Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktais duomenimis, L. L. į šią laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą atvyko 2017 m. gegužės 26 d., 2018 m. liepos 27 d. buvo paleistas į laisvę (1 t., b. l. 52)

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš pataisos įstaigos, kuriuose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad gydymo LAVL metu nebuvo sąlygų tinkamai apsipirkti: pirmąsias 60 dienų jam nebuvo leista įsigyti norimų prekių, o vėliau negaudavo prekių, kurias užsisakydavo.

Nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 92 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 76-79 punktuose yra įtvirtinta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka. Taisyklių 77 punkte nurodyta, kad tam, jog nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai. Taisyklių 77 ir 78 punktuose nustatytos pataisos įstaigų vadovų pareigos, įpareigojančios užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę ir kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių rinkos vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga. Nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašas pateiktas šių Taisyklių 18 priedas (Taisyklių 76 punktas).

LAVL gydomų nuteistųjų (suimtųjų) apsipirkimo parduotuvėje tvarką detalizuoja LAVL direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. V-115 patvirtintas Ligoninėje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų bei nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašas (toliau - 2017 m. Aprašas) bei jį pakeitęs 2018 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-141 patvirtintas Ligoninėje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų bei nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašas (toliau - 2018 m. Aprašas). 2017 m. Aprašo 6.7 punkte ir 2018 m. Aprašo 6.8 punkte pateikiamas sąrašas maisto produktų, kuriuos nuteistiesiems, kurių gydymo LAVL trukmė neviršija 60 dienų, pagal bendrąsias gydytojų rekomendacijas leidžiama įsigyti ir turėti.

Taisyklių 76 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 papunkčiuose nurodytų drabužių, higienos ir kitų reikmenų, be to, leidžiamų turėti daiktų bendroji masė neturi viršyti 10 kilogramų, neįskaitant administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiagos.

Daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie LAVL neteisėtus veiksmus neleidžiant per pirmąsias 60 dienų įsigyti norimų prekių yra nepagrįsti ir atmetami.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 (toliau – ir Įsakymas) patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles (toliau – ir Kainų kontrolės taisyklės) (1.3 punktas), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentą (1.1 punktas), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimentą (1.2 punktas). Aukščiau nurodyto įsakymo 2 punktu areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams buvo rekomenduota užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse, 3.1 punktu laisvės atėmimo vietų direktoriai buvo įpareigoti užtikrinti šio įsakymo įvykdymą. Iš Įsakymo turinio matyti, kad šio įsakymo 3.1 punkte ir Kainų kontrolės taisyklėse vartojama „laisvės atėmimo vietų“ sąvoka apima areštines, pataisos įstaigas ir tardymo izoliatorius. Įsakymo 3.1 punkte nustatytas pataisos įstaigų direktorių įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo vykdymą aiškintinas kaip įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo 1.3 punktu patvirtintų Kainų kontrolės taisyklių vykdymą, o 1.1 ir 1.2 punktų atžvilgiu yra rekomendacija (Įsakymo 2 punktas). Taigi, Įsakymo 1.1 punktu patvirtintas teisės aktas – Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentas – pataisos įstaigų vadovams yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas.

Teismas, atsižvelgęs į BVK 92 straipsnio 1 dalies turinį, sprendžia, kad jame numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų, šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos nenumato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-858/2015). Taigi, teisės aktai nenustatė LAVL administracijai pareigos sudaryti sąlygas pareiškėjui įstaigoje veikiančioje parduotuvėje įsigyti jo norimas konkrečias prekes, t. y. konkrečių rūšių ar savybių. LVAT yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad LAVL turėtų visais atvejais užtikrinti, jog būtų tiekiami visi maisto produktai, reikmenys, neįtraukti į asortimento sąrašą (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1322-575/2015).

Išanalizavus pareiškėjo pateiktus apsipirkimo dokumentus, sprendžiama, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė už asmeninėje sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų buvo nepagrįstai apribota.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog nebuvo leidžiama parduotuvėje nusipirkti žalių kiaušinių, kuriuos norėjo vartoti sveikatai stiprinti.

Taisyklių 76 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Šio priedo 1.14 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti kiaušinių, išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius. LAVL atsiliepime nurodė, kad, vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. taikomu Taisyklių 73¹ punktu, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, iš esmės atliekančioje palatos funkciją.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog LAVL, neleisdama pareiškėjui įsigyti žalių kiaušinių, pažeidė teisės normų reikalavimus.

Be to, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios taisyklės nustato, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Daroma išvada, kad nėra pagrindo abejoti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, gydomas LAVK, gaudavo visavertį maitinimą, atitinkantį jo sveikatos būklę ir kitas aplinkybes.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog kiekvieno apsipirkimo metu privalėjo įsigyti vis naują maišelį prekėms sudėti.

Išanalizavus BVK, Taisyklėse, 2017 m. Apraše ir 2018 m. Apraše įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias prekių įsigijimo tvarką, daroma išvada, kad teisės normos nenumato draudimo nuteistiesiems, pateikiantiems prašymą dėl apsipirkimo, kartu pateikti ir savo turimą maišelį prekėms susidėti.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo parengtus prašymus leisti pirkti produktus ir būtiniausius reikmenis (1 t., b. l. 110-167), daro išvadą, kad juose pareiškėjas nėra nurodęs, jog prie prašymo prideda prekėms sudėti skirtą maišelį. Išanalizavus pareiškėjo pateiktus prekių įsigijimo čekius, matyti, kad kai kuriuose jų yra nurodyta, jog pareiškėjas moka ir už maišelį, kainuojantį 0,09 Eur ( pvz. žr. 2017 m. birželio 13 d., 2017 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. gruodžio 8 d. ir kt.), o dalyje šių čekių duomenų apie įsigytoms prekėms skirtų plastmasinių maišelių pardavimą nėra. LAVL nurodė, kad tais atvejais, kai užsakant prekes, būdavo paduodamas nuteistojo maišelis prekėms susidėti, pareigūnai jį paimdavo (2 t., b. l. 40). Šiems teiginiams pagrįsti atsakovės atstovas pateikė LAVL Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto parengtą Pažymą Nr. 19-809 (2 t., b. l. 41). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiuo dokumentu, todėl pareiškėjo nurodytus paaiškinimus, kad jis kiekvieno apsipirkimo metu privalėjo įsigyti vis naują maišelį prekėms sudėti, vertina kaip neįrodytus byloje nustatytais duomenimis ir jais nesiremia.

Minėta, kad nenustačius bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog LAVL, kaip viešojo administravimo subjektas, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas dėl kitų valstybės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo L. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.