Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-02-22 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-35-768/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-22
Bylos Nr.
AN2-35-768/2018
Teisminio proceso Nr.
4-16-3-00168-2017-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Donatas Jatužis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-35-768/2018
Proceso Nr. 4-16-3-00168-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. S. (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalį 200 Eur bauda bei įpareigojo atlyginti nukentėjusiajam J. Š. 930 Eur turtinį nuostolį už tai, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose gyvūnų laikytojams numatytas prievoles: nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; užtikrinti, kad jo laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, taip pat Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V2-738 patvirtintų Gyvūnų laikymo Ignalinos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.3 punkte numatytą pareigą užtikrinti, kad viešosiose vietose gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros, dėl ko 2017 m. laikotarpyje nuo rugsėjo 7 d. iki spalio 1 d. 17.45 val., Pažeidėjo du šunys išbėgo iš neuždaros žemės valdos, priklausančios Pažeidėjui, ir Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini kaime esančioje ganykloje apkandžiojo ir sužalojo 2 nukentėjusiajam J. Š. priklausančias avis, o 12 avių įvarė į vandens telkinį, kur jos nuskendo. Tokiu būdu nukentėjusiajam J. Š. netekus 14 avių, buvo padaryta 930 Eur turtinė žala.Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti.

2.1. Nurodo, kad skundžiamą nutarimą priėmusi teisėja buvo neobjektyvi ir šališka vertindama suinteresuotų bylos baigtimi liudininkų (A. Ž., R. Š.) prieštaringus ir melagingus parodymus. Pirmiausia mano, kad teisme liudininkas A. Ž. davė parodymus būdamas neblaivus, be to, jam pasakinėjo R. Š., tačiau teisėja taip duodamų parodymų nestabdė. Teigia, kad liudytojas A. Ž. melavo apie tai, kad matė, kaip jo šunys draskė ir kandžiojo avis, nes iš valties pamatyti, kas vyksta pusiasalyje, neįmanoma, kadangi pusiasalis priešais (duomenys neskelbtini) k., yra tankiai apaugęs meldais, o krantas – medžiais tankia lapija, tą patvirtina ir liudytojos G. S. parodymai. Taip pat nurodo, kad R. Š. nurodomu metu, Pažeidėjui priklausantys šunys, buvo prie jo namų. Kiti liudytojai (S. J., A. D., J. Š., V. R., V. K. K., G. K.) parodė nematę jo šunų nukentėjusiojo avių laikymo vietoje. Be to, akcentuoja, kad teisėja nepagrįstai nevertino jo pateikto vaizdo įrašo, iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo avis ganykloje vaikosi baltas šuo Č., kuris priklauso (duomenys neskelbtini) k. gyventojams B., ir kuris, jo manymu, galėjo apkandžioti avis, kitas, įbaugindamas, įvaryti į vandens telkinį, kuriame jos nuskendo.

2.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė arba ne taip traktavo Pažeidėjo argumentus, paneigiančius jo kaltę, be to, netinkamai vertino ir dokumentus (2017 m. rugsėjo 14 d. ir 2017 m. spalio 6 d. pranešimus apie ūkinių gyvūnų perkėlimą ir kaitą, 2017 m. spalio 9 d. gaišenos pataloginio anatominio tyrimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie Pažeidėjo supratimu, nėra tinkami dokumentiniai įrodymai, patvirtinantys, kad būtent jo šunys sužalojo ir pragaišino nukentėjusiajam priklausančias avis. Mano, kad minėti pranešimai, kurie buvo teikiami nukentėjusiojo sūnaus R. Š. savo nuožiūra, ir kurie dėl faktinių aplinkybių nebuvo patikrinti, patvirtina tik tai, kad gyvuliai buvo išbraukti iš gyvūno registro.

2.3. Mano, kad teisėja, priėmusi skundžiamą nutarimą, netinkamai aiškino Taisykles, nustatydama jų taikymo ribas. Cituodamas Taisyklėse apibrėžtas „Gyvenamosios vietovės“, „Urbanizuotos teritorijos“ sąvokas bei remdamasis Ignalinos rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 23 d. raštu Nr. V12-332, kuriame patvirtinama, kad (duomenys neskelbtini) k. nėra urbanizuota teritorija, teigia, kad minėtos Taisyklės (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje negali būti taikomos, o Pažeidėjas, dėl jam priklausančių šunų laisvo judėjimo neribojimo, traukiamas administracinėn atsakomybėn.

2.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, viršydama įstatymo nustatytą kompetenciją, priteisė nuostolių atlyginimą, nors prašymas atlyginti nuostolius byloje nepateiktas. Be to, žalos piniginę išraišką grindė ne atestuoto specialisto vertinimu, tačiau nekvalifikuoto liudininko nuomone. Akcentuoja ir tai, kad nuostolių suma lygi ne 930 Eur, o 924 Eur.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas D. Š. sutinka, kad Pažeidėjo kaltė dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo įrodyta įvertinus visas bylos aplinkybes, o paskirta nuobauda yra teisinga.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu Pažeidėjas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad nukentėjusiojo avis sudraskė ir į vandens telkinį, kuriame jos nuskendo, įvijo ne jo, tačiau kito kaimo gyventojo šuo, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išvadas padarė netinkamai įvertinęs ne tik byloje esančius duomenis, tačiau ir Taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, šiuo atveju Pažeidėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų juos vertinant, tačiau dėl pateiktų pasiūlymų - duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo, atmetimas, ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs analizuojamą administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pažeidėjas padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 4 dalyje, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti skundžiamą nutarimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais subjektyviais samprotavimais ne tik apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, duomenų pripažinimą įrodymais bei jų patikimumą, tačiau ir apie Taisyklėse nurodytų sąvokų reikšmę, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai nurodė savo sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, o vien tai, kad skundžiamu nutarimu teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi Pažeidėjas ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei sąvokų reikšmės jam nėra priimtinos, nesant jokių ANK nuostatų pažeidimų, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo nutarimo panaikinimui. Pažeidėjo padarytas administracinis nusižengimas pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kvalifikuotas tinkamai. Papildomai pažymėtina, kad analizuojamoje situacijoje dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas nušalinimo teisėjai nepareiškė. Kaip minėta, teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apelianto lūkesčių, negali būti laikomas teismo šališkumu. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad būtent Pažeidėjui priklausantys rudos ir juodos spalvos šunys (duomenys neskelbtini) kaime esančioje ganykloje apkandžiojo ir sužalojo 2 nukentėjusiajam J. Š. priklausančias avis, o 12 jų įvarė į vandens telkinį, kur jos nuskendo (b. l. 8-9). Nors Pažeidėjas neneigia, kad jo šunys laksto nepririšti, tačiau akcentuoja, kad ir kitam kaimo gyventojui priklausantis baltas šuo, kuris matyti vaizdo įraše, laksto palaidas, ir kuris galėjo apkandžioti avis, įbaugintas suvaryti į vandens telkinį, kuriame jos nugaišo, tačiau tokie Pažeidėjo skundo argumentai yra vertintini siekiu išvengti administracinės atsakomybės, kadangi šiuo aspektu yra vertinami ne pavieniai byloje esantys duomenys, o jų visuma. Kita vertus, šią aplinkybę, priešingai nei traktuoja Pažeidėjas, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o vien tai, kad jis pateikė vaizdo įrašą, kuriame neva baltas šuo puldinėja avis, esminės reikšmės, sprendžiant jo kaltės klausimą, neturi. Pirmiausia, nors Pažeidėjas subjektyviai vertina nukentėjusiojo sūnaus R. Š. parodymus, teigdamas, kad jie yra prieštaringi ir netgi melagingi, tačiau tiek iš 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimo policijai (kad 2017 m. rugsėjo 7 d. Pažeidėjo juodas ir rudas šunys gainiojo ir kandžiojo avis; vieną sužalotą avį Pažeidėjas paėmė gydyti, tačiau ji nugaišo; šunis matė liudytojas A. Ž.; 2017 m. rugsėjo 13 d. išgirdo lojant šunis, pamatė, kaip jie vaiko jo avis, 1 avį, plaukiančią ežere, ištraukė; minimu laikotarpiu dingo 9 avys; mano, kad nuskendo (b. l. 13-14)), tiek iš 2017 m. spalio 2 d. apklausos protokolo (2017 m. spalio 1 d. nuplaukęs į pusiasalį rado tą patį juodą šunį, kuris papjovė 1 avį, 4 jų dingo; patyrė 930 Eur turtinę žalą (dėl 14 avių)), tiek iš parodymų, duotų teismo posėdžio metu (girdėjo, kad įlankoje lojo šunys; vėliau paskambino liudytojas A. Ž. ir pasakė, kad jo avys plaukioja, rudas ir juodas šunys jas vejoja; nuplaukęs ištraukė avį iš vandens, matė Pažeidėjui priklausantį rudą šunį; su Pažeidėju nuvyko į ganyklą, jis paėmė avinuką, kad išgydytų; rugsėjo 13 d. vėl išgirdo šuns lojimą, pamatė juodą šunį, vejojantį jo avis; spalio 1 d. matė, kaip juodas šuo vėl drasko avis; nuvykus su pareigūnais į ganyklą rado kruviną avinuką, kitą dieną pamatė, kad trūksta dar 6 avių; spalio 4 d. veterinarijos tarnyba atvyko apžiūrėti jo ūkį, rado gulintį sužalotą avinuką, kuris kitą dieną nugaišo; 2 avys nugaišo nuo sužalojimo, 12 nuskendo; ežere plaukiančias avis matė tiek jis, tiek liudytojai G. S., A. Ž.), matyti, kad šio liudytojo parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa. Tai yra, kad avys buvo vejojamos ir draskomos ne balto, o būtent rudos ir juodos spalvos šunų, kuriuos jis pats tiesiogiai vienu ar kitu kartu matė. Netikėti šiais R. Š., teismo posėdžio metu įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Taip pat kaip ir netikėti liudytojo A. Ž. parodymais (žvejojant pamatė kaip rudos ir juodos spalvos šunys kandžiojo avis, o jos tuo tarpu bėgo į vandenį, plaukė, jis pro tą vietą praplaukė, įvykį akivaizdžiai matė), patvirtinančiais ne tik liudytojo R. Š., tačiau ir kitus byloje esančius duomenis. Nors Pažeidėjas teigia, kad šis liudytojas davė melagingus parodymus, kadangi žvejodamas jis negalėjo matyti, kas vyksta krante, nes jis tankiai apaugęs, tačiau šis skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu ne tik todėl, kad duodamas parodymus teisme liudytojas buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, tačiau dar ir dėl to, kad vien tai, kad liudytojas buvo ne krante, o plaukiojo netoli jo, visai nereiškia, kad jis negalėjo matyti ir nematė kaip šunys gainioja avis, o jos šoka į vandenį. Kiti skundo argumentai, susiję su liudytojo A. Ž. neblaivumu ar pasakinėjimu, kokius parodymus duoti teisme, laikytini nepagrįstais, kadangi visų pirmą, iš garso įrašo, daryto posėdžio metu, teigti, kad liudytojas buvo neblaivus ar jo girtumas yra akivaizdus, negalima, nes matyti, kad liudytojas aiškiai suvokė jam užduodamus klausimus, atsakė įprastai, daromos pauzės tarp žodžių ir sakinių nebuvo nepagrįstai ilgos, kalba rišli, kita vertus, priešingu atveju, teisėja jam duoti parodymų nebūtų leidusi. Atsakant į skundo argumentą dėl pasakinėjimo, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šiuo atveju iškilo neaiškumas dėl salos ir pusiasalio įvardijimo, tačiau toks momentinis emocijų protrūkis nelaikomas pasakinėjimu, tuo labiau, kad iš tolimesnio teismo posėdžio eigos matyti, kad liudytojas A. Ž. yra nevietinis, todėl tiek sala, tiek pusiasalis jam yra tapatūs dalykai, todėl ši aplinkybė esminės įtakos jo parodymams, kad jis matė šunis kandžiojant avis, bei jas plaukiojančias vandenyje, nedaro, ir įvykio esmės nekeičia. Pažeidėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai S. J., A. D., J. Š., V. R. nematė šunų, nuo kurių nukentėjo avys, bet šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėti liudytojai, pirmiausia, yra policijos pareigūnai, tyrę patį įvykį, todėl natūralu, kad jie nematė šunų įvykio vietoje, ir jokios esminės įvykio informacijos, šiuo atveju negalėtų pateikti. Antra vertus, pareigūnai S. J. ir A. D., atvykę pas Pažeidėją, patvirtino matę juodą laisvai lakstantį Pažeidėjo šunį. Tai, kad Pažeidėjo šunys nuolat laksto nepririšti, patvirtino ir liudytojai V. K. K. bei G. K., dar daugiau pastarasis liudytojas parodė, kad abu Pažeidėjo šunys nuolat puola, rudasis ne kartą bandė jam įkąsti, yra įkandęs jo motinai, be to, yra juos aptikęs bevaikančius ir jo avis, bet tada spėjo juos nuginti. Taigi, aukščiau paminėtų duomenų kontekste vertinant Pažeidėjo poziciją, t. y. jam neigiant, kad jo šunys sudraskė 2 avis, kitas įvarė į vandens telkinį, kuriame jos nuskendo, vis tik pažymėtina, kad nei teikdamas rašytinius paaiškinimus, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, priešingai nei byloje apklausiami liudytojai ar nukentėjusieji, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos ANK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė administracinio nusižengimo bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Analizuojamu atveju nesant pagrindo netikėti ne tik R. Š., V. K. K., G. K. parodymais, kad jiems gerai žinomas tiek Pažeidėjas, tiek jo šunys, taip pat ir kitų liudytojų parodymais, taip pat nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių Pažeidėjo keliamas analizuojamo įvykio versijas, tikėti jo parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, kad ir apeliaciniu skundu esminių jam inkriminuoto administracinio nusižengimo aplinkybių, t. y. kad nukentėjusio avis sukandžiojo ir įvarė į vandens telkinį būtent jo šunys, jis neanalizuoja, iš esmės savo nekaltumą grįsdamas vien tik neva prieštaringais ir melagingais R. Š., A. Ž. parodymais, bei nurodydamas, kad įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jo šunys kalti dėl nugaišusių avių nėra, tuo labiau, kad įvykio metu jo šunys buvo jo valdų teritorijoje. Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenis vis tik pažymėtina, jog be nuoseklių ir abejonių nekeliančių R. Š. ir A. Ž. parodymų, Pažeidėjo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo neabejotinai patvirtina ir kiti rašytiniai bylos duomenys. Kaip nustatyta 2017 m. spalio 9 d. Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo sūnaus pristatyta avis nugaišo nuo daugybinių komplikacijų (kraujavimo, kąstinių – plėštinių minkštųjų audinių pažeidimų ir kt.)(b. l. 35). Fotonuotraukose taip pat užfiksuoti ne tik avių sužeidimai, tačiau ir jų gaišenos (b. l. 36 – 43). Žemės ūkio veiklą vykdančio ūkio subjekto patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad patikrinimo metu trūksta avių, rasta viena avis sukandžiota, 2017 m. rugsėjo 14 d. ir 2017 m. spalio 6 d. pranešimuose apie ūkinių gyvūnų perkėlimą ir kaitą, nustatyta, kad avių kritimo priežastis užregistruota kaip kritimas dėl kitų priežasčių (b. l. 32-33, 34). Nors Pažeidėjas mano, jog minėti dokumentai patvirtina tik aplinkybę, jog avys buvo išbrauktos iš registro, tačiau tiek šių dokumentų, tiek liudytojų parodymų, tame tarpe ir veterinarijos gydytojų – inspektorių, analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad avių kritimo priežastis tiesiogiai susijusi būtent su Pažeidėjo šunų elgesiu.Atsakant į skundo argumentą, susijusį su Taisyklių dėl „Urbanizuotos vietovės“ ir „Urbanizuotos teritorijos“ sąvokų išaiškinimo, pažymėtina, kad apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai pritaria išsamiai ir motyvuotai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad minėtos sąvokos nėra tapačios, tuo pačiu, remiantis Ignalinos rajono savivaldybės raštu Nr. (duomenys neskelbtini), priešingai nei mano Pažeidėjas, laiko, kad Taisyklės yra taikomos visam tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) kaimui, kadangi Taisyklėse vartojama sąvoka „Gyvenamoji vietovė“ apima visą gyvenamąją vietovę, o ne tam tikrą jos dalį (b. l. 62-63). Beje, pastebėtina tai, kad pats Pažeidėjas teismo posėdžio metu parodė, kad kiekvienas asmuo minėtus įstatymus, Taisykles gali suprasti savaip, tačiau, kaip bebūtų, jų subjektyvus interpretavimas ir nesilaikymas, šiuo atveju neeliminuoja Pažeidėjo kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo.Apeliaciniame skunde Pažeidėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, viršydama įstatymo nustatytą kompetenciją, priteisė nuostolių atlyginimą, nors prašymas atlyginti nuostolius byloje nepateiktas. Be to, žalos piniginė išraiška grįsta ne atestuoto specialisto vertinimu, tačiau nekvalifikuoto liudininko nuomone, o nurodyta nuostolių suma lygi ne 930 Eur, o 924 Eur. ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra materiali – reiškia, kad administracinė atsakomybė už šį nusižengimą kyla tik tada, kai byloje yra nustatoma ne tik veika, bet ir jos padariniai bei priežastinis ryšys tarp jų. Šiuo atveju abejonių, kad dėl Pažeidėjo aukščiau aptartų veiksmų (neveikimo) – jo laikomų šunų laisvės neapribojimo, nukentėjusysis patyrė turtinę žalą, nekyla, kadangi buvo sukandžiotos dvi avys, o dvylika kitų avių, įvarytos į vandens telkinį, kuriame paskendo. Nukentėjusiojo sūnus R. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad remdamasis rinkos kainomis bei atsižvelgęs į gyvulių amžių, vieną avį įkainavo apytiksliai 66 Eur, dėl ko, patyrė 930 Eur turtinę žalą, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamu nutarimu įpareigojo Pažeidėją atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Vien tai, kad ūkininkas, pats įvertino ir nustatė apytikslę kainą už avį, savaime kainos neteisingos nedaro, kita vertus, ji taip pat nelaikytina ir neadekvačia. Šiuo atveju nesutiktina su Pažeidėjo teiginiu, kad iš jo nukentėjusiojo naudai turėjo būti priteista ne 930 Eur, tačiau 924 Eur. Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad avių kaina buvo paskaičiuota atsižvelgiant į jų amžių ir rinkos kainą, todėl akivaizdu, kad remiantis šiais kriterijais, kai kurių avių kaina galėjo viršyti ir 66 Eur, todėl remiantis protingumo kriterijais, laikyti, kad nustatyta turtinė žala apskaičiuota netiksliai, nėra jokio pagrindo. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius duomenis, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog Pažeidėjas administracinio nusižengimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Panevėžio apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Donatas Jatužis