Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. , R. S. , M. B. ir nukentėjusiųjų N. D. bei B. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1-3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Širvintų rajono apylinkės teismo 2006-03-14 nuosprendžiu paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams, neatlikta bausmės dalis (vieneri metai), ir M. B. paskirta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. , S. S. ir V. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo bei panaudodami fizinį smurtą atvirai vertė kitus asmenis perduoti turtą savo naudai, o būtent 2006-05-21, apie 4 val. 30 min., V. P. su apsvaigusiais nuo alkoholio M. B. ir S. S. , iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris UVU 808, atvyko prie turgaus, esančio Vilniaus r., Maišiagalos k., Širvintų g., kur neturėdami teisėto pagrindo ir prisistatydami „kontroliuojančiais“ minėtą turgų, grasindami sugadinti turtą – sudaužyti B. D. priklausantį automobilį „Mercedes Benz“, v. n. AVP 229, bei išbarstyti prekes, savo naudai atvirai pareikalavo iš B. D. ir N. D. mokėti duoklę – 50 Lt už prekybą šiame turguje. Kai B. D. nepakluso reikalavimams, M. B. ir V. P. stovint šalia ir pritariant, S. S. metaliniu vamzdžiu, padaužydamas sau į delną bei užsimodamas, grasino N. D. bei vadino pastarąją necenzūriniais žodžiais, po ko visi išvyko. Po to, vėl sugrįžę, jie tęsė nusikalstamą veiką, t. y. 2006-05-21, apie 5 val. 10 min. veikdamas bendrininkų grupe M. B. kartu su S. S. , V. P. sugrįžo prie turgaus, esančio Vilniaus r., Maišiagalos k., Širvintų g., kur M. B. , grasindamas peiliu bei žodžiais, kad N. D. „gaus per galvą ir neišvažiuos iš turgaus“, laikydamas rankoje peilį bei grasindamas juo, reikalavo iš N. D. mokėti duoklę už prekybą turguje ir su peiliu rankoje pradėjo eiti link N. D. , o B. D. išlipus iš savo automobilio ginti savo žmonos, susigrūmė su pastaruoju. Tuomet S. S. ir V. P. , pribėgę prie N. D. , griebę ją už striukės, stūmė ją į šoną ir S. S. kartu su M. B. rankomis ir kojomis spardė B. D. į įvairias kūno vietas, kuris, V. P. tyčia pakišus koją, nugriuvęs gulėjo ant žemės, o V. P. jį laikė prispaudęs. Nukentėjusiajam B. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kai N. D. bandė sulaikyti išvažiuojantį S. S. , V. P. tyčia 3 kartus ranka smogė N. D. į petį ir 3 kartus spyrė nukentėjusiajai į šlaunį, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais M. B. , S. S. ir V. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teismas jo kaltę grindžia nukentėjusiųjų B. D. ir N. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kitų duomenų, įrodančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji negalėjo pasakyti, kas prieš juos naudojo fizinį smurtą, neįvertino nuteistojo veiksmų, paminėjo, kad jis jiems negrasino ir atsiprašė jų dar ikiteisminio tyrimo metu.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis teigia laisva valia pripažinęs padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai įvertinęs savo elgesį ir stengęsis sušvelninti nusikaltimo pasekmes – atsiprašęs nukentėjusiųjų. Apeliantas teigia nukentėjusiems nepadaręs turtinės žalos ir padėjęs išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad minėtus jo parodymus patvirtina M. B. ir S. S. . Liudytojo V. M. teigimu, nuteistais visą laiką buvo mašinoje, muštynėse nedalyvavo. Liudytojas A. A. jo visai nematė. To, kad nuteistasis mušė B. D. nepatvirtino ir liudytojas A. B. .

Nuteistasis apeliaciniame skunde mano, kad teismas nepagrįstai paskyrė jam labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę neatkreipė dėmesio į tai, kad jis nusikaltimą padarė atsitiktinai, kad teisiamas pirmą kartą kad jo pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas nurodo gyvenantis su tėvais, taip pat nurodo, jog mokosi ir yra gerai charakterizuojamas.

Teismas turėjo pripažinti ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos ir nukentėjusiojo B. D. veiksmai.

Nukentėjusieji B. D. ir N. D. parodė, jog 2006-05-21 d. apie 4 val. 30 min. jis su M. B. ir V. P. atvažiavo prie turgaus. M. B. , išlipęs iš automobilio priėjo prie nukentėjusios N. D. prašyti pinigų, tuo tarpu jis su V. P. sėdėjo automobilyje. Vėliau, kuomet M. B. iš nukentėjusiųjų pinigų negavo ir grižo prie automobilio, nuteistasis, palaikydamas M. B. , išlipo iš automobilio paėmęs metalini vamzdį ir padaužydamas sau į delną grasino N. D. bei vadino ja necenzūriniais žodžiais, o vėliau, padėjo vamzdį į bagažinę ir jie išvažiavo. Nuteistasis tai pripažįsta, tai patvirtina ir kiti nuteistieji. Išvažiuodamas nuteistasis padėjo vamzdį į bagažinę nes įvykdyti grasinimus neketino ir to nebūtų padaręs.

Nuteistasis nurodo, kad jiems antrą kartą sugrįžus prie turgaus įvyko grumtynės su nukentėjusiaisiais, tačiau ne dėl to, kad jie priverstų nukentėjusiuosius duoti reikalaujamus pinigus, bet dėl nukentėjusiųjų aktyvaus pasipriešinimo grasinimams. Apeliantas teigia, jog įvykdyti grasinimų jie neketino. Jeigu būtų tokie jų ketinimai, smurtą jie būtų panaudoję, kuomet buvo prie turgaus pirmą kartą ir buvo dar mažai žmonių. Vėliau prisirinkę žmonės, jiems pradėjus smurtauti, būtų juos sutramdę.

Teismas, vertindamas liudininkų parodymus, neanalizavo ir neįvertino fizinio smurto panaudojimo priežasties ir tai, kad fizinio smurto panaudojimo siekiant išreikalauti pinigus, neįrodytas. Nuteistasis mano, kad teisme nebuvo įrodytas fizinės prievartos panaudojimas, todėl teismas turėjo kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde mano, jog Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis neteisingai nuteistas.

M. B. pabrėžia, kad incidentą iš dalies išprovokavo nukentėjusioji N. D. , kurios elgesys buvo isteriškas ir ji negalėjo normaliai įvertinti situacijos. Be to, nieko iš nukentėjusiųjų nuteistasis teigia nemušęs, o atvirkščiai, jam buvo padaryti kūno sužalojimai.

Jeigu jų prašymas perkvalifikuoti nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką būtų atmestas, nukentėjusieji prašo paskirti nuteistiesiems griežtesnes bausmes – po 3 metus laisvės atėmimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad po nusikaltimo padarymo sutriko N. D. psichikos sveikata. 2007-03-27 N. D. buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę, Vasaros g. 5 Vilniuje. Prieš tai jai buvo išduotas laikino nedarbingumo pažymėjimas. Ambulatorinis gydymas pasirodė esąs neefektyvus. Kada N. D. gali pasveikti, gydytojai neprognozuoja.

Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde teigiama, kad įregistravę ūkininko ūkį jie neblogai vertėsi nuo 1999 m. N. D. sunegalavus po patirto smurto 2006-05-21, B. D. vienas nebepajėgęs tvarkytis ūkio, todėl išpardavęs visus gyvulius. Kadangi apeliantų šeimai padaryta didžiulė tiek materialinė, tiek moralinė žala, apeliaciniame skunde prašoma pripažinti juos civiliniais ieškovais ir priteisti iš nuteistųjų 218 Lt kompensuojamų ir nekompensuojamų vaistų įsigijimo išlaidoms padengti, 700 Lt transporto išlaidoms padengti ir priteisti 120000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis B. D. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų ir nuteistojo M. B. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistųjų V. P. ir R. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Iš nuteistųjų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, jog pirmo atvažiavimo į turgų metu M. B. pas nukentėjusiuosius paprašyti pinigų nuėjo pagal visų trijų nuteistųjų susitarimą. Tai parodė tiek M. B. (b. l. 117, t. 2), tiek S. S. (b. l. 118-119, t. 2), tiek ir V. P. (b. l. 120, t. 2). Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą M. B. tokį susitarimą neigė, tačiau toks aiškinimas prieštarauja visų nuteistųjų, įskaitant ir patį M. B. , minėtiems parodymams, taip pat ir jų veiksmams (antram atvažiavimui į tą pačią vietą ir bendram smurto panaudojimui) todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad iki šio įvykio jie nuteistųjų nepažinojo. Tai patvirtina, kad nuteistieji veikė kaip iš anksto susitarusių asmenų grupė, turėjusi tikslą įgyti turtą, kuris jiems nepriklausė. S. S. apeliaciniame skunde pripažino, kad jis grasino nukentėjusiesiems už tai, kad nepakluso reikalavimui duoti pinigus. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad ant nukentėjusiųjų rėkė ir keikėsi visi trys nukentėjusieji (b. l. 119, t. 2). Tai pirmosios instancijos teisme pripažino ir M. B. (b. l. 117, t. 2) bei V. P. (b. l. 120, t. 2). Išskyrus S. S. , kuris pripažino grasinęs vamzdžiu, kiti nuteistieji savo veiksmus pirmojo atvažiavimo į turgų metu apibūdino kaip ginčą, rėkimą, neakcentuodami grasinamojo savo veiksmų pobūdžio. Tačiau nukentėjusioji N. D. parodė, jog be minėto R. S. grasinimo vamzdžiu, tie vaikinai jau pirmojo atvykimo į turgų metu grasino smurtu, grūdų, kuriuos nukentėjusieji buvo atsivežę parduoti, išpylimu ir autobusiuko sudaužymu (b. l. 121, t. 2). Tokie nuteistųjų veiksmai (atviras reikalavimas perduoti turtą, neturint tam teisėto pagrindo, grasinant prieš nukentėjusiuosius panaudoti fizinį smurtą ir sunaikinti jų turtą) pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti kaip turto prievartavimas, atsakomybę už kurį numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio trijose dalyse.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad antrą kartą jiems atvažiavus į turgų ir kontaktuojant su nukentėjusiaisiais kalbos apie pinigus nebuvo. Tuo pačiu norima pagrįsti, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius nebuvo susietas su reikalavimu perduoti pinigus, todėl ir veikų kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį negalima. Tačiau tokie teiginiai nėra teisingi.

Nukentėjusysis B. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš jo buvo reikalaujama 50 Lt, paskui 10 Lt, dar vėliau jau tik 5 Lt, tačiau nebuvo paklaustas ar tai buvo pirmojo nuteistųjų atvykimo prie turgaus metu, ar ir vėliau. Apeliacinės instancijos teisme B. D. paklaustas apie tai parodė, kad pinigų iš jo ir žmonos buvo reikalauta tiek nuteistiesiems atvykus į turgų pirmą, tiek ir atvykus antrą kartą. Nukentėjusioji N. D. apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, o pirmosios instancijos teisme parodė, kad tiksliai nežino, ar antrojo atvykimo metu nuteistieji reikalavo pinigų, teigdama, kad gal ir buvo kalba apie pinigus (b. l. 122, t. 2). Nuteistieji apeliaciniuose skunduose tokį faktą neigia. Pirmosios instancijos teisme tokį faktą buvus neparodė M. B. ir S. S. . Vertindama šiuos nukentėjusiojo ir nuteistųjų aiškinimus apie tai ar antrą kartą atvažiavus nuteistiesiems į turgų ir prieš pavartojant smurtą prieš nukentėjusiuosius iš jų buvo reikalaujama pinigų, teisėjų kolegija tiki nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir nei vienai iš konflikto pusių nepriklausančio liudytojo V. M. parodymai, iš kurių matyti, kad jis pats girdėjo, jog antrą kartą nuteistiesiems atvykus į turgų, iš nukentėjusiųjų buvo reikalaujama pinigų (b. l. 150, t. 2). Tokią aplinkybę pirmosios instancijos teisme nurodė net ir nuteistasis V. P. , teigdamas, kad vėl nuvažiavus prie turgaus, M. B. barėsi su N. D. dėl tų 5 litų, kad jam neduoda (b. l. 120, t. 2). Taigi, darytina išvada, kad antrą kartą nuteistiesiems atvykus į turgų pinigų reikalavimas tęsėsi. Šie veiksmai, kaip matyti iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, jau buvo susiję su fizinio smurto panaudojimu. Nors V. P. apeliaciniame skunde neigia savo dalyvavimą pavartojant smurtą, tvirtindamas, jog konflikto metu sėdėjo automobilyje ir tvirtina, jog tokį teiginį patvirtina ir liudytojo V. M. parodymai, su tuo sutikti nėra pagrindo. Liudytojas V. M. teigdamas, kad V. P. sėdėjo automobilyje, kalbėjo apie konflikto pradžią, tačiau jis neteigė, kad V. P. sėdėjo automobilyje iki pat konflikto pabaigos. To, beje, netvirtina net ir pats V. P. , kuris ir apeliaciniame skunde pripažino, jog atitraukė nukentėjusįjį nuo R. S. . Pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis pripažino žymiai daugiau savo veiksmų ir pasakodamas apie antrąjį atvykimą į turgų parodė, jog po M. B. ir jis pats išlipo iš automobilio, pastūmė nukentėjusiąją, pargriovė nukentėjusįjį, laikė jį (b. l. 120, t. 2).

Tai, kad liudytojas A. A. nematė V. P. , nė kiek nepatvirtina šio nuteistojo apeliacinio skundo teiginio, jog jis nevartojo smurto prieš nukentėjusiuosius, nes šis liudytojas kaip policijos pareigūnas į įvykio vietą atvyko jau po to, kai smurtas buvo vartojamas ir tuo metu V. P. jau buvo pabėgęs iš įvykio vietos. Apeliaciniame skunde V. P. pagrįstai teigia, kad liudytojas A. B. nepatvirtino, jog šis nuteistasis mušė nukentėjusįjį, bet tai vėlgi nepatvirtina nuteistojo teiginių, jog jis smurto nevartojo. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme neteigė, kad V. P. nebuvo tarp asmenų, kurie vartojo smurtą prieš B. D. , jis tiesiog išvis nekonkretizavo kas iš nuteistųjų tai darė. Tačiau jis patvirtino teismo posėdyje perskaitytus ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus. Iš jų matyti, kad antrą kartą atvykus nuteistiesiems į turgų, M. B. pastūmė nukentėjusiąją, o kai iš automobilį pastarosios ginti išlipo B. D. , jį užpuolė ir pradėjo mušti ir kiti 2 automobilyje „Audi“ sėdėję vaikinai (b. l. 122-124, t. 1; 133-134, t. 2). Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad pirmas išlipo M. B. , o likę du - tai S. S. ir V. P. .

Šie parodymai atitinka ir nukentėjusiosios parodymus, kad antrojo incidento metu pirmasis prie jos priėjo laikydamas rankoje peilį M. B. , po to ji matė, kaip į jos pusę bėgo iš automobilio išlipę S. S. ir V. P. . Po to visi trys šie asmenys užpuolė jos vyrą B. D. , kuris ją bandė ginti nuo M. B. (b. l. 122, t. 2). Tai pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos patvirtino ir B. D. , nurodydamas, kad ir V. P. buvo tarp jį mušusių asmenų.

Taigi visuma šių įrodymų (tai teisme, o ne ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai, kaip tai teigia V. P. apeliaciniame skunde) patvirtina, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius vartojo visi 3 nuteistieji. Jais paneigiami ne tik V. P. , bet ir M. B. apeliacinio skundo argumentai, kad jis smurto prieš nukentėjusiuosius nevartojo. Tvirtinimas apeliaciniuose skunduose, kad tai buvo tik gynyba nuo per stiprios nukentėjusiųjų reakcijos taip pat nėra visai pagrįstas, nes kaip jau minėta, ir antrą kartą atvykus į turgų, dar prieš fizinio smurto pavartojimą, iš nukentėjusiųjų buvo pareikalauta pinigų. Smurtas pavartotas tuo pačiu metu (M. B. pastūmė N. D. ) ir jo vartojimas buvo tęsiamas kai B. D. ėmė gintį nukentėjusiąją, kuriai grasino peiliu ir kurią pastūmė M. B. . Be to, smurtas prieš N. D. dar buvo vartojamas ir siekiant išvengti sulaikymo. Kadangi, kaip jau minėta šiame nuosprendyje, nuteistieji veikė kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų, jų veikos kvalifikacija yra nulemta grupės padarytų veiksmų. Todėl jie visi atsakingi už turto prievartavimą, kuriam būdingas ir fizinio smurto pavartojimas. Pagal šį požymį jų veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį. Todėl nuteistųjų M. B. ir R. S. prašymai dėl veikų perkvalifikavimo netenkinami. Pastarųjų apeliacinių skundų argumentai, kad norėdami pavartoti smurtą jie tai lengviau galėjo padaryti pirmojo atvykimą į turgų metu, nėra reikšmingi veikos kvalifikavimui, nes nuteistieji atsakingi už tai ką padarė, o ar jie tuos veiksmus galėjo sau patogiau ar lengviau padaryti kitu metu, nėra svarbu. Peiliuko dydis taip pat nėra svarbus, nes tai vis tiek yra gana grėsmingas įrankis, be to, nuteistųjų veikos kvalifikavimą lemia ne įrankis, kuriuo grasinta, o fizinio smurto pavartojimas.

Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nuteistieji veikė kaip organizuota grupė ir tuo pagrįstas prašymas jų veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį taip pat netenkinamas. Savo prašymą nukentėjusieji grindžia tuo, kad tą pačią diena jau po antro konflikto M. B. ir S. S. į turgų atvyko ir trečią kartą. Tuo pačiu metu atvyko ir asmuo, kuris gali būti nuteistųjų veikos organizatorius, nes domėjosi kas ten turguje atsitiko. Byloje iš tikro yra duomenų, kad toks asmuo buvo atvykęs ir domėjosi įvykiu, tačiau tokių šio asmens veiksmų aiškiai nepakanka, kad juos laikyti nusikalstamais ir kad tą asmenį būtų galima laikyti grupės dalyviu. Toks manymas yra tik spėjimas, o spėjimais nuosprendis negali būti grindžiamas.

Todėl nuteistųjų padarytos veikos neperkvalifikuojamos.

Apeliaciniuose skunduose keliamas ir bausmių teisingumo klausimas. V. P. prašo skirti jam švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. S. S. prašo švelninti bausmę, M. B. prašo jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį, numatantį žymiai švelnesnes bausmes negu Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalis, o nukentėjusieji prašo ir neperkvalifikavus veikų nuteistiesiems skirti 3 metų laisvės atėmimo bausmes.

Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmę. Minimali laisvės atėmimo bausmės riba, kaip numato Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 2 dalis yra 3 mėnesiai.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Lietuvos Aukčiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skirdamas bausmę, teismas pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes (kasacinė byla 2K-455/2005).

Lietuvos Respublikos BK 58 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

Už turto prievartavimą M. B. ir S. S. nubausti vienodo dydžio bausmėmis – po 2 metus laisvės atėmimo. Tačiau bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės šiems nuteistiesiems gana stipriai skyrėsi.

Iš A. B. parodymų teisme ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, kurių teisingumą teisme jis patvirtino (b. l. 122-124, t. 1; 133-134, t. 2) matyti, kad aktyviausias tarp kaltininkų buvo M. B. . Tai patvirtino ir liudytojas V. M. (b. l. 150, t. 2). Abu nukentėjusieji taip pat parodė, kad pirmas nusikalstamus veiksmus pradėjo ir juos atliekant aktyviausias buvo M. B. . Iš pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad jis buvo ir nusikaltimo iniciatorius. Būtent dėl šio nuteistojo agresyvių veiksmų prieš nukentėjusiąją, įskaitant ir grasinimą peiliu, įvyko veikos kvalifikavimą pagal 181 straipsnio 2 dalį lėmusios grumtynės, kuriose sudalyvavo ir kiti 2 nuteistieji. M. B. nusikalto praėjus tik vos daugiau kaip 2 mėnesiams po to, kai buvo nuteistas už plėšimą ir neatsargų gyvybės atėmimą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad ir M. B. veiksmai, ir jis pats kaip asmenybė yra žymiai pavojingesnis už kitus nuteistuosius. Todėl vienodos dydžiu bausmės paskyrimas S. S. neatitinka teisingumo principo. Jau minėtoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta ir tai, kad atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės yra tik yra tik viena iš Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę, bet jos neturi būti lemiančios bausmę.

Todėl vertindama bausmių skyrimo motyvus, kolegija atsižvelgia ne tik į pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus (atsakomybę sunkinančios aplinkybės, sunkus nusikaltimas, tyčinė kaltė), bet įvertina ir tai, kad prievartauto turto vertė labai nedidelė (iš pradžių 50, vėliau - tik 5 litai), į tai, kad veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuojančio požymio – smurto panaudojimą - R. S. ir V. P. veikoje nulėmė M. B. veiksmai ir pastarojo veiksmų iššaukta nukentėjusiojo reakcija.

Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie įrodytų, jog nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodyta nukentėjusiosios sveikatos būklė ir jų ūkio sumažinimas yra iššaukti nuteistųjų padarytos veikos. Specialistų išvados patvirtina, kad nukentėjusiųjų sveikata sutrikdyta nežymiai. Dėl nurodytų motyvų visumos S. S. ir V. P. skirtinos švelnesnės bausmės. Jie abu neteisti, yra gerai charakterizuojami, abu mokosi, o S. S. - ir dirba. Duomenų apie netinkamą elgesį po nusikaltimo padarymo negauta. Atsižvelgiant į tai S. S. ir V. P. skirtinos artimos minimaliai sankcijos ribai laisvės atėmimo bausmės. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės. Kadangi V. P. vaidmuo padarant nusikaltimą buvo kiek mažesnis kaip R. S. , V. P. skirtina mažiausia bausmė. Tačiau tenkinti šio nuteistojo prašymą ir skirti švelnesnę už minimalią bausmę, nėra pagrindo.

Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę numato Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis kaip būtiną švelnesnės bausmės paskyrimo sąlygą numato kaltininko atvykimą ir prisipažinimą padarius nusikaltimą. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalis nustato: „Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:

1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba

2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba

3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba

4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba

5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba

6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas“.

Ši teisės norma teismų praktikoje taikoma kai yra nors 2 atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nesutampančios 1-6 punktuose nurodytomis papildomomis sąlygomis. Tokių 2 atsakomybę lengvinančių aplinkybių V. P. nenustatyta.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalyje kalbama apie švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, taigi, ir ši teisės norma V. P. negali būti taikoma.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija priėjo prie išvados, kad nėra nustatyta kokių nors labai reikšmingų aplinkybių, kurios sąlygotų švelnesnės už sankcijoje numatytą bausmės paskyrimą V. P. . Teisingumo principui neprieštaraus ir didesnė už minimalią bausmė.

Atsižvelgiant į jau minėtą M. B. vaidmenį padarant nusikaltimą ir asmenybę, šiam nuteistajam paskirta bausmė nemažintina. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad iš darbovietės šis nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, jam paskirta bausmė ir nedidintina ir toks nukentėjusiųjų prašymas netenkinamas. Jis netenkinamas ir dėl kitų dviejų nuteistųjų, kadangi, dėl nurodytų motyvų S. S. ir V. P. bausmės švelnintinos.

Netenkintinas ir nukentėjusiųjų prašymas ir dėl žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos BPK 112 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios.

Nukentėjusieji civilinio ieškinio iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios nepareiškė, tai padarė tik 2007-01-22, kai jau buvo ištirta dalis įrodymų. Todėl 2007-01-24 pirmosios instancijos teismo posėdyje civilinis ieškinys pagrįstai nepriimtas nagrinėti (b. l. 138, 144, t. 2). Lietuvos Respublikos BPK nenumato galimybės apeliacine tvarka išspręsti žalos atlyginimo klausimą, jei šis klausimas nebuvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme. Todėl priteisti civilinį ieškinį šiuo nuosprendžiu nėra galimybės. Nukentėjusieji turi galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, kad nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl nurodytų motyvų nuteistojo M. B. ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistųjų R. S. ir V. P. – tenkinami iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti: V. P. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje padarymą paskirti keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. S. S. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje padarymą paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nuteistojo M. B. ir nukentėjusiųjų N. D. bei B. D. apeliacinius skundus atmesti.