- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-01
- Bylos Nr.
- 2A-1077-259/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-15025-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas (pran.)
- Ieškovas
- UAB Ost-West Cargo Transport
- Atsakovas
- UAB „Vykom“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Žibo (pranešėjas) ir Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB Ost-West Cargo Transport (ankstesnis pavadinimas - UAB „Dekrus“) apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-01 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-639-329/2012 pagal ieškovo UAB Ost-West Cargo Transport (ankstesnis pavadinimas - UAB „Dekrus“) ieškinį atsakovui UAB „Vykom“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dekrus“ (dabartinis pavadinimas – UAB Ost-West Cargo Transport) patikslintu ieškiniu (t.2, b.l.3-7) ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo (sumažinimo) (t.2, b.l.55-56) prašė priteisti iš atsakovo UAB „Vykom“ 5 663,05 Lt skolos už krovinio vežimo paslaugas, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012-02-01 sprendimu (t.2, b.l.75-80) ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 4 000 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat priteisė iš ieškovo 104,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, jog 2010-02-25 ieškovas ir atsakovas pasirašė ilgalaikę Bendradarbiavimo atliekant tarptautinius krovinių vežimus automobilių keliais sutartį Nr. AM-009 (t.1, b.l.48-51). Šios sutarties pagrindu ieškovas teikė atsakovui krovinių pervežimo paslaugas. Sutartyje buvo numatyta, kad vadovaudamosi šios sutarties bendrosiomis sąlygomis, šalys sudarys vienkartines vežimo sutartis pagal užsakymus. Pagal 2010-04-13 Krovinio pervežimo užsakymą Nr. VYK10-01963 ieškovas įsipareigojo 2010-04-13 pakrauti ir iki 2010-04-16 nugabenti bei iškrauti 24 tonų plieno krovinį maršrutu Ispanija–Danija, o atsakovas įsipareigojo už krovinio vežimo paslaugas sumokėti 7973,42 Lt (2309,26 Eur) vežimo užmokestį (t.1, b.l.9, 11). Vežėjui (ieškovui) buvo pakrauti du ryšuliai, iš viso 10 060 kg plieno (t.1, b.l.15). Ieškovas 2010-05-06 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija DKR Nr. 0000030 dėl 7973,42 Lt sumos apmokėjimo (t.1, b.l.10). Atsakovas pateiktos sąskaitos neapmokėjo, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįvykdė užsakymo ir pervežė tik mažesnę dalį krovinio. Bylos eigoje atsakovas 2011-01-18 dalį sąskaitoje nurodytos sumos – 2 924,52 Lt apmokėjo (t.1, b.l.91), nurodydamas, jog apmoka tik už realiai pervežto krovinio kiekį. Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, teismas nustatė, jog ieškovo teiginys, kad jis tinkamai įvykdė 2010-04-13 atsakovo užsakymą, prieštarauja faktinėm aplinkybėm – užsakyme buvo nustatyta pervežti 24 tonų krovinį (t.1, b.l.83), tačiau ieškovas pasikrovė tik 10 tonų 60 kg (t.1, b.l.14-15). Ieškovo teiginį, kad vežėjas, priimdamas krovinį, neturi pareigos tikrinti krovinio svorio ir aiškintis siuntėjo valios dėl gabenimui paruošto krovinio kiekio, teismas atmetė kaip nepagrįstą Teismo vertinimu, ieškovas klaidingai rėmėsi CMR konvencijos 8 str. 1 d., kadangi ginčas byloje kilo ne dėl pervežto krovinio neatitikimo jo duomenims, nurodytiems važtaraštyje, o dėl to, ar ieškovas įvykdė šalių sutartį pagal joje numatytą krovinio svorį. Todėl teismas sprendė, jog ieškovo argumentas, kad važtaraštyje nepadarytos atžymos dėl krovinio neatitikimo neva patvirtina, kad ieškovas tinkamai įvykdė 2010-04-13 atsakovo užsakymą, nėra reikšmingas. Vadovaudamasis CMR konvencijos nuostatomis, teismas pažymėjo, jog vežėjas (t. y. ieškovas) gali tikėtis sutarto vežimo užmokesčio sumokėjimo tik tuo atveju, jei tinkamai įvykdo visas vežimo sutarties sąlygas. Kadangi 2010-04-13 sutartyje-užsakyme buvo numatyta ieškovo prievolė pervežti 24 tonų krovinį, o realiai buvo pakrauta 10 060 kg krovinio, teismo vertinimu, ieškovas, kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis, turėjo savo iniciatyva kreiptis į atsakovą ir pasitikslinti, ar nepasikeitė šalių sutarties sąlygos. Aplinkybė, kad krovinys buvo pakrautas 2010-04-12, o užsakymas ieškovui buvo atsiųstas 2010-04-13, teismo nuomone, nėra esminė, kadangi tretysis asmuo iš pakrovimo vietos išvažiavo tik 2010-04-13. Ieškovui buvo žinoma, kad vairuotojui buvo suteikta informacija tik apie pasikrovimo vietą ir krovinio numerį, krovinio svoris jam praneštas nebuvo. Todėl teismas pripažino, jog ieškovas nepalaikė tiesioginio ryšio su savo vairuotoju ir neinformavo jo dėl esminių krovinio savybių, kas rodo, kad ieškovas nebuvo rūpestingas vežėjas, nesielgė kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis, todėl visa atsakomybė dėl sutarties vykdymo tenka ieškovui. Apie tai, kad galimai buvo pakrautas ne visas krovinys, šalys sužinojo tik 2010-05-06, kuomet atsakovas gavo užsakovo įmonės Transalu SA raštą. Iš šio rašto teismas nustatė, jog krovinį pakrovusi įmonė „Celsa“ pastebėjo, kad pirmoje halėje pasikrovęs vairuotojas be jokio paaiškinimo nevykdė nurodymo prisistatyti antroje halėje dėl likusių 14 tonų pakrovimo (t.1, b.l.54-55). Aplinkybę, kad ėmėsi visų priemonių informuoti užsakovą, jog pakrautas ne visas krovinys, o tik dalis jo, ir kad gavo kitos šalies nurodymus dėl šios situacijos, privalėjo įrodyti vežėjas (ieškovas), nes jis buvo sutartimi tokią atsakomybę prisiėmęs, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nesilaikė nuoseklios pozicijos, aiškindamas šią aplinkybę, kadangi iki 2011-04-01 priimto teismo sprendimo šioje byloje (t.1, b.l.103-107), kuris buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2011-07-15 nutartimi (t.1, b.l.155-158), ieškovas teigė, kad jis buvo informavęs atsakovą, jog pakrautas tik 10 060 kg svorio krovinys, tačiau bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovas nurodė naujas aplinkybes. Teismo vertinimu, ieškovo argumentas, kad ir ankstesnių užsakymų vykdymo metu krovinio svoris niekada neatitikdavo nurodyto užsakymuose (t.1, b.l.117-126), nepaneigia ieškovo atsakomybės šiuo atveju. Teismas atkreipė dėmesį, jog ankstesnių užsakymų vykdymo metu didžiausias mažesnis realus svoris, negu nurodytas užsakyme, buvo 1820 kg (t.1, b.l.117), du kartus realus svoris buvo viršytas apie 1500 kg (t.1, b.l.119-120, 123-124), o šiuo atveju neatitikimas tarp krovinio svorio pateiktame užsakyme ir realiai pakrauto buvo akivaizdžiai neatitinkantis sutarties sąlygą, todėl ieškovas, būdamas sąžiningu ir rūpestingu verslininku, krovinio neatitikimą turėjo aptarti su atsakovu. Ieškovo aiškinimą, kad krovinio pervežimo kaina nustatyta tik pagal pervežimo atstumą, teismas laikė nepagrįstu. Teismo vertinimu, sutarties esmė buvo už tam tikrą kainą pervežti konkretų krovinį iš vieno taško į kitą, todėl pervežus tik dalį sutarto krovinio, logiška gauti tik atitinkamą dalį užmokesčio. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pervežimo kainos dydžiui turi įtakos ne tik pervežimo maršruto atstumas, bet ir transporto priemonės rūšis, krovinio svoris, kuris įtakoja ne tik kuro sąnaudas, bet ir transporto priemonės amortizaciją. Todėl teismas pripažino, jog atsakovas turi pagrindą reikalauti mokesčio už vežimą sumažinimo, nes nepilnas sutarties įvykdymas reiškia papildomas išlaidas atsakovui dėl likusios dalies krovinio gabenimo. 2011-01-18 atsakovui sumokėjus 2924,52 Lt už krovinio vežimo paslaugas pagal proporciją, ieškovas neginčijo, jog sumokėta suma yra neproporcinga pervežto krovinio daliai. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui klausimą, teismas, įvertinęs byloje atsakovui suteiktų teisinių paslaugų apimtį, vadovaudamasis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atsakovui priteistinų atstovavimo išlaidų sumą sumažino nuo 6655 Lt iki 4 000 Lt.
Apeliaciniu skundu (t.2, b.l.95-100) ieškovas UAB Ost-West Cargo Transport (ankstesnis pavadinimas - UAB „Dekrus“) su teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:
1) teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas 2010-04-25 bendradarbiavimo sutartį įvykdė netinkamai. Pagal CMR konvencijos 7 str. 1 d. siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodyto krovinio bruto masės ar kitais matavimo vienetais išreikšto krovinio kiekio, visų kitų siuntėjo duomenų ir instrukcijų, neteisingai pateiktų važtaraščiui pildyti ar į jį įtraukti. CMR konvencijos 11 str. numato, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus dokumentus ir suteikti vežėjui visą informaciją, reikalingą įvairiems formalumams vežimo metu atlikti, o vežėjas neprivalo tikrinti gautos informacijos ir dokumentų teisingumo ir visapusiškumo. Todėl akivaizdu, kad tinkamu krovinio pakrovimu (šiuo atveju - pakrauti reikiamą krovinio kiekį) turėjo pilnai pasirūpinti pats siuntėjas, o atsakovo atsisakymas apmokėti visą krovinio vežimo užmokesčio sumą neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovui perdavus 2010-04-12 važtaraštį, kuriame buvo nurodyta krovinio masė 10060 kg, pats atsakovas savo noru ir valia perdavė ieškovui mažiau krovinio, nei buvo nustatyta sutartyje. Teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo trečiojo asmens (ieškovo vairuotojo) paaiškinimais, kad pakrovimas vyko automatizuotai, transporto priemonės iš gamyklos teritorijos nebūtų išleidę, jei automobilis nebūtų pakrautas kiekiu, nurodytu užsakyme, ir atitinkamai - išvažiuojant išduotas važtaraštis. Teismas, pasisakydamas dėl nurodymų vairuotojui davimo bei nevykdymo, neįvertino vairuotojo paaiškinimų, jog jokių abejonių, kad pakrautas ne visas krovinys, nekilo, gamyklos sandėlio darbuotojai apie jokį papildomą pakrovimą nepranešė. Teismas nepagrįstai atmetė ir neįvertino, kad užsakymas buvo pateiktas dieną iki sutarties sudarymo - 2010-04-12, kad užsakymą atsakovo darbuotoja tiesiogiai pateikė ieškovo darbuotojui - trečiajam asmeniui į mobilųjį telefoną trumpąja žinute (o ne ieškovui, kaip klaidingai sprendime nurodo teismas), kad pagal tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusią praktiką, vežant krovinius iš „Celsa“ bendrovės, iš krovinį identifikuojančių duomenų buvo perduotas tik užsakymo numeris, t. y. „Celsa“ bendrovės pakrovimo eilės numeris, kad krovinys buvo pakrautas 2010-04-12 iki pasirašant sutartį su ieškovu, kas reiškia, jog informaciją apie tikslią krovinio masę pakrovimo metu žinojo tik atsakovas. Be to, teismas visiškai nevertino fakto, kad krovinio gavėjas bendrovė „Brodrene Kier A-S“, atsiimdama krovinį, nepareiškė jokių pretenzijų vežėjui, kaip tai numatyta CMR konvencijos 30 str. 1 d., jei jam buvo pristatyta mažiau krovinio, nei turėjo būti pristatyta. Visos šios aplinkybės paneigia atsakovo pateiktą kompanijos Transalu SA 2010-05-06 raštą, kuriuo rėmėsi teismas, atmesdamas ieškinį. Be to, byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, kokia kalba ir forma ieškovo vairuotojui buvo duoti tariami nurodymai vykti į „kitą halę“ ir kodėl jam buvo leista išvažiuoti iš teritorijos, pasak teismo, pilnai nepasikrovus, kodėl jam „pilnai nepasikrovus“ buvo išduotas važtaraštis. Užsakyme buvo nurodytas tik vienas pakrovimo vietos adresas, t. y. nebuvo susitarta, kad krovinys bus pasikraunamas dviejose skirtingose vietose. Priimdamas sprendimą, teismas nesiaiškino ir nenustatė, kas yra papildomas pakrovimas „kitoje halėje“ ir ar pagal patiektą trumpąja žinute užsakymą ieškovo vairuotojas būtų turėjęs pareigą vykti į kitą pakrovimo vietą, ar ne. Teismas netgi nesiaiškino, ką reiškia įmonės Transalu SA 2010-05-06 rašte naudojama „halės“ sąvoka. Byloje yra daugiau įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas perdavė pagal 2010-04-12 važtaraštį tik 10060 kg masės krovinį, todėl, vadovaujantis LAT praktika (LAT 2008-08-25 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-304/2008; LAT 2009-03-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.), sprendime turėjo būti konstatuota, kad atsakovas pats savo noru ir valia perdavė ieškovui mažiau krovinio, nei vėliau buvo nustatyta sutartyje, o ieškovas sutartį įvykdė tinkamai. Padaręs priešingą išvadą, teismas pažeidė CPK 185 str.;
2) teismo išvada, jog ieškovas, būdamas sąžiningu ir rūpestingu verslininku, krovinio neatitikimą turėjo aptarti su atsakovu, nepagrįsta. Teismas pats pripažino faktą, kad ieškovas gabendavo mažesnio svorio krovinius, nei būdavo numatyta šalių sudarytose vežimo sutartyse, ir dėl to vežimo užmokestis nebuvo mažinamas. Teismas nepaneigė CMR konvencijos nuostatų, numatančių, jog pareiga tinkamai pakrauti krovinį, paruošti reikalingą krovinio kiekį pervežimui yra siuntėjo, o ne vežėjo pareiga. Nei CMR konvencija, nei Kelių transporto kodeksas, nei CK nenumato, kad vežėjas turi pakrauti krovinį ar tikrinti, ar siuntėjas krauna tą krovinį, kurio pervežimą užsakė vežėjo užsakovas. Kelių transporto kodekso 32 str. numato, kad jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Todėl darytina išvada, jog už krovinio pakrovimą vežėjas nėra atsakingas, jei faktiškai neteikia krovinio pakrovimo paslaugų. Informaciją apie tikslią krovinio masę pakrovimo metu žinojo tik atsakovas. Ieškovas negalėjo žinoti, kad važtaraštyje nurodyta masė galėjo galimai neatitikti tikrojo kiekio. Tuo labiau, kad nei pats gavėjas, nei siuntėjas (atsakovas) CMR konvencijoje nustatytu laiku pretenzijų dėl krovinio masės neatitikimo ieškovui nepareiškė, kas rodo paties atsakovo nesąžiningumą. Todėl teismas nepagrįstai sprendime konstatavo ieškovą buvus nesąžiningu ir nerūpestingu;
3) teismas pažeidė CPK 263 str. 2 d. ir 270 str. 4 d. 2 p., nepagrįstai, nemotyvuotai bei neteisėtai sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą. Atsakovas šioje byloje nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų (priešieškinio CPK 143 str. nustatyta tvarka nepateikė). Todėl teismas, patenkindamas atsakovo reikalavimą dėl mokesčio už vežimą sumažinimo, akivaizdžiai pažeidė CPK 265 str. 2 d. nustatytą draudimą ir priėmė neteisėtą sprendimą. Sprendime teismas nurodė, kad neva „pervežimo kainos dydžiui įtakos turi ne tik pervežimo maršruto atstumas, bet ir transporto priemonės rūšis, krovinio svoris, kuris įtakoja ne tik kuro sąnaudas, bet ir transporto priemonės amortizaciją“, tačiau į bylą nebuvo pateikti jokie šiuos teiginius patvirtinantys įrodymai. Šalių sutarta kaina buvo nustatyta atsižvelgiant tik į vieną kriterijų - kilometrų skaičių. Ieškovo teismui pateiktos kitų krovinių vežimo sutartys patvirtina, kad vežimo užmokestis ieškovui buvo mokamas pagal iš anksto nustatytus tarifus, taikomus visų atsakovo krovinių pervežimui ieškovo transportu: 0,84 EUR/km už pakrauto automobilio važiavimą bei 0,62 EUR/km už tuščio automobilio važiavimą į pakrovimo vietą, jei ji nesutapdavo su kito krovinio iškrovimo vieta. Remiantis tokiais pačiais principais, pagal krovinio vežimui reikalingų nuvažiuoti kilometrų skaičių buvo sutarta galutinė vežimo kaina - 7973,42 Lt su PVM, ir nurodyta atsakovo ieškovui pateiktame užsakyme Nr. VYK10-01963. Taigi, vežimo kaina nepriklausė nei nuo krovinio ar transporto priemonės rūšies, nei nuo krovinio svorio. Atkreiptinas dėmesys, kad 2416,96 Lt suma sudaro 30,31 proc. nuo pradinės ieškinio sumos. Atsižvelgiant į tai, kad iš 24 tonų, nurodytų užsakyme, buvo atvežtos tik 10 tonų, kurios sudaro 41,66 proc. nuo atsakovo nurodyto 24 tonų svorio, o ne 30,31 proc., todėl net ir skaičiuojant vežimo užmokesčio kainą, atsižvelgiant į tai, kad esminės įtakos ją nustatant turėjo ne maršruto ilgis kilometrais, o krovinio svoris, ieškovui priklausytų ne 2 416,96 Lt, bet 3 321,72 Lt suma bei 41,66 proc. bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje dalyje turėjo būti atmestas. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad atsakovo sumokėta suma už sutarties vykdymą yra apskaičiuota proporcingai krovinio svoriui, laikytina klaidinga. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas turi pagrindą reikalauti mokesčio už vežimą sumažinimo, nes nepilnas sutarties įvykdymas reiškia papildomas išlaidas atsakovui dėl likusios dalies krovinio gabenimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų patyręs papildomas išlaidas, susijusias su likusios dalies krovinio gabenimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad likusi krovinio dalis buvo gabenama tuo pačiu maršrutu ir atsakovas turėjo dėl to papildomų išlaidų. Byloje esantis kompanijos Transalu SA 2010-05-06 raštas neįrodo, kad dėl tariamo ieškovo netinkamo sutarties įvykdymo turėta papildomų išlaidų. Išlaidas patvirtinančiais dokumentais galėtų būti nebent PVM sąskaitos faktūros bei jų apmokėjimą įrodantys dokumentai, o taip pat krovinio likusios dalies pervežimo važtaraščiai, tačiau nei vienų, nei kitų dokumentų byloje nėra;
4) teismas netinkamai taikė CPK 140 str. 2 d. bei netaikė CPK 93 str. 2 d., kas sudaro pagrindą perskirstyti teismo atsakovui priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pripažino ieškinį dalyje dėl 2 416,96 Lt. Šią sumą jis sumokėjo po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl visos vežimo užmokesčio sumos priteisimo. Todėl proporcingai patenkintai ieškinio daliai ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. 2 416,96 Lt suma sudaro 30,31 proc. nuo 7 973,42 Lt dydžio ieškinio sumos, vadinasi, net ir atmetus likusią reikalavimo dalį, ieškovui turėjo būti priteista 30,31 proc. prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, ir atitinkamai, atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti mažinama 30,31 proc. dalimi (CPK 93 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vykom“ prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:
1) teismas teisingai nustatė, kad ieškovas netinkamai įvykdė 2010-04-25 bendradarbiavimo sutartį bei neįvykdė pervežimo sutarties ir jos esminės sąlygos - pervežti 24 tonas krovinio. Pagal 2010-04-13 Krovinio pervežimo užsakymą ieškovas įsipareigojo nugabenti 24 tonas plieno krovinį tarptautiniu maršrutu Ispanija-Danija, todėl vežimo sutartis turėjo būti vykdoma būtent tokiomis sąlygomis. Jei pagal važtaraštį vežėjas pasikrovė ne tokį krovinį, ne visą krovinį, ne tokios kokybės krovinį ir pan., kaip nurodyta vežimo sutarties sąlygose, vežėjas turi nedelsiant apie tai pranešti siuntėjui ir gauti atitinkamas instrukcijas. Ieškovas, kaip rūpestinga ir atidi šalis, turėjo savo iniciatyva kreiptis į atsakovą ir patikslinti, ar nepasikeitė šalių sutarties sąlygos pervežti 24 tonas plieno krovinį, tačiau ieškovas į tai, kad vežamo krovinio kiekis skiriasi nuo užsakyme nurodyto, nekreipė dėmesio ir pristatė tik dalį krovinio. Teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovo vairuotojas nežinojo sutarties sąlygų, negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti ieškovą nuo atsakomybės. Ieškovas visiškai nekontroliavo vežimo, neinformavo vairuotojo apie vežamą krovinį, jo kiekį, kas ir lėmė netinkamą 2010-04-13 pervežimo sutarties įvykdymą;
2) teismas pagrįstai nevertino trečiojo asmens paaiškinimų, jog jam nekilo jokių abejonių, kad buvo pakrautas ne visas krovinys, o gamyklos sandėlio darbuotojai apie jokį papildomą pakrovimą nepranešė. Šiuos trečiojo asmens parodymus paneigia byloje esantys įrodymai. Abejonės dėl krovinio kiekio trečiajam asmeniui turėjo kilti, kadangi jis pirmą kartą vežė tokį mažą krovinio kiekį -10 tonų, ką tretysis asmuo parodė pirmosios instancijos teisme. Aplinkybę, kad vairuotojui buvo duoti nurodymai vykti į kitą halę pasikrauti, patvirtina 2010-05-06 įmonės Transalu SA raštas. Be to, atsakovas pervežimo sutartį sudarė su ieškovu, kaip įmone, ir atsakomybė už visos sutarties tinkamą įvykdymą tenka ieškovui, kaip profesionaliam verslininkui, - vežėjui. Skundo argumentai, jog teismas nesiaiškino, kokia forma ir kokia kalba buvo duoti nurodymai vykti į kitą halę, nėra reikšmingi. CMR konvencijos 3 str. numato, kad vežėjas atsako už visų asmenų veiksmus, kurių paslaugomis naudojasi vežimo procese, įskaitant ir darbuotojų (vairuotojų, vadybininkų, vadovų). Tai, jog ieškovo vairuotojas yra lietuvis ir nesupranta užsienio kalbų, neatleidžia ieškovo nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir negali būti vertinama ieškovo naudai;
3) teismas pagrįstai ir teisingai įvertino aplinkybę, kad krovinys buvo pakrautas 2010-04-12, o užsakymas ieškovui buvo atsiųstas 2010-04-13, kaip neesminę. Ieškovo vairuotojas iš pakrovimo vietos išvažiavo tik 2010-04-13, net nepatikslinęs krovinio vežimo sąlygų, juo labiau, kad SMS pranešime, kaip pats vairuotojas patvirtino, nebuvo nurodytas nei krovinio svoris, nei kiekis. Teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad ieškovui buvo žinoma, jog vairuotojui nebuvo praneštas krovinio svoris, jam buvo suteikta informacija tik apie pakrovimo vietą ir krovinio numerį. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas nebuvo rūpestingas vežėjas, nesielgė kaip rūpestinga bei atidi sutarties šalis, todėl visa atsakomybė dėl sutarties neįvykdymo tenka būtent ieškovui;
4) skunde nepagrįstai nurodoma, kad sutartyje nurodytas krovinio kiekis (24 tonos) neatitiko atsakovo noro ir valios, nes atsakovas norėjo perduoti tik 10060 kilogramų krovinio. Atsakovo valia buvo tokia, kokia nurodyta 2010-04-13 Krovinio pervežimo užsakyme - pervežti 24 tonas plieno. Teismas pagrįstai nustatė tokią atsakovo valią ir konstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė užsakymą, perveždamas tik dalį krovinio. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog krovinio gavėjas bendrovė „Brodrene Kier A-S“, atsiimdama krovinį, turėjo pareikšti pretenzijas vežėjui, remiantis CMR konvencijos 30 str. 1 d., numatančiame pareigą pareikšti pretenziją vežėjui, jeigu krovinio kiekis ar būklė neatitinka nurodytos krovinį lydinčiame važtaraštyje. Šiuo atveju krovinį lydinčiame CMR važtaraštyje buvo nurodyta, kad krovinio svoris - 10060 kilogramų, t. y. tiek, kiek ieškovas ir atvežė. Todėl krovinio gavėjas negalėjo pareikšti pretenzijų vežėjui - vežėjas atvežė tiek, kiek ir buvo nurodyta važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 5 str. 2 d. vienam vežimui, vienam kroviniui gali būti išduodami keli važtaraščiai. Kadangi krovinį sudarė 2 dalys, kiekvienai iš jų turėjo būti išrašyti atskiri CMR važtaraščiai. Ieškovo vairuotojui paėmus tik vieną dalį krovinio, buvo išrašytas tik vienas CMR važtaraštis būtent tai krovinio daliai, kurią vežėjas paėmė;
5) skundo teiginys, jog vežimo užmokesčio dydis priklauso tik nuo ieškovo nuvažiuotų kilometrų, o vežamas krovinys įtakos vežimo kainai nedaro, nepagrįstas. Krovinio vežimo kaina negali priklausyti vien nuo nuvažiuotų kilometrų, neatsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes. Esminė pervežimo sutarties sąlyga yra pervežti sutartyje aptartą visą krovinį. Todėl visas vežimo mokestis mokamas tik įvykdžius visą sutartį. Kadangi sutarties - pervežti 24 tonas plieno krovinio ieškovas neįvykdė, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo sumokėti visą vežimo kainą. Tai, jog šalys raštiškai nesutarė, kad vežimo užmokestis priklausys nuo gabenamo krovinio svorio ir kitų krovinio parametrų, nereiškia, kad kaina nebuvo derinama, atsižvelgiant į krovinio specifiką (dydį, svorį ir t.t.). Vežamo krovinio 1 kilometro kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vežėjas pristatys visą sutartyje aptariamą krovinio kiekį. Būtų nelogiška mąstyti, kad nustačius 1 kilometro kainą, vežėjas bet kokiu atveju gali reikalauti sumokėti atlyginimą, nepriklausomai nuo to, ar krovinį vežėjas iš viso pristatė. Atsakovas ieškovui už dalies krovinio pervežimą sumokėjo 700 Eur, atsižvelgdamas į tai, kokia dalis krovinio buvo pervežta. Ieškovas pirmos instancijos teisme neginčijo, jog atsakovo sumokėta suma yra neproporcinga pervežto krovinio daliai, nereikalavo perskaičiuoti proporcijos, todėl, vadovaujantis CPK 312 str., reikalavimo dėl didesnės dalies už krovinio vežimo paslaugas ieškovas apeliacinės instancijos teisme reikšti negali.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiami klausimai dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių vežimo teisinius santykius aiškinimo ir taikymo (LR CK šeštos knygos IV dalies XL skyrius), taip pat dėl atsakovo sutartinės civilinės teisinės atsakomybės nustatymo vykdant krovinių vežimo sutartį (LR CK 6.245 str. 3 dalis, 6.256 str.).
Byloje nustatyta, jog 2010-02-25 ieškovas ir atsakovas pasirašė ilgalaikę Bendradarbiavimo atliekant tarptautinius krovinių vežimus automobilių keliais sutartį Nr. AM-009 (t.1, b.l.48-51). Šios sutarties pagrindu ieškovas teikė atsakovui krovinių pervežimo paslaugas. Sutartyje buvo numatyta, kad vadovaudamosi šios sutarties bendrosiomis sąlygomis, šalys sudarys vienkartines vežimo sutartis pagal užsakymus. Šalys 2010-04-13 sudarė Krovinio pervežimo užsakymą Nr. VYK10-01963 ieškovas įsipareigojo 2010-04-13 pakrauti ir iki 2010-04-16 nugabenti bei iškrauti 24 tonų plieno krovinį maršrutu Ispanija–Danija, o atsakovas įsipareigojo už krovinio vežimo paslaugas sumokėti 7973,42 Lt (2309,26 Eur) vežimo užmokestį (t.1, b.l. 9, 83). Vežėjas (ieškovas) Ispanijoje 2010 04 13 pasikrovė 10 060 kg plieno krovinį, kurį 2010 04 16 atvežė į paskyrimo vietą (t.1, b.l.13, 15). Ieškovas 2010-05-06 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija DKR Nr. 0000030 dėl 7973,42 Lt sumos apmokėjimo (t.1, b.l.10). Atsakovas su reikalaujama apmokėti suma nesutiko, nes užsakymas buvo įvykdytas nepilnai, atvežta tik dalis užsakyto krovinio kiekio, todėl ieškovui apmokėjo už dalį atvežto plieno 2954, 52 lt sumą (1 t.b.l. 91). Byloje tarp šalių ginčas dėl 5 663,05 Lt skolos už krovinio vežimo paslaugas, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo, Ieškovas byloje įrodinėjo, jog jam nekilo pareiga pervežti visą sutartą užsakyme 24 tonų krovinį, tai buvo tik orientacinis svoris, atsakovas privalo mokėti už 10 060 kg krovinio pervežimą visą sutartą sumą, nežiūrint pervežto krovinio masės. Atsakovas byloje teigė, jog ieškovas turėjo pareigą atgabenti užsakyme aptartą krovinio kiekį, jis turėjo pareigą pakrovimo vietoje patikrinti, ar priėmė vežti visą sutartyje numatytą krovinio kiekį, to nepadaręs ir nesuderinęs su atsakovu, jog perveža mažesnį krovinio dalį, pažeidė sutarties sąlygas, todėl neturi teisės reikalauti apmokėti visą užsakyme numatytą krovinio pervežimo kainą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežimo teisinius santykius (LR CK šeštos knygos IV dalies XL skyrius), taip pat teisės normas reguliuojančias sutartinės civilinės teisinės atsakomybės atsiradimo prielaidas ir principus (LR CK 6.245 str. 3 dalis, 6.256 str.), taip pat tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str. 185 str.), dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamu krovinio pakrovimu (šiuo atveju - pakrauti reikiamą krovinio kiekį) turėjo pilnai pasirūpinti ieškovas. Atsakovas kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, suteikė ieškovui visą informaciją apie sutartą pervežti krovinį, užsakyme buvo nurodyta krovinio pasikrovimo vieta, pervežimo maršrutas, krovinio kiekis, pervežimo laikas (1 t. b.l. 13). Faktiškai dėl ieškovo ir jo darbuotojo kaltės nebuvo pakrauta ir pervežta didesnė dalis užsakyme (1 t. b.l. 13) sutarto krovinio dalis-liko nepervežta 13 940 kg krovinio dalis. Ieškovas pakraunat krovinį nebendradarbiavo su atsakovu, negavo leidimo ir sutikimo pervežti kitą, nei sutartą krovinio kiekį, todėl ieškovas vienašališkai pažeidė šalių sudarytą krovinio pervežimo sutartį, dėl ko atsakovui nekilo prievolė sumokėti sutartą užmokesčio dalį už nepervežtą krovinio dalį (LR CK 6.245 str. 3 dalis, 6.256 str.). Dėl to apeliacinio skundo motyvai, jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas 2010-04-25 bendradarbiavimo sutartį įvykdė netinkamai, yra nepagrįsti (skundo 1 p.).
Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo motyvus, kuriuose teigiama, jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai sprendime konstatavo ieškovą buvus nesąžiningu ir nerūpestingu (skundo 2 p.), ieškovui teigiant, jog pagal Kelių transporto kodekso nuostatas krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas, vežėjas tik privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su Kauno miesto apylinkės teismo vertinimu, jog ieškovas klaidingai remiasi CMR konvencijos 8 str. 1 d., kadangi ginčas byloje kilo ne dėl pervežto krovinio neatitikimo jo duomenims, nurodytiems važtaraštyje, o dėl to, ar ieškovas pilnai įvykdė šalių sudarytą krovinio pervežimo sutartį pagal joje aptartą pervežtino krovinio kiekį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, Kauno miesto apylinkės teismas teisingai sprendė, jog ieškovo argumentas, kad važtaraštyje nepadarytos atžymos dėl krovinio neatitikimo galimai patvirtina, kad ieškovas tinkamai įvykdė 2010-04-13 atsakovo užsakymą, nėra reikšmingas. Dėl to pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog vežėjas (t. y. ieškovas) gali tikėtis sutarto vežimo užmokesčio sumokėjimo tik tuo atveju, jei tinkamai įvykdo visas vežimo sutarties sąlygas. Kadangi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog ieškovas neįvykdė sutarties dalies dėl 13 940 kg krovinio pervežimo, jis neturi teisės reikalauti atlygio už šios sutarties dalies neįvykdymą (LR CPK 178 str.).
Apeliaciniame skunde nepagrįstai įrodinėjama, jog krovinio gavėjas bendrovė „Brodrene Kier A-S“, atsiimdama krovinį, turėjo pareikšti pretenzijas vežėjui, remiantis CMR konvencijos 30 str. 1 d., numatančiame pareigą pareikšti pretenziją vežėjui, jeigu krovinio kiekis ar būklė neatitinka nurodytos krovinį lydinčiame važtaraštyje. Kadangi to nepadarė, ieškovo manymu, jos prievolę pervežti krovinį įvykdė Teisėjų kolegija įvertina tas aplinkybes, jog krovinį lydinčiame CMR važtaraštyje 14, 15) buvo nurodyta, kad krovinio svoris - 10060 kilogramų, t. y. tiek, kiek ieškovas pasikrovė ir kiek atvežęs krovinio gavėjui perdavė. Todėl krovinio gavėjas negalėjo pareikšti pretenzijų vežėjui - vežėjas atvežė tiek, kiek ir buvo nurodyta važtaraštyje.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas pažeidė CPK 263 str. 2 d. ir 270 str. 4 d. 2 p. nuostatas, nepagrįstai, nemotyvuotai bei neteisėtai sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą (skundo 3 p.). Ieškovo manymas jog atsakovas šioje byloje nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų, priešieškinio CPK 143 str. nustatyta tvarka nepateikęs, todėl teismas be teisinio pagrindo atmetęs reikalavimus, pažeidė įstatymo nuostatas, yra visiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas atitinka įstatymo leidėjo nustatytiems teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimams (LR CPK 270 str.), jis yra motyvuotas, teismo sprendime aptarti ir įvertinti surinkti įrodymai byloje ir to pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės. Teismas taip pat nenusižengė įstatymo leidėjo įtvirtintai įrodinėjimo pareigos nustatymo tvarkai, numatančiai, jog šalis byloje gali bet neturi pareigos pareikšti priešieškinį, arba gali atskirsti į ieškinį, pateikdama atsiliepimus ir atsiliepimuose nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (LR CPK 142 str., 177 str., 178 str.).
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, kuriuose aptariamas teismo sprendimo nepagrįstumas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (skundo 4 p.). Ieškovas nurodo tą aplinkybę, jog atsakovas pripažino ieškinį dalyje dėl 2 416,96 Lt., šią sumą jis sumokėjo po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl visos vežimo užmokesčio sumos priteisimo. Todėl proporcingai patenkintai ieškinio daliai ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nustatyta, kad atsakovui gera valia sumokėjus dalį ieškovo reikalaujamos sumos, ieškovas savo ieškinio reikalavimų nesumažino (2 t. b.l. 7). Kaip teisingai pažymėjo Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, ieškovas savo pradinių ieškinio reikalavimų sumokėtų sumų dalyje neatsisakė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu teismas pagrįstai atsakovui iš ieškovo priteisė jo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3dalys).
Atsakovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 1210 lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 t. b.l. 121). Šios išlaidos yra priteisiamos iš ieškovo (LR CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės Ost-West Cargo Transport (ankstesnis pavadinimas - Uždaroji akcinė bendrovė „Dekrus“) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-01 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti Uždarajai akcinei bendrovei „Vykom“ (į.k.300132204) iš Uždarosios akcinės bendrovės Ost-West Cargo Transport (į.k. 302447615) 1210 lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.