Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Onutei Astrauskienei, Irenai Kalainytei,

nuteistojo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, nukentėjusiojo atstovui – advokatui Eugenijui Baršiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir nukentėjusiojo R. M. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-04-21 nuosprendžio, kuriuo

A. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., 3 d. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant A. D. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti R. M. priteistą turtinę žalą ir viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Iš A. D. priteista R. M. - 910,90 Lt turtinės žalos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 714,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2010-07-31, apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini)., tyčia suduodamas ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiais ir kojomis R. M. į veidą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas galvos smegenų kairių smilkininės ir momeninės skilčių sumušimus, poodines kraujosruvas akių vokuose, kairių kaktinės ir momeninės sričių minkštuosiuose audiniuose, muštinę žaizdą kairiajame momenyje, veido ir akių sumušimus bei dešinio peties sąnario sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kairių X-o bei XI-o šonkaulių ir kairio skruostikaulio lūžius, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą.

Nuteistasis A. D. apeliaciniu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-04-21 nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas vertindamas byloje nustatytas aplinkybes laikė, kad R. M. kėsinantis į A. D. (apelianto) bei R. S. sveikatą ir jiems padarant sužalojimus atsuktuvu, A. D. turėjo teisę į būtinąją gintį ir priešindamasis R. M. elgėsi teisėtai, tačiau, kai R. M. padaręs A. D. ir R. S. sužalojimus pabėgo iš įvykio vietos (namo kiemo), tuo metu pavojus nei A. D., nei R. S. ar M. M., nei kitiems asmenims nebegrėsė ir A. D. nebeturėjo teisės į būtinąją gintį, todėl A. D. veiksmai, kai jis pasivijęs R. M. sudavė eilę smūgių, teismo nuomone, nelaikytini būtinąja gintimi ar būtinosios ginties viršijimu, todėl teismas darė išvadą, kad šiais veiksmais A. D. R. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada. Teigia, kad R. M. sužalojo gindamasis pats ir gindamas savo draugą G. S. bei kitus asmenis.

R. M. vijosi todėl, kad jis, apelianto įsitikinimu, ir toliau kėlė pavojų jam ir jo draugams, nes jis mojavo atsuktuvu, grasino, jog visiems bus blogai. Apeliantas R. M. iš kiemo vijosi vienas, visai nenorėdamas jo mušti, o tik norėdamas atimti iš jo atsuktuvą bei, kad jis pasišalintų iš kiemo ir nebekeltų pavojaus. Tačiau, kai apeliantas pasivijo R. M., jis vėl puolė mojuodamas atsuktuvu ir A. D. buvo priverstas gintis. R. M. smogė ranka apeliantui, o pastarasis sudavė jam. Apeliantas mano, kad tokie jo veiksmai teismo turėjo būti vertinamai kaip būtinoji gintis, kadangi visas konfliktas įvyko labai greitai, dėl padaryto jam ir jo draugui sužalojimo, buvo labai susijaudinęs ir įsitikinęs, kad R. M. ir toliau kelia grėsmę.

Nuteistasis A. D. atsikirtimais į nukentėjusiojo R. M. apeliacinį skundą prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas pagrįstai remdamasis jo (A. D.), G. S. bei M. M. parodymais, teisingai nustatė, kad G. S. ir M. M. R. M. jokių sužalojimų nepadarė. Be to, dėl G. S. ir M. M. veiksmų ikiteisminio tyrimo metu yra priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jų atžvilgiu. Šis nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas, yra galiojantis, todėl, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 8 p., minėtų asmenų atžvilgiu baudžiamasis procesas negali būti pradėtas. A. D. nurodo, kad nukentėjusiojo ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M. buvo konflikto iniciatorius, netinkamai ir nepagarbiai elgėsi D. G. namo kieme, vėliau užpuolė jo raminti atvažiavusius A. D., G. S. ir M. M., o pastariesiems ginantis, buvo sužalotas.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo - atmesti. Nukentėjusysis ir pastarojo atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo - atmesti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 str. numato, kas gali būti įrodymais ir kaip jie įvertinami. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų viseto pagrindu, pagrįstai pripažino A. D. kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde dėstoma nuteistojo pozicija, kurios jis laikėsi ir viso bylos ikiteisminio tyrimo metu bei ją nagrinėjant teisme, kad jis nepadarė šio nusikaltimo, nes nukentėjusį sužalojo gindamasis, todėl jo veiksmai turi būti įvertintini kaip būtinoji gintis.

Šie motyvai yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančių įrodymų visetu.

Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Sprendžiant klausimą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo turi būti tiksliai nustatyta, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, taip pat tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo A. D. veiką – R. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą– vertinti kaip būtinąją gintį. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo R. M. pavojingas kėsinimasis (kuris atitinkamai įvertintas įsiteisėjusiu 2011-06-23 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu) nutrūko, kai pastarasis po konflikto D. G. gyvenamojo namo kieme pabėgo prie netoliese esančio upelio. Vėlesni A. D. veiksmai - nukentėjusiojo vijimasis ir smūgių jam sudavimas, negali būti vertinami kitaip, kaip tik konflikto atnaujinimas, kai nukentėjusiojo pradėtas pavojingas kėsinimasis – A. D. ir G. S. puolimas su atsuktuvu jau buvo pasibaigęs. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis prieš apeliantą, kai buvo suduoti smūgiai prie upelio, būtų atlikęs kokius nors jo gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, priešingai - bėgo nuo jo, bandė išvengti kontakto, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad būtent tuo momentu A. D. buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis.

Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojais apklausti G. S. ir M. M., kurie parodė, kad po to, kai D. G. kieme konflikto metu R. M. turėtu atsuktuvu sužalojo M. M. ir A. D., pastarasis sudavė smūgį R. M. į galvą. Po ko nukentėjusysis iš kiemo pradėjo bėgti link upės, kur apeliantas jį nusivijo.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokie apelianto veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu negali būti laikomi padaryti būtinosios ginties sąlygomis.

Apelianto teiginiai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent jo smūgiais suduotais prie upelio R. M. buvo padaryti specialistų nustatyti sužalojimai ir nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai patvirtino, kad R. M. kieme buvo suduotas tik vienas smūgis, o nukentėjusiojo parodymus dėl visų jam padarytų sužalojimų pobūdžio, padarymo mechanizmo ir lokalizacijos patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajam dėl kairio skruostikaulio bei kairių X-XI šonkaulių lūžių nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, šešiais ar daugiau trauminių poveikių, o įvertinus tai, kad tiek smūgių nukentėjusiajam nebuvo suduota D. G. namo kieme, darytina išvada, kad jie buvo suduoti būtent antrojo nuteistojo ir nukentėjusiojo susigrūmimo metu prie upelio, ką jie abu patvirtino.

Tokiu būdu, apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis R. M. sužalojo tyčia, po to, kai nebebuvo pagrindo gintis nuo ankstesnio R. M. užpuolimo ir tokie A. D. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, yra visiškai pagrįsta ir tokie A. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. kaip tyčinis nesunkus R. M. sveikatos sutrikdymas.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kitų šio įvykio dalyvių G. S. ir M. M. jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, bei rėmėsi melagingais D. G., M. M., G. S. parodymais, todėl skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai buvo konstatuota, kad jis buvo šio konflikto iniciatorius. Be to, nesutinka su teismo jam priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, kurių teismas neturi teisės peržengti. Konstitucinė teismo pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Todėl, atsižvelgus į šias imperatyvias nuostatas M. M. ir G. S. kaltės klausimas šiuo atveju nesprendžiamas ir plačiau dėl nukentėjusiojo šiuo aspektu išsakytų argumentų teismas nepasisako.

Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį rėmėsi melagingais liudytojų D. G., M. M., G. S. parodymais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir išsamiais šių liudytojų parodymais, jų parodymuose išdėstytos aplinkybės sutampa su byloje neginčijamai nustatytų faktinių aplinkybių visetu ir šie liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę, todėl jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusysis taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir reikalauja, kad jo ieškininiame pareiškime nurodyta 20000 litų dydžio neturtinė žala būtų atlyginta pilnai. Teigia, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas konflikto iniciatoriumi, kad priteisiant neturtinę žalą nebuvo atsižvelgta į tai, kad dėl šio išpuolio jis prarado daug sveikatos, patyrė šoką, pažeminimą, skausmą, nebegalės dirbti pilnu pajėgumu, o patirti sužalojimai atsilieps visam gyvenimui.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 str. 2 d. Tai neturtinės žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltės forma, šio asmens turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis ir kitos turinčias reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą pripažino tai, kad apeliantas patyrė fizinį skausmą, sužalojimus, kurių gydimasis užtruko ilgesnį laiką, nepatogumus, nes turėjo gydytis ir negalėjo dirbti bei gyventi pilnavertiško gyvenimo. Todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į sveikatos sutrikdymo padarinius.

Nustatydamas atlygintinos žalos dydį pinigais, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo padarytas tyčinis nusikaltimas, jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata, kad gydymas užtruko apie du mėnesius, taip pat į nuteistojo ir nukentėjusiojo turtinę padėtį bei pagrįstai konstatavo, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį itin didelę reikšmę turi konflikto kilimo priežastis, t.y., kad smurtą pirmas pradėjo vartoti būtent nukentėjusysis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir mano, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis iš esmės išprovokavo konfliktinę situaciją, pats sužalojo vieną iš įvykio dalyvių- nagrinėjamos bylos liudytoją G. S., dėl ko nukentėjusiojo atžvilgiu yra priimtas jau įsiteisėjęs nuosprendis, kad būtent ši nukentėjusiojo veika ir iššaukė paskesnius, jau ir nukentėjusiajam žalingus padarinius sukėlusius nusikalstamus A. D. veiksmus. Todėl darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų ir iš A. D. R. M. priteistas 2 000 Lt neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per mažas ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. D. ir nukentėjusiojo R. M. apeliacinius skundus atmesti.