- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-19
- Bylos Nr.
- I1-4616-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01093-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, ir A. L.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovės atstovas, ir pataisos įstaiga) priteisti 612,00 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti už 2017 m. balandžio 17 d.-2020 m. balandžio 20 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis). A. L. skunde nurodė, kad 2017 m. balandžio 17 d. - 2020 m. balandžio 20 d. laikotarpiu buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad atsakovės atstovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad per visą skundžiamą laikotarpį jam nebuvo išduodamos higienos priemonės: muilas, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų šepetėlis, dantų pasta. Tvirtino, kad, negalėdamas išsivalyti dantų ir nusiskusti, jautėsi nešvarus ir taip buvo pažemintas jo orumas. Be to, nevalomi dantys pradėjo gesti ir skaudėti, dėl ko buvo priverstas kreiptis į odontologą. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais atsakovės atstovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimus. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, kad galimybė kalintiems asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo Konvencijoje nustatytų pareigų, tarp jų - ir pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Be to, pareiškėjas teigė, kad skirtingas nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimas asmens higienos priemonėmis negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu. Nurodė, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi pažemintas, bejėgis ir diskriminuojamas, t. y. patyrė neturtinę žalą (b. l. 2-3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas papildomai paaiškino, kad gaunamų darbinių pajamų nepakanka higienos priemonėms įsigyti, nes pinigus išleidžia pašto išlaidoms, skambučiams socialiniams ryšiams palaikyti, sumokėti už elektrą, tabako gaminių, arbatos, kavos įsigijimui (b. l. 34-35).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 6 d. - 2018 m. kovo 14 d., 2019 m. balandžio 24 d.- 2019 m. gegužės 2 d. ir 2019 m. rugsėjo 9 d. -2019 m. spalio 7 d. laikotarpiais Alytaus PN bausmės neatliko, kadangi buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Paaiškino, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos tik už 2018 m. balandžio mėnesį, kitais ginčo laikotarpio mėnesiais pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymų, kaip numatyta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24 5 punkte. Be to, pagal šio įsakymo 7 punktą, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, kadangi sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio piniginių lėšų. Alytaus PN tvirtino, kad pareiškėjas į asmeninę sąskaitą nuolat gaudavo pinigines perlaidas, be to, kaip dirbantis asmuo nuolat gaudavo darbo užmokestį, todėl turėjo galimybę įstaigos parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu buvo suteiktos odontologo paslaugos. Alytaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą grindė abstrakčiais teiginiais, nepateikė skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą. Tvirtino, kad Alytaus PN veikė tinkamai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų, valstybei deliktinė atsakomybė negali kilti (b. l. 10-13).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN neišduodavo higienos priemonių: muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų, dantų šepetėlių, dantų pastos, o negaudamas dantų pastos ir dantų šepetėlio, negalėjo laikytis burnos higienos, todėl jam skaudėjo dantys, buvo priverstas kreiptis pas odontologus, dėl to patyrė neturtinę žalą.
Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos netaikant vidaus teisės aktų (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017). EŽTT savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad Konvencijoje numatyta teisių apsaugos sistema yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises ir jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje B. L. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams); pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Laisvės atėmimo vietose kalinamų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas; taikoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pagal Aprašo nuostatas, suimtasis (nuteistasis) laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Aprašo 13 punktas nustato, kad tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.
Be to, ginčo teisiniams santykiams taikomas Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtintas Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kuris reglamentuoja nuteistųjų, atliekančių terminuoto laisvės atėmimo bausmes Alytaus PN, aprūpinimą drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos priemonėmis tvarką ir normas (b. l. 22-24).
Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelės duomenimis, A. L. higienos priemonės buvo išduotos tik už 2018 m. balandžio mėnesį (b. l. 25). Alytus PN atsiliepime paaiškino, kad kitais ginčo laikotarpio mėnesiais pareiškėjas Aprašo 5 punkte nustatyta tvarka nebuvo pateikęs prašymų, be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas mokiu (b. l. 22-25).
Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, jas patvirtina į bylą pateikto Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenys (b. l. 16-20). Teismo vertinimu, Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenys patvirtina Alytaus PN teiginį, jog pareiškėjas buvo mokus, kadangi sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos, pareiškėjas pinigines lėšas gaudavo kaip darbo užmokestį, iš laisvėje esančių asmenų ir kitų šaltinių. Be to, pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą pripažino, kad asmeninėje sąskaitoje turimas pinigines lėšas naudojo ir tabako gaminiams įsigyti.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir remiantis Aprašo 13 punktu, daroma išvada, jog Alytaus PN pagrįstai pareiškėją laikė mokiu ir dėl šios priežasties pareiškėjui higienos priemonių neskyrė. Byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas būtų teikęs Alytaus PN administracijai prašymus suteikti jam higienos priemonių ar siekęs už savo asmenines lėšas įsigyti higienos priemonių, o atsakovės atstovas būtų užkirtęs tam kelią.
Asmens sveikatos priežiūros kortelės išrašo duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į odontologą kreipėsi du kartus - 2019 m. birželio 4 d. ir 2019 m. liepos 10 d. - ir jam buvo taikytas gydymas (b. l. 21).
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog aukščiau nurodytas odontologines problemas sukėlė būtent pareiškėjo nurodyta priežastis, t. y. tai, kad Alytaus PN neišdavė pareiškėjui burnos higienos priemonių.
Pareiškėjas teigė, kad teisės aktai skirtingai reglamentavo nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą higienos priemonėmis, todėl asmenys, turintys nuteistojo statusą, turėjo mažesnes garantijas nei suimtojo asmens statusą turintys asmenys. Teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo teiginiai nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingi, kadangi jo nurodytas skirtingas nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimo higienos priemonėmis teisinis reglamentavimas galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., o byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs 2017 m. balandžio 17 d. - 2020 m. balandžio 20 d. laikotarpiu, t. y. po to, kai 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 nauja redakcija išdėstytas Aprašas.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos, kurią sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, atmetami kaip nepagrįsti.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta Alytaus PN ir jo pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas,
nusprendžia:
pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.