Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-303-255/2014

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Arvydo Daugėlos, Remigijaus Preikšaičio,

dalyvaujant nukentėjusiojo - privataus kaltintojo ir išteisintojo V. P. (V. P.) ir nukentėjusiosios – privačios kaltintojos T. P. atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 06 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiųjų V. P. ir T. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš G. B. priteista V. P. 130 Lt turtinei žalai atlyginti, po 700 Lt V. P. ir T. P. neturtinės žalos atlyginimo, bei priteistos proceso išlaidos - 3546,65 Lt kelionės išlaidų, 195 Lt apgyvendinimo išlaidų bei 1500 Lt už advokato atstovavimą V. P..

V. P. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą. G. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad jis sutrikdė kitų žmonių sveikatą, o būtent: jis, 2012 m. rugpjūčio 8 d., 12 val. pabeldė į P. gyvenamojo buto, adresu (duomenys neskelbtini), duris, ir V. P. (V. P.) duris atidarius įsibrovė į butą su žodžiais “Tu užmokėsi už mašinos remontą” bei pradėjo jį mušti. V. P. nukritus bei tai pamačius jo žmonai, G. B. su kumščiu trenkė jam į veidą. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką su kumščiu trenkė T. P. į veidą ir nukabinęs nuo sienos V. P. dukters paveikslą jį sulaužė. G. B. išeidamas iš buto ištraukė iš spynos buto raktus bei pagrasino fiziniu susidorojimu jam ir jo žmonai. Tokiu būdu G. B. nežymiai sutrikdė kitų žmonių sveikatą.

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad sugadino svetimą turtą, o būtent: jis, 2012 m. rugpjūčio 8 d., 07.00 val. perbraukė nenustatytu daiktu per G. B. priklausančio automobilio Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini), kėbulą ir taip padarė automobilio nubrozdinimus, taip tyčia sugadindamas G. B. turtą už 4179 Lt. V. P. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad nuosprendis neteisėtas ir naikintinas. Mano, kad priimant nuosprendį teismas išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį esant pagrindui išteisinti G. B., nes jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos, be to, teismas be pagrindo priėmė V. P. išteisinantį nuosprendį, kai yra pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Priimant nuosprendį teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.

Teismo posėdyje nuteistasis G. B. ir jo gynėja advokatė A. Kostiuk prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiojo - privataus kaltintojo ir išteisintojo V. P. ir nukentėjusiosios – privačios kaltintojos T. P. atstovas advokatas V. Žarkovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti nukentėjusiesiems 1200 Lt advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiesiems V. P. ir T. P. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog apeliantas asmeninio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš V. P. ir T. P. ir padarė jiems nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis ir jo gynėja ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo G. B. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis sužalojo V. P.. Tačiau toliau apeliaciniame skunde yra nurodomi argumentai, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val., V. P. bute tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. P. kilo konfliktas, V. P. bandė G. B. įtraukti į butą, tačiau šiam pasipriešinus kilo susistumdymas, kurio metu nuteistasis gal ir galėjo sužaloti V. P.. Iš to galima spęsti, kad nuteistasis G. B. netiesiogiai pripažįsta, jog įvykio metu galėjo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą V. P.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus. Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiųjų – privačių kaltintojų V. P. ir T. P. (b.l. 84-86) liudytojo A. A. (b. l. 83), parodymai, 2012 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvados Nr. G 1482/12(03) ir Nr. G 1483/12(03) (b.l. 6, 94-95) iš dalies ir paties nuteistojo G. B. (b.l. 84), parodymai, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (b.l. 11-12) bei kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G 1482/12 (03) ir Nr. 1483/12(03), taip pat Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 31-AT-01266-12 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių kopijos yra ne mažiau reikšmingi įrodymai, neginčijamai patvirtinantys, kad G. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo kaltės negalima grįsti nukentėjusiųjų – privačių kaltintojų V. P. ir T. P. parodymais, kadangi jie yra suinteresuoti iš jo pasipelnyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė mušus nukentėjusiuosius – privačius kaltintojus V. P. ir T. P. ir taip sukėlus jiems fizinį skausmą bei nežymiai juos sužalojus, įrodyta ne tik jų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią besąlygiškai konstatuoti apelianto kaltumą.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis – privatus kaltintojas V. P. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., po 12 valandos., pasigirdo smarkus bildesys į duris. Jas atidarius, kaimynas ėmė jį mušti rankomis, kojomis ir šaukė “Tu užmokėsi už mašinos remontą”. Jis nukrito, bet G. B. spardė jį ir toliau į kelį, į kūną. Tada jo sutuoktinė ėmė šaukti ir skambinti į policiją. Tai išgirdęs, G. B. trenkė jai vieną kartą. Po to G. B. paėmė paveikslą ir trenkė, į jį nepataikė, o paveikslas nukrito ant žemės. Žmona pasijuto labai blogai, todėl jis iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Nurodė, kad su G. B. anksčiau konfliktų nebuvo. Anksčiau policija buvo atvykusi du kartus: Joninių dieną buvo atvykę policijos pareigūnai dėl triukšmo, jis sutiko, kad triukšmauja, pasirašė ant protokolo, už tai jam buvo skirtas įspėjimas. 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo dukters jubiliejus, buvo daug žmonių, bet muzikos nebuvo, apie 22.30 val. buvo atvykę policijos pareigūnai, surašė protokolą, žmona buvo įspėta, ir dukrai buvo surašytas protokolas dėl triukšmo ir paskirta 300 Lt dydžio bauda. Jis nežinojo, kas kviečia policiją, su G. B. ta tema nekalbėjo (b. l. 84 - 85). Šiuos nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. P. parodymus patvirtina 2012 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvada Nr. G1483/12(03), kurioje nurodyta, kad V. P. padarytas veido sumušimas su poodine kraujosruva kairės akies vokų išoriniame kampe, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, kairiojo peties priekiniame paviršiuje, dešinio kelio srityje (b. l. 95). Specialisto išvadoje nurodyta, kad šiuos sužalojimus V. P. galėjo įgauti bukos traumos pasėkoje, paveikus šias vietas kietais bukais daiktais, maždaug prieš parą laiko iki objektyvios apžiūros, galimai 2012 m. rugpjūčio 8 d. Taigi tai patvirtina V. P. parodymus, kad jis buvo sužalotas 2012 m. rugpjūčio 8 d., o specialisto išvadoje konstatuoti V. P. sužalojimai veido, kairio dilbio, kairio peties ir dešinio kelio srityje, atitinka V. P. parodymus, kad G. B. jį mušė rankomis ir kojomis, spardė į kelį, į kūną. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie specialisto nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo - privataus kaltintojo nurodytas aplinkybės dėl jo sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y. kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val., jo namuose nukentėjusįjį V. P. sumušė G. B.. Neabejotina, kad G. B. jį mušė kumščiu, spardė kojomis.

Šiuos nukentėjusiojo – privataus kaltintojo parodymus patvirtina ir T. P., kuri pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo namuose, kai išgirdo didelį beldimą į buto duris. Duris atidarė jos vyras ir ji išgirdo žodžius “atsakysi man už mašiną”. Kaimynas įlėkė į kambarį, ji matė, kad kaimynas G. B. pradėjo mušti ir spardyti jos vyrą, dėl ko jos vyras nukrito ant žemės, ir kai ji bandė kviesti pagalbą, kaimynas jai sudavė. Nurodė, kad G. B. jai trenkė kumščiu, buvo patinimas ir mėlynė, skaudėjo kaklą, nubrėžta toje vietoje, kur trenkė, nebuvo, tačiau kitą dieną atsirado mėlynė veide. Tada paėmė paveikslą ir metė į jos vyrą, po ko kaimynas iš buto išbėgo. Kadangi jai buvo didelis stresas, vyras iškvietė policiją ir greitąją. Kai atvyko greitoji, nuvažiavo į ligoninę. Prieš įvykį dėl triukšmo jai ir vyrui buvo kviesta policija, buvo paskirti įspėjimai. Dėl triukšmo sukeltų nepatogumų nebandė atsiprašyti kaimynų, su G. B. niekada konfliktų nebuvo (b. l. 85 – 86). 2012 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvadoje Nr. G 1482/12(03) nurodyta, kad T. P. padarytas veido kairės pusės sumušimas su minkštųjų audinių patinimo, poodine kraujosruva. Šį sužalojimą T. P. galėjo įgauti bukos traumos pasėkoje, sumušus veidą kietu buku daiktu, maždaug prieš parą laiko iki objektyvios apžiūros, galimai ir jos nurodytu laiku, t. y. 2012 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 6). Be to, nukentėjęs – privatus kaltintojas V. P. patvirtino, kad G. B. vieną kartą sudavė T. P. į veidą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie specialisto nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiosios - privačios kaltintojos nurodytas aplinkybės dėl jos sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y. kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val., jos namuose nukentėjusiąją T. P. sumušė G. B..

Byloje esantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat laikytinas reikšmingu ir įrodančiu G. B. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo. Šis procesinis sprendimas patvirtina, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmajame policijos komisariate 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo registruoti pranešimai iš Klaipėdos universitetinės ligoninės apie tai, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val., V. P. ir T. P. namuose sužalojo kaimynas (b. l. 4 - 5). Šią informaciją patvirtina ir byloje esančios greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių kopijos (b. l. 11 – 12), iš kurių nustatyta, kad greitoji medicinos pagalba į butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atvykusi 2012 m. rugpjūčio 8 d. apie 12.30 val. ir konstatavo sužalojimus V. P. ir T. P.. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusieji iš karto po įvykio nedelsdami kreipėsi į medicinos įstaigas dėl skubios medicininės pagalbos suteikimo ir po to kreipėsi į teisėsaugos institucijas nurodydami jų sužalojimo aplinkybes ir norėdami, jog dėl jų atžvilgiu smurtavusio kaimyno G. B. veiksmų būtų pradėtas tyrimas. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusieji tiek pateikdami pareiškimą policijai, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiuose laikėsi nuoseklios pozicijos, davė logiškus, neprieštaringus parodymus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti. Juo labiau, kad juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas be pagrindo nesirėmė liudytojos L. B. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojos L. B. parodymai nepatvirtina G. B. parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šios liudytojos parodymus. Pažymėtina, kad faktą, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d. P. namuose kilo konfliktas tarp V. P. ir G. B., patvirtino ir pati L. B., kuri teismo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., kai kaimynas grįžo į namus, jos vyras G. B. nuėjo pas jį pasikalbėti dėl automobilio. Netikėtai kaimynai ėmė traukti jos vyrą į savo butą, o jis priešinosi, ji viską girdėjo būdama apačioje. Vyras ėmė šaukti, kad kviestų policiją, o kai iškvietė policiją, vyras grįžo į namus, atvažiavo kaimynų kviestas ekipažas (b. l. 97). Iš šių parodymų galima pagrįstai teigti, kad įvyko konfliktas tarp G. B. ir V. P., G. B. buvo agresyviai nusiteikęs prieš kaimynus P., nes buvo įsitikinęs, kad būtent V. P. yra kaltas dėl G. B. automobilio apgadinimo, todėl konflikto metu ir pavartojo fizinį smurtą. Iš liudytojos L. B. parodymų matyti, kad ji konflikto, įvykusio P. bute nematė, negali patvirtinti G. B. parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šiais liudytojos parodymais.

Apeliantas savo skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad jo nesutarimai su kaimynais P. yra seni, nes tarp jų kyla konfliktai dėl P. bute kylančio triukšmo, tačiau pažymėtina, kad esami nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo ar kitų problemų negali pateisinti kitų asmenų atžvilgiu pavartoto smurto. Byloje yra duomenų, kad anksčiau V. P. ir T. P. buvo bausti administracine tvarka dėl viešosios rimties trikdymo, tačiau būtina pažymėti, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. apie 12 val. jie nedarė jokio teisės pažeidimo, todėl nebuvo jokio pagrindo prieš V. P. ir T. P. vartoti smurtą, o nuteistasis, būdamas nepatenkintas dėl, jo įsitikinimu, V. P. apgadinto nuteistajam priklausančio automobilio, ir užuot tuo tikslu kvietęs policiją, atėjo į nukentėjusiojo butą ir trenkė jam į veidą bei į kitas kūno vietas. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors G. B. ir teigia, jog matė kaip V. P. 2012 m. rugpjūčio 8 d. apie 07.00 val. galimai gadino nuteistojo automobilį, tačiau apie įvykį policijai jis pranešė tik po to, kai įvyko konfliktas tarp jo ir P., t. y. praėjus net 5 valandoms po įvykio. Nors G. B. teigė, kad policijai dėl apgadinto automobilio iš karto nepranešė, nes nenorėjo pažadinti šeimos narių, tačiau pažymėtina, kad tai, jog V. P. galimai apgadino jo automobilį jis pamatė apie 7 valandą ryto, o liudytoja L. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji atsikėlė 10 val. ryte ir tada jai vyras papasakojo apie apgadintą automobilį, todėl G. B. ir atsikėlus šeimos nariams turėjo galimybę pranešti policijai apie jo turtui padarytą žalą, tačiau jis to nepadarė, o į policiją kreipėsi tik po to, kai tarp jo ir V. P. kilo konfliktas. Pažymėtina ir tai, kad grįžęs iš P. buto G. B. atšaukė iškviestą policijos ekipažą, tačiau būdamas įsitikęs, kad yra pažeistos jo teisės ir apgadintas jam priklausantis turtas, galėjo sulaukti iškviesto policijos ekipažo ir praneši apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau to nepadarė, i policijai pranešė tik tuomet, kai atvyko P. iškviestas policijos ekipažas ir kai buvo aiškinamos P. sužalojimo aplinkybės.

Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo priežasčių, kodėl kilo konfliktas ir nepagrįstai konstatavo, kad G. B. tyčia sužalojo V. P. ir T. P.. Tačiau toks apelianto teiginys nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad apeliantas skunde nurodo, jog pas P. į butą ėjo dėl jam priklausančio automobilio apgadinimo ir tai yra kilusio konflikto priežastis, nepašalina apelianto kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Akivaizdu, jog suduodamas smūgius V. P. ir smūgį T. P., kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. su­pra­to, kad jis sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­tų žmo­nių sveikatą, ir nu­ma­tė, kad ga­li sužaloti ki­tus žmo­nes. Nenustatyta, jog nuteistasis būtų turėjęs tam bent kiek pamatuotą motyvą (pats nuteistasis tiek teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo tik aplinkybę, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d., apie 07.00 val. pastabėjo V. P. prie savo automobilio, todėl ir pagalvojo, kad šis jį apgadino, tačiau iš karto nesiaiškino savo automobilio apgadinimo fakto ir į jokias teisėsaugos institucijas nesikreipė, o praėjus 5 valandoms, pats atėjo į V. ir T. P. butą agresyviai nusiteikęs dėl automobilio apgadinimo). Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad smurtaudamas prieš V. P. ir T. P. G. B. veikė tiesiogine ne­apib­rėž­ta tyčia, kai vei­kia­ma sie­kiant su­trik­dy­ti žmo­gaus svei­ka­tą, bendrai numatydamas ga­li­my­bę at­si­ras­ti įvai­riems jo pa­vo­jin­gos vei­kos pa­da­ri­niams (nežymaus, nesunkaus ar sunkaus masto nu­ken­tė­ju­sio­jo svei­ka­tos su­trik­dymams), tų pa­da­ri­nių sa­vo są­mo­nė­je ne­de­ta­li­zuo­damas ir vie­no­dai no­rėdamas bet ku­rio iš jų at­si­ra­di­mo. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas G. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, G. B. kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Remdamasis aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiųjų V. P. ir T. P. atžvilgiu smurtą pavartojo ir nežymiai sveikatą jiems sutrikdė būtent nuteistasis G. B., o jo iškelta versija, kad neva nukentėjusieji susižalojo patys dar iki tarp jų įvykusio konflikto arba po jo, nepasitvirtino, tokie jo samprotavimai deklaratyvūs ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtus savo veiksmus. Apeliantas skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje daug dėmesio skiria aplinkybei, kad P. nori iš jo pasipelnyti, kad jų butas parduotas už skolas, tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai nepateikia, todėl šie jo argumentai atmetami, nes tai neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl apelianto kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nepagrįstas apelianto prašymas priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, o V. P. pripažinti kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliantas skunde remiasi nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 34) kaip įrodymu apie V. P. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Tačiau pažymėtina, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra paremtas vien nukentėjusiojo parodymais, iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinio nesimato V. P. pozicijos dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teisme V. P. kategoriškai neigė padaręs šią nusikalstamą veiką, nurodė, kad jis G. B. automobilio neapgadino. Tačiau paties nukentėjusiojo G. B. parodymai buvo prieštaringi, iš pradžių kategoriškai teigęs, kad matė, jog V. P. apgadino jam priklausantį automobilį, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau nurodė, kad tai, jog V. P. apgadino jo automobilį, jis nusprendė pagal tai, kad matė V. P. vaikštant prie savo automobilio, tačiau paties fakto, kaip buvo apgadintas automobilis nematė. Be to, svarbi aplinkybė ir ta, kad 2012 m. rugppjūčio 8 d., apie 07.00 val. pastebėjęs V. P. prie savo automobilio ir nusprendęs, kad galbūt V. P. apgadino šį automobilį, G. B. neišėjo į lauką apžiūrėti automobilio, į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nebandė iš karto eiti išsiaiškinti su V. P., ką šis veikė prie G. B. automobilio, nors būdamas rūpestingas asmuo ir stengdamasis apsaugoti savo turtą, privalėjo juo rūpintis ir pastebėjęs jo turtą žalojančius asmenis, imtis priemonių iš karto sustabdyti jų veiksmus, o to nepadarius (nes kaip nurodo G. B., jis sušuko ir po to V. P. nuėjo nuo automoiblio) galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jam priklausančio turto apgadinimo ir kaltų asmenų nustatymo, tačiau jis tai padarė tik praėjus 5 valandoms ir kilus konfliktui tarp jo ir V. P.. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nes nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kurias nurodo G. B., teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad būtent V. P. apgadino G. B. priklausantį automobilį, todėl nėra pagrindo G. B. pripažinti kaltu apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog G. B. padarė V. P. ir T. P. nežymų sveikatos sutrikdymą ir jo veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo G. B. padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo tenkinti jo skundą jame nurodytais motyvais ir išteisinti G. B., todėl apeliacinis skundas dėl G. B. išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi anksčiau išdėstytais argumentais nustatyta, kad nėra pagrindo išteisinti G. B., atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikia jokių argumentų apie teismo priteistos žalos dydžius ar jam paskirtos bausmės dydį, o pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl nukentėjusiesiems V. P. ir T. P. priteistos žalos dydžio ir G. B. paskirtos bausmės dydžio.

Nukentėjusiųjų atstovas V. Žarkovas prie atsikirtimo į apeliacinį skundą pridėjo sąskaitą už teisines paslaugas Nr. VŽ000090 pagal 2013 m. lapkričio 11 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 118/2012 ir prašo priteisti nukentėjusiesiems iš nuteistojo G. B. 1200 Lt už atsikirtimo į G. B. apeliacinį skundą surašymą bei nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas.

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo skundas yra atmetamas. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas V. Žarkovas rengė atsikirtimą į G. B. apeliacinį skundą, dalyvavo 2014 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje nagrinėjat bylą Klaipėdos apygardos teisme. Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (1200 Lt) nėra realios ir pagrįstos, t. y. advokatas V. Žarkovas nukentėjusiuosius buvo atstovavęs pirmosios instancijos teisme, byla yra nedidelė ir nesudėtinga, jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme iš viso truko tik 20 minučių, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl darytina išvada, kad nukentėjusiųjų V. P. ir T. P. už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų, bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl nuteistojo gynėjo prašymas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti nukentėjusiesiems iš G. B. 1200 Lt tenkintinas iš dalies, priteistina pinigų suma advokato paslaugoms apmokėti mažintina iki 600 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš G. B. (G. B.) nukentėjusiesiems V. P. (V. P.) ir T. P. 600 Lt proceso išlaidų už advokato atstovavimo paslaugas apeliacinės instancijos teisme.