- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-16
- Bylos Nr.
- ATP-744-107/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-33-3-00218-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Stasys Valužis
- Kategorijos
- 40.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimo, kuriuo D. V., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 44¹ straipsnį nubausta 750 litų dydžio bauda konfiskuojant 78 rūšių vaistų (vaistinių preparatų), paimtų 2011-12-06 kratos metu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2012-09-25 nutarimu D. V. veiką perkvalifikavo iš Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. į ATPK 44¹ straipsnį ir nubaudė už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2011 m. gruodžio 6 d. D. V. vertėsi su vaistais (vaistiniais preparatais) susijusia veikla, kuriai reikalinga licencija, be licencijos, tai yra savo namuose, (duomenys neskelbtini), 2011-12-06 laikė vaistinius preparatus: „Adžisept“, „Bobe“, „Naftizin“, „Eko mon dražė“, „Ampicillin“, „Komorof“, „Kenalog“, „Kuri – malo“, „Drotaverina“, Trigan–D“, „Gastal“, „Bio max“, „Sirop pri kašle“, „Zorkij glaz“, „Taurin“, „Arbidol“, „Nootrop“, „Kameton“, „Bajaršnika“, „Zolotaja zvezda“, „Toff plius“, „Koldakt“, „Nimesulid“, „Ginkobiloba“, „Venolgon“, „Rizna“, „Černika forte“, „Aciklovir“, „Rino stop“, „Trombo ACC“, „Barsučij Žir“, „Ginekoli“, „Noramaks“, „Milona 8“, „Milona 14“, „Marskoj kalcij D3“, „Boromentol“, „Amiak“, „Riboksin“, „Befungin“, „Baralgetas“, „Tetraciklin“, „Ambroksol“, „Klotrimazol“, „Čisto telo“, „Lidevin“, „Kaptopril“, „Eksiderm“, „Okornik“, „Indiskij luk“, „Cinaflan“, „Ibuprofen“, „Dermaspas“, „Hitroksolin“, „Solfacil natria“, „Fiestosila“, „Paracetamol“, „Acetilal kislota“, „Askorbinovaja kislota dražė“, „Pertusin“, „Bromgeksin“, „Pankreatin“, „Indometacin“, „Levomekol“, „Anuzol“, „Erinit“, „Diksiciklin“, „Ihtiol“, „Ranitidin“, „Lipoevaja kislota“, „Piracetam“, „Drotaverin“, „Omeprazol“, „Zolotoj šarik dlia pachudenija“, „Li–Da“, „Citramon“, „Analgin“, „Asparkam“ ir laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigos, pardavė vaistų, maisto papildų ar kitų medicininės paskirties produktų: I. L. pardavė vaistų „Pankreatinas“, „Omeprazolis“, „vitamino C“, „Validolio“, „Citramono“, už kuriuos gavo 64 Lt, liudytojai K. G. pardavė vaistų pavadinimu „Erotromicin“, už tiksliai nenustatytą sumą pinigų, t. y. ji prekiavo vaistiniais preparatais ir medicininės paskirties produktais, nors licencijos verstis farmacine veikla neturėjo. Dėl šių D. V. veiksmų sunkių pasekmių neatsirado ir tai nebuvo daroma stambiu mastu.
Apeliaciniame skunde D. V. teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu K. G. patvirtino, kad nėra girdėjusi, kad ji prekiautų vaistais. K. G. kaip bičiulė gavo tik vieną lapelį antibiotiko „Erotromicino“, už kurį sumokėjo keletą litų, o ši kaina atitinka tikrąją kainą, kuri už minėtą vaistą buvo sumokėta Rusijoje. Todėl tai nelaikytina prekyba pelno tikslu.
Šalies argumentai
D. V. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu I. L. parodė, kad ji esą 2011 m. lapkričio mėnesio antroje pusėje pirko iš jos vaistų: „Pankretiną“, čiulpiamų nuo gerklės, kitų vaistų, iš viso už 14 Lt, taip pat pirko leidžiamo „Vitamino C“, čiulpiamų nuo gerklės, „Omeprazol“, nuo tulžies uždegimo, „Validolio“, „Citramono“, iš viso už 50 Lt. D. V. tvirtina, kad ji I. L. nepažįsta, jos parodymai yra neteisingi, ji parodė, kad pirko vaistus (duomenys neskelbtini) gatvėje, o ji (D. V.) gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau už tokį vaistų kiekį sumokėtos pinigų sumos atitiktų vaistų savikainą Rusijoje, todėl ji iš vaistų jokio pelno neturėjo.
D. V. teigia, jog ji nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad vaistais neprekiauja, iš to jokio pelno nėra gavusi, 7 metus turi vizą ir 5 kartus per mėnesį važiuoja į Rusijos Federaciją, kur nusiperka įvairių prekių, taip pat ir vaistų sau, vaikams, sugyventiniui, mamai. Daug vaistų reikia mamai, kuri dažnai gyvena pas ją, taip pat ir vaikams. Parveždavo vaistų ir maisto papildų gerai pažįstamiems asmenims ir giminėms jiems prašant. Bet kam vaistų neveždavo ir jais neprekiavo, o artimiesiems parduodavo vaistus už savikainą. Prekes veždavo leistinais kiekiais, visos prekės yra deklaruotos Panemunės muitinės kontrolės poste.
Apeliantės tvirtinimu, skundžiamame nutarime apylinkės teismas tik lakoniškai nurodė, jog jos kaltę patvirtina surinktų įrodymų visuma, visiškai nevertino jos sugyventinio R. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o jos mamos J. R. parodymus nepagristai įvertimo kritiškai kaip siekimą padėti išvengti atsakomybės.
D. V. nurodo, kad, nutraukus ikiteisminį tyrimą, jos sugyventiniui R. J. vaistai buvo grąžinti, o jos motinai ne. Tarp vaistų didelė dalis buvo jos vaistų. Kratos darymo metu ji gyveno sugyventinio R. J. name, pareigūnai tai matė.
D. V. įsitikinimu, šioje byloje yra daug abejonių, pažymi, kad vaistai buvo dailiai sudėti spintelėje, jie nebuvo slepiami, pati pareigūnams juos parodė, niekaip vaistų nemaskavo ir neslėpė. Policijos pareigūnai, fiksuodami veikos padarymo aplinkybes, turi rinkti visus leistinus įrodymus apie tam tikro pažeidimo aplinkybes, turi realiai vertinti konkrečios situacijos aplinkybes ir tik konkrečios situacijos aplinkybių visumos išsamus, visiškas ir objektyvus surinkimas, užfiksavimas, ištyrimas ir įvertinimas leidžia pagrįstai ir teisingai kvalifikuoti asmens veiką. Asmens kaltė prielaidomis negrindžiama, todėl visos abejonės vertintinos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. D. V. prašo apeliacinį skundą patenkinti, jai bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsniu numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
Lietuvos Respublikos ATPK 44¹ straipsnyje numatyta, kad vertimasis su vaistais (vaistiniais preparatais) susijusia veikla, kuriai reikalinga licencija, be licencijos ar kitokiu neteisėtu būdu, jeigu tai nesukėlė sunkių pasekmių ar nebuvo daroma stambiu mastu, užtraukia baudą fiziniams asmenims nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su vaistų (vaistinių preparatų) konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Farmacinę ir kitą veiklą, susijusią su vaistiniais, tiriamaisiais vaistiniais preparatais, veterinariniais vaistais, veikliosiomis ir kitomis vaistinėmis medžiagomis bei medicininės paskirties produktais, veterinarinės farmacijos veiklą, taip pat šios veiklos valstybinį valdymą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos farmacijos 2006 m. birželio 22 d. įstatymas Nr. X-709 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
„Įvežti iš kitos EEE valstybės neregistruotus vaistinius preparatus ar importuoti iš trečiosios šalies vardinius vaistinius preparatus į Lietuvos Respubliką gali tik juridiniai asmenys, šio įstatymo nustatyta tvarka gavę didmeninio platinimo licenciją“ (Farmacijos įstatymo 8 str. 4 p.).
Farmacijos įstatymo 19 str. 1 d. numatyta, kad vaistinių, tiriamųjų vaistinių preparatų gamyba, importas, didmeninis vaistinių preparatų, veikliųjų medžiagų platinimas, vaistinės veikla ir farmacinių atliekų tvarkymas (išskyrus šalinimą) yra licencijuojama farmacinė veikla. Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo penktame skirsnyje „Farmacinės veiklos licencijavimas“ nurodyta, jog farmacinės veiklos licencija išduodama tik juridiniams asmenims šiame įstatyme numatytomis sąlygomis.
Asmuo, norintis gauti vaistininko praktikos licenciją, turi pateikti paraišką, įgytą vaistininko profesinę kvalifikaciją patvirtinantį diplomą ir kitus dokumentus, nustatytus Vaistininko praktikos licencijavimo taisyklėse. Jei asmuo nori įgyti licenciją praėjus daugiau kaip vieniems metams po studijų baigimo, jis turi pateikti ir dokumentus, patvirtinančius, kad jo kvalifikacija buvo keliama sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka (Farmacijos įstatymo 4 str. 4 p.).
Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 35 str. 9 d. numatyta, jog vaistiniai preparatai gyventojams parduodami (išduodami) sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Parduodant (išduodant) gyventojams vaistinius preparatus, turi būti suteikiama farmacinė paslauga.
Teismo posėdyje D. V. neneigė, jog iš Rusijos Federacijos parsiveždavo leistiną kiekį maisto produktų, degalų, cigarečių, vaistų savo poreikiams, nes Rusijoje viskas kainuoja pigiau. Tiems, kurie prašydavo vaistų, parduodavo juos už savikainą ir tik pažįstamiems arba giminaičiams (b. l. 17).
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja I. L. patvirtino, kad D. V. jai keletą kartų vaistų pardavė. Vieną kartą D. V. daug vaistų neturėjo, iš jos nusipirko „Pankreatin“, čiulpiamų tablečių nuo gerklės, kitų vaistų, kurių pavadinimų neprisiminė. Už vaistus sumokėjo apie 14 litų. Po savaitės laiko ji iš D. V. nusipirko didesnį kiekį rusiškų vaistų – leidžiamo vitamino C, čiulpiamų tablečių nuo gerklės, „Omeprazol“, vaistų nuo tulžies uždegimo, „Validol“, „Citramon“ bei kitų, kurių neprisiminė, už vaistus sumokėjo 50 litų. I. L. D. V. anksčiau mačiusi nebuvo.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. G. parodė, jog D. V. parvežė jai vieną lapelį „Erotromicin“, už kurį sumokėjo keletą litų.
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2012-07-19 raštas Nr. (1.39)2R8–82 patvirtina, kad iš sąraše nurodytų 78 pavadinimų preparatų, kratos metu surastų pas D. V., dalis jų yra registruoti Lietuvoje kaip vaistiniai preparatai, kita dalis Lietuvos vaistinių preparatų registre neregistruoti, tačiau registruoti kitų šalių vaistinių preparatų registruose (b. l. 33–36).
Liudytojoms parduoti vaistai registruoti vaistinių preparatų registre. Kratos metu pas D. V. surastų įvairių vaistų gausa patvirtina, kad vaistai akivaizdžiai buvo laikomi ne savo ar artimųjų reikmėms, bet pardavimui. Nors D. V. licencijos verstis farmacine veikla neturėjo, iš aptartų duomenų matyti, kad ji vaistinius preparatus pardavinėjo. Tai, jog D. V. parveždavo vaistų tik pažįstamų prašymu, paneigia liudytojos I. L. parodymai, iš kurių matyti, jog I. L., prieš nusipirkdama iš D. V. vaistų, jos net nepažinojo. Byloje duomenų, kad liudytoja I. L. turėjo pagrindo D. V. apkalbėti, nėra, o aplinkybės, kad ji vaistus pardavinėjo, nepaneigė ir pati D. V..
Esant tokioms aplinkybėms, D. V. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 44¹ straipsnyje, nubausta pagrįstai.
Plungės rajono apylinkės teismo 2012-09-25 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimą palikti nepakeistą, D. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.