Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesirėmė įrodymų viseto analize, dalies ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų apskritai neįvertino, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 20 str. 5 d., priėmė neteisėtą bei nepagrįsta išteisinamąjį nuosprendį. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagristai atmetė išsamius ir nuoseklius nukentėjusiųjų A. R. ir D. R., liudytojų J. S., I. G. S., E. K. parodymus. Toks nukentėjusiųjų parodymų vertinimas neatitinka nei Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, nei teismų suformuotos praktikos. Nukentėjusysis yra proceso dalyvis, visada turintis interesą baudžiamojoje byloje, ir vien tik ši aplinkybė nėra pagrindas nukentėjusiųjų parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Nagrinėjamojoje byloje, nukentėjusiųjų parodymai nepripažinti nei nenuosekliais, nei prieštaringais. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, nusikalstamų veikų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (byla Nr. 1A-370/2013). Nors nukentėjusiųjų ir išteisintojo santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu ir buvo konfliktiški, tai nėra priežastis kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymų. Taip pat nėra pagrindo kritiškai vertinti liudytojų J. S., I. G. S., E. K. parodymų dėl to, kad jie yra nukentėjusiųjų sodo kaimynai. Jokių konfliktų, teisminių ginčų tarp minėtų liudytojų ir išteisintojo nėra, todėl jį apkalbėti liudytojams nėra jokio pagrindo. Be to, liudytojų J. S., I.G. S., E. K. parodymai iš esmės sutampa su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų G. A. G., M. G., R. K. parodymų bei byloje esančių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d. nuostatas, o neišsamiai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai išteisino M. M., konstatuodamas, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. požymių. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. M. konstatavo, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. požymių, nors nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išvada, kad ištirtų įrodymų visuma, vertinant jų tarpusavio liečiamumo aspektu, teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad M. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. Taip pat toliau aprašomojoje dalyje teismas nurodo, kad nukentėjusiosios D. R. atnešti maišelyje akmenys neįrodo M. M. kaltės dėl stogo apgadinimo, taip pat, kad nėra surinkta įrodymų apie tai, kad jis apgadino nukentėjusiojo automobilio dangtį. Iš tokių teismo padarytų išvadų tampa neaišku, kokiu pagrindu yra išteisintas M. M., nes nusikalstamos veikos nepadarymas ir neįrodymas, kad kaltinamasis padare nusikalstamą veiką, yra du skirtingi išteisinimo pagrindai, išvados apie vieno ar kito pagrindo buvimą daromos skirtingais motyvais. Taigi, jau vien dėl to išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas kelia rimtų abejonių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog buvo sugadintas A. R. priklausančio sodo namelio stogas, jam priklausančio automobilio variklio dangtis ir, kad tai padarė M. M.. Tokią išvadą neginčytinai patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad iš pradžių į jį iš M. M. sodo sklypo buvo mestas akmuo, kuomet nukentėjusysis buvo sodo sklype, kai po mesto akmens skubiai įbėgo į namelio vidų, iš karto akmenys buvo mesti į sodo namelio stogą. Nukentėjusioji D. R. apklausos metu patvirtino, kad nematė kaip į jos vyrą A. R. buvo mestas akmuo, nes tuo metu buvo namelio viduje, tik atėjęs vyras į namelio vidų pasakė, kad „va, M. metė akmenį“. Taip pat D. R. parodė, kad būdama namelio viduje girdėjo smūgį į namą, tačiau nieko nematė. Taip pat liudytojas G. A. G. parodė, kad nematė, kaip buvo mėtomi akmenys į A. R. priklausantį sodo namelį, tačiau tiki tuo, ką jam pasakojo R.. Taip pat matė, kaip į susirinkimą nukentėjusioji D. R. atsinešė akmenį. Be to, nukentėjusiųjų bei liudytojo G. A. G. parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. iš Bendrojo pagalbos centro gautas garso įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad A. R. priklausančio sodo namo stogo šlaito skardoje yra įlenkimai. Šių rašytinių įrodymų teismas, priimdamas nuosprendį, iš viso neaptarė ir nevertino.

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad A. R. priklausančio sodo namelio stogą sugadino M. M. ir tai jis padarė tyčia, siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius. Nukentėjusysis patvirtino, kad kai akmuo nukrito šalia jo, jis buvo pasilenkęs, tačiau matė, kad akmuo atlėkė iš M. M. sodo sklypo, o kai atsistojo matė per tvoros, kurios aukštis yra 1,80 m. (užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole) viršų, nes yra nuolydis, patį M. M., daugiau aplink jokių žmonių nebuvo. Taip pat byloje esančiame garso įraše yra užfiksuota, kaip nukentėjusysis, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, sako „į mane kaimynas paleido akmenį, bijau išeiti, net nežinau“. Todėl nelogiška teigti, kad kažkas kitas, o ne M. M. apmėtė sodo namelio stogą. Išteisintojo parodymai, kad jis nemėtė akmenų ir namelio stogas nebuvo pažeistas turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi jie neatitinka aukščiau nurodytų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą velką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Prokurorės nuomone, byloje surinkti įrodymai, taip pat neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis sugadino nukentėjusiajam priklausančio automobilio „Toyota Corolla Verso“ variklio dangtį. Tai neginčytinai patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kad M. M. tyčia užšoko ant automobilio variklio dangčio. Tokius nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojai A. J. S., I. G. S., kurie matė įvykį bei E. K., kuri išgirdusi triukšmą iš karto atėjo į įvykio vietą, kur jai S. papasakojo, kas įvyko. Liudytoja policijos pareigūnė R. K. paties įvykio nematė, tačiau atvykusi į vietą ir apžiūrėjusi automobilį bei gatvę, nematė stabdymo žymių, griuvimo, buvo sulankstytas automobilio variklio dangtis, ant dangčio čiuožimo žymių nebuvo, dulkės nebuvo nuvalytos. Nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. automobilio apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad automobilio „Toyota Corolla Verso“ variklio dangtis ties kairiuoju žibintu yra sulenktas. Prie sulenkimo yra nubrauktos dulkės. Ant variklio kairiojo sparno dulkės nenubrauktos, matosi sudžiuvusių vandens lašų apdulkėjimai. Taigi, išteisintojo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis, važiuodamas minėtu automobiliu iš paskos jį pastūmė, po ko jis užkrito ant automobilio kapoto dangčio ir krisdamas įspaudė dangtį, visiškai paneigia byloje surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai. Pažymėtina, kad liudytojos R. K., kurios jokie santykiai su nukentėjusiaisiais ir išteisintuoju nesieja, parodymų, nei minėtų rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, iš viso neaptarė ir nevertino.

Nuosprendžiu M. M. nepagrįstai išteisintas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji davė išsamius ir nuoseklius parodymus, t. y. parodė kokiais konkrečiais veiksmais, kur ir kada išteisintasis juos terorizavo ir sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą. Tai, kad tarp nukentėjusiųjų ir išteisintojo yra konfliktai, tarp jų vyksta teisminiai ginčai civilinio proceso tvarka, pripažįsta ir nukentėjusieji, ir pats M. M., tačiau, vien dėl to nukentėjusiųjų parodymus vertinti kritiškai nėra pagrindo. Juo labiau, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir byloje apklausti liudytojai E. K., I. G. S., A. J. S., G. A. G., M. G., R. K., taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ankščiau nurodytų liudytojų bei rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas iš viso neaptarė ir nevertino. Liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ir nuosekliai papasakojo tik apie jiems žinomas aplinkybes pagal pareikštą kaltinimą, jų parodymai iš esmės sutapo su nukentėjusiųjų parodymais. Akcentuotina ir tai, kad išteisintojo vykdytas terorizavimas ir bauginimas pasireiškė tiek nusikalstamomis veikomis, dėl kurių jam buvo pateikti atskiri kaltinimai, tiek ir kitais veiksmais, kurie buvo inkriminuoti jo veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., t. y. žodiniai grasinimai spirti į galvą, kad vienu smūgiu nukentėjusysis bus nužudytas, reikalavimas išsikasti duobę 2 x 2 m, lagamino išspyrimas iš nukentėjusiojo rankų ir t. t. Atlikdamas tokius veiksmus, išteisintasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Teismo išvada, kad nukentėjusiųjų bauginimas yra visiškai nepagrįstas kokiais tai konkrečiais išteisintojo veiksmais bei neveikimu, yra nepagrįsta, nes nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, kad grasinimas bus realizuotas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes jau minėti daugkartiniai M. M. bauginimai panaudojant psichinę prievartą A. ir D. R. atžvilgiu, taip pat realių veiksmų atlikimas, suteikė nukentėjusiesiems realų pagrindą manyti, kad išteisintasis gali įvykdyti savo išsakytus grasinimus. Tokiais agresyviais tęstiniais veiksmais nukentėjusiesiems buvo ne tik tyčia sugadintas turtas, bet jie buvo sąmoningai verčiami nerimauti, jaustis nesaugiai, nuolat bijoti, kadangi kilo realus pavojus jų sveikatai ir turtui. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina liudytojų I. G. S., A. J. S., G. A. G., M. G. parodymai. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir tai, kad po kiekvieno išpuolio A. R. skambindavo į policiją prašyti pagalbos - tai patvirtina byloje esantis garso įrašas, pranešimai užregistruoti policijoje, taip pat nukentėjusiųjų elgesys - kuo skubiau išvažiuojant iš sodo namelio, ką patvirtino liudytojas G. A. G.. Kaip parodė nukentėjusieji jie ir dabar bijo M. M., vis rečiau atvažiuoja į sodą, yra priversti drausti turtą bei sveikatą. Atsižvelgus į aukščiau išdėstyta, nuosprendis, dėl M. M. išteisinimo, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir BK 187 str. 1 d. požymių, yra naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra ginčijamas šiais aspektais: 1) byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog buvo sugadintas A. R. priklausančio sodo namelio stogas ir, kad tai padarė M. M.; 2) byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog buvo sugadintas A. R. priklausančio automobilio variklio dangtis ir, kad tai padarė M. M.; 3) teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, ir nepagrįstai išteisino M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.; 4) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kadangi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio yra neaišku, kokiu pagrindu išteisintas M. M., t. y. ar nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ar neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką..

Vertinant prokurorės apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Kolegija visiškai pritaria daliai nuosprendžio argumentų ir konstatuoja, jog M. M. dalyje dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. (epizodas dėl nukentėjusiųjų stogo sugadinimo) ir Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. yra išteisintas pagrįstai. Vis dėlto, konstatuotina, jog baudžiamosios bylos medžiagoje yra surinkta pakankamai išteisintojo kaltę dėl jam inkriminuotos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. (nukentėjusiųjų automobilio apgadinimas) numatytos veikos padarymo pagrindžiančių įrodymų, todėl šioje dalyje išteisinamasis nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Sunaikintas ar sugadintas turtas privalo turėti tam tikrą materialinę vertę. Nusikalstama veika bus laikoma nusikaltimu, kai sunaikinto ar sugadinto turto vertė pinigine išraiška didesnė nei 3 MGL dydžio suma. Būtinieji šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai yra veika, pasekmės ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių. Turto sugadinimas – toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Nusikalstama veika gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu. Aktyvūs veiksmai gali pasireikšti mechaniniu, fiziniu ar kitokiu poveikiu į daiktą. Būdai ir priemonės, kuriais naikinamas turtas, gali būti patys įvairiausi: laužymas, deginimas, sprogdinimas, užliejimas vandeniu ir kt. nusikalstamos veikos motyvai taip pat gali būti įvairūs, pvz. kerštas, pyktis, pavydas ir kt., tačiau jie neturi reikšmės šios nusikalstamos veikos kvalifikacijai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. liepos 13 d., apie 09.00 val., būdamas savo sodo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), s/b „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Trakų raj., metė akmenį į A. R., kuris tuo metu buvo savo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), s/b „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Trakų raj., tačiau akmuo praskriejo pro šalį ir nepataikė. Po to, kai A. R. išsigandęs nubėgo į sodo namelį, M. M., ne mažiau kaip keturis kartus metė akmenis į A. R. priklausantį sodo namelį, apgadindamas sodo namelio stogo dangą, tokiu būdu sugadino A. R. priklausančio turto už 2000,00 litų. Pažymėtina, jog minėtas kaltinimas išteisintajam buvo grindžiamas remiantis iš esmės vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusysis A. R. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme dėl epizodo, susijusio su jo sodo namelio apgadinimu nurodė, kad 2013 m liepos 13 d. M. M. į jį metė akmenį, yra įsitikinęs, kad taikėsi būtent į jį. Jo tvora aukšta, apie 2,20 m aukščio. Jis (nukentėjusysis) tvarkėsi ir pamatė akmenį. Tvora aklina, pro ją vaizdas matosi, nes yra nuolydis, jis pats matė išteisintąjį. Akmuo į jį (nukentėjusįjį) nepataikė, bet nuskriejo į pievą. Žmona mėtymo akmenimis nematė. Tada jis (nukentėjusysis) įbėgo į namelį, o mėtymas akmenimis tęsėsi. Kai įbėgo į namelį, visas pastatas buvo sugadintas, apmėtytas akmenimis. Skardinis stogas įlenktas nuo mėtymo akmenimis, o jį pakeisti brangiai kainuoja, be to, jo nekeičia dar ir dėl to, kad nežino, kas toliau darysis. Kai pasislėpė namelyje, jis (nukentėjusysis) su žmona negalėjo matyti, kas vyksta lauke. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis nurodė, kad kas metė akmenį į jį ir į jo sodo namelį, konkrečiai nematė, bet kaip minėjo, pakėlęs galvą ir pažiūrėjęs į tą pusę, iš kur atskriejo akmuo, o akmuo atskriejo nuo M. sklypo, pamatė M. Daugiau žmonių lauke M. sklype nebuvo, todėl įsitikinęs, kad tai padarė M. M..

Nukentėjusioji D. R. parodė, kad kai išteisintasis metė akmenį, ji buvo namelyje. Atėjo vyras ir pasakė „va, M. metė į mane akmenį“. Vyras į namelį atėjo su akmeniu. Girdėjo smūgį į namą, nematė, bet girdėjo. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji parodė, kad ji tvarkėsi sodo namelio viduje, kai įėjo vyras rankoje nešinas akmeniu, maždaug kumščio dydžio, sakydamas ,,pažiūrėk į mane M. metė akmenį“, nes vyras sakė, kad konkrečiai matė, kad šį akmenį į jį metė M. A. buvo labai išsigandęs, kad M. norėjo jį sužaloti. Jei būtų pataikęs, pasekmės būtų skaudžios, priklauso kur galėjo pataikyti. Ji to momento nematė, nes buvo sodo namelyje. Ji išėjo į lauką norėjo pažiūrėti ar viskas tvarkoje jų namelio sienoms, ar jos neapgadintos, bet vyras jai neleido niekur eiti, bijodamas, kad ir ją M. apmėtys akmenimis. Stovėdama lauke, prie įėjimo į sodo namelį, išgirdo smūgius į jų sodo namelį, kiek suprato, M. mėtė akmenis į jų sodo namelį, į sieną, į stogą.

Akcentuotina, kad nė vienas liudytojas paties akmenų mėtymo į nukentėjusiųjų namelį ar A. R. 2013 m. liepos 13 d. nematė. Pats sodo namelis buvo apžiūrėtas tik 2013 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praėjus beveik vienam mėnesiui po paties įvykio, nustatyti tik sodo namelio stogo apgadinimai, nors nukentėjusieji teigė, kad akmenys mėtyti ir į namelio sienas, net teisiamojo posėdžio metu teigė, kad visas namelis buvo apgadintas (t. 1, b. l. 144-149). Baudžiamosios bylos medžiagoje yra 3013 m. rugpjūčio 20 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo A. R. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau jo turinys betarpiškai nepatvirtina išteisintojo kaltės, kadangi jame atsispindi tik paties nukentėjusiojo versija, jog akmenis mėto išteisintasis (t. 1, b. l. 152-153). Akcentuotina, jog nukentėjusieji patys parodė, kad nematė, kas konkrečiai metė akmenis, nukentėjusysis A. R. tiesiog padarė prielaidą, kad tai darė M. M., nes atskriejus akmeniui, jis buvo gretimame sklype. Nukentėjusioji D. R. paties įvykio nematė, o tik perpasakojo tai, ką sakė jos vyras. Daugiau jokių išteisintojo kaltės įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad 2013 m. liepos 13 d. akmenis į A. R. ir į nukentėjusiesiems priklausantį sodo namelį mėtė būtent jis ir taip apgadino minėtą nukentėjusiųjų turtą, byloje nėra. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visi neaiškumai yra aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog M. M. kaltė padarius jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (dėl nukentėjusiesiems priklausančio sodo namelio stogo apgadinimo) yra neįrodyta. Vis dėlto, pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje, išteisinimo pagrindą nepagrįstai nurodė Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. 1 p. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nukentėjusiesiems priklausančio sodo namelio stogas buvo apgadintas, tačiau byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad tai padarė išteisintasis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d., nustatant, kad M. M. Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. (dėl nukentėjusiesiems priklausančio sodo namelio stogo apgadinimo) išteisintinas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. M. kaltintas ir tuo, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d., apie 13.15 val., s/b „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Trakų raj., tyčia ne mažiau trijų kartų užšoko ant (duomenys neskelbtini) alėjos gatvėje sustojusio automobilio „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio A. R., variklio dangčio, kurį sulankstė, tokiu būdu sugadino A. R. priklausančio turto už 1246,00 litus. Pirmosios instancijos teismas išteisino M. M. dėl šio epizodo iš esmės motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra vertintini kritiškai dėl tarp M. M. ir jų susiklosčiusių konfliktinių santykių. Vis dėlto, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina.

Nukentėjusysis A. R. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d., kai važiavo savo automobiliu sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ ir pavažiavus 8-10 metrų, priešais jį stovėjo M. M., kuris vedžiojo šunį. Jis signalizavo, kad šis pasitrauktų nuo kelio, o M. M. tris kartus užšoko ant kapoto ir jį įlenkė. Netoliese stovėjo kaimynai S. Priėjo S. ir pradėjo šaukti „ką tu čia darai?“. Jis išlipo iš automobilio ir atsisėdo. M. M. pasakė S.: „tu nieko nematai, nesiorientuoji kas čia vyksta“. Jis (nukentėjusysis) sėdo ir pradėjo važiuoti atbuline eiga kviestis pagalbos. M. M. liko su S. pasikalbėti. Automobilis draustas ir draudimas sumokėjo draudimo išmoką.

Liudytoja I. G. S. parodė, kad ji buvo su vyru ir matė, kad stovi A. R. mašina ir ateina su šunimi M. M., ji sustojo ir žiūrėjo, kas bus. M. atbėgo rėkdamas ir supykęs, pradėjo šokinėti ant mašinos. Tada ji pasakė M.: „ką tu darai?“, o jis atsakė, kad jai vaidenasi. Matė, kaip M. M. priėjo prie A. R. automobilio, jis atbėgo ir tiesiog pradėjo iš viršaus šokinėti ant automobilio.

Pažymėtina, kad ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė panašius parodymus, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. su vyru buvo savo sodo sklype, nes apie 11.00 val. buvo s/b „(duomenys neskelbtini)“ narių susirinkimas. Po susirinkimo, maždaug apie 13.00 val., ji su vyru A. buvo savo sodo sklype, netoli kelio grėbė lapus. Grėbdama lapus pamatė, kad A. R., važiuodamas automobiliu nuo G. pusės link savo sodo sklypo, sustojo ties jų sodo sklypu, gal jis norėjo užeiti pakalbėti. Dar prieš atvažiuojant A. R., matė einantį keliu su šunimi M. M., kuris ėjo nuo savo sodo sklypo link G.. Ir pamatė, kaip M. M. pribėgo prie A. automobilio ir ant jo šoko du ar tris kartus. Matėsi, kad jis tai daro tyčia, to norėdamas. Šokdamas ant automobilio, M. kažką šaukė, bet ką, ji negirdėjo. A. R. išlipo iš automobilio, stovėjo ir žiūrėjo į M. M., nieko nesakė ir laukė kuo čia viskas baigsis. Kadangi A. R. pamatė, kad M. M. nenustos šokti ant automobilio ir jį dar labiau sugadins, atsisėdo į automobilį ir atbulas nuvažiavo iki G. vartų. Kai M. pasiliko prie S. sodo namelio sklypo, vyras A. M. M. paklausė, ką jis čia sugalvojo ir pradėjo M. barti. M. vyrui A. pasakė „tau vaidenasi“. Akcentuotina ir tai, kad 2013 m. parodymų patikrinimo vietoje protokole I. G. S. patvirtino apklausoje duotus savo parodymus (t. 2, b. l. 18-20).

Liudytojas A. J. S. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamasis M. M. sodo kaimynas, o R. irgi. Su M. jie susipykę, o su R. santykiai geri. M. ir R. tarpusavyje konfliktuoja. Nurodė, kad matė, kaip M. užšoko R. ant automobilio variklio dangčio. Jis sakė pastarajam „Ką tu darai?“, o šis atsakė: „tau tik pasirodė“. Nurodė, kad A. R. automobilis stovėjo, o jis pats buvo prie automobilio. M. M. atėjo, įsibėgėjo ir šoko ant automobilio kapoto, o A. R. ramiai stovėjo ir žiūrėjo. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas iš esmės davė analogiškus parodymus, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d., po susirinkimo, apie 13.00 val., jis buvo prie savo sodo namelio, o šalia jo sodo sklypo keliu automobiliu važiavo A. R.. Kaip jis suprato, A. pamatęs jį, sustojo, turbūt, pakalbėti. O tuo metu atbėgo M. M. su šunimi ir niekiam nieko nesakęs, iš karto tyčia šoko ant A. automobilio, kurio nei pavadinimo, nei valstybinio numerio nežino. Automobilis tuo metu stovėjo, nejudėjo. A. stovėjo ir žiūrėjo kaip M. šokinėja ant jo automobilio. M. ant A. automobilio priekinės dalies, variklio dangčio šoko ne vieną kartą, kiek jis matė - du kartus. Tai matydamas, jis M. pasakė „nechuliganavok, kaip elgiesi?“. M. jam atsakė „tau vaidenasi“. Apgadinęs A. automobilį, M. nuėjo namo. Akcentuotina ir tai, kad 2013 m. parodymų patikrinimo vietoje protokole A. J. S. patvirtino apklausoje duotus savo parodymus. (t. 2, b. l. 13-15).

Liudytoja policijos pareigūnė R. K. apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad buvo atvykusi į įvykio vietą - (duomenys neskelbtini) kaimą, Trakų rajone, kuriame pagal gautą pranešimą yra apgadintas automobilis, kad kaimynas užšoko ant automobilio ir jį apgadino. Po šito pranešimo, sekė iš karto kitas pranešimas apie tai, kad tame pačiame kaime, toje pačioje vietoje yra automobilio partrenktas žmogus. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą, liudytoja sutiko kaltinamąjį M. M., kuris pranešė, kad A. R. jį partrenkė automobiliu ir parodė kur stovi A. R. automobilis. Pasiūlius kaltinamajam pasinaudoti medicinos pagalba, jis jos atsisakė, jam buvo įteiktas blankas pareiškimui surašyti. A. R. paaiškino, kad jam bevažiuojant, ant kelio stovėjo kaltinamasis M. M. ir nuo kelio nesitraukė, o užšoko ant A. R. automobilio ir jį sulamdė. A. R. paaiškino, kad bijo važiuoti ir pareiškimą rašo pas kaimyną. A. R. buvo susirūpinęs, nusiminęs. Apžiūrėjus gatvę, automobilį, nesimatė stabdymo ar griuvimo žymių. Buvo sulankstytas automobilio variklio dangtis, ant dangčio čiuožimo žymių nebuvo, dulkės nebuvo nuvalytos. Buvo paimti pareiškimai, jų parodymai nesutapo ir tuo metu vieningo sprendimo priimti nebuvo galima. M. M. sakė, kad jam skauda dubenį, ar šoną, tačiau jam gydytojų pagalbos nereikia.