Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008m. spalio 31d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Švyturys – Utenos alus“ dėl atostogų suteikimo įsakymo panaikinimo, darbo apskaitos žiniaraščio ištaisymo, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovo ir atsakovo atstovės paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas nurodė, kad UAB „Švyturys – Utenos alus“ pradėjo dirbti 2007 10 18 Utenos alaus daryklos vyriausiojo tiekėjo pareigose. Tiekimo vadovo A. V. reikalavimu, parašė prašymą atostogoms laikotarpiui nuo 2007 11 26 iki 2007 12 01. Teigia, kad minėtas dienas jis faktiškai dirbo ir šią aplinkybę patvirtina susirašinėjimo elektroniniu paštu laiškai, jo pasirašytos į Utenos alaus daryklą pristatytų žaliavų ir medžiagų sąskaitos bei 2007 11 30 inventorizacijos aktas. Prašė teismą įpareigoti atsakovą anuliuoti įsakymą dėl atostogų suteikimo, ištaisyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį, nurodant, kad 2007 11 26 – 2007 11 30 laikotarpiu jis dirbo bei sumokėti 1150,01Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atostogos ieškovui buvo suteiktos jo paties prašymu, atsakovas neprašė ieškovą dirbti per atostogas ir iš atostogų nebuvo atšauktas. Ieškovo aiškinimą, kad jis buvo priverstas dirbti per atostogas, teismas vertino kaip neįtikinamą, nes darė išvadą, kad jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kuriais abejoti nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti 2008 m. spalio 31 sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodo, kad atostogos jam buvo suteiktos darbdavio iniciatyva ir jis, būdamas darbuotoju, priimtu į darbą su išbandymo sąlyga, nenorėdamas gadinti santykių su darbdaviu, sutiko rašyti tokį prašymą. Nurodo, jog jokių svarbių priežasčių nebuvo, kad išdirbus tik 1 mėn. jam būtų pagrindas prašyti suteikti atostogas. Be to, atostogauti jis ketinęs tik vasario mėn., todėl nuogastavęs ar vėliau turės tokią galimybę. Teigia, kad jo prašymas buvo nulemtas darbdavio psichologinio spaudimo ir jo valios nebuvimas negali būti prilyginamas lygiaverčiam šalių susitarimui dėl atostogų suteikimo. Mano, kad teismas šių aplinkybių neįvertino. Be to, nurodo, kad teismo posėdžio metu vadovas A. V. pripažino, kad atostogos buvo įformintos jo iniciatyva. Įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje atostogos buvo žymimos tik formaliai, tačiau realiai ieškovas jomis nesinaudojo. Atostogų dienomis ieškovas buvo darbo vietoje, atliko darbo funkcijas, vykdė tiesioginio vadovo žodinius ir rašytinius nurodymus, tikrino gautų medžiagų PVM sąskaitų-faktūrų atitikimą sudarytoms sutartims ir jas pasirašinėjo, vadovavo 2007 11 30 vykusios inventorizacinės komisijos darbui. Tą patvirtina byloje pateikta elektroninio susirašinėjimo su A. V. ir kitais darbuotojais 2008 11 27 - 30 dienomis medžiaga. Teigia, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl šių rašytinių įrodymų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas prieštaravo ieškovo darbui atostogų metu, priešingai, visi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas dirbo darbdavio nurodymu, jo sutikimu. Kadangi atostogų metu ieškovas faktiškai vykdė savo darbines funkcijas, šis laikotarpis turėjo būti pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje kaip faktiškai dirbtas laikas, o ne atostogų laikas. Ieškovas mano, kad jo reikalavimams patenkinti pakanka įrodyti tai, kad atostogų metu jis faktiškai dirbo darbdavio nurodymu ir darbdavio interesais. Kad atostogų metu ieškovas dirbo, iš esmės neginčijo ir atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu, tačiau teigė, kad ieškovas dirbo savavališkai, tiesioginiam vadovui ir kitiems darbuotojams nežinant. Toks teiginys prieštarauja pateiktiems įrodymams. Ieškovas nurodo, kad pasirašydamas atostogų įsakymą jo tiesioginis vadovas A. V. žinojo, kad tas įsakymas bus fiktyvus, nes nepaskyrė darbuotojo, kuris dirbtų jo darbą tuo laikotarpiu, nepranešė gamybiniams cechams, į ką kreiptis su paraiškomis žaliavoms ir medžiagoms bei siuntė ieškovui užduotis tariamų atostogų metu. Teismas nesigilino į šių aplinkybių nustatymą ir apsiribojo vertinimu, ar darbo sutarties šalys laikėsi atostogų atšaukimo tvarkos, nustatytos DK 173 straipsnyje. Formaliai nustatęs, kad ieškovas nepateikė prašymo atšaukti jį iš atostogų ir, kad atsakovas neįformino atšaukimo iš atostogų, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nedirbo atostogų metu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas skundą prašo atmesti. Nurodo, kad apelianto teiginys, jog atostogos buvo suteiktos ne jo iniciatyva ir ne pagal jo valia išreikštą prašymą, o darbdavio spaudimu, nepagrįstas jokiais faktais. Teigia, kad apelianto teiginys, jog jis darbo santykiuose turėjo silpnesnę poziciją, nes jam buvo nustatytas išbandymo laikotarpis, yra nepagrįstas, kadangi pagal Darbo kodekso 105 straipsnio nuostatas, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas, siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka šiam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Atsakovas teigia, kad apeliantas, norėdamas įvykdyti bandomojo termino tikslus, savo noru ir iniciatyva, darbdavio neprašomas ir neverčiamas, savavališkai, be darbdavio leidimo galėjo tariamai dirbti, t.y. siųsti el. pašto laiškus jam suteiktų atostogų metu. Žaliavų ir medžiagų sąskaitos-faktūros, kurias apeliantas teigia pasirašęs atostogų metu, galėjo būti pasirašomos ir kitomis dienomis, t.y. ne atostogų metu, o grįžus iš jų. Įsakymas, kuriuo apeliantas buvo paskirtas atlikti inventorizaciją buvo išleistas 2007 11 07, ankščiau nei buvo susitarta dėl atostogų. Kadangi apeliantas buvo inventorizacijos komisijos pirmininkas, atsakovas negali paneigti fakto, kad jis nedalyvavo inventorizacijoje, nes V. S. pasirašė inventorizacijos aktą. Teigia, kad nurodytus veiksmus savo atostogų metu apeliantas atliko savo iniciatyvą, darbdaviui nežinant. Nurodo, kad apeliantas galėjo prašyti darbdavio būti atšauktas iš atostogų, bet tuo nepasinaudojo. Atsakovas mano, kad tokiais savo veiksmais apeliantas piktnaudžiavo savo teise, o neįvykdžius bandomojo termino tikslų ir tuo pagrindu atleistas iš darbo, prašo taisyti žiniaraščius bei reikalauja papildomo apmokėjimo, nors darbo sutarties nutraukimo dieną apeliantui buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisinius santykius dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas tvarką bei sąlygas, o taip pat jų rūšis ir minimalią trukmę reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) nuostatos. Šio kodekso 164 straipsnyje nustatyta, kad atostogos yra kasmetinės ir tikslinės. Kasmetinės atostogos suteikiamos už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais ir jomis siekiama užtikrinti darbuotojo normalų darbingumą ir galimybę pailsėti, o darbdavys įpareigojamas apmokėti už kiekvieną darbuotojo kasmetinių atostogų dieną to darbuotojo gaunamą vidutinį darbo užmokestį (DK 165 str.). Darbo kodekso 169 straipsnyje numatyta kasmetinių atostogų suteikimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais, o 2 dalyje nurodoma, kad už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertrauktojo darbo toje įmonėje. Minėto įstatymo nustatytas šešių mėnesių terminas nėra imperatyvus, todėl darbuotojas su darbdaviu gali susitarti, kad atostogos būtų suteiktos anksčiau ar vėliau įstatyme nustatyto bendrojo termino. Tokiu susitarimu šalys turi aiškiai suderinti savo valią dėl atostogų pradžios ir pabaigos, atsižvelgiant tiek į darbuotojo, tiek ir į darbdavio teises ir teisėtus interesus (darbuotojo – pasirinkti norimos trukmės atostogas (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas).

Byloje nustatyta, kad nuo 2007 10 18 ieškovas V. S. buvo priimtas į darbą UAB „Švyturys-Utenos alus“ vyriausiojo tiekėjo pareigoms, nustatant trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį (b.l.21-23). Iš byloje esančių dokumentų ir 2008 10 27 teismo posėdyje liudytojo A. V. duotų paaiškinimų matyti, kad 2007 11 06 įmonės darbuotojams, tame tarpe ir ieškovui V. S., atsakovas pasiūlė iki 2007 12 31 pasinaudoti teise į kasmetines atostogas (b.l. 4, 118-123). Ieškovas su šiuo pasiūlymu 2007 11 22 sutiko ir nuo 2007 11 26 iki 2007 12 01 jam buvo suteiktos šešių kalendorinių dienų atostogos bei išmokėtas darbo užmokestis (b.l.28-29). Iš ieškovo 2007 11 19 rašto bei paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ieškovas neprieštaravo atsakovo pasiūlymui dėl atostogų bei pats nurodo, kad minėtu metu turėjo tvarkytinų asmeninių reikalų, todėl apelianto teiginys, kad pareiškimą dėl atostogų suteikimo jis padavė prieš savo valią, vertintinas kritiškai (b.l.5). Ta aplinkybė, kad 2007 11 06 A. V. elektroniniu laišku informavo V. S. apie jam bei kitiems įmonės darbuotojams priklausančių atostogų dienų skaičių už 2007m., nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovui buvo duotas nurodymas rašyti pareiškimą dėl atostogų ir jis negalėjo pasirinkti atostogų laiko (b.l.4). Iš byloje esančių dokumentų, elektroninių laiškų, PVM sąskaitų-faktūrų, inventorizacijos akto matyti, kad atskiromis atostogų dienomis ieškovas buvo darbe, pasirašė įvairius dokumentus, atliko kitas užduotis, tačiau šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad V. S. atostogų metu vykdė visas, pagal pareigas jam priklausančias darbines funkcijas bei dirbo visą darbo dieną to reikalaujant atsakovui UAB „Švyturys-Utenos alus“ (b.l.6-15, 59-96). Duomenų, kad minėtu metu ieškovo atlikti darbai buvo neatidėliotini, juos galėjo atlikti tik ieškovas ir bendrovė dėl to būtų privalėjusi įsakymu paskirti pavaduojantį darbuotoją šiems darbams atlikti, teismui nepateikta. Atsakovo atstovė nurodo, kad tiekimo skyriuje dirbo ne tik ieškovas, bet ir daugiau darbuotojų, kurie galėjo atlikti ieškovo darbą, todėl ta aplinkybė, kad V. S. atostogų metu nebuvo paskirtas kitas įmonės darbuotojas jam pavaduoti, negali būti pakankamu įrodymu, kad atostogos ieškovui realiai nebuvo suteiktos. Be to, iš atskirų vadovo elektroninių laiškų matyti, jog jie yra adresuoti ir kitiems įmonės darbuotojams, kas leidžia daryti išvadą, jog tuos pačius darbus pasiūlyta atlikti skyriaus darbuotojams. Įsakymas dėl inventizacijos atlikimo buvo priimtas iki ieškovo atostogų suteikimo, todėl ši inventorizacija galėjo būti atlikta ir pasibaigus V. S. atostogoms. Iš V. S. 2007 11 19 elektroninio laiško A. V. matyti, kad ieškovas iš anksto informavo atsakovą, kad atostogų metu jis atvyks į darbą padaryti einamųjų užsakymų, nors tokio pavedimo darbdavys jam nedavė. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad ieškovas į darbą buvo priimtas nustatant bandomąjį laikotarpį, todėl, neatmestina, kad siekiant šiame darbe įgyti daugiau įgūdžių, susipažinti su darbo specifika, ieškovas savo iniciatyva atvykdavo į darbo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ieškovą atšaukęs iš atostogų, o esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarpusavio susitarimu šalys aiškiai suderino savo valią dėl atostogų pradžios ir pabaigos, atsižvelgiant tiek į darbuotojo, tiek ir į darbdavio teises ir teisėtus interesus, todėl ieškovui pagrįstai buvo suteiktos atostogos nepraėjus 6 mėnesių nepertraukiamam darbo laikui įmonėje (DK 169str.2d., 173str.).

Dėl paminėtų aplinkybių, naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2008m. spalio 31d. sprendimą palikti nepakeistą.