Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-23 · Byla Nr. ATP-580-493/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-23
Bylos Nr.
ATP-580-493/2015
Teisminio proceso Nr.
4-09-3-00115-2015-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Arūnas Paštuolis
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinių teisės pažeidimų byla Nr. ATP-580-493/2015
Teisminio proceso Nr. 4-09-3-00115-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. J. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimo M. J. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu M. J. pripažintas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas galutine 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2015 m. vasario 24 d. 11.15 val. aikštelėje, esančioje Druskininkų m., prie (duomenys neskelbtini) pastato, vairuodamas G. J. priklausantį automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, atsitrenkė į stovėjusį automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 101, 219 ir 222 punktų reikalavimus.

M. J. skundžia Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimą, prašo panaikinti jo dalį, kurioje jis nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nesant pažeidimo sudėties, arba skirti M. J. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą pusę minimalios piniginės baudos, neatimant teisės vairuoti transporto priemones. Skunde M. J. nurodo, kad teismas neįvertino visų nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad M. J. veiksmuose yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis. Apeliantas pažymi, kas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad M. J. iš eismo įvykio vietos pasišalino neturėdamas tikslo išvengti administracinės atsakomybės, todėl, konstatavus šią aplinkybę, M. J. neturėjo būti taikoma administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybės, atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu M. J. neneigė, kad jo vairuojamas automobilis „Renualt Espace“ lengvai atsirėmė į nukentėjusiojo V. B. automobilį „VW Transpoter“, tačiau M. J. nuosekliai aiškino, kad jis nepastebėjo, jog nukentėjusiojo automobiliui padarė žalą. Apeliantas pabrėžia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad M. J., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, siekė išvengti administracinės atsakomybės. Paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimas patvirtina, kad apeliantas, nors ir suvokęs ir pajutęs, kad savo automobilio galine dalimi atsirėmė į kitą automobilį, jis nesiekė ir neturėjo tikslo pasišalinti iš autoįvykio vietos su tikslu išvengti administracinės atsakomybės. Šį faktą įrodo tai, kad M. J. išlipo iš automobilio, apžiūrėjo savo ir kitam asmeniui priklausantį automobilį ir, tik nusprendęs, kad padarė visiškai mažareikšmę žalą, nuvažiavo iš įvykio vietos.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas visiškai nevertino nagrinėjamai bylai itin reikšmingų nukentėjusiojo V. B. paaiškinimų, kad jis ir pats nebūtų pastebėjęs savo automobilio „VW Transporter“ nežymių apgadinimų, jeigu jam nebūtų pasakęs įvykį matęs liudytojas. Apklausiamas teismo posėdžio metu, liudytojas V. B. papildomai paaiškino, kad M. J. jokių pretenzijų neturi, nes akivaizdu, kad M. J. pažeidimą padarė per visišką neapdairumą, neteisingai įvertinęs aplinkybes, sąžiningai klysdamas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl administracinės atsakomybės M. J. taikymo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį turėjo būti įvertintos aukščiau nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys į bylą pateikti įrodymai, kurie paneigia, kad M. J., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, turėjo tikslą ir siekė išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai jam skyrė administracinę nuobaudą, susijusią su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu, bei 868 Eur nuobaudą. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, M. J. darbas yra betarpiškai susijęs su transporto priemonės vairavimu – jis dirba picų išvežiotoju UAB „B.“, todėl, jeigu iš pareiškėjo būtų atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemonę, M. J. prarastų darbą ir pajamas. Be to, M. J. teisė vairuoti transporto priemonę reikalinga ir tam, kad galėtų rūpinti sergančia epilepsija ir besilaukiančia savo drauge. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities VPK Druskininkų policijos komisariato viršininkas išreiškė poziciją, jog M. J. kaltė įrodyta ir administracinė nuobauda jam skirta pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

M. J. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus, detaliai juos aptarė ir pagrįstai konstatavo, kad M. J. kaltė ne tik dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo, bet ir dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo yra įrodyta. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad M. J. neginčija apgadinęs V. B. priklausantį automobilį, tačiau neigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-3-2013).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas nepagrįstai nustatė jo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Byloje nustatyta, kad M. J. automobilių stovėjimo aikštelėje vairuodamas automobilį atbuline eiga, atsitrenkė į kitą automobilį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. Apeliantas nurodo, kad neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės, aiškina, kad neteisingai įvertino padarytą žalą, laikė ją mažareikšme. Tačiau iš M. J. parodymų teismo posėdyje matyti, kad jis, atsitrenkęs į kitą automobilį, išlipo jį apžiūrėti ir matė įlenkimą, ir, nors žinojo, kad tokiu atveju reikia pranešti policijai arba laukti nukentėjusiojo, sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Apgadinto automobilio savininkas V. B. patvirtino, kad jo automobiliui buvo padaryta žala, kuriai pašalinti buvo reikalingas remontas. Iš byloje esančių automobilio „VW Transporter“ fotonuotraukų taip pat matyti, kad atidžiai apžiūrint automobilį, įlenkimas negalėjo būti nepastebėtas, taigi M. J. aiškinimas, kad padarytą žalą jis įvertino kaip mažareikšmę, vertintinas kaip jo gynybinė pozicija. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, patvirtina, kad M. J. iš eismo įvykio vietos pasišalino sąmoningai, suvokdamas, kad padarė eismo įvykį, ir žinodamas savo pareigas tokiu atveju, numatytas Kelių eismo taisyklėse.

Pažymėtina, jog nustatant pažeidėjo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, svarbu įvertinti ir jo elgesį po pažeidimo padarymo, tai yra ar eismo įvykį sukėlęs asmuo stengėsi surasti apgadinto automobilio savininką, ar nevengė administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigė savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan. Šiuo atveju eismo įvykį sukėlęs asmuo buvo nustatytas policijos, peržiūrėjus automobilių stovėjimo aikštelę filmuojančios vaizdo kameros medžiagą, o į policiją iškviestas M. J., nors ir neneigė savo kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau į automobilio savininką dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik po to, kai jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taigi byloje yra nustatyta, kad M. J., sukėlęs eismo įvykį, iš jo vietos pasišalino tyčia, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, o jo elgesys po eismo įvykio nesudaro pagrindo abejoti, kad M. J. veikė sąmoningai, tikėdamasis, kad ir automobilio savininkas jam padarytą žalą įvertins kaip mažareikšmę ir į policijos pareigūnus nesikreips.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta, tačiau nėra pagrindo su šiais skundo motyvais sutikti. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, jog teismas, atsižvelgdamas į nedidelį padaryto pažeidimo pavojingumą, taikė pažeidėjui ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrė švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, susiję su būtinybe turėti teisę vairuoti transporto priemones, nėra pakankamos dar labiau švelninti jam paskirtą nuobaudą, o tai, kad praeityje M. J. šešiolika kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pažeidimą padarė turėdamas galiojančią administracinę nuobaudą, charakterizuoja pažeidėją kaip nedrausmingą vairuotoją. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir teisingai paskyrė nuobaudą. Paskirtoji nuobauda laikytina proporcinga padarytiems administraciniams teisės pažeidimams, atitinkanti nubaustojo asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti bei auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles bei kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimą nepakeistą ir M. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Arūnas Paštuolis