- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- A-143-3032-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00122-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Atsakovas
- Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Fima“
- Advokatai
- Saulius Žentelis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei ,,Fima“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – atsakovas, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, apeliantas) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. gruodžio 16 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-6 2 klausimą ir palikti galioti Antrojo operatyvinių tarnybų departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 10/02 ,,Dėl įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo“.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 35 straipsniu, atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fima“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Fima“) – Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimo konkurso laimėtojo, patikrinimą dėl patikimumo pažymėjimo išdavimo. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu (rangovui yra taikomos sankcijos už įstatymų pažeidimus arba yra atliekamas tyrimas dėl jų, jei dėl tokių pažeidimų gali kilti įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo grėsmė), 2010 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 10/02 neišduoti patikimumo pažymėjimo UAB „Fima“. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2010 m. gruodžio 16 d. protokoliniu nutarimu panaikino sprendimą ir įpareigojo Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą išduoti įmonei patikimumo pažymėjimą. Teigė, jog, priimdamas sprendimą neišduoti pareiškėjui patikimumo pažymėjimo, nevertino įmonės su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) sudaryto susitarimo dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio kaip sankcijų už pažeidimus taikymo įmonei fakto ir juo, kaip teisiniu pagrindu, nesivadovavo. Paminėta informacija, patvirtinanti žalos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ir fondams padarymo faktą ir prievolės mokėti nustatytus mokesčius nesilaikymą, sprendime buvo nurodyta tik kaip įmonės neatsakingą požiūrį į mokesčius reglamentuojančius teisės aktus ir juose nustatytų elgesio normų nesilaikymą liudijanti aplinkybė, sietina su pasitikėjimo šia įmone sąlyga. Ši faktinė aplinkybė ir sudarė prielaidas abejoti įmonės atsakingumu ir kitoje teisinių santykių sferoje – valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugoje. Sprendime nurodė vienintelį patikimumo pažymėjimo neišdavimo teisinį pagrindą – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurį taikant turi būti nustatytos šios faktinės aplinkybės: rangovui (subrangovui) yra taikomos sankcijos už įstatymų pažeidimus arba turi būti atliekamas tyrimas dėl įstatymų pažeidimų, jeigu dėl tokių pažeidimų gali kilti įslaptintos informacijos praradimo grėsmė. Pažymėjo, kad įmonės mokestinio patikrinimo metu buvo gauta informacija apie tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apskrities skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Fima“ apgaulingo apskaitos tvarkymo (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2010 m. spalio 12 d. raštas Nr. (25)-5s-476(RN)). Kadangi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustato, dėl kokių įstatymų pažeidimų, dėl kurių yra atliekamas tyrimas, gali kilti įslaptintos informacijos praradimo ar atskleidimo grėsmė, privalėjo įvertinti ir įvertino visą informaciją apie UAB „Fima“ bei priėmė sprendimą, kad turimos informacijos visetas sudaro prielaidas kilti tokiai grėsmei. Atsakovo teigimu, Komisija plečiamai išaiškino Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą, konstatavusi, kad įmonės atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, kaip juridinis faktas, turi būti siejamas su įtariamojo statuso ikiteisminiame tyrime buvimu. Pažymėjo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktas nesieja įmonės patikimumo (nepatikimumo) su konkretaus įtarimo pareiškimu konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įstatymas numato, kad dėl rangovo veiksmų yra pradėtas tyrimas (ikiteisminis, operatyvinis – nekonkretizuojama). Taip pat šis įstatymas nenustato pareigos patikrinimą atliekančiai institucijai nustatyti įmonių, siekiančių gauti patikimumo pažymėjimus, procesinę padėtį nei ikiteisminiuose, nei kokiuose kituose tyrimuose. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas ne tik nesieja juridinių asmenų su kokia nors procesine padėtimi, bet ir neišskiria, kokioje srityje turi būti atliekamas tyrimas: ar administracinės teisės, ar baudžiamosios teisės, ar kt. Įstatymų leidėjas akcentuoja tik paties tyrimo dėl įstatymo pažeidimo buvimo faktą. Taigi Komisija, naudodama baudžiamojo proceso terminiją, dirbtinai interpretavo įstatymo normą ir suformavo precedentą, kuomet patikimumo nustatymo procese turi būti įrodinėjami įmonės kaltės ar nekaltumo aspektai, siejant įmonę su tam tikra procesine padėtimi. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad įmonės patikimumo tikrinimo tikslas – nustatyti, ar su rangovu gali būti sudarytas įslaptintas sandoris, užtikrinant tinkamą įslaptintos informacijos apsaugą. Tiek UAB „Fima“ atstovai, tiek ir Komisija nepaneigė aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Fima“ veiklos yra atliekamas, o abejoti kompetentingų institucijų teikiama informacija neturėjo pagrindo. Atsakovas nesutiko su Komisijos argumentu, kad buvusios UAB „Fima“ vyr. finansininkės nusikalstama veikla negali būti siejama su įmonės interesais, t. y. kad įmonė nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, o nuteista vyr. finansininkė jau nedirba įmonėje. Pabrėžė, jog neturi pagrindo abejoti kompetentingų institucijų pateikta informacija, kad nusikalstamas veikas vyr. finansininkė vykdė įmonės naudai, todėl įmonė išvengė didelės vertės mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, ir kad vyr. finansininkės nusikalstamos veikos, dėl kurių ji teismo pripažinta kalta, buvo padarytos jai dirbant UAB „Fima“. Sprendime ankstesnių sprendimų neišduoti patikimumo pažymėjimo nurodymas jokiu būdu nereiškė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos neišdavimo sąlygos. Netaikė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos, kad patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu rangovui dėl jo kaltės anksčiau buvo atsisakyta išduoti patikimumo pažymėjimą ir nėra išnykusios tokio pažymėjimo neišdavimo sąlygos. Šios informacijos nurodymas sprendime sietinas tik su UAB „Fima“ pažeidimų mokesčių srityje tęstinumo patvirtinimu ir aplinkybių, keliančių nepasitikėjimą šia įmone, pagrindimu. Todėl nesutiko su Komisijos argumentu, kad ankstesnių savo sprendimų neišduoti patikimumo pažymėjimo pagrindus laikė neišnykusiais. Atsakovo teigimu, Komisija nevertino UAB „Fima“ patikimumą paneigiančių aplinkybių, kurias nurodė sprendime, klaidingai interpretavo sprendime nurodytą neišdavimo teisinį pagrindą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 str. 1 d. 2 p.), kuriuo vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, dėl to jo sprendimas yra pagrįstas įstatymo norma ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl teisėtas ir negali būti panaikintas.
Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 62–67) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nors atsakovas skunde teigė, jog jis susitarimo tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos ir įmonės egzistavimu nesivadovavo, atsisakydamas išduoti patikimumo pažymėjimą, tačiau sprendimo teiginiai patvirtina, kad susitarimas buvo vertinamas kaip sankcijų už mokestinius pažeidimus taikymo faktas ir juo buvo vadovautasi, nusprendžiant atsisakyti išduoti patikimumo pažymėjimą. Atsakovo teiginys, kad įmonė, sudarydama susitarimą su Valstybine mokesčių inspekcija, pripažino pažeidimo faktą, yra nepagrįstas. Tyčiniai mokesčių įstatymų pažeidimai mokestinio patikrinimo metu nustatyti nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad buvo tikrinama įmonės 2003–2007 m. veikla, o tai patvirtina, jog buvo tiriami seni, 3–7 m. senumo įvykiai. Pabrėžė, kad nuo 2007 m. įmonė yra gavusi dešimt patikimumą patvirtinančių pažymėjimų, nuolat dirba su įslaptinta informacija, kurios niekada nėra praradusi ar neteisėtai atskleidusi, jokie įtarimai ar pretenzijos šiuo požiūriu pareikšti nebuvo. Todėl akivaizdu, jog, priimdamas sprendimą dėl patikimumą patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, atsakovas negalėjo remtis šiais įvykiais, juo labiau teigti, jog tariamai šie įvykiai sudaro prielaidas abejoti įmonės atsakingumu ir kitoje teisinių santykių sferoje – valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugoje, bei gali kelti įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo grėsmę. Komisija padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog faktas, kad UAB „Fima“ šiuo metu vykdo su Valstybine mokesčių inspekcija sudarytos mokestinės paskolos sutartį, nereiškia, kad UAB „Fima“ atžvilgiu šiuo metu taikomos sankcijos už įstatymų pažeidimus, dėl kurių gali kilti įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo grėsmė. Komisija tinkamai interpretavo Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei pagrįstai konstatavo, jog aplinkybės, kad įmonės atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvimas turi būti siejamas su įtariamojo statusu ikiteisminiame tyrime. Komisija skundžiamame nutarime pagrįstai konstatavo, jog buvusios įmonės vyr. finansininkės nusikalstama veika negali būti siejama su įmonės interesais. Iš tiesų aplinkybė, kad įmonės vyr. finansininkė 2010 m. kovo 22 d. buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta piniginė bauda, negali būti vertinama kaip aplinkybė, patvirtinanti faktą, kad įmonė tariamai padarė kokį nors pažeidimą arba kad kito asmens nusikalstama veika buvo padaryta jos interesais. Įmonė įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, šiuo nuosprendžiu bausmė buvo paskirta tik tam asmeniui, kuris ir yra kaltas dėl nusikalstamų veikų padarymo. Atsakovo teiginys, kad tariamai nusikaltimai buvo daromi įmonės interesais, pagrįstas ne objektyviais faktais, o išimtinai atsakovo prielaidomis ir spėjimais. Pareiškėjo teigimu, jeigu vykusio ikiteisminio tyrimo ar bylos teisminio nagrinėjimo metu kompetentingos institucijos iš tikrųjų būtų nustačiusios, kad finansininkė, darydama nusikalstamas veikas, veikė įmonės interesais, vadovaujantis BK 20 straipsnio nuostatomis, baudžiamojon atsakomybėn būtų patraukta ir pati įmonė. Kadangi įmonė paminėtoje byloje nebuvo nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju, nei nuteistuoju ar išteisintuoju, akivaizdu, jog su vyr. finansininkės daromomis nusikalstamomis veikomis ji nebuvo ir nėra niekaip susijusi. 2008 m. balandžio 7 d. ir 2009 m. balandžio 6 d. sprendimai atsisakyti išduoti įmonei patikimumą patvirtinantį pažymėjimą buvo priimti, atsižvelgus į tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija tuo metu atliko jos mokestinį patikrinimą. Mokestinis patikrinimas buvo baigtas, nenustačius įstatymų pažeidimų, tik mokestinę nepriemoką, todėl buvo sudarytas 2009 m. gruodžio 6 d. susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-14, dėl to faktas, kad įmonei 2008 m. balandžio 7 d. ir 2009 m. balandžio 6 d. sprendimais buvo atsisakyta išduoti patikimumo pažymėjimą, negali būti vertinamas kaip argumentas, patvirtinantis įmonės pažeidimų mokesčių srityje tęstinumą. Pareiškėjo nuomone, ši aplinkybė tiesiog patvirtina faktą, jog dėl nežinomų priežasčių atsakovas traktuoja įmonę kitaip nei kitos valstybės institucijos. Tuo pačiu laikotarpiu, t. y. 2008–2009 m., kitos valstybės institucijos, taikydamos to paties Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas, nerasdavo jokių kliūčių išduoti patikimumą patvirtinančius pažymėjimus (paskutinis pažymėjimas išduotas 2009 m. gruodžio 29 d. darbams Ignalinos atominėje elektrinėje). Be to, atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, sprendime nenurodė argumentų, patvirtinančių aukščiau nurodytų aplinkybių buvimą, t. y. atsakovas nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad įmonė yra padariusi teisės pažeidimą, už kurį jai taikoma sankcija, arba kad šiuo metu atliekamas tyrimas dėl jos pažeidimų, juo labiau nenurodė argumentų, liudijančių apie tai, jog dėl tokių pažeidimų kyla reali grėsmė įslaptintos informacijos praradimui ar neteisėtam atskleidimui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi (b. l. 80–84) nutraukė administracinę bylą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas laimėjo Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimo konkursą. Prieš vykdydamas sandorį pareiškėjas turėjo gauti įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, atlikęs pareiškėjo patikrinimą, 2010 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 10/02, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu (rangovui yra taikomos sankcijos už įstatymų pažeidimus arba yra atliekamas tyrimas dėl jų, jei dėl tokių pažeidimų gali kilti įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo grėsmė), atsisakė išduoti patikimumą patvirtinantį pažymėjimą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2010 m. gruodžio 16 d. protokoliniu nutarimu Nr. 56-6 Antrojo operatyvinių tarnybų departamento 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 10/02 pripažino nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo išduoti pareiškėjui patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, reikalingą Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimo sandoriui sudaryti ir vykdyti, jeigu neatsirado kitų aplinkybių, numatytų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje. Nesutikdamas su Komisijos nutarimu, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas 2011 m. sausio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti. Teismas nurodė, kad atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui patikimumo pažymėjimą, reikalingą Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimo sandoriui sudaryti ir vykdyti. Atsiliepime į skundą pareiškėjas nurodė, kad ginčas vyksta dėl patikimumo pažymėjimo, reikalingo Aviacijos bazės Eskadrilės operacijų vadavietės ir amunicijos saugyklos su raketų saugyklos, su raketų surinkimo ir testavimo laboratorija elektroninių apsaugos sistemų projektavimo, įrengimo ir garantinės priežiūros paslaugų pirkimo sandoriui sudaryti ir vykdyti. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė patvirtino paminėtą aplinkybę. Taip pat nurodė, kad Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimas yra nutrauktas, kadangi prekės ir paslaugos tapo nereikalingos. Jei ši paslauga būtų buvusi reikalinga, tai tikrinimo procedūra būtų atliekama antrosios vietos laimėtojui. Tačiau antrosios vietos laimėtojas tikrinimui nebuvo pateiktas, kadangi paslaugos jau nebereikėjo. Skundą teismui pateikė, norėdami, kad būtų suformuota praktika dėl patikimumo pažymėjimo išdavimo įmonėms, esant jų atžvilgiu pradėtam ikiteisminiam tyrimui. Šiuo konkrečiu atveju sprendimas pasekmių nesukels. Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sandoris, dėl kurio pareiškėjui nebuvo išduotas patikimumo pažymėjimas, nutrauktas, todėl Komisijos sprendimas neturi įtakos atsakovo teisėms ir pareigoms bei nesukelia su tuo susijusių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo reikalavimu nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir administracinė byla nutraukiama.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 90–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas iš esmės neteisingai išsprendė bylą, nurodydamas, kad pareikštu reikalavimu nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas šių teiginių nepagrindė jokiais teisiniais argumentais bei nemotyvavo pateikto reikalavimo nepatenkinimo, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnį. Teismas apskritai nepasisakė ir nenurodė motyvų dėl vienintelio ir pagrindinio reikalavimo nepatenkinimo, kartu neteisingai įvardydamas, kad jis skundą pateikė, norėdamas, jog būtų suformuota praktika dėl patikimumo pažymėjimo išdavimo įmonėms, nes tokio reikalavimo neteikė.
2. Administracinio ginčo pagrindas, tuo pačiu ir administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Komisijos sprendimo, kuriuo ši komisija, neteisingai interpretuodama ir taikydama teisės aktus, įpareigojo Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą išduoti įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą UAB „Fima“, pagrįstumas, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi ir ABTĮ 18 straipsnio 3 dalimi, priskirtinas ir turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose.
3. Komisija – išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, vadovaudamasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 13 punktu, išsprendė ginčą tarp Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ir UAB „Fima“ dėl įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo neišdavimo pagrįstumo. Komisijos sprendimas – įpareigojimas išduoti įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktus, sukūrė prielaidas įslaptintą informaciją perduoti įmonei, kurios patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Skunde išsamiai argumentavo, kodėl, jo nuomone, išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas yra naikintinas, tačiau dėl šių argumentų teismas visiškai nepasisakė. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos tiesiogiai įtvirtina Komisijos kompetenciją ir jos teises paslapčių subjektų (šiuo atveju atsakovo) atžvilgiu. Išspręsdama konkretų ginčą dėl įmonės patikimumo pažymėjimo neišdavimo pagrįstumo, Komisija išaiškino Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo taikymo klausimą, kuris paslapčių subjektui tampa privalomu, kadangi yra teikiamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 13 punkto, 11 straipsnio 7 dalies bei 36 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismo nutartis nutraukti bylą, neišnagrinėjus sprendimo neišduoti patikimumo pažymėjimo pagrįstumo, teisės taikymo teisingumo, sukuria tokią teisinę padėtį, kada Antrojo operatyvinių tarnybų departamento – valstybės įgaliotos institucijos – priimtas sprendimas lieka nei paneigtas, nei patvirtintas, todėl priežastys ir sąlygos, kurios sukėlė įstatymo netinkamą aiškinimą ir taikymą, nebus pašalintos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas, įvertinęs skundžiamą Komisijos nutarimą, atsakovo reikalavimą bei skundo esmę, padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog atsakovo skundo reikalavimas panaikinti Komisijos nutarimą ir palikti galioti atsakovo sprendimą nenagrinėtinas administracinių teismų. Ši teismo išvada paremta ABTĮ bendrosiomis nuostatomis ir formuojama administracinių teismų praktika dėl administraciniams teismams priskirtų bylų nagrinėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-667/2010, 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-669/2009).
2. Teismas pagrįstai konstatavo, jog Komisijos nutarimas, kurį prašė panaikinti atsakovas, faktiškai neturi jokios įtakos nei atsakovo, nei pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nesukelia jokių teisinių pasekmių ginčo šalims, kadangi konkursas buvo nutrauktas, ir patikimumo pažymėjimo išdavimo pareiškėjui klausimas tapo nebeaktualus. Šią aplinkybę pripažino ir pats atsakovas.
3. Atsakovo skundo reikalavimo patenkinimas – Komisijos nutarimo panaikinimas –nesukeltų jokių teisinių pasekmių kitai bylos šaliai, t. y. pareiškėjui, bei nepakeistų tarp atsakovo ir pareiškėjo suformuoto materialinio teisinio santykio. Prašydamas panaikinti Komisijos nutarimą, atsakovas siekia ne administracinio ginčo išsprendimo, o pripažinimo, kad Komisija neteisingai išaiškino Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo taikymo klausimą, t. y. faktiškai atsakovas prašo teismo konstatuoti tam tikros juridinę reikšmę turinčios aplinkybės egzistavimą. Tokį reikalavimą teismas pagrįstai pripažino negalinčiu būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
4. Teismas nutraukė bylą, pagrįstai pripažinęs, jog atsakovo reikalavimas panaikinti Komisijos nutarimą negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Konstatavus šią aplinkybę, visi kiti tiek atsakovo, tiek pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo neteko prasmės, todėl teismas jų nevertino ir dėl jų plačiau nepasisakė. Paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-112/2002 negali būti taikoma šioje byloje, kadangi bylų fabulos skiriasi iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovo apeliacine tvarka skundžiama nutartis dėl bylos nutraukimo pirmosios instancijos teismo priimta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pagal ABTĮ 102 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį, tokio pobūdžio nutartis galėjo būti skundžiama apeliacinės instancijos teismui atskiruoju skundu, paduodant jį ne vėliau kaip per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo. Atsakovo apeliacinis skundas yra paduotas apeliacinės instancijos teismui 2011 m. kovo 16 d., t. y. praleidus paminėtą septynių dienų terminą. Todėl konstatuotina, kad šiuo atveju buvo pažeisti ABTĮ 102 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 2 dalyje nustatyti atskirojo skundo padavimo tvarka ir terminas. Tačiau, atsižvelgdama į tai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovas buvo suklaidintas neteisingos nuorodos į bendrąją teismo priimtų sprendimų apskundimo tvarką, ir į tai, kad pastarosios tvarkos atsakovas laikėsi, kolegija konstatuoja, jog nurodyti procedūriniai pažeidimai šiuo atveju negali būti traktuojami kaip procesinė kliūtis išnagrinėti atsakovo paduota skundą iš esmės.
Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija išskiria šias bylai reikšmingas ir šalių nekvestionuojamas faktines aplinkybes: 1) kad pareiškėjas buvo laimėjęs Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono elektroninių apsaugos sistemų pogarantinės priežiūros paslaugų pirkimo konkursą (toliau – ir Konkursas Nr. 1); 2) kad pareiškėjas (kaip paaiškino ginčo šalys) taip pat buvo laimėjęs visiškai kitą negu Konkursas Nr. 1 Aviacijos bazės Eskadrilės operacijų vadavietės ir amunicijos saugyklos su raketų saugyklos, su raketų surinkimo ir testavimo laboratorija elektroninių apsaugos sistemų projektavimo, įrengimo ir garantinės priežiūros paslaugų pirkimo sandoriui sudaryti ir vykdyti konkursą (toliau – ir Konkursas Nr. 2); 3) kad abu paminėti sandoriai (dėl kurių buvo vykdomi nurodyti konkursai) Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo taikymo požiūriu laikytini įslaptintais sandoriais, kuriems vykdyti rangovui (pareiškėjui) yra būtina gauti kompetentingos institucijos (atsakovo) išduotą įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą; 4) kad toks patikimumą patvirtinantis pažymėjimas pareiškėjui nebuvo išduotas atsakovo 2010 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 10/02, kuris Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjo buvo apskųstas Komisijai, kuri priėmė atsakovo šioje administracinėje byloje teismui skundžiamą 2010 m. gruodžio 16 d. protokolinį sprendimą; 5) kad nurodyti atsakovo ir Komisijos sprendimai buvo priimti, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo patikimumo vykdyti Konkurso Nr. 1 numatytą sandorį; 6) kad Konkurse Nr. 1 numatytas sandoris – paslaugų pirkimas – buvo nutrauktas išnykus poreikiui jį sudaryti ir kad toks nutraukimas įvyko po paminėto Komisijos sprendimo priėmimo.
Pasisakydama dėl išvardintų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo išdavimo reglamentuojami specialios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normos – 35 straipsnio. Pagal šio straipsnio 2 dalį, įmonės patikimumo tikrinimo tikslas - nustatyti, ar su rangovu gali būti sudarytas įslaptintas sandoris užtikrinant tinkamą įslaptintos informacijos apsaugą, o pagal jo 12 dalį, įmonės patikimumą patvirtinantis pažymėjimas galioja tik konkretaus įslaptinto sandorio vykdymo metu. Iš šių straipsnio nuostatų darytina vienareikšmiška išvada, kad konkretaus įmonės patikimumą patvirtinančio pažymėjimo išdavimas arba jo neišdavimas yra siejamas tik su konkrečiu įslaptintu sandoriu, kuriam sudaryti ir kurį vykdyti jis yra būtinas. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad įmonės patikimumą patvirtinantis pažymėjimas, dėl kurio neišdavimo kilo šis administracinis ginčas, yra ir gali būti siejamas tik su Konkurse Nr. 1 numatytu sandoriu – paslaugų pirkimu. Todėl, nutraukus šį pirkimą (pažymėtina, kad šio nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimai šioje administracinėje byloje nebuvo keliami ir todėl nėra aktualūs), objektyviai išnyko pareiškėjo poreikis turėti patikimumą patvirtinantį pažymėjimą tam, kad jis galėtų sudaryti ir vykdyti Konkurse Nr. 1 numatytą sandorį. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto bei 22 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad šioje situacijoje administracinio teismo sprendimas dėl ginčo esmės objektyviai nesukeltų jokių tiesioginių teisinių pasekmių nei pareiškėjui, nei atsakovui, t. y. administracinio ginčo nagrinėjimas taptų beprasmiu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas kaip tam tikrų materialiųjų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimu suinteresuotas administracinio proceso dalyvis (kaip matyti iš jo pasirinktos pozicijos) tokio suinteresuotumo neturi. Atsakovo nurodytas suinteresuotumas dėl skundo nagrinėjimo iš esmės ABTĮ taikymo požiūriu nėra reikšmingas.
Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis kolegijos pripažintina pagrįsta ir paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.