- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-11
- Bylos Nr.
- e2S-852-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09898-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Suinteresuotas asmuo
- S. Z.
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį S. Z.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi leido priverstinai hospitalizuoti ir gydyti S. Z. 1 mėnesio terminui, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2020 m. balandžio 3 d. Teismas nurodė nutartį vykdyti skubiai.
2. 2020 m. balandžio 22 d. į teismą kreipėsi suinteresuoto asmens S. Z. atstovas advokatas M. A., prašydamas: 1) išreikalauti suinteresuoto asmens medicinines korteles iš Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės; 2) nutraukti priverstinę S. Z. hospitalizaciją ir priverstinį gydymą, leidžiant S. Z. gydytis ambulatoriškai.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad įpusėjus priverstiniam S. Z. gydymui Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, 2020 m. balandžio 18 d. paaiškėjo, kad S. Z. laukiasi. Atstovas pažymėjo, kad nėštumo sukelti hormonų svyravimai, tikėtina, ir lėmė priežastis, dėl kurių suinteresuotas asmuo buvo priverstinai hospitalizuota. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, įrodymai apie S. Z. nėštumą turi būti suinteresuoto asmens medicininėje kortelėje, kurie turėjo atsirasti po 2020 m. balandžio 18 d. vykusio suinteresuoto asmens pristatymo medicininei apžiūrai į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kilus netikėtiems suinteresuoto asmens sveikatos sutrikimams. Kadangi informacija apie S. Z. nėštumą jai buvo pateikta žodžiu, ir jokie medicininiai dokumentai į rankas nebuvo duoti, suinteresuotas asmuo prašo išreikalauti šiuos duomenis iš Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės arba Vilniaus miesto klinikinės ligoninės. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymėjo, kad Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė neturi galimybių užtikrinti tinkamos nėščiosios priežiūros, o priverstinis gydymas psichiką veikiančiais medikamentais gali pakenkti suinteresuoto asmens vaisiui.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens S. Z. atstovo advokato M. A. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties pakeitimo.
5. Teismas nurodė, kad klausimų dėl priverstinio asmenų hospitalizavimo ir gydymo nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos.
6. Vadovaudamasis CPK 582 straipsniu, teismas nurodė, kad teismas sprendžia dėl asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo skyrimo bei pratęsimo. PSPĮ 12 straipsnio 6 punkte įtvirtinta teisės norma numato, jog išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą. Aptartas teisinis reglamentavimas numato, jog ne teismas, o psichikos sveikatos priežiūros įstaiga turi teisę spręsti dėl hospitalizavimo nutraukimo anksčiau, nei baigiasi teismo nustatytas terminas. CPK 137 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog ieškinį (prašymą, pareiškimą) teismas atsisako priimti tais atvejais, kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
7. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad klausimas dėl hospitalizavimo nutraukimo anksčiau, nei baigiasi teismo nustatytas terminas, yra priskiriamas ne teismo, o psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kompetencijai, teismas suinteresuoto asmens atstovo prašymą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
8. Teismas išaiškino suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui teisę dėl hospitalizavimo nutraukimo kreiptis pareiškėją VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, taip pat teisę kreiptis į gydymo įstaigas su prašymais dėl suinteresuoto asmens medicininių duomenų išreikalavimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu suinteresuoto asmens S. Z. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti leidimą priverstinai hospitalizuoti S. Z.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl suinteresuoto asmens prašymas dėl priimtos nutarties pakeitimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, negalėtų būti nagrinėjamas teisme.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Teismas, leidęs priverstinai hospitalizuoti ir gydyti asmenį, negali nusišalinti nuo savo priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo.
9.3. Aplinkybė, kad gydymo įstaiga gali nutraukti priverstinę hospitalizaciją, nereiškia, jog kompetencijos atšaukti duotą leidimą priverstinei hospitalizacijai neturi teismas.
9.4. Priverstinis hospitalizavimas reiškia esminį žmogaus teisių apribojimą ir teisė šias teises riboti negali priklausyti vien tik nuo gydymo įstaigos diskrecijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti suinteresuoto asmens prašymą dėl teismo nutarties pakeitimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
13. Suinteresuoto asmens atstovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl suinteresuoto asmens prašymas dėl priimtos nutarties pakeitimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, negalėtų būti nagrinėjamas teisme. Sutikti su nurodytu atskirojo skundo argumentu nėra jokio pagrindo.
14. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakymą priimti suinteresuoto asmens prašymą dėl priverstinės hospitalizaciją ir priverstinio gydymo nutraukimo, motyvavo tuo, kad klausimas dėl hospitalizavimo nutraukimo anksčiau, nei baigiasi teismo nustatytas terminas, yra priskiriamas ne teismo, o psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kompetencijai.
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad klausimų dėl priverstinio asmenų hospitalizavimo ir gydymo nagrinėjimą reglamentuoja PSPĮ, CK ir CPK nuostatos.
16. CK 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
17. Bylos dėl teismo leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą nagrinėjamos CPK 582 straipsnyje nustatyta tvarka.
18. Priverstinės hospitalizacijos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja PSPĮ. Nurodyto įstatymo 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo.
19. Pagal PSPĮ 12 straipsnio 6 dalį, išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui arba gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą.
20. Aptarto teisinio reglamentavimo analizė teikia pagrindą išvadai, kad sprendimai dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo bei priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo nutraukimo anksčiau, negu baigiasi nustatytas terminas, priskirtini išimtinai psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų kompetencijai. Tuo tarpu teismo kompetencijai priskiriama spręsti tik dėl leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą, kai psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas (CK 2.26 straipsnio 4 dalis, CPK 582 straipsnis, PSPĮ 12 straipsnio 4 dalis).
21. Kadangi klausimas dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo nutraukimo anksčiau, negu baigiasi nustatytas terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą, nepriskirtinas teismo kompetencijai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens prašymą nutraukti priverstinę hospitalizaciją ir priverstinį gydymą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo leista priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį 1 mėnesį, atsižvelgiant į 2020 m. balandžio 3 d. gydytojų konsiliumo išvadą, kad pacientė psichomotoriškai sujaudinta, agresyvi, mėgina muštis, elgesys psichozinis, agresyvus, neprognozuojamas, yra reali grėsmė, kad pacientė savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Suinteresuoto asmens atstovas, prašydamas nutraukti priverstinį suinteresuoto asmens hospitalizavimą ir gydymą, nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad būtų išnykusios nurodytos aplinkybės, kurios lėmė sprendimo pratęsti suinteresuoto asmens priverstinį hospitalizavimą ir gydymą priėmimą.
23. Kartu nurodytina ir tai, kad suinteresuoto asmens atstovas, manydamas, jog dėl suinteresuoto asmens nėštumo jos gydymą būtų tikslinga tęsti ambulatoriškai, taip pat kad priverstinis gydymas psichiką veikiančiais medikamentais gali pakenkti suinteresuoto asmens vaisiui, turėjo teisę šiuos ir kitus jo nuomone, reikšmingus argumentus nurodyti ir prašymą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo nutraukimo pateikti psichikos sveikatos priežiūros įstaigai – VšĮ Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias atskirųjų skundų priėmimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.