Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikomas kaltinamajam J. G. priklausančiam nekilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms, pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 7 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-94-334/2017, kurioje J. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį, A. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, G. K. kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį, M. Š. kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 209 straipsnį, juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinama pagal BK 20 straipsnį, BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnį, BK 223 straipsnio 1 dalį.Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 7 d. prokuroro nutarimu J. G. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas jam priklausančiam nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, apribojimo terminą skaičiuojant nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas skirtas civilinių ieškinių ir galimo turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimui.Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi kaltinamajam J. G. pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas jam priklausančiam nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. vasario 7 d.Kaltinamasis J. G. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį.Anot kaltinamojo, apygardos teismas visiškai neatsižvelgė į kaltinamųjų subjektų specifiškumą ir nagrinėjamos situacijos ypatumus. J. G., A. G., G. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra kaltinami BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, nes jie veikė kaip specialūs subjektai, t. y. bankroto administratoriai. Kiekvienas bankroto administratorius privalo turėti privalomos profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Draustis šios rūšies draudimu administratorius įpareigoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos šioje baudžiamoje byloje inkriminuotos už administratorių veiklą administruojant bankrutuojančią UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kaltinamasis J. G. tuo metu buvo apsidraudęs privalomuoju bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės draudimu, visą žalą byloje pareikštų ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai. Todėl pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra užtikrinti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir nėra jokios būtinybės laikinai apriboti kaltinamųjų nuosavybės teisių į jiems priklausantį turtą. Skundžiamoje nutartyje apygardos teismas visiškai nepaaiškino, kodėl ir kokiais įrodymais vadovaujantis padarė išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Skunde taip pat cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017 ir nurodoma, kad sąskaitų areštavimas bankroto administratoriui galimas tik išimtiniais atvejais. Bankroto administratorius J. G. ir bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ administruoja daug kitų juridinių asmenų, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios kreditoriai šioje byloje pareiškė civilinius ieškinius, bankroto procesas jau seniai užbaigtas. Kaltinamojo J. G. skundas atmetamas.Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria pratęstas kaltinamojo J. G. turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas, yra teisėta ir pagrįsta.Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: civilinio ieškinio užtikrinimas baudžiamajame procese, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Skunde kaltinamasis J. G. pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje. Naujų argumentų dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo skunde nenurodoma. Šioje byloje J. G. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 209 straipsnį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. Panevėžio mieste, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su bankroto administratoriais ir darbuotojais – G. K. ir A. G. bei bendrininkaudamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Š., organizavo per G. K. bei padedant A. G. piktnaudžiavimą ir pats tiesiogine tyčia atliko neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimą savo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus tarnybine padėtimi, atlikdamas neteisminę BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą priešingais savo tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, taip padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. Š. pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą ir išvengti jam turtinės prievolės savo įmonei ir, eliminavus iš bankroto procedūros įmonės kreditorius, savo bei G. K. ir A. G. veiksmais padarė didelę turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams ir didelę neturtinę žalą valstybei. Be to J. G. kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovu – direktoriumi, kuriai suteikta teisė atlikti bankroto procedūras, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio mieste, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, atlikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. Š. prašymu neteisminį bankroto procedūrą, tokiu būdu būdamas faktiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingu už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepaskirdamas bendrovėje buhalterio ir taip pats tvarkydamas apskaitą, neregistruodamas apskaitos registruose sandorių ir nepateikdamas dokumentų, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir 16 straipsnio 1 dalį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), nes tapus BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose ir jų nefiksavo apskaitoje. Taip dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.Teismas nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo, iš esmės nesprendžia kaltės, civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų, taip pat, ar byloje bus taikomas BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas. Kaltininko galimo pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) taikymu. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, kad kaltinamajai priklausančios piniginės lėšos, kurioms šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos rezultatas, jos gali būti konfiskuotos BK 72 straipsnyje numatyta tvarka. BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, kad įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymams, jog kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, atsižvelgus į J. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, kad kaltinamoji dėl savo galimai neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ir turtinės naudos, padėjimo pradėti dirbtinį įmonės neteisminį bankrotą, išvengti turtinės prievolės ir kt., yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip deklaratyvūs skundo argumentai, kad skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė, kodėl šioje baudžiamojoje byloje galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Skunde kaltinamasis nurodo, kad byloje nėra pagrindo taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę, nes visą jo kaip bankroto administratoriaus padarytą žalą civilinių ieškinių tenkinimo atveju atlygintų draudikai. Tačiau su tokiu skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų „Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomojo draudimo taisyklių“ 8.3. punktu, draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas netinkamu, kai jis teikiamas dėl žalos, kuri padaryta veika, užtraukiančia draudėjo ir (ar) jo darbuotojo baudžiamąją atsakomybę. Vadinasi, kaltinamojo J. G. galimai padaryti neteisėti veiksmai, kurių padarymu jis kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, neatitinka bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytų pagrindų, kuriems esant įvykis laikomas draudžiamuoju ir draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Esant aptartoms aplinkybėms, laikinas kaltinamojo J. G. nuosavybės teisių apribojimas ir toliau būtinas šioje byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui.Be to, kaltinamasis skunde nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamasis patiria tokius suvaržymus, kurie peržengia teisingos pusiausvyros tarp taikomų prievartos priemonių ir siekiamo tikslo ribas. Priešingai, iš skundo turinio matyti, kad nors kaltinamojo piniginėms lėšoms ir nekilnojamajam turtui taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, tačiau kaltinamasis ir toliau vykdo savo veiklą, t. y. administruoja bankrutuojančias įmonės. Svarbu pažymėti, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas. Be to, nėra pagrindo vadovautis skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-87-236/2017, kuria buvo atmestas ieškovės skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta išreikalauti įrodymus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Minėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių – civilinėje byloje buvo pareikštas netiesioginis ieškinys dėl žalos atlyginimo, o nagrinėjamu atveju bankroto administratorius patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jo paties tyčiniais veiksmais galimai atliktą nusikalstamą veiką. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamojo J. G. turtui taikomo nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, todėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas pagrįstai. Naikinti skundžiamos nutarties nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamojo J. G. (J. G.) skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Ši nutartis dėl skundo įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.