Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo M. D. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-714-962/2015 pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei A. G., institucijoms, teikiančioms išvadą byloje – Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Nepateisinama pirmosios instancijos teismo pozicija išspręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos vien tik remiantis Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada bei joje atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, bei neišklausius visų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės. Tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su vaiko interesais, šalių lygiateisiškumo principas turėtų turėti prioritetą prieš CPK 144 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju neužtenka vien tik tikėtinai pagrįsti reikalavimą, o teismas turėtų imtis priemonių, jog išsiaiškintų visas aplinkybes, turinčias įtakos sprendimo priėmimui, kuris susijęs su vaiko interesais.Atsižvelgęs į tarp šalių esančią gan konfliktišką situaciją, teismas privalo būti aktyvus, priimant sprendimą, atsižvelgti į mažamečio vaiko interesus, jo esamą aplinką šiuo metu, imtis visų reikiamų priemonių ir klausimą išspręsti taip, kaip geriausia yra mažamečio vaiko poreikiams ir jo interesams. Sprendžiamo klausimo svarba suponavo būtinybę šį klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepaisant tos aplinkybės, kad bylą nagrinėjantis teismas turi diskrecijos teisę pats įvertinti sprendžiamo klausimo svarbą ir pasirinkti teismo posėdžio formą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip buvo vilkinamas laikinųjų priemonių taikymo klausimas, šio klausimo sprendimas nagrinėjant žodinio proceso tvarka, jo dar labiau užvilkinęs nebūtų.Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Pirmosios instancijos teismas savo nutartį motyvavo tuo, kad ieškovas nei vieno savo motyvo negrindė įrodymais. Nurodydamas aplinkybes apie tai, kad atsakovė turi psichologinių susirgimų, kad jai yra nustatyta diagnozė, jog ji turi nuolat vartoti jai gydytojo išrašytus vaistus, ieškovas nurodė teismui, kad pats pateikti tai patvirtinančių dokumentų neturi galimybės ir prašo teismo išreikalauti rašytinius įrodymus: duomenis iš VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės apie atsakovės A. G. stacionarinį gydymąsi bei jai diagnozuotas ligas; duomenis iš Prienų Psichikos sveikatos centro apie tai, ar A. G. yra įrašyta į šio centro įskaitą. Apeliantas nurodo, kad pats neturėjo galimybės pateikti šiuos duomenis, tačiau nurodė faktus apie atsakovės gydymą, juos teismas privalėjo patikrinti išreikalaudamas duomenis, o tik po to savo nutartyje teigti, kad tai tik ieškovo subjektyvūs pamąstymai.Teismas skundžiamoje nutartyje demonstravo akivaizdų šališkumą, nes tokių duomenų, kad atsakovė visą laiką praleido su dukra, byloje apskritai nėra, kaip nėra byloje jokių duomenų apie tai, kad ieškovas didžiąją laiko dalį būna išvykęs. Nurodo, kad ieškovo komandiruotės netrunka ilgiau nei penkias paras ir pasitaiko retai, jis dirba pagrinde Lietuvos teritorijoje, todėl kiekvieną vakarą grįžta namo. Teismui nurodė aplinkybes apie tai, kad jam išvykus į darbą, dieną dukrą M. prižiūrėdavo ieškovo motina D. D. Ji gamino M. maistą, virė bei trynė košeles, maitino M., nes atsakovė to nedarydavo. Rūbus taip pat skalbdavo ieškovo mama, ji ir keisdavo dukrai sauskelnes, maudydavo ją, išveždavo vaiką į lauką, migdydavo. Grįžęs iš darbo dukros priežiūra rūpindavosi ieškovas.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas M. D. pareikštu ieškiniu atsakovei A. G. prašo nustatyti nepilnametės dukters M. D., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu M. D. ir priteisti iš atsakovės A. G. išlaikymą dukrai mokamomis periodinėmis išmokomis po 50 Eur per mėnesį. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad dukra su juo jautėsi saugi, viskuo aprūpinta, gyvendama kartu puikiai integravosi į aplinką, dukters M. išvežimas iš namų sujaukė jos gyvenimą, socialinę aplinką, todėl tai stipriai pakenks jos interesams. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad atsakovė šioje byloje teismui pateikė priešieškinį, kuriame prašo atmesti ieškovo ieškinį, nustatyti nepilnametės dukros M. D., gimusios (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą su motina A. G., priteisti iš ieškovo nepilnametei dukrai M. D. išlaikymą po 156,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės bei priteisti iš ieškovo 624,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., bylinėjimosi išlaidas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas civiliniame procese turi trejopą paskirtį: užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą; apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams (prevencinės priemonės); užtikrinti įrodymus. Civilinio kodekso normos numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis - preliminariomis priemonėmis pašalinti ar sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Byloje nustatyta, kad šiuo metu nepilnametė M. D., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvena su motina Kauno krizių centre, ieškovas ir atsakovė yra pareiškę reikalavimus nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą tiek su ieškovu, tiek su atsakove, t. y. tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi, pareikštas materialusis teisinis reikalavimas yra susijęs su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymu su viena iš tėvų iki kol bus išnagrinėtas šalių ginčas. Laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra laikinos, galioja tik tam tikrą laikotarpį - iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Jas taikant, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes jų tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas.

Apeliantas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant dukters M. D., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu M. D. Teismas nustatė, kad šiuo metu nėra jokio pagrindo keisti nusistovėjusią šalių dukters M. gyvenamąją vietą, užtikrinant jos teisę turėti saugią, stabilią aplinką, todėl ieškovo prašymą atmetė.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, išklausius šalių paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir juos kaip nepagrįstus atmeta.

Sprendžiant skyrium gyvenančių tėvų ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pareikštą remiantis CK 3.169 straipsnio 3 dalimi, teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui sukelia emocinių išgyvenimų, gali padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo. Stabilios vaiko aplinkos užtikrinimo poreikis atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) taikymo (žr., mutatis mutandis, N. and S. v. Switzerland (GC), no. 41615/07, 6 July 2010; H. v. Finland, no. 19823/92, 23 September 1994). Lietuvos teismų praktika taip pat yra orientuota į stabilų vaiko gyvenimą jo poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas, t. y. būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo prašymo dėl šalių dukters gyvenamosios vietos nustatyto su ieškovu iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, atsižvelgė į nagrinėjamą situaciją byloje, nors ir neišklausė šalių paaiškinimų tiesiogiai teismo posėdyje, tačiau teismas buvo aktyvus ir pareikalavo išvadų dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iš Prienų rajono savivaldybės administracijos VTAS bei Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAS įvertino abejose išvadose pateiktą informaciją ir nustatė, jog vien ta aplinkybė, kad šalių dukra M. D. šiuo metu gyvenant kartu su motina A. G. Kauno krizių centre, nesudaro pagrindo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, nes atsakovė deda visas pastangas, kad tinkamai pasirūpintų dukra, iki šios dienos nenustatyta, kad atsakovė gyventų netinkamą gyvenimo būdą ar netinkami rūpintųsi dukra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas savo atskirajame skundė nenurodė jokių esminių argumentų, patvirtinančių netinkamą atsakovės elgesį vaiko atžvilgiu bei nepateikė jokių duomenų, jog atsakovė netinkamai prižiūri šalių nepilnametę dukrą, todėl teismas vertina, kad mažametės M. D. būtiniausi poreikiai šiuo metu yra užtikrinti ir nėra jokio pagrindo keisti nusistovėjusią šalių dukters M. gyvenamąją vietą, užtikrinant jos teisę turėti saugią, stabilią aplinką. Teismas įvertino Kauno rajono savivaldybės administracijos VTAS 2015-05-25 išvadoje nurodytas aplinkybes, kad nėra duomenų, jog vaiko gyvenimas su motina galėtų kelti pavojų M. D. gyvybei ar sveikatai, todėl nėra tikslingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis išimtinai šalių vaikų interesais, atsižvelgdamas į vaikų teisių apsaugos specialistų išvadas.

Apeliantas nurodė, kad skundžiamoje nutartyje teismas nieko nepasisakė dėl ieškovo ieškinyje prašomų išreikalauti rašytinių įrodymų apie atsakovės sveikatos būklę. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomi ieškinio pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, šie klausimai išsprendžiami tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas (reikalavimas) yra nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Teismas sprendžia, kad pritaikius ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo priėmimo nustačius mažametės M. D. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, iš esmės būtų įvykdyta tai, ko ir siekiama pareikštu ieškiniu. Dėl to ginčas dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo faktiškai būtų išspręstas iš esmės ir tuo būdu teismas pareikštų savo išankstinę nuomonę. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas iš esmės spręsdamas šalių ginčą įvertina visus bylai reikšmingus įrodymus, todėl apelianto prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikšmės neturi. Be to, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. Atsakovės netinkamą elgesį pagrindžiančių duomenų ieškovas nepateikė, apeliantas savo procesiniuose dokumentuose išdėsto tik savo nuomonę, tačiau, kaip jau teismas nustatė prieš tai, ieškovas nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas konstatuoti, jog atsakovė šią teisę ir pareigą įgyvendina netinkamai ar kad atsakovės elgesys pažeistų vaiko interesus.

Taigi, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog esanti aplinka šalių dukrai tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Apelianto argumentai, kad šalių dukra apeliantui esant darbe rūpinsis jo motina, mergaitės močiutė, atmestini, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių dukra M. D. yra mažametė, tik dviejų su puse metų amžiaus, o tokio amžiaus vaikui ypatingai reikalinga ne močiutės, o būtent motinos globa. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino bylos medžiagą, atsižvelgė į šiais klausimais aktualią suformuotą teismų praktiką, todėl apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant šalių dukters gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo byloje priėmimo su apeliantu pagrįstai netenkino.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant nepilnametės dukters M. D. laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, procesinės teisės normų nepažeidė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.