išvada, priėmė Sprendimą, nevertindama ir nenagrinėdama visų faktinių ir teisinių aplinkybių, ar yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Advokatas byloje yra nurodęs, kad jis pateikė Išvadą, kuria siūlė antrinę teisinę pagalbą nutraukti (t. 1, b. l. 172-173). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atlikdama atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme, turi išanalizuoti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, įvertinti ne tik advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešime pateiktą informaciją (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), bet ir kitus informacijos šaltinius – teismo priimtus procesinius sprendimus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo dalyku, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimus, jo pateikus dokumentus ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas tik tuomet, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3263/2011).
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių netenkintinas Tarnybos apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.2.)-SP3-059N nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui G. K. pagal 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP 1-01491, panaikinimo.
Nagrinėjamoje byloje apeliaciniais skundais taip apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 9 999 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priteista 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą CK 6.271 straipsnio pagrindu, atsižvelgdamas į tai, kad antrinė teisinė pagalba buvo suteikta 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, o nutraukta 2011 m. balandžio 11 d., neperspektyvia laikytos antrinės teisinės pagalbos teikimas truko 8 mėnesius, per įvardijamą laikotarpį jokie procesiniai dokumentai neparengti, gynyba ir atstovavimas byloje nebuvo vykdomas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos netinkamą veikimą, teikiant pareiškėjui G. K. antrinę teisinę pagalbą, ir kad dėl šių priežasčių pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti jam reikalingą antrinę teisinę pagalbą, įgyvendinant teisę paduoti kasacinį skundą, taip apginti galimai jo pažeistus interesus. Sprendime remiamasi tuo, kad advokatas A. M. byloje pirmosios instancijos teismui pateiktame pranešime (pažymėtina, kad advokatas A. M. byloje nedalyvavo suinteresuotu trečiuoju asmeniu) nurodė, kad susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga priėjo prie išvados, jog kasaciniam skundui paduoti pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, nėra, be to, buvo suėję kasacinio skundo padavimo terminai, kad rengėsi Tarnybai pateikti išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumo, tačiau iš karto to nepadarė dėl didelio užimtumo. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad iš advokato pateikto teismui pranešimo turinio akivaizdu, kad jokie procesiniai dokumentai pareiškėjui nebuvo rengiami, jo gynyba ir atstovavimas baudžiamojoje byloje iš esmės nebuvo vykdomas. Taip pat sprendime nurodyta apie tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, jog antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai būtiną gynėjo dalyvavimą nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis) apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, todėl jei advokatas paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą nustato, kad atstovavimas byloje neperspektyvus, jis privalo nedelsdamas pranešti tarnybai apie teisines prielaidas, esančias pagrindu spręsti dėl paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo padidinti priteistos žalos atlyginimo sumą, nes Tarnyba aplaidžiai atliko jai priskirtas pareigas, nurodytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 10 straipsnio 2 dalyje, ir neatliko tarnybinių pareigų, nurodytų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 2, 4-6 dalyse, 3 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas advokato A. M. neatliktais veiksmais pagal pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, pateiktą Tarnybai. Tarnyba apeliaciniame skunde nurodo, kad įvertinus administracinio akto, iš kurio pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, remiasi pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu jis teigė, kad jam padaryta 9 999 Lt neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti vadovaujamasi CK 6.271, 6.250 straipsniais.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde turėjo konkrečiai nenurodyti, kokios valstybės institucijos ar valstybės tarnautojai savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu pareiškėjui padarė jo nurodomą žalą, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos. Pareiškėjas taip pat turėjo nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jam padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs, kad jis patyrė neturtinę žalą ne tik dėl netesėto Sprendimo, bet dėl kitų Tarnybos veiksmų ar šių veiksmų neatlikimo, t. y. dėl Tarnybos veiksmų, nurodytų apeliaciniame skunde (pavyzdžiui, dėl to, kad Tarnyba nekontroliavo antrinės teisinės pagalbos teikimo, nepakeitė advokato pagal jo prašymą ir kt.).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012). Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą bei sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2932/2012).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateiktu skundu prašė panaikinti Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priteisti 9 999 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl Sprendimo patyrė ir patiria suvaržymus gauti teisinę pagalbą ir dėl to yra „menkinamas pasitikėjimas Lietuvos valstybe jo akyse“. Pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes byloje turėjo būti nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar dėl priimto neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo, pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti ir negali būti nagrinėjami konkretūs advokato A. M. atlikti ar neatlikti veiksmai, nes advokatui jokie reikalavimai byloje nebuvo pareikšti.
Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes, susijusias su advokato A. M. netinkamai atliktais veiksmais, kurių pagrindu yra kalbama apie pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, pabrėžtina, kad advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Specialiu įstatymu – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (viešosios teisės norminiu aktu) nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio režimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (11 straipsnio 1 – 3 dalys, 12 straipsnis). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms pavesta sudaryti sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą bei nustatyta pareiga antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokėti užmokestį už suteiktą teisinę pagalbą, kurio dydį nustato Vyriausybė (apmokėjimo dydžiai ir tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, kuris taip pat yra viešosios teisės norminis aktas). Advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas. Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinimas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo) ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012; kt.). Pažymėtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, susijusių advokato A. M. netinkamai atliktais veiksmais, teikiant antrinę teisinę pagalbą. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su advokato A. M. netinkamai atliktais veiksmais, dėl kurių buvo konstatuota, jog pareiškėjui padaryta neturtinė žala.
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnį atsižvelgiant į pareiškėjo skunde suformuluotą dalyką (nurodytus reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis yra grindžiami nurodyti reikalavimai), į tai, kad byloje turi būti nagrinėjami tik atsakovo Tarnybos neteisėti veiksmai, į tai, kad atsakovas Tarnyba priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris yra panaikintas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė įrodymus, kad dėl atsakovo priimto neteisėto Sprendimo jis patyrė nepatogumus, susijusius su kreipimusi į EŽTT. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir teismų praktikoje taikomus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė ypač reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad dėl atsakovo priimto neteisėto Sprendimo pareiškėjas patyrė žymiai didesnę neturtinę žalą.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių netenkintini apeliacinių skundų reikalavimai, susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad apeliaciniai skundai nurodytais motyvais netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, kurie buvo pridėti prie bylos, ir prašė juos jam grąžinti. Kadangi byla išnagrinėta, pareiškėjui grąžinami jo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, byloje paliekant šių dokumentų kopijas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. K. ir atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.