Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d., pripažintas kaltu ir nuteistas vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal 2013 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. liepos 12 d. apie 9.00 val. degalinėje „Lukoil“, esančioje Naugarduko g.74, Vilniuje, atvirai pagrobė ant prekystalio gulėjusį mobiliojo ryšio telefoną BlackBerry 1700 Lt vertės, priklausantį R. J., tokiu būdu jis pagrobė R. J. 1700 Lt vertės priklausantį turtą, tai yra padarė nusikaltimą numatytą BK 178 str. 2 d.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 301 str. reikalavimų. Bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas išsamiai argumentuodamas nurodė, kad įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. T. kaltę byloje pakanka.

Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas patikrino visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, betarpiškai ištyrė juos teismo posėdyje, vertino visus įrodymus kaip vieną visumą, todėl pirmos instancijos teismo išvada apie įrodymų, leidžiančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamumą yra teisinga. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. T. paėmė degalinėje paliktą nukentėjusiosios R. J. mobilųjį telefoną, tuo metu kai degalinėje dirbo operatorius E. L. Pagrįstai atmetė nuteistojo iškeltą versiją, kad degalinėje rastas telefonas turėjo būti vertinamas kaip radinys, t.y. bešeimininkis turtas, nurodydamas, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose. Tai gali būti prekybos centre, kavinėje, teatre, poliklinikoje, kazino ir kitose vietose, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-692/2003). Tokiu būdu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios paliktas degalinėje telefonas negali būti vertinamas kaip radinys.

Apeliantas savo skunde iš esmės kelia klausimą dėl per griežtos bausmės jam paskyrimo ir galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas.

Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad A. T. degalinėje atvirai pagrobė ant prekystalio gulėjusį mobilaus ryšio telefoną ir iš įvykio vietos pasišalino, taip pilnai užvaldė pagrobtą turtą, todėl jo veika laikytina baigta. Nustatyta, kad jis veikė tyčia, savo veiksmų pavojingumą bei jo padarinius suvokė ir to sąmoningai siekė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš bylos dokumentų matyti, kad A. T. nuteistas už tyčinį nusikalstamos veikos nuosavybei padarymą, kuri pagal įstatymą priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), būdamas darbingas niekur nedirba. Be to, jis teistas 12 kartų, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka, tačiau iš to išvadų nedaro, savo kriminalinių polinkių neatsisako. Todėl, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, A. T. už jo padarytą veiką, pagrįstai parinko straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kadangi kitos rūšies bausmių, jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti, nebepakanka. Taip pat visiškai pagrįstai paskirtąją bausmę, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., subendrino su 2013 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, t.y. laisvės atėmimą 3 metams. Ši apylinkės teismo paskirta bausmė nelaikytina per griežta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 64¹ str. numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu ir kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Patikrinus byloje esančią medžiagą nustatyta, kad byloje nėra būtinų BK 64¹ str. taikymui sąlygų: A. T. baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, ir bylos nagrinėjimas buvo užbaigtas ne teismo baudžiamuoju įsakymu, o nuosprendžiu, A. T. dėl padaryto nusikaltimo kaltu neprisipažino.

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad savo kaltę iš dalies jis pripažino tik ikiteisminio bylos tyrimo metu (b.l.36), bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jis dėl padaryto nusikaltimo neprisipažino (b.l.114). Kaip jau paminėta ankščiau BK 64¹ str. 1 d. numatyta taisyklė taikoma tik tuomet, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ str. 2 d.). Todėl

šiuo konkrečiu atveju nėra įstatyminio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą dėl bausmės sumažinimo ir taikyti A. T. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

A. T. apeliacinį skundą atmesti.