- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-168-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38577-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- M. J., Ž. L., I. G., D. J.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,
dalyvaujant prokurorei Daliai Styrienei.
gynėjams advokatams Arvydui Peneliui, Auriui Leonavičiui, Mykolui Vytautui Kazlauskui, Lidijai Blinkevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J., Ž. L., I. G., D. J. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažinti kalta ir nuteista : pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. G. paskirta subendrinta laisvės apribojimo 1 metams bausmė, įpareigojant nuteistąją laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
D. J. pripažinta kalta ir nuteista : pagal BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. J. paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant nuteistąją laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Ž. L. pripažinti kalta ir nuteista pagal : BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. L. paskirta subendrintą laisvės apribojimo 1 metams bausmė, įpareigojant nuteistąją laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
M. J. pripažinti kaltu ir nuteistas : pagal BK 284 straipsnio 1 dalį -laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. J. paskirta subendrintą laisvės apribojimo 1 metams bausmė, įpareigojant nuteistąją laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Priteista solidariai iš I. G., D. J., Ž. L., M. J. nukentėjusiajai I. V. 6000 EUR neturtinei žalai atlyginti, bei 1200 EUR atstovo A. Z. išlaidoms atlyginti
Priteista solidariai iš A. P., M. J. nukentėjusiajam S. S. 1500 EUR neturtinei žalai atlyginti bei 800 EUR atstovo A. Z. išlaidoms atlyginti.
Pripažinta I. V., S. S. teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Priteista solidariai iš I. G., D. J., Ž. L., M. J., A. P. nukentėjusiajam S. S. 300 EUR atstovo M. N. išlaidoms atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
1. I. G., D. J., Ž. L., M. J. nuteisti už tai, kad nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. V. sveikatą, o M. J., A. P. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo S. S. sveikatą bei tuo pačiu bendrais veiksmais pažeidė viešąją tvarką, o būtent : 2016 m. rugpjūčio 14 d., apie 22.00 val., P. k., U. sen., U. r., V. ežero pakrantėje esančioje sodyboje, prie pirties, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios priežasties, A. P. kumščiu vieną kartą smogė S. S. į galvos sritį, po ko jis bendrai veikdamas su M. J., kumščiais smogė nemažiau kaip po keturis kartus S. S. į galvos sritį, o pastarajam nukritus ant žemės spardė jį kojomis į įvairias kūno vietas. Tuo pačiu metu ir toje pačioje viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios priežasties, Ž. L. kumščiu vieną kartą smogė I. V. į galvos sritį, po ko I. G. bendrai veikdama su Ž. L. ir D. J., kojos keliais spyrė nemažiau kaip po keturis kartus I. V. į galvos sritį, o pastarajai nukritus ant žemės spardė ją kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsiant nusikalstamą veiką, M. J. priėjęs prie gulinčios nukentėjusiosios I. V., kumščiu smogė ne mažiau kaip tris kartus į galvos sritį, o A. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, S. S., sėdinčiam automobilyje Mercedez Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pro atvirą vairuotojo pusės durelių langą, vieną kartą kumščiu smogė į veido sritį. Tokiais veiksmais I. G., D. J., Ž. L., M. J., veikdami bendrininkų grupėje, nukentėjusiajai I. V. dėl poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio žasto srityje, dešinio žasto srityje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimų kaktoje, muštinės žaizdos kairio antakio srityje, kairės akies srityje, kairios akiduobės apatinės sienos lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o A. P. ir M. J. nukentėjusiajam S. S. dėl muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, nubrozdinimų abiejų lūpų gleivinėje, kraujosruvos apatinės lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos smakro kairėje, abiejų ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimo pakaušio kairėje pusėje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip bendrais veiksmais šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
2. Iš esmės analogiškais apeliaciniais skundais nuteistosios I. G. ir D. J. prašo panaikinti jų atžvilgiu priimtą apkaltinamą nuosprendį ir jas išteisinti.
2.1 Nurodo, kad apylinkės teismas tendencingai įvertino byloje ištirtus įrodymus, suteikdamas didesnės reikšmės nukentėjusiųjų parodymams ir sumenkindamas kitų asmenų parodymus apie konflikto kilimo aplinkybes bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunduose teigia, kad savo veiksmais tyčia viešosios tvarkos ir rimties nesutrikdė, nepagarbos aplinkiniams nedemonstravo, tik siekė nutraukti su nukentėjusiais įvykusį pastarųjų inicijuotą konfliktą. Apeliantės nurodo, kad būtent S. S., priėjęs prie jų, ėmė mojuoti žarstekliu prie D. J. galvos, o A. P. jį nustūmus, abu susikibo, po ko, D. J. juos skiriant, pribėgusi I. V., paėmusi ją už plaukų, nutempė tolyn, kur jas skirti ėmė I. G. ir Ž. L., o tuo metu I. V. jas spardė. I. V. D. J. plaukus paleido tik tada, kai pribėgęs M. J. jai sudavė, ką nurodė ir pats M. J.. Apeliantės neigia sudavusios smūgius I. V., todėl mano, kad jos kaltomis dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pripažintos nepagrįstai.
2.2 Teigia, kad nukentėjusios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad mušama rankomis ir kojomis bei tampoma už plaukų buvo visų nuteistųjų merginų ( kiekviena ne mažiau 4 kartus spyrė į veidą, o jai pargriuvus kiekviena spyrė į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip po 10 kartų) dėl ko ji prarado sąmonę, o atsigavus dėl I. G. spyrio į veidą vėl prarado sąmonę. Tuo tarpu apklausiama 2016-08-15 ji nurodė, kad jos atžvilgiu smurtavo 5 merginos, tarp jų ir J. D., kurią paminėjo ir parodymų patikrinimo vietoje metu. 2016-09-08 ji teigė, kad kojomis ją spardė tik Ž. L., kitos tampė už plaukų ir mušė kumščiais, kol ji nukrito.
2.3 Nukentėjusysis S. S. taip pat tvirtina, kad I. V. mušama ir spardoma buvo trijų merginų, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusiojo S. S. nurodomos nukentėjusiosios padėtys smūgių sudavimo metu nesutampa su I. V. nurodytomis padėtimis. Be to, specialisto išvadoje ir ekspertizės akte užfiksuotas sužalojimų skaičius nesutampa su nukentėjusiosios nurodomu jai suduotų smūgių skaičiumi. Be to, nors nukentėjusioji vėlesnių apklausų metu nurodė, kad jai buvo sužaloti ir du dantys, ekspertizės akte jai po 2016-08-14 įvykio dantų sužalojimų nenustatyta. Tokiu būdu nukentėjusių parodymai, apeliančių įsitikinimu, yra prieštaringi, kas kart buvo nurodomos skirtingos I. V. sužalojimo aplinkybės, todėl teismas nepagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį. Taip pat nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo pakankamai aktyvi, ji smurtavo prieš D. J. griebdama už plaukų, spyrė I. G. į veidą.
2.4 Apibendrinant apeliantės nurodo, kad jų veiksmai nebuvo tyčiniai ir nusikalstami, o turi būti vertintini kaip būtinoji gintis, nes buvo kėsinamasi į D. J., I. V. įsikibo į pastarosios plaukus ir jos abi parkrito ant žemės, todėl jos turėjo teisę ginti tiek save, tiek kitą asmenį nuo pavojingo kėsinimosi.
2.5 Be to, prašo atsižvelgti ir į tai, kad konfliktas įvyko privačioje namų valdoje, uždaroje erdvėje, ką patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos fotonuotraukos. Į nukentėjusių sukeltą konfliktą buvo įtraukti tik jie ir sodyboje poilsiavę asmenys, kurie tarpusavyje yra susiję giminystės ryšiais, todėl teismo išvados, kad konflikto metu buvo sutrikdyta pašalinių asmenų rimtis taip pat yra nepagrįstos.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo jo atžvilgiu priimtą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamą nuosprendį, o netenkinus šio reikalavimo pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kuria buvo išspręstas neturtinės žalos atlyginimas ir priteistos neturtinės žalos dydį S. S. sumažinti iki 500 eurų, o I. V. iki 2000 eurų.
3.1 Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir įvykio situaciją, įrodymai įvertinti pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus – atsietai, o ne vertinant jų visumą, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Teismas besąlygiškai patikėjo prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais ir visiškai nepagrįstai atmetė jo ir kitų nuteistųjų parodymus, nors tam nebuvo jokio pagrįsto ir objektyvaus pagrindo, o specialistų išvadose nurodyti duomenys vertinti iškreiptai.
3.2 Neatsižvelgta, kad konfliktinę situaciją išprovokavo nukentėjusieji, S. S. ėmus smurtauti – stumti jį ant įkaitusios šašlykinės, ko pasėkoje jis nusidegino šoną, trumpam prarado sąmonę, o tuo metu I. V. pirma pradėjo smurtauti prieš D. J. griebdama šiai už plaukų ir tempdama jos galvą žemyn, tuo sukeldama jai fizinį skausmą. Visi šie prieštaravimai nuosprendyje nepašalinti, abejonės liko neištirtos, o kadangi visos abejonės turi būti vertintinos kaltinamųjų naudai, teismas turėjo priimti išteisinamą nuosprendį. Tuo labiau, kad jo veiksmai buvo nukreipti ne pažeisti įstatymo saugomas vertybes, o ginti save ir savo draugus nuo pavojingo kėsinimosi, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji atsakomybė negalima, nes jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
3.3 Nesutinka ir su teismo priteistomis sumomis nukentėjusiems padarytai neturtinei žala atlyginti, nes nukentėjusiajam S. S. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, jis pripažino, kad skausmą jautė gan neilgai, t.y. apie savaitę, apie jokius liekamąsias sužalojimų pasekmes, ar tai kad jis patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nervinį sukrėtimą ir kt., byloje duomenų nepateikta, tuo labiau, kad konfliktas išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų. Tuo tarpu I. V. neturtinei žalai atlyginti priteistas 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas taipogi viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamas sumas ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų ir nėra pagrįstas objektyviais įrodymais.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu nuteistoji Ž. L. skundžia apylinkės teismo jos atžvilgiu priimtą apkaltinamą nuosprendį, prašo jį panaikinti ir ją išteisinti, o šio reikalavimo netenkinus, prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria buvo išspręstas neturtinės žalos atlyginimo I. V. klausimas ir jai priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti iki 2000 eurų.
4.1 Nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, o ne jų visumą, prioritetą teikė nukentėjusių parodymams ir specialisto išvadoms, kuriose esančius duomenis vertino iškreiptai, vertino tik ją kaltinančius ir visiškai nevertino ją teisinančių įrodymų, t.y. nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusių parodymų, kad konflikte dalyvavo ir daugiau asmenų, kuriems kaltinimai nepareikšti, nevertino liudytojų V. M. ir J. D. parodymų, kurie teigė, kas I. V. buvo arši, kad abi pusės vartojo necenzūrinius žodžius. Tai, pasak apeliantės, reiškia, kad teismas, aprašydamas nukentėjusiųjų parodymus, duotus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tai padarė neobjektyviai, o selektyviai nutylėdamas tam tikrus liudytojų ir nukentėjusiųjų duotų parodymų dalis, kurios galėtų švelninti arba visiškai panaikinti jos baudžiamąją atsakomybę.
4.2 Nurodo, kad teismas neįvertino, jog jos veiksmai buvo nukreipti apginti kitą asmenį nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir todėl atitinkantys būtinosios ginties sąlygas, nes nukentėjusieji įsiveržė į jiems išnuomotą sodybos dalį, provokavo agresyviu elgesiu, patys buvo neblaivūs, S. S. švaistėsi metaliniu žarstekliu, šaudė iš šautuvo, demonstravo savo viršenybę ir grasino susidorosiantis, tačiau teismui šie jos ir kitų nuteistųjų parodymai buvo visiškai neįdomūs.
4.3 Nesutinka ir su nukentėjusiajai I. V. priteista suma neturtinės žalos atlyginimui, nes mano, jog nėra įrodyta, jog po patirto įvykio nukentėjusiajai likę kokie nors neigiami liekamieji reiškiniai. Nuosprendyje nutylėta apie Valstybinės Teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus atliktą teismo medicinos ekspertizės išvadą, kurioje konstatuota, jog pateiktuose medicinos dokumentuose nėra duomenų apie šiuo metu išlikusias pasekmes ir tai, kad bendro darbingumo netekimas neturi įtakos sužalojimo mastui. Iš to seka, jog su nukentėjusiosios netektas darbingumas niekaip nesusijęs su kaltinime inkriminuotu konfliktu. Neatsižvelgta ir į tai, kad pati nukentėjusioji iniciavo konfliktą, elgėsi agresyviai, o jai priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka LAT formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose, ( pvz. Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, Nr. 2K-272-648/2015, Nr. 3K-3-417/2013).
5. Atsiliepimuose į apeliacinius skundu nukentėjusieji I. V. ir S. S. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nes apylinkės teismas išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis. Teismas vertino visų proceso dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus, nuosprendis priimtas remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Todėl negalima sutikti su nuteistųjų skundų argumentais, kad jų kaltė neįrodyta. Teismas tinkamai taikė įstatymus ir pagrįstai pripažino juos kaltais, bei paskyrė tinkamas bausmes.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai -tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
7. Apeliaciniai skundai atmetami.
8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantai iš esmės analogiškais skundų motyvais ir argumentais, ginčija savo kaltę dėl tyčinių veikų padarymo, nesutinka su įrodymų vertinimu ir kelia jiems priteistų civilinių ieškinių dydžio klausimą, todėl aukštesnysis teismas pasisako apeliacinių skundų ribose.
9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal minimo įstatymo prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jų kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas, tačiau tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.
10. Apeliantai neneigia, kad tarp jų ir nukentėjusiųjų I. V. ir S. S. buvo kilęs konfliktas, kurio metu jie grūmėsi ir vartojo smurtą, tačiau tikina, kad konfliktą iniciavo nukentėjusieji, nes prie jų kompanijos atėjęs S. S. ėmė pavojingai mojuoti žarstekliu, dėl ko A. P., o netrukus ir M. J., su juo susistumdė, o D. J. bandant juos išskirti, pribėgusi I. V. įsikibo jai į plaukus, dėl ko D. J. puolė gelbėti Ž. L. ir I. G. ir šį moterų konfliktą nutraukė pribėgęs M. J., kuris kelis sykius sudavė kumščiu I. V. į veido sritį, po ko ši paleido D. J. plaukus, t.y. nuteistieji tikina, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis.
11. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, tai yra reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
11.1 Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus - besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams, taip pat tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-271/2014 ir kt.).
10. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų parodymų apie tai, kad konfliktas buvo inicijuotas nukentėjusiųjų, dėl ko jie turėjo pagrindą gintis, byloje esantys įrodymai nepatvirtina.
10.1. Nukentėjusieji S. S. ir I. V. apklausiami apylinkės teisme parodė, kad jiems ilsintis prie V. ežero, netoli esančiame vasarnamyje buvo apsistojusi 5 šeimų kompanija, su dviem asmenimis iš jų – J. D. ir G. M. jie susipažino, kalbėjosi, o kitos dienos vakarą šie atėjo pas juos į svečius ir buvo kelias valandas, dėl ko jie, norėdami, kad svečiai išeitų, pasisiūlė juos palydėti iki jų draugų kompanijos. Tik priėjus prie pirties buvusių J. D. ir G. M. draugų, A. P. trenkė S. S. į veidą, nuo ko pastarasis nukrito, keliantis nuo žemės pribėgo ir M. J. ir abu su A. P. toliau jį gulintį spardė. Tuo metu, I. V. teigimu, prie jos pribėgusi Ž. L. smogė į kairę veido pusę, prie jos prisijungė I. G. ir D. J. ir visos ėmė ją mušti suduodamos į galvos sritį rankomis ir lenkdamos galvą žemyn spirdamos į veidą keliais, tampė už plaukų, kol ji prarado sąmonę.
10.2 Netikėti tokiais nukentėjusiųjų parodymais apygardos teismas neturi jokio pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
10.3 Byloje esančioje specialisto išvadoje (T. 1, b.l. 105) nustatyta, kad S. S. nustatyti sužalojimai lūpose, smakro, ausų ir pakaušio srityje, kas patvirtina jo nurodomas aplinkybes apie smūgių sudavimą į galvos sritį. Pažymėtina, kad nuteistasis A. P. apklausiamas apylinkės teisme neginčijo, kad sudavė kumščiu kelis kartus S. S. į veido sritį. Nors M. J. neigia smurtavęs S. S. atžvilgiu, tačiau šią aplinkybę patvirtina nukentėjusios I. V. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti D. J. ir A. P. parodymai, todėl akivaizdu, kad S. S. specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus, dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, savo smurtiniais veiksmais padarė abu nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, kad jie smurtą S. S. atžvilgiu vartojo viešoje vietoje, kur be nukentėjusių ir nuteistųjų buvo ir daugiau asmenų ir bet kuriuo metu gali patekti kiti asmenys, taip pat vertinant tai, kad žmogaus sumušimas kitų žmonių akivaizdoje vertintinas kaip įžūlus elgesys, todėl jų veiksmai taip pat teisingai buvo kvalifikuoti ir pagal 284 straipsnį.
10.4 Tuo tarpu iš ekspertizės akto ( T. 4, b.l. 164-169) matyti, kad I. V. nustatyti sužalojimai kairės akies vokuose, kaktoje, žastuose, dešinėje šlaunyje ir kairės akiduobės apatinės sienos lūžimas, būtent kuris lėmė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors visis apeliantės neigia vartojusios smurtą I. V. atžvilgiu tvirtindamos, kad smūgių nukentėjusios nurodomomis aplinkybėmis nesudavė, tik bandė atgniaužti jos rankas, kuriomis ji buvo įsikibusi į D. J. plaukus ir kuriuos paleido tik M. J. jai sudavus kelis smūgius į veido sritį, ką savo apklausose nurodė ir M. J., tačiau tokie apeliančių teiginiai vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika, nes aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo mušama visų trijų nuteistųjų, patvirtina ne tik jos, bet ir nukentėjusiojo S. S. parodymai, iš dalies J. D. ir G. M. parodymai, kurie teigė matę I. V. įvykio vietoje gulinčią be sąmonės, sumuštu veidu, dėl ko jie susipyko su kartu atvykusiais ir įvykio vietoje buvusiais draugais.
10.5 Be to, nors nukentėjusieji S. S. ir I. V. nematė, kad pastarajai smūgius sudavė M. J., tačiau šią aplinkybę apklausiamas viso proceso metu nurodė pats nuteistasis M. J., taip pat A. P. ir Ž. L., iš įvykio vietos nukentėjusioji buvo nugabenta į gydymo įstaigą, kur buvo apžiūrėta ir jai suteikta medicininė pagalba, kas leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog ji sužalota buvo būtent prie V. ežero, todėl apylinkės teismo išvada, kad ekspertizės akte I. V. nustatytus sužalojimus bendrais smurtiniais veiksmais padarė Ž. L., D. J., I. G. ir M. J., dėl ko I. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, atsižvelgiant į aukščiau aptartų įrodymų visumą, visiškai pagrįsta.
10.6 Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų įrodymų, konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad nuteistieji smūgius nukentėjusiesiems S. S. ir I. V. sudavė gindamiesi nuo jų agresyvaus elgesio. Priešingai, byloje apklausti liudytojai J. D. ir G. M., kurie prie V. ežero atvyko kartu su nuteistaisiais, nukentėjusiuosius apibūdino kaip bendraujančius, draugiškus ir geranoriškai nusiteikusius žmones. Nei minėti liudytojai, nei kartu buvę V. M. ir R. P. nepatvirtino, kad nukentėjusieji buvo agresyviai nusiteikę ir provokavo konfliktą su nuteistaisiais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. M. parodė, kad po įvykusių muštynių, nenorėdamas, kad kiltų dar didesnis konfliktas, padėjo nukentėjusiems nusigauti iki jų namo, dėl ko įvykio vietoje buvusios Ž. L., D. J., I. G. jam priekaištavo, kad jis padeda nukentėjusiesiems teikdamos, kad jie per mažai gavo ( 1T. 181-182), o J. D. viso proceso metu apklausiama teigė, kad po konflikto kartu su G. M. ir R. P. išvyko namo bijodami savo draugų agresyvaus elgesio ir baimindamiesi dėl savo sveikatos. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų nurodomas aplinkybes, kad jų atžvilgiu buvo smurtauta ( tampoma už plaukų, spiriama ar pan.,) kas patvirtintų, jog nuteistieji turėtų pagrindą gintis. Visi paminėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiųjų veiksmai jokios realios ar tariamos grėsmės nuteistųjų atžvilgiu nekėlė, todėl nuteistiesiems nebuvo priežasties nukentėjusiųjų atžvilgiu naudoti fizinį smurtą. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, konstatuotina, kad nuteistieji smūgius nukentėjusiesiems į veidą ir kitas kūno vietas sudavė nesant būtinosios ginties sąlygų, o žalos padarymas tokiomis aplinkybėmis laikomas tyčine nusikalstama veika. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo sprendimu ir taip pat daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo apeliantų atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas M. J., Ž. L., I. G., D. J. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 138 straipsnį, bei 284 straipsnio 1 dalį, nes jie smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai I. V. nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tuo pačiu pažeidė viešąją tvarką.
10.7 Kolegijos vertinimu, visos nustatytos aplinkybės patvirtina ir apeliantų veiksmuose esant subjektyvųjį sudėties požymį – tiesioginę tyčią, nes nuteistieji mušdami nukentėjusiuosius suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius jų sveikatai, t. y. kad sutrikdys nukentėjusiesiems sveikatą, tačiau konkrečių padarinių nesiekė, jiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius.
11. Apeliantai skunde teigia, kad nukentėjusiųjų parodymus apylinkės teismas turėjo vertinti kaip nepatikimus, nes jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, pirminėse apklausose jie nurodė daugiau prieš juos smurtavusių asmenų, kuriems kaltinimai nebuvo pareikšti ir šie prieštaravimai liko nepašalinti, tačiau tokie jų skundų teiginiai deklaratyvūs. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas visus nukentėjusių parodymų netikslumus aptarė ir įvertino, motyvavo savo sprendimą, kodėl vadovaujasi būtent teisme nukentėjusių duotais parodymais, argumentuodamas, kad nukentėjusių parodymų kaitą galėjo lemti įvykio vietoje buvęs didelis nepažįstamų asmenų skaičius, kurių dalis jų atžvilgiu smurtavo, todėl esamoje situacijoje jie negalėjo tiksliai įsiminti ir vėliau nupasakoti tikslios įvykio situacijos atsižvelgiant ir į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji I. V. buvo praradusi sąmonę, o S. S. mušamas gulintis ir bandantis apsiginti nuo smurtinių veiksmų. Tokiu būdu visos abejonės pirmosios instancijos teismo buvo pašalintos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų.
12. Apeliantai nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžiu, prašo jiems priteistas sumas sumažinti.
12.1 Šioje vietoje pažymima, kad neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.
12.2 Nagrinėjamoje byloje aukščiau aptartais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajai I. V. apeliantų neteisėtais veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtų sužalojimų – kairės akiduobės sienos lūžio, medicinos įstaigose jai atliktos operacijos, todėl akivaizdu, kad ji patyrė skausmą ir dvasinius išgyvenimus ne tik įvykio metu, bet ir ilgą laiką po to, nes buvo gydoma, negalėjo dirbti, bendrauti ir gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šioje vietoje svarbu tai, kad jai buvo sužalotas veidas, po sužalojimo išliko liekamieji reiškiniai, buvo pažeistas trišakis nervas, jaučiamas veido tirpimas, yra išlikę randai.
12.3 Nukentėjusi jai padarytą netutinę žalą įvertino 15000 eurų suma. Apylinkės teismas, įvertinęs aukščiau paminėtus duomenis, reikšmingus neturtinei žalai vertinti, taip pat nuteistųjų neteisėtų veiksmų apimtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 6000 eurų ir šią sumą priteisė solidariai iš visų apeliantų.
12.4 Tuo tarpu S. S. neteisėtais M. J. ir A. P. veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad jis dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų ir smūgių į galvos sritį patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, nes buvo sumuštas kelių asmenų jam pačiam priklausančioje sodyboje, be to, jo akivaizdoje buvo sumušta kartu su juo buvusi draugė, kurią jis po įvykio gabeno iš įvykio vietos, kad būtų išvengta dar didesnių neigiamų pasekmių. Nukentėjęs taip pat nurodė, kad po įvykio dėl jam padarytų sužalojimų lūpų srityje jis gydėsi, buvo šalinamas lūpos randas. akivaizdu, kad jis dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą.
12.5 Šis nukentėjusysis jam padarytą netutinę žalą įvertino 5000 eurų suma. Apylinkės teismas įvertinęs aukščiau paminėtus duomenis, reikšmingus neturtinei žalai vertinti, taip pat nuteistųjų neteisėtų veiksmų apimtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, jo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 1500 eurų ir šią sumą priteisė solidariai iš nuteistųjų M. J. ir A. P..
12.6 Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs tiek į nukentėjusių patirtus išgyvenimus, tiek į apeliantų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatė teisingą neturtinės žalos dydį. Esant išdėstytiems motyvams, nėra pagrindo naikinti teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistųjų nukentėjusiųjų naudai.
13. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų M. J., Ž. L., I. G., D. J. apeliacinius skundus atmesti.