Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjams A. S. ir V. S., atsakovių atstovui Antanui Bučinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų V. N., A. S., A. Č. ir V. S. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Varėnos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Varėnos rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai V. N., A. S., A. Č. ir V. S. padavė teismui skundą (b. l. 1–5), kuriame prašo priteisti jiems solidariai iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (toliau – VSAT) Varėnos rinktinės ir Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: V. N. 1535,47 Lt, A. S. 763,22 Lt, A. Č. 1872,86 Lt, V. S. 1298,87 Lt.

Prašyme paaiškina, kad šiuo metu jie dirba VSAT Varėnos rinktinės Sienos apsaugos skyriaus vyresniaisiais specialistais. Pažymi, kad Varėnos rinktinė, apskaičiuodama jų 2007–2008 m. darbo užmokestį, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, kuris negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pažymi, kad nepagrįstai buvo neišmokami visi jiems priklausantys priedai ir priemokos, todėl atsakovai privalo išmokėti jiems susidariusį atlyginimo skirtumą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatavo, kad: „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymi, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 48 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies, Civilinio kodekso 2.81 str. 1 d., 6.273 str., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., 23–26 str., Vidaus tarnybos statuto 36 str., 38 str. 1, 5 d., Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimu byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03, 2001-12-18 nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Mano, kad yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas.

Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remiantis jame nurodytais argumentais.

Atkreipia dėmesį tai, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra ir kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. nurodyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Vadovaujantis Konstitucijos 67 str. 2 p. Seimas leidžia įstatymus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai.

Kadangi sprendimai riboti pareiškėjams priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjams darbo užmokesčio daliai netaikytina.

Nurodo, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė 2010-06-29, todėl laikytina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007-06-29, todėl darbo užmokesčio nepriemoka už 2007 m. sausio – gegužės mėn. neturi būti priteisiama.

Mano, kad VSAT Varėnos rinktinė šioje byloje yra netinkamas atsakovas.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1, 2 d., 25 str. 1 d., CK 1.127 str., DK 27 str. 2 d., 298 str., VSAT vado 2006-11-06 įsakymu Nr. 4-788 patvirtinto VSAT darbo užmokesčio mokėjimo valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, tvarkos aprašo 2 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5–264/2003, 2010-02-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1571/2010.

Teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtų darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai dirba VSAT Varėnos rinktinės vyresniaisiais specialistais ir nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 VSAT Varėnos rinktinė pareiškėjams dėl taikyto 70 proc. pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo nesumokėjo darbo užmokesčio dalies: V. N. – 1535,47 Lt, A. S. – 763,22 Lt, A. Č. – 1872,86 Lt, V. S. – 1298,87 Lt (b. l. 7–8, 11–13, 15–17, 19–21, 34–37).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 – 26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjų atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomų sumų, tik prašo tam tikram laikotarpiui taikyti senaties terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokia sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tais įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 7 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į tai, kad darbo užmokestis už praėjusį mėnesį pilnai išmokamas kito mėnesio pirmosiomis dienomis, teismas reikalavimo daliai – laikotarpiui nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. teismas taiko ieškinio senatį, ir šioje dalyje skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT Varėnos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jų tiesioginis darbdavys, todėl pareiškėjų prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš VSAT Varėnos rinktinės.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėjų prašoma priteisti nepriemokų suma, dėl kurios jie kreipėsi nepažeisdami senaties terminų – V. N. 887,07 (71,67+57,26+18,59+154,68+165,42+419,45) Lt, A. S. 660,19 (37,67+622,52) Lt, A. Č. 1065,78 (97,24+80,16+99,84+ +112,68+675,86) Lt, V. S. 548,87 (45,59+67,27+60,27+79,03+229,51+67,20) Lt, susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

LR CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pareikštas 2010 m. ir į Lietuvos valstybės turtinės padėties pokyčius nuo 2010 m., taip pat į atsakovių atstovo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, kad darbo užmokesčio nepriemokoms yra skirtos lėšos, sprendžia, kad nėra pagrindo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127, 129 str., LR CPK 284 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjų V. N., A. S., A. Č., V. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjams: V. N. 887,07 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 7 centus); A. S. 660,19 Lt (šešis šimtus šešiasdešimt litų ir 19 centų); A. Č. 1065,78 Lt (tūkstantį šešiasdešimt penkis litus ir 78 centus); V. S. 548,87 Lt (penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 87 centus) neišmokėto darbo užmokesčio iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės.

Kitoje dalyje dėl reikalavimo priteisi neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Lietuvos valstybės ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuriai pritaikytas ieškinio senaties terminas, skundą atmesti.

Netenkinti prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.