Kauno apygardos teismo nuosprendis

2020-09-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-238/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-09-25
Bylos Nr.
1A-464-238/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47443-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
R. Ž.
Advokatai
Jurgita Jablonskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-238/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47443-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.5.1 (S)
Kauno apygardos teismasNuOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Linai Kemežienei,dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui,nuteistojo R. Ž. gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta, iš dalies pridedant prie Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – terminuoto laisvės atėmimo 12 (dvylikai) metų, bausmės neatlikta dalimi – 1 (vienų) metų 10 (dešimties) mėnesių 14 (keturiolikos) dienų, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. Ž. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį – 2019 m. spalio mėn. laikotarpyje nuo 25 d. iki 27 d. 4.14 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini)., pagrobė A. Ž., 200 eurų vertės, automobilį „F.F.“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. Ž. priklausantį automobilį, 200 eurų vertės.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį baudžiamojoje byloje. Skunde apeliantas nurodo, kad automobilio jis nevogė, o tiesiog, kai Ž. B. paprašė ją nuvežti, kad ji galėtų pamelžti karves, jis sutiko, manė, kad užtruks 15 minučių ir niekas nepastebės. Be to, Ž. B. prastai jautėsi, negalavo, todėl bijojo ją išleisti eiti pėsčiomis melžti karvių. Jis (nuteistasis) su nukentėjusiuoju A. Ž. pažįstami jau daugybę metų, automobilis „F. F.“ buvo pirktas už nuteistojo pasiskolintus pinigus, tik užregistruotas A. Ž. vardu, kadangi jam automobilis buvo labiau reikalingesnis, nei jam (nuteistajam). Todėl jis ir sutiko Ž. B. pavežti iki laukų, kur ganėsi karvės, nieko blogo neįtardamas. Nesutinka su faktu, jog buvo pavogtas automobilis, nes nėra niekada jo vogęs.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. Ž. gynėja advokatė Jurgita Jablonskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Andrius Brasas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Ši išvada daroma dėl šių aplinkybių.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės.

8. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos suponuoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą baudžiamosiomis ar kitokiomis priemonėmis, kuris leistų efektyviai įgyvendinti asmens ir viešojo intereso gynimą. BK nustatytų veikų uždraudimas reiškia tai, kad įstatymų leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę už tokias neteisėtas veikas, kurios savo prigimtimi yra keliančios didesnį pavojų. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, numatytų BK 2 straipsnyje, – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka tokio įstatymo (BK) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

9. Taigi, BK 2 straipsnio 4 dalis nustato taisyklę, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai taip pat yra pakankami, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kiekviena pavojinga veika gali turėti daug įvairių požymių, kurių formalizuoti įstatyme neįmanoma. Įstatymų leidėjas turi išskirti tik pagrindinius, esminius požymius, pagal kuriuos pavojinga veika pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų. Nusikalstamos veikos sudėtis - teisinė sąvoka, kuri nurodo teisiškai reikšmingus kiekvieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia ne tik atskirti nusikalstamą veiką nuo nenusikalstamos, nustatyti, kokios rūšies nusikalstama veika padaryta, bet ir atriboti vieną nuo kitos nusikalstamas veikas, turinčias panašius požymius. Baudžiamosios teisės doktrina įvardija objektyviuosius (objektą ir objektyviąją pusę) bei subjektyviuosius (subjektą ir subjektyviąją pusę) nusikalstamos veikos sudėties elementus. Kiekvieną iš paminėtų elementų apibūdina tam tikri požymiai, pavyzdžiui, objektyviąją pusę - veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, veikos padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės, subjektą - amžius ir pakaltinamumas bei pan. Būtina pažymėti, kad visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai įtvirtinti įstatyme. Visų nusikalstamos veikos sudėties požymių apibūdinimui panaudojamos tiek BK Specialiosios, tiek Bendrosios dalies normos.

10. Taigi, baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamajame įstatyme numatytos aplinkybės, todėl teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, privalo įvertinti, ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta Baudžiamajame kodekse. Kaip minėta, baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.

11. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

12. Iš kaltinamojo akto matyti, kad R. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė automobilį – 2019 m. spalio mėn. laikotarpyje nuo 25 d. iki 27 d. 4.14 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini)., pagrobė A. Ž. 200 eurų vertės automobilį „F. F.“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. Ž. priklausantį automobilį 200 eurų vertės. Taip pagal kaltinamąjį aktą R. Ž. kaltintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

13. Teismo nuosprendžiu R. Ž. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį – 2019 m. spalio mėn. laikotarpyje nuo 25 d. iki 27 d. 4.14 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini)., pagrobė A. Ž., 200 eurų vertės, automobilį „F. F.“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. Ž. priklausantį automobilį, 200 eurų vertės.

14. Kolegija daro išvadą, kad spręsdamas kaltės, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, o dėl to ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

15. Kaip minėta, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis apibrėžiama BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies) dispozicijoje. Atsižvelgiant į tai, motyvuotos teismo išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų aplinkybių būtinos tam, kad asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas būtų išspręstas teisingai.

16. Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais. Pati kaltė, kaip subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, dar turi du vadinamuosius momentus. Asmens psichinis santykis su pačia pavojinga veika bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių formavimusi vadinamas kaltės intelektualiuoju momentu, o psichinis santykis su padariniais – kaltės valiniu momentu.

17. Kolegijos nuomone, kaltinimas ir teismo išvada dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nepagrįsta. Daroma išvada, kad R. Ž. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, apylinkės teismas privalėjo išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

18. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.

19. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Tačiau pažymėtina, jog tik šio nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) sudaro būtiną pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Pažymėtina ir tai, jog pagal konstrukciją ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko veika turi apimti ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltus padarinius. Vien noras laikinai pasinaudoti svetimu daiktu (be pasisavinimo požymio) nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties būtinų požymių. Todėl ir nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti nusikalstamo sumanymo turinį, neapsiribojant vien tik pirmine jo forma, t. y. buvo būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Be to, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas, pažymint tai, kad vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą.

20. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. Ž. nurodė, kad nukentėjusiojo A. Ž. automobilį paėmė tikslu pavežti Ž. B. melžti karves ir taip jai padėti. Jis (R. Ž.) pažinojo A. Ž., su juo gerai sutarė. Važiuojant kartu su Ž. B., juos sustabdė policijos darbuotojai. Nesuvokė, kad daro vagystę ir to nesiekė, norėjo padėti Ž. B. nuvykti melžti karvių.

21. Taigi, nuteistojo R. Ž. parodymais nustatyta, kad jis neturėjo tyčios pagrobti nukentėjusiajam A. Ž. priklausančio automobilio „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o juo naudojosi tik norėdamas draugę Ž. B. nuvežti karvių melžti, neturėjo tikslo pasisavinti, o kaip tik siekė automobilį grąžinti ir pastatyti į tą pačią vietą. Šiuos kaltinamojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

22. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis A. Ž. parodė, jog 2019 m. spalio 28 d. apie 7 val., iš po nakties, kieme, adresu(duomenys neskelbtini)., pasigedo 200 eurų vertės savo automobilio „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilį kieme jis palikęs 2019 m. spalio 25 d. išvyko pas draugę, kur prabuvo iki 2019 m. spalio 28 d. Automobilį paliko neužrakintą, o užvedimo spynelės raktelis buvo paliktas peleninėje. Automobilio dokumentai buvo taip pat palikti automobilio daiktadėžėje. Kas galėjo pasisavinti jo automobilį, jis nežino. Vėliau parodė, kad jis už automobilio saugojimą turėjo sumokėti 340 eurų, kuriuos jam grąžino R. Ž. giminaičiai, todėl ieškinio neteiks. Jis R. Ž. pažįsta iš matymo, kuriam niekada nėra davęs vairuoti automobilio, tačiau yra važiavęs šiuo automobiliu kaip keleivis, todėl jis galėjo žinoti, kur jis laiko automobilio užvedimo spynelės raktelius. Paskutinį kartą su R. Ž. bendravo Bartninkuose prieš išvykdamas pas draugę ir galėjo apie tai užsiminti R. Ž.. Po automobilio pagrobimo jam bendraujant su R. Ž. šis pripažino, kad be jo leidimo buvo paėmęs automobilį ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų, nes vairavo neblaivus. Taip pat paminėjo, kad automobilyje, be jo, buvo ir Ž. B.. Jis Ž. B. pažįsta, nes gyvena netoliese ir kai išvyksta, prašo pašerti jo turimus šunis. Jis išvykdamas pas draugę į Raseinius, taip pat buvo prašęs šios pašerti šunis. Jam kalbat su Ž. B. apie įvykį, ši nurodė, jog ji prašė R. Ž. nevažiuoti su jo automobiliu, tačiau šis neklausė. Jis iškarto dėl vagystės į pareigūnus nesikreipė, nes manė, kad kažkas tai juokaudamas automobilį paslėpė. (1 t., b. l. 8, 19, 24-25, 28-29, 31, 33-35)

23. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Ž. B. parodė, kad ji A. Ž. pažįsta nuo seniai, nes pastarasis yra buvęs jos sesers sugyventinis, todėl ir dabar šiam padeda pašerti šunis ir pakurdavo krosnį, kai šis išvyksta, todėl žinojo, kur yra laikomi nuo namų raktai. Datos tiksliai nepamena, bet penktadienį A. Ž. išvykus pas draugę Zitą, ji nuėjo vėl tvarkyti šio namų ir liko šiuose nakvoti, kad nereikėtų kitą dieną vėl ateiti. Pas A. Ž. šio leidimu tą naktį nakvojo ir R. Ž.. Ryte apie 3.50 val. jai susiruošus eiti melžti karvių, R. Ž. pasisiūlė ją pavežti sakydamas, jog kieme stovintis automobilis yra jo, nes jau yra sumokėjęs pinigus. Šiam įkalbėjus, ji sutiko važiuoti automobiliu ir bevažiuojant buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Patikrinus R. Ž. blaivumą buvo nustatytas 0,77 promilės neblaivumas. Jai buvo žinoma, jog automobilis „F. F.“ priklausė A. Ž. bei šio vardu buvo registruotas, bei žinojo, kur buvo laikomi dokumentai. Kai buvo nuvežtas automobilis, ji bijojo apie tai pasakyti A. Ž., nes suprato, jog R. Ž. automobilį paėmė be A. Ž. leidimo. Bekalbėdama su A. Ž. suvokė, kad šis R. Ž. savo automobilio nedavė, o R. Ž. savavališkai pasiėmėm tą automobilį. (1 t., b. l. 47-48)

24. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu R. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teismo nuosprendžiu nustatyta kad jis atliko kaltinime minimą nusikalstamą veiką, o būtent: tyčia, pagrobė A. Ž. priklausantį 200 eurų vertės automobilį „F. F.“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini).

25. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Kartais pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu. Vien turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas, todėl paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Kaip jau minėta, vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą, todėl jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro vagystės sudėties požymių. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo. Šiuo metu galiojančiame BK nėra normos, kuri kriminalizuotų transporto priemonės nuvarymą be pagrobimo tikslo. Pagal teismų praktiką kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti automobiliu daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste.

26. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius, ir padarė negrįstą ir neteisingą išvadą dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Šiuo nagrinėjamu atveju matyti, kad nėra nustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tyčia pasisavinti nukentėjusiajam A. Ž. priklausantį automobilį. Teisėjų kolegija nurodo, kad nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimas – svetimo turto pagrobimas, nes byloje nenustatyta, kad jo tikslas buvo neatlygintinai užvaldyti A. Ž. priklausantį automobilį, siekiant jį neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Teisėjų kolegijos manymu, nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto – A. Ž. priklausančio automobilio „F. F.“ pagrobimą, nes visi byloje surinkti faktiniai duomenys aiškiai rodo, kad šio asmens tikslas buvo vienintelis – laikinai pasinaudoti, nuvežti draugę (Ž. B.) melžti karvių, pasivažinėti, tačiau ne jį vogti.

27. Iš bylos duomenų nustatyta, jog nukentėjusysis A. Ž. nuteistąjį R. Ž. pažinojo, kadangi jam (R. Ž.) parvykus trumpalaikių atostogų iš pataisos įstaigos, leisdavo pernakvoti savo namuose. Nukentėjusysis A. Ž. buvo leidęs R. Ž. apsistoti jo namuose ir šio nagrinėjamo įvykio metu, o pats nukentėjusysis buvo išvykęs iš namų. Automobilis buvo paliktas nukentėjusiojo gyvenamosios vietos kieme, kur apsistojo R. Ž. ir atvyko Ž. B.. Automobilis paliktas nerakintas, užvedimo raktelis ir dokumentai palikti automobilyje. Be to, iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiojo apklausos matyti, jog A. Ž. patvirtino faktą, jog R. Ž. yra minėtu automobiliu „F. F.“ vykęs kaip keleivis. Ryšys tarp nukentėjusiojo A. Ž. ir nuteistojo R. Ž. yra artimas, jie pažįstami, kaip minėjo A. Ž., yra nuo vaikystės, gerai sutaria, civilinio ieškinio R. Ž. nėra pateikęs, nes jam nebuvo padaryta jokia žala. Taigi, daryti išvadą, kad R. Ž. automobilį pagrobė turėdamas tikslą jį užvaldyti, nėra teisinio pagrindo, kadangi svetimas turtas, šiuo atveju A. Ž. priklausantis automobilis, nebuvo pagrobtas su tikslu jį užvaldyti. Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo. Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. R. Ž. akivaizdžiai norėjo pasinaudoti transporto priemone tik laikinai, turėjo tikslą vėliau automobilį grąžinti ir nesiekė jo pasisavinti, todėl tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių. Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nenustatyta tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą.

28. Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta R. Ž. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Nesant R. Ž. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu.

29. Netenkinamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas (96, 56 Eur), nes R. Ž. išteisinamas ir jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta, iš dalies pridedant prie Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – terminuoto laisvės atėmimo 12 (dvylikai) metų, bausmės neatlikta dalimi – 1 (vienų) metų 10 (dešimties) mėnesių 14 (keturiolikos) dienų, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: R. Ž. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėJurga Vasiliauskienė